„Istorija“. Mokslo darbai. 88 tomas
Vytenis ALMONAITIS. Raudžių (Nemunijos) piliakalnis – užmirštas pietų Skalvos archeologijos ir istorijos paminklas
Spausdinti

Vytenis Almonaitis – humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT-44244 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – vakarų Lietuvos istorinė geografija XIII–XVI a., LDK politinė istorija XIV a.–XV a. pradžioje, Vokiečių ordino valstybės istorinė raida XIII–XV a.

Anotacija. Straipsnio objektas – iki šiol mokslui beveik nežinomas Raudžių (Nemunijos) piliakalnis, esantis pietų Skalvoje, dabartinės Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities teritorijoje, netoli Nemuno ir Šešupės santakos. Pirmiausia perteikiamos apie šį kultūros paminklą jau rašiusių autorių žinios, trumpai aptariama arčiausiai piliakalnio esančių gyvenviečių istorija. Toliau nusakoma objekto geografinė padėtis, aprašoma jo išvaizda. Akcentuojama, kad piliakalnis pasižymi dydžiu (maždaug 250 X 150 m) ir galingais gynybiniais įtvirtinimais. Antrojoje straipsnio dalyje bandoma piliakalnį susieti su XIII–XIV a. rašytiniais šaltiniais. Teiginys istoriografijoje, kad čia lokalizuotina apie 1276 m. kryžiuočių pulta skalvių pilis Sassowia, Sassow, vertinamas atsargiai. Keliama kita hipotezė, kad 1360 m. Vokiečių ordinas čia buvo pastatęs Skalvos (Czalwen) pilį, kuri gyvavo neilgai. Straipsnis baigiamas nauju teiginiu, kad netoli piliakalnio esantis Sokaičių kaimas (dabar – Pagėgių sav.) seniau vadintas Lėgučiais ir yra žinomas nuo 1394 m.

Prasminiai žodžiai: Skalva, Raudžiai (Raudszen), piliakalnis, Vokiečių ordinas, kryžiuočiai.

Abstract. The object of the article is Raudžiai (Nemunija) hillfort located in southern Scalovia, present-day territory of Karaliaučius (Kaliningrad) Region, close to the confluence of the Nemunas and the Šešupė rivers, which has to this day been almost unknown to science. The article begins with the presentation of information of the authors who have previously written about this cultural monument, provides a brief discussion on the history of the settlements in the nearest vicinity of the hillfort. It proceeds with describing the geographical location of the object and depicting its exterior properties. It is highlighted that the hillfort stands out for its size (around 250 × 150 m) and powerful fortifications. The second part of the article attempts to connect the hillfort to the written sources dating to the 13th-14th centuries. The article takes a cautious position in respect of the statement apparent in historiography which attempts to identify this location with the Scalovian castle Sassowia, Sassow attacked by the Teutonic Knights circa 1276. It brings forward another hypothesis stating that in 1360 the Teutonic Order built a short-lived Scalovian (Czalwen) castle at this site. The article ends with a new statement that the village of Sokaičiai (now Pagėgiai Municipality) was previously called Lagučiai and has been known since 1394.

Key words:Scalovia, Raudžiai (Raudszen), hillfort, Teutonic Order, Teutonic Knights

Įvadas

2011 m. birželį šio teksto autorius ir archeologas Valdemaras Šimėnas vykdė žvalgomąją ekspediciją pietų Skalvoje, dabartinės Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities teritorijoje [55]. Žvalgyti kairiajame Nemuno krante, Trapėnų (vok. Trappönen, rus. Nemanskoe)–Tilžės (vok. Tilsit, rus. Sovetsk) ruože esantys piliakalniai – archeologijos bei istorijos paminklai. Iš viso apžiūrėti šeši čia esantys archeologijos paminklai, tačiau daugiausia dėmesio skirta Raudžių (vok. Raudszen, rus. Rjadino), arba Nemunijos (vok. Nemonge), piliakalniui, kuris Lietuvos mokslininkams iki šiol buvo beveik nežinomas. Pagrindinis šio straipsnio tikslas – pristatyti mokslo visuomenei šį piliakalnį kaip išskirtinai vertingą pietų Skalvos archeologijos, istorijos ir mitologijos paminklą. Kartu keliami svarbūs uždaviniai aptarti prie piliakalnio esančių gyvenviečių praeitį, pabandyti susieti piliakalnį su XIII–XIV a. istoriniais šaltiniais.

01_01
1 il. Nemuno ir Šešupės santaka. Už laivo tolumoje matosi tamsesnis medžių guotas – Raudžių (Nemunijos) piliakalnis. Nuotrauka autoriaus

Pirmieji tyrinėtojai

Apie šį archeologijos paminklą rašyta mažai, tačiau, atkakliau paieškojus, žinių pasisekė aptikti ir XIX a. literatūroje, ir naujausiuose tekstuose. Matyt, pirmuoju piliakalnio tyrinėtoju reikia laikyti karo topografą Johaną M. Giūzė (Guise). Žinoma, kad jis 1826–1828 m. vadovavo Prūsijos žemėlapio sudarymui ir kartu fiksavo archeologijos paminklus [47, 532; 17, 43–44]. Ko gero, tuomet M. Giūzė apžiūrėjo ir Raudžių (Nemunijos) piliakalnį. Tyrinėtojo darbai nebuvo išspausdinti, tačiau žymiai vėliau apie piliakalnį rašęs Hansas Kromė (Crome), be kita ko, rėmėsi jo kartoteka (Guise Zettel) [9, 109]. Beje, ilgai laikyta dingusia topografo kartoteka vis dėlto atsirado vienoje iš Berlyno saugyklų ir 2011 m. dar buvo restauruojama [48, 19]. Tikėtina, kad kai ji bus prieinama, pasiseks gauti daugiau žinių apie aprašomąjį piliakalnį.

Galbūt J. M. Giūzė informacija pasinaudojo tautosakininkas ir etnografas Eduardas Gizevijus (Gisevius). Maždaug 1840 m. jis tyrinėjo gretimas Aukštųjų Eisulių (vok. Obereisseln, rus. Garino) apylinkes ir kartu planavo nueiti „iki Raudžių, kur Šešupės ir Nemuno santakoje buvusi sena tvirtovė, nes ir dabar esą galima matyti apirusį apvalainės formos kalną su dviem eilėmis griovių“ [16, 62]. Neabejotina, kad tyrinėtojas tikrai apsilankė Raudžiuose, nes jo darbų rinktinėje pateikiamas padavimas apie piliakalnį [14, 149].

Veikiausiai, J. M. Giūzė ir E. Gizevijaus surinktos žinios plačiau nepasklido, nes žymusis rytų Prūsijos archeologijos paminklų žinovas Emilis Holakas (Hollack) Nemunijos (Raudžių) piliakalnio nežinojo. Tuo lengva įsitikinti peržiūrėjus 1908 m. paskelbtus jo darbus: žemėlapį bei jame pažymėtų objektų sąrašą [18; 57, 17]. Naujesnio, 1938–1940 m. skelbto, rytų Prūsijos archeologijos paminklų sąvado sudarytojas H. Kromė piliakalnį vis dėlto užfiksavo. Tiesa, jis apsiribojo labai lakoniška žinute ir laikė objektą „abejotinu“ [9, 109].

Lietuvių istoriografijoje, perteikdamas Viliaus Kalvaičio surinktą medžiagą, piliakalnio aprašymą 1903 m. pirmasis paskelbė Jonas Basanavičius [19, 279]. Matyt, ši informacija tiesiog užsimiršo, nes vėliau, rodos, beveik šimtą metų apie Skalvą rašę lietuvių autoriai Raudžių (Nemunijos) piliakalnio neminėjo. Į šį archeologijos paminklą dėmesį vėl atkreipė Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjai. Skyriuje „Ąžuolynai“ rašoma, kad „Nemuno slėnyje buvo Blocks Berg – piliakalnis (?)“ [37, 106]. Tekste apie Nemunijos dvarą jau drąsiau teigiama, kad „1,5 km į pv. buvo plkln. Šešupės dš. krante“ [38, 262]. Nors šiuo atveju informacija patikslinta, apie piliakalnį enciklopedijoje rašoma kaip apie buvusį (suprask – sunaikintą ar sunykusį) objektą. Pavartoję daugiareikšmį ženklą „kalva, piliakalnis, alkakalnis“, kalną vėl „atrado“ ir žemėlapyje pažymėjo leidinio „Lietuva. Kelių atlasas“ rengėjai [27, 222].

01_02
2 il. Nemuno ruožas Baltupėnai–Šereiklaukis 1938 m. išleistame lietuviškame topografiniame žemėlapyje (lapas „Vilkyškiai–Viešvilė“). Originalo mastelis 1:100 000

Rusijos mokslininkų darbuose žinių apie Raudžių (Nemunijos) piliakalnį rasti nepasisekė. Neoficialiomis žiniomis, apie 1988 m. Rusijos archeologų ekspedicija, vadovaujama Vladimiro Kulakovo, lankėsi Raudžių apylinkėse, tačiau piliakalnio nerado, tiksliau jo ir neieškojo, nes neturėjo pradinės informacijos. Kol kas tenka liūdnai konstatuoti, kad už Rusijos mokslininkus greitesni buvo „juodieji archeologai“. 2011 m. ant piliakalnio rasti jų ištrypti takai, dešimtys iškastų duobių.

01_03
3 il. Raudžių ir Sokaičių apylinkės 1915 m. sudarytame, 1927 m. patikslintame vokiškame topografiniame žemėlapyje (lapas „Baltupönen“). Originalo mastelis 1:25 000

Apibendrinant galima teigti, kad žinių apie piliakalnį akivaizdžiai stokojama. Tokia situacija stebina, nes geografine prasme tai išskirtinis, lygiose Šešupės ir Nemuno slėnių pievose iš toli matomas, daugelyje žemėlapių pažymėtas objektas. Vokiškai jis vadintas Blocks Berg [60; 19, 279]. Taip įvardinant kalnas žymimas XX a. pradžios vokiškuose, taip pat 1938 m. laidos lietuviškuose topografiniuose žemėlapiuose [22; 3; 4; 52]. Po karo kalva rusiškai pavadinta Otdelnaja (išvertus – Atskiroji) ir buvo žymima įvairiuose, net 1:200 000 mastelio, rusiškuose žemėlapiuose [7]. Ji taip pat matoma ir naujausioje lietuviškoje kartografijoje [26].

01_04
4 il. Sustambintas Raudžių (Nemunijos) piliakalnio („Block B.“) vaizdas tame pačiame vokiškame žemėlapyje. Originalo mastelis 1:25 000

01_05
5 il. Raudžių (Nemunijos) piliakalnio vaizdas 1974 m. sudarytame rusiškame topografiniame žemėlapyje (lapas C-46-18-Γ-b-1). Originalo mastelis 1:10 000

Manytina, kad žinių apie piliakalnį trūkumą pirmiausia lėmė tai, kad jis yra nuošalioje, gana sunkiai pasiekiamoje vietovėje, kuri po 1990 m. dar atsidūrė ir pasienio zonoje. 2011 m., bandant privažiuoti prie piliakalnio, paaiškėjo, kad vienas senas kelias atsiremia į privačios valdos vartus, kitas sunaikintas eksploatuojant karjerą, dalį keliukų yra perkasę Rusijos pasieniečiai. Vargais negalais trumpą kelio atkarpą išsigrindus rąsteliais, piliakalnį pasisekė pasiekti iš rytinės pusės, įvažiavus į Nemuno slėnį keliuku, vedančiu pro senąsias Ąžuolynės (vok. Aszolienen) kapines. Tiesa, lengviau prie pat piliakalnio galima atvykti per Raudžių kaimą, tačiau tokiu atveju atsiduriama kitapus Šešupės, per kurią dar reikia persikelti.

Apylinkės gyvenvietės

Kaip matysime (žr. žemiau), tautosakoje piliakalnis siejamas su kitapus Nemuno, jau Lietuvos Respublikoje esančiu Sokaičių (seniau – Lėgučių ar Lagučių) kaimu [5, 121]. Visai tikėtina, kad sokaitiškiai turėjo valdų kairiajame Nemuno krante, tačiau žymiai arčiau piliakalnio buvo dvi kitos gyvenvietės. Visi minėti autoriai – E. Gizevijus, J. Basanavičius, H. Kromė – kalną priskyrė Raudžių (vok. Raudszen, Rautengrund, rus. Rjadino) kaimui [16, 62; 19, 279; 9, 109]. Senoji ir pagrindinė šio sodžiaus dalis yra kairiajame Šešupės krante, tačiau kelios sodybos buvo įsikūrusios ir dešiniapus upės. Turbūt, didžioji piliakalnio dalis iš tikrųjų priklausė Raudžiams. Vis dėlto M 1:25 000 vokiškuose žemėlapiuose [49], kuriuose žymimos ir žemėvaldos ribos, matyti, jog vešlios papilio pievos seniau buvo suraižytos nuosavybės linijomis, kurios kirto ir patį kalną. Tad dalis piliakalnio ar bent jo šiaurinė papėdė galėjo priklausyti ir Nemunijos (vok. Nemondje, Nemonje, Nemonge) dvareliui, kurio būta vos 1 km į šiaurės rytus nuo kalno. Minėtas Ąžuolynės dvarelis buvo šiek tiek atokiau, beveik 2 km į rytus. Todėl piliakalniui labiausiai tinka dvigubas Raudžių (Nemunijos) pavadinimas, kuris išsaugo tradiciją bei ryšį su senąja istoriografija, kartu patikslina geografinę padėtį.

Pabrėžtina, kad Raudžiai – gana senas, dar 1539–1540 m. mokestiniame sąraše minimas kaimas [12, 53–54, 127]. Šio šaltinio skelbėjas Hansas H. Dylmanas (Diehlmann) Raudžius tapatina su vietove Rauschs, tačiau ji sąraše minima šalia Širvintos ir kitų įsisavinamoje dykroje buvusių vietovių. O kaimas Raudonasėdžiai (Raudanaszede, Raüdanassede), kurio vokiečių archeografas neidentifikavo, aprašytas kaip priklausantis vienam administraciniam vienetui su Eisuliais (Eissell), Lenkininkais (Lenckenn) ir kitais šalia Raudžių esančiais kaimais [12, 10, 49, 54, 101]. Beveik neabejotina, kad Raudonasėdžiai – senasis Raudžių pavadinimas. Tai išsiaiškinus galima papildomai pasakyti, kad 1540 m. kaime buvo 11 ūkių, kurie priklausė Steponui Vaisgailaičiui, Stankui, Budriui ir kitiems lietuvininkams. Neatsitiktinumas, kad Raudžiai (Raudszen) pažymėti 1665 m. sudarytame Ragainės apskrities žemėlapyje [6].

1905 m. Raudžiuose stovėjo 79 sodybos, jose gyveno 472 žmonės, beveik pusė jų tebešnekėjo lietuviškai [51, 243; 40, 58]. Nemažai lietuvių Raudžiuose bei aplinkiniuose kaimuose gyveno ir vėliau, todėl parapinėje Didžiųjų Lenkininkų (vok. Groβ Lenkeningken, rus. Lesnoe) bažnyčioje iki pat II pasaulinio karo sekmadieniais laikytos tiek vokiškos, tiek lietuviškos pamaldos [33, 2]. Matyt, visi senieji kaimo gyventojai 1944 m., artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus.

Vietovardis Nemunija atkartoja vandenvardį. Taip vadintas iš Nemuno senvagės susidaręs ežeras (vok. Nemonge, rus. Kamyši), kuris tebetelkšo apie 2 km į rytus nuo piliakalnio. Rodos, ši gyvenvietė už Raudžius yra gerokai jaunesnė. Tikslintinais Viliaus Pėteraičio duomenimis, rašytiniuose šaltiniuose vietovardis minimas nuo 1785 m. [36, 264]. Vietovė (Nemondje) pažymėta 1796–1802 m. sudarytame Prūsijos (vadinamajame Šrioterio) žemėlapyje [23]. 1905-aisiais Nemunijoje gyveno tik 6 žmonės [51, 242]. Po II pasaulinio karo dvarelis sunyko [38, 262].

Piliakalnio vieta ir išvaizda

Piliakalnis įrengtas panaudojant tarsi specialiai tam reikalui gamtos sukurtą kalvą. Jos aukštis nuo jūros lygio minėtuose vokiškuose žemėlapiuose nurodomas 23 ar 22,8 m, o naujausioje lietuviškoje kartografijoje – 21,9 m. Per potvynius užliejamos aplinkinės pievos yra tik maždaug 9 m aukštyje, tad kalnas keliolika metrų pakilęs aukščiau jų. Pietinėje piliakalnio papėdėje dvi paskutiniąsias kilpas rezga Šešupė. Šiaurėje, 1 km nuo papėdės, mėlynuoja Nemunas. 1,5 km į šiaurės vakarus nuo piliakalnio jis susitinka su Šešupe. Šiaurinėje kalvos papėdėje telkšo kiek užakęs senvaginis ežeras. Senesniuose žemėlapiuose matyti, kad jis buvo didesnis ir jungėsi su Šešupe. Tikėtina, kad jį pilėnai naudojo kaip uostą. Su papilio ežeriuku kanalais jungiasi (bent seniau jungėsi) ryčiau telkšantys senvaginiai ežerai: Nemunija, Sklitorys (vok. taip pat (!), rus. Utinoe), Ilgežeris (vok. Langer, rus. Dlinnoe), Krepšys (vėlesnis pavadinimas – Pakrepšių, vok. Pokrebsch, rus. ?) ir kiti mažesni. Iš senvagių padėties aiškėja, kad kadaise Nemunas ar bent viena jo atšaka tekėjo piečiau ir kalnas dunksojo pačioje pakrantėje. Žvelgiant į XVII a. žemėlapį matyti, kad ir Šešupė tuo metu dar sruvo kiek kitaip, pasiekė Nemuną žemiau dabartinės santakos [6]. Vis dėlto, kol neatlikti geologiniai tyrimai, sunku pasakyti, kokioje konkrečiai geografinėje situacijoje buvo piliakalnis jo naudojimo metu.

01_06
6 il. Raudžių (Nemunijos) piliakalnis žvelgiant iš šiaurės vakarų. Nuotrauka autoriaus

Piliakalnio koordinatės vakariniame gale ant pylimo (pjūvyje – taškas A) – N 55°02'56.7" E 22°13'11.7", žemutinės aikštelės centre (taškas B) – N 55°02'57.0" E 22°13'16.4", rytiniame gale ant pylimo keteros – N 55°02'57.4" E 22°13'22.5".

Vieną iš pirmųjų platesnių piliakalnio aprašų randame J. Basanavičiaus sudarytoje knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“. Čia sakoma: „Ragainės pav. Raudžų kalns, vadinams Kiaulės rags, Šešupės šaurėje ant pievų lyg koks pažulnus gojus apie 5 m išsikeldams, rytun link nuolaidyn į pievas išbėg, o šaurėje jo paties ilgio (apie 400 žingsnų) upės galas lyg koks ilgs ežers tviksi. Aukštumos vidurys, kur šis tas pasivaidiną, apie 6 m išskuopts ir smiltimis apdengts, lyg koks begalinis bliūds išveizd. Jame keli kelmai kaip liudininkai likę. Šiaip visas kalns, kaip minėta, labai tankiai nuskurdusiais aužuoliniais, drebuliniais, liepiniais, šermukšniniais, karkliniais krūmynais apžėlęs, lyg gojus išveizd“ [19, 279].

2011 m. piliakalnis taip pat rastas apaugęs, bet mažiau krūmais, daugiau pušų ir lapuočių retmiškiu. Vis dėlto, žvelgiant į kalvą iš tolo, piliakalniams būdingų formų nesimatė. Tik artėjant prie kalno iš rytinės pusės išryškėjo lygi terasa ir status, rankomis nulygintas šlaitas už jos. Nors augmenija ir trukdė tai padaryti, piliakalnis buvo apžiūrėtas kiek įmanoma atidžiau, nuosekliai išmatuotas naudojant 30 m ilgio ruletę.

Žemėlapiuose matyti, kad piliakalnis yra ne visai taisyklingo ovalo formos, į ilgį ištįsęs rytų–vakarų krytimi. Iš kiek lengviau prieinamos rytinės pusės piliavietę saugo nedidelis pirmasis gynybinis pylimas ir griovys. Jie kalną juosia ir iš pietinės pusės. Šiaurėje pirmasis pylimas, rodos, nuskleistas, tačiau išlikęs bene 15 m pločio griovys, kuris iš dalies galėtų būti natūralus. Žengiant iš rytinės pusės toliau, reikėtų stačiu piliakalnio šlaitu pakilti į maždaug 10 m aukštį (apie 20 m nuo jūros lygio). Įkopus matyti, kad rytuose piliakalnis sustiprintas supilant poros metrų (nuo aikštelės lygio) pasagos formos pylimą, kuris po keliasdešimt metrų nutįsta į šiaurės vakarus bei pietvakarius. Į vakarus nuo pylimo plyti nedidelė, apie 40 m pločio (rytų–vakarų kryptimi) viršutinė aikštelė.

01_07
7 il. Status šiaurės vakarinis piliakalnio šlaitas. Nuotrauka autoriaus

Minėtas rytinis pasagos formos pylimas pietuose nusileidžia žemyn. Čia pat prasideda pietinis pylimas, kuris iškyla aukščiausiai, iki maždaug 22 m nuo jūros lygio [59]. Kiek pavingiuodamas jis tęsiasi apie 100 m iki pietrytinio piliakalnio kampo, kur staiga nusileidžia apie 5 m. Rodos, šioje vietoje būta įvažiavimo. Šis aukštas pietinis pylimas – gana netaisyklingos formos, vietomis tik kelių metrų pločio. Tikėtina, kad jis didžia dalimi yra natūralios kilmės. Be to, susidaro vaizdas, kad pylimas gerokai nupustytas, nuslinkęs į šiaurę.

01_08
8 il. Raudžių (Nemunijos) piliakalnio pjūvis vakarų–rytų kryptimi

01_09
9 il. Raudžių (Nemunijos) piliakalnio pjūvis šiaurės–pietų kryptimi

Iš šiaurės ir iš vakarų piliakalnį supa kur kas žemesnis apie 3–5 m aukščio nuo žemutinės aikštelės ir 5–7 m nuo aplinkos pylimas. Jis gana taisyklingas (ypač šiaurinėje pusėje), maždaug 15 m pločio viršuje. Pietvakariniame piliakalnio kampe šis pylimas susijungia su gerokai aukštesniu pietiniu pylimu. Viršutinė aikštelė ir visi aprašyti pylimai supa minėtąjį „bliūdą“ – žemutinę aikštelę. Ji apie 100 m ilgio, maždaug 50 m pločio. Galbūt seniau ji buvo taisyklingo ovalo formos, tačiau šiuo metu, greičiausiai, nuslinkus pietiniam pylimui, į aikštelę nutįsęs platus liežuvis, todėl ji įgijusi pupelės formą.

Už stataus maždaug 7 m aukščio vakarinio piliakalnio šlaito dar yra apie 15 pločio lygi terasa, kuri palaipsniui nusileidžia į Šešupės slėnį. Bendras piliakalnio ilgis kartu su terasa – apie 250 m. Plotis, jei neįskaičiuojamas neaiškios kilmės griovys šiaurinėje papėdėje, maždaug 150 m. Taigi Raudžių (Nemunijos) piliakalnis iš kitų Skalvos piliaviečių išsiskiria dydžiu, jam būdingos stambios formos.

01_10
10 il. Žemutinė piliakalnio aikštelė (vadinamasis „bliūdas“) žvelgiant iš rytų. Nuotrauka autoriaus

Praeities atspindžiai tautosakoje

Tarsi iš naujo atradus aprašomąjį piliakalnį aiškėja, kad būtent su juo sietinas žinomas padavimas „Našlaitė“, kurio pirminį variantą užrašė E. Gizevijus [14, 149]. Remdamasis jo tekstu šį tautosakos kūrinį lietuviškai perteikė Jonas Remeika [39, 73–74, 174]. Žymiai platesnis, gerokai suliteratūrintas tekstas publikuotas leidinyje „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“. Jame pasakojama, kad „ties Sokaičių kaimu, anapus Nemuno, buvo senovėje didelis prūsų kaimas Lajučiai. Ten dabar riogso kalnelis, kurio viduryje yra tamsi skylė. Kas tą kalną supylė ir kaip joje skylė atsirado, niekas nežino. Seneliai sako, kad seniau toje vietoje stovėjusi stipri pilis, kuri buvusi garsi visame prūsų krašte ir visoje Lietuvoje. Bet ar piktoji ragana pilį užbūrė, ar kerštingi priešai sienas išardė, jie nebežino. Tik atsimena, kad dažnai apie vidurdienį, kai saulutė mėlynuoju dangumi į pietus iškildavo, iš kalno išeidavo graži moteris. Ji šukuodavo savo auksinius plaukus, kviesdavo praeinančius užlipti ant kalno ir, gailiai verkdama, skųsdavosi savo liūdna dalele. Bet niekas jai nenorėjo padėti, niekas nenorėjo jos nuraminti“.

Toliau padavime pasakojama, kad kaimo gale, sukrypusioje trobelėje, gyvenusi varginga našlė su mylima dukra. Pastaroji, motinai mirus, likusi nelaiminga našlaite. Ji apsigyvenusi pas kaimynus, tačiau šie buvę neturtingi, vertę mergaitę elgetauti. Kartą ji ėjusi pro piliakalnį. Našlaitę pamačiusi paslaptingoji moteriškė ir pakvietusi ją užlipti ant kalno, o po to – ir apsigyventi jo viduje. Tik vienas piemuo matęs, kaip abi moterys dingusios tamsiame rūsyje. Vėliau kaime vis pasirodydavęs keturių juodų žirgų traukiamas vežimas, kuriame sėdėdavusi graži mergina – ta pati našlaitė. Ji apdovanodavusi savo buvusius globėjus, vargšus ir vėl kažkur dingdavusi [5, 121–123, 152; 56].

Tęsiant Sassowia pilies paieškas

Piliakalnio strateginė padėtis ypatinga. Čia stovėjusi pilis buvo prie dviejų vandens kelių sankryžos. Šis faktas, taip pat piliakalnio dydis ir įrengimų mastas leidžia manyti, kad ant jo stovėjo regione svarbi ir stipri medinė tvirtovė. Galbūt, ji priklausė skalviams, kurie XIII a. 8 dešimtmetyje gana atkakliai priešinosi kryžiuočiams. Kita galimybė, kad, įsitvirtindamas užkariautoje Skalvoje, kartu rengdamasis karui su Lietuva, čia savo pilį buvo pastatęs Vokiečių ordinas. Galėjo būti ir taip, kad ant piliakalnio stovėjo skalvių pilaitė, o vėliau, ją užėmę, vokiečiai toje pačioje vietoje pasistatydino savąją, kur kas stipresnę. Autoriaus nuomone, labiau įtikimos yra antroji ir trečioji galimybės. Mat piliakalnis – itin stambių formų. Kiti žinomi skalvių piliakalniai, pavyzdžiui, Šereiklaukio (Pagėgių sav.), yra žymiai mažesni. Aišku ir tai, jog ant Raudžių (Nemunijos) piliakalnio stovėjusios pilies įrengimui, o juo labiau gynybai, reikėjo didelės organizuotos jėgos, kurios skalviams trūko. Be to, piliakalnio geografinė padėtis primena Lietuvos Respublikos teritorijoje išlikusias Kalnėnų (Georgenburgo), Veliuonos (Bajerburgo) ir Seredžiaus (Dubysos) piliavietes, kuriose stovėjo Vokiečių ordino pilys [28, 222–223, 234–235, 240–241]. Kryžiuočiai mėgo jas statydinti vandens keliais (dažniausiai – Nemunu) pasiekiamose vietose.

01_11
11 il. Šiaurės vakarinė žemutinės aikštelės dalis ir ją juosiantis pylimas. Nuotrauka autoriaus

Bet kuriuo atveju aišku, kad tokia didelė pilis turėtų būti minima istoriniuose šaltiniuose. Deja, kaip matysime, juos prakalbinti nėra lengva. Pirmiausia akis krypsta į Petro Dusburgiečio ir Mikalojaus Jerošiniečio kronikas bei kitus šaltinius, kuriuose minimos XIII a. skalvių pilys. Tris iš jų – Ragainę, Šereikos ir Skalvių pilis – tyrinėtojai jau yra lokalizavę. Beveik nekyla abejonių ir dėl Ramigės, kuri turėjo stovėti ant XIX a. nuplauto Rambyno piliakalnio. Vietos neranda tik apie 1276 m. kryžiuočių pulta skalvių tvirtovė, kuri kronikose lotyniškai vadinama Sassowia, o vokiškai – Sassow [44, 135, 492; 13, 195]. Iki šiol, bandant lokalizuoti šią pilį, susiformavo dvi hipotezės. Pirmąją pradėjo kelti vokiečių istorikas Maksas Tiopenas (Töppen), rengęs P. Dusburgiečio kroniką publikuoti rinkinyje „Scriptores rerum Prussicarum“. Jis išsakė mintį, kad Sassowia lokalizuotina Žąsupėnuose (vok. Sassupöhnen) prie Kraupiško (vok. Kraupischken, rus. Uljanovo) [44, 135]. M. Tiopeno hipotezę palaikė lenkų istorikas Henrikas Lovmianskis (Lowmiański) bei lietuvis Juozas Jakštas [29, 22–23; 20, 361–362]. Tokiai nuomonei iš esmės pritarė ir istorikas Romas Batūra, papildomai pažymėjęs, kad penketas kilometrų į pietryčius nuo Kraupiško, Žąsupės (vok. Szasupp, rus. Sasypka) ir Eimenio (vok. Eymenis, rus. Uljanovka) santakoje, yra piliakalnis, ant kurio ir galėjo stovėti 1276 m. pulta pilis [13, 405–406].

Antrąją hipotezę iškėlė vokiečių istorikė Gertrūda Mortensen. Ji ieškojo kito panašiai skambančio vietovardžio ir pastebėjo, kad vokiškuose šaltiniuose analogiškai ar labai panašiai užrašomas Šešuvies upės vardas – Sassow, Sassaw, Sasso, Sessow. Gertrūda Mortensen kartu su vyru Hansu rašytuose darbuose pilį Sassowia lokalizavo pačiame šiauriniame Skalvos pakraštyje, netoli Šešuvies žiočių esančiame Pašešuvio kaime [31, 32; 32, 105–106]. Iš principo tokiai nuomonei pritarė ir kalbininkas Antanas Salys, teigęs, kad „pilis greičiausia bus buvusi kur netoli Šešuvies ir Jūros santakos“ [42, 289; 43, 386, 390]. Šio teksto autorius iki šiol taip pat palaikė G. Mortensen hipotezę, rado papildomų ją sustiprinančių argumentų [1, 51–52; 2, 15].

Minėtų hipotezių kūrėjai, jų palaikytojai bei kritikai Raudžių (Nemunijos) piliakalnio nežinojo. Tai skatina sugrįžti prie Sassowia pilies lokalizavimo problemos, juo labiau kad jos pavadinimas primena Šešupės vietovardį, o geografinė padėtis – prie laivybai tinkamų upių, vakariniame Skalvos pakraštyje, – atitinka kronikose aprašytą situaciją. Mat žinoma, kad šturmuoti Sassowia pilies dalis vokiečių kariuomenės atplaukė laivais. Be to, ją puolė paskutinę ar vieną iš paskutinių prieš tai užėmę kitas skalvių pilis [44, 135, 492; 13, 195]. Visa tai sudaro sąlygas kelti trečią hipotezę ir tai jau suskubo padaryti Visuotinės lietuvių enciklopedijos tekstų rengėjai. Čia, skyriuje „Skalva“, rašoma: „Pastaruoju metu prie Nemuno ir Šešupės santakos archeologų rastas piliakalnis, su kuriuo sietina Dusburgiečio kronikoje minima pilis Sassowia, Sassow (Šešupės pilis?)“[21, 784; 62].

01_12
12 il. Šešupės vingis ties Raudžių (Nemunijos) piliakalniu. Nuotrauka autoriaus

Taigi hipotezė jau gyvuoja, tačiau ją keliant, rodos, buvo šiek tiek paskubėta. Mat kronikininkai rašė ne Sassopia ar Sassop, bet Sassowia, Sassow. Kalbininkas A. Salys gana griežtai teigė, kad aptariamos „skalvių pilies vardas, žinoma, nieko bendro neturi nė su Šešupės pavadinimu, nes Ordino šaltiniuose ji [upė] rašoma Suppa, Suppe, Czuppa, Tschuppa“ [43, 390]. Kad Šešupė laikmečio šaltiniuose nevadinama nei Sassow, nei Sessow, kad dažniausiai sutinkama forma – Suppe, kartais – Scheschuppa, akcentavo ir H. bei G. Mortensenai [32, 105]. Galima būtų kalbėti apie vienokią ar kitokią į kronikas ar jų spausdintus tekstus įsivėlusią klaidą, tačiau vietovardis Sassow dar du kartus – 1312 ir 1333 m. – minimas donaciniuose aktuose Ordinui lojaliems skalvių didžiūnams [15, 17; 32, 105]. Tad įrodyti, kad Sassowia, Sassow – tai Šešupės pilis, bus tikrai nelengva.

Raudžių piliakalnis – Skalvos pilies vieta?

Bandant ieškoti užuominų apie piliakalnyje stovėjusią pilį kiek vėlesniuose šaltiniuose, į akis krenta žinutė Vygando Marburgiečio kronikoje. Aprašant 1360 m. įvykius čia teigiama, kad kryžiuočiai, kuriems talkino „Vertheimo grafas bei kiti riteriai“, pirmiausia nuplaukė laivais ir puolė Veliuonos pilį. Tuomet „tarp Velykų šventės ir Sekminių, sukrovus daug medžiagos, magistras Vinrichas pastatydino Ordino sustiprinimui naują pilį Skalvos žemėje“. Iškart po to naujai išrinktas maršalas Heningas Šindekopfas „stabmeldžiams atgrasinti“ dar surentė Vindenburgo (Ventės) pilį. Kol vyko pilių statyba, „abi kariuomenės stovėjo pasirengusios“ [45, 524; 30, 107].

Literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad ta „nauja pilis“ – tai gerokai vėliau, aprašant 1384 m. vykusį lietuvių antpuolį, šaltiniuose minimas Noihauzas (Nuwenhus, Newenhus ir pan.) [45, 517; 30, 282; 46, 131–133]. Pastaroji tvirtovė dažniausiai tapatinama su šalia jos išaugusia Tilže [41, 524]. Šaltiniai šį tapatumą veikiau patvirtina negu paneigia [8, 275], tad bandyti jį užginčyti, matyt, neverta. Vis dėlto keltinas klausimas – ar ir 1360 m. žinutėje tikrai minima ta pati Noihauzo pilis?

01_13
13 il. Pylimu apjuosta viršutinė piliakalnio aikštelė žvelgiant iš pietų. Nuotrauka autoriaus

Bandant į jį atsakyti, pirmiausia pastebėtina, kad abu paminėjimus skiria nemažas 24 metų laiko tarpas. Be to, žinoma, kad Noihauzas (lietuviškai – Naujapilė) – Vokiečių ordino valstybėje buvo dažnas vietovardis. Vien tik Kuršių nerijoje stovėjo du Noihauzai. Nesugalvojus kitokio vardo, taip pavadintos ir kelios kitos naujai pastatytos Vokiečių ordino pilys [38, 278]. Keli Noihauzai galėjo būti ir Skalvoje. Vis dėlto svarbiausia šiuo atveju sugrįžti prie Vygando Marburgiečio kronikos, kurioje 1360 m. statytoji pilis Noihauzu nė nevadinama. Lotyniškame kronikos tekste sakoma, kad magistras tiesiog pastatė naują pilį: nowam erexit domum in terra Schalvensi. Vokiškas kronikos originalas, kaip žinia, yra pražuvęs, tačiau išlikę nemažai išrašų iš jo, kuriuos XVI a. padarė Gdansko kronikininkai Kasparas Šiucas (Schütz) ir Stencelis Bornbachas (Bornbach). Tik dalis jų tekstų išversta į lietuvių kalbą, tad neretai istorikai jais nepasinaudoja. Matyt, liko pražiūrėtas ir labai trumpas, tačiau šiuo atveju itin svarbus S. Bornbacho teiginys, kad „1360 buvo pastatytos 2 pilys – Vindenburgo (Wintborg) ir Skalvos (Czalwen)“ [45, 524, 526]. Negalime būti garantuoti, kad Gdansko metraštininkas teisingai perskaitė ir perrašė V. Marburgiečio tekstą. Galbūt vietovardyje Czalwen tiesiog nurodomas regionas, tačiau žiūrint formaliai S. Bornbachas mini tikrinį 1360 m. pastatytos tvirtovės vardą – Skalvos pilis. Kartu aiškėja, kad jos tapatinimas su 1384 m. minimu Noihauzu yra labai abejotinas. Visa tai leidžia kelti kitą hipotezę, kad šaltiniuose įvardinamos dvi tvirtovės, stovėjusios Skalvoje, tačiau skirtingose vietovėse.

Minėdamas Skalvos (Czalwen) pilį kronikininkas, greičiausiai, neturėjo omenyje ant Paskalvių piliakalnio (Skalvkalnio) stovėjusios Skalvių (Scalowitarum, Schalovis, Schalawonische) pilies. Mat ji buvo suręsta dar XIII a. pabaigoje, o keleri metai prieš aptartus įvykius, 1356-aisiais, perstatyta [44, 151; 13, 219–220, 402, 415; 45, 522; 30, 105, 280]. Tad 1360 m. pastatytoji Skalvos pilis lokalizuotina kitoje vietoje. Greičiausiai ji stovėjo prie Nemuno – kryžiuočių labai dažnai naudoto vandens kelio. Juk ir 1360 m. vokiečių kariuomenė plaukiojo upe, judėjo maršrutu Veliuona–Ventė. Tačiau visi panemunėse, Skalvos žemėje, dunksantys ir seniau žinoti piliakalniai jau yra „užimti“ – ant jų lokalizuojamos skalvių arba kryžiuočių pilys. Tad naujai surastas Raudžių (Nemunijos) piliakalnis yra viena iš labiausiai tikėtinų Skalvos pilies vietų. Juo labiau kad puiki strateginiu požiūriu vieta, gamtos sukurtas pilies „pamatas“ – milžiniška smėlio kopa – tikrai turėjo patraukti kryžiuočių dėmesį.

Matyt, Skalvos pilis nebuvo naudojama ilgai. Kitu atveju ji turėtų būti minima ir vėlesniuose šaltiniuose, nes kai kuriais atvejais kronikininkai tiesiog „atveda“ įvykių dalyvius į Nemuno ir Šešupės santaką. Pavyzdžiui, aprašydamas 1394 m. vykusį kryžiuočių žygį į Vilnių, kronikininkas V. Marburgietis sako, kad kai jų laivai „atplaukė priešais Šešupę (Suppam), žemaičiai juos tenai pastebėjo ir davė žinią Vytautui“. Grįžtanti kariuomenė „nuo Šešupės (Suppa)“ pasuko į Prūsiją [45, 656, 661; 30, 209, 215]. Nei šiuo, nei kitais panašiais atvejais apie santakos rajone stovėjusią pilį neužsimenama.

Jeigu daroma prielaida, kad ant Raudžių (Nemunijos) piliakalnio stovėjo Vokiečių ordino pilis, kyla klausimas, kada ir kokiu būdu ji sunyko. Suprantama, dėl vienokių ar kitokių priežasčių ją galėjo apleisti ir patys kryžiuočiai, tačiau didesnė tikimybė, kad tvirtovę sunaikino lietuviai, juo labiau kad į šį pasienio regioną Lietuvos kariuomenės atžygiuodavo gana dažnai. Bene didžiausias žinomas žygis įvyko 1365-aisiais, vos penkeri metai po galimo pilies pastatymo. Kaip remdamasis V. Marburgiečio veikalo originalu nurodo kronikininkas K. Šiucas, 1365 m. kunigaikštis Kęstutis „su broliais ir kunigaikščiais Algirdu, Patirku ir Aleksandru, su visomis sutelktomis pajėgomis, visi kartu keturiomis voromis įsiveržė į Prūsiją. Pirmiausia įpuolė į Skalvą, kurią visiškai nuniokojo“. V. Marburgiečio kronikoje taip pat nurodoma, kad lietuviai sudegino prie dabartinės Tilžės stovėjusias Kaustryčių bei Spitrės pilis, paėmė daug belaisvių, o „800 tenykščių gyventojų pasidavė“ ir buvo išvesti į Lietuvą. Dėkodami už pergalę, lietuviai „prie Ragainės“ (gal ant Rambyno?) aukojo Dievams tauro kraujo, sudegino vieną karo belaisvį [45, 549–550; 30, 129–130, 239, 299].

01_14
14 il. Aukšto pietinio pylimo vakarinis galas ties numanoma įvažiavimo į pilies kiemą vieta. Nuotrauka autoriaus

Šis galingas žygis aprašomas ir Hermano Vartbergiškio (de Vartberge) Livonijos kronikoje. Joje nurodoma, kad „lietuviai užėmė Prūsijoje tris pilis“, be minėtų, dar ir „Skalvių [pilį] Ragainėje“ (Schalwitarum in Ragnithen) [45, 85; 50, 98–99, 226; 25, 188; 58; 61, 24]. Lotyniškuose Torūnės analuose ši tvirtovė įvardijama kaip stovėjusi „prieš Ragainę“ (castrum ante Ragniten), o vokiškoje Johano Posilgiečio (von Posilge) kronikoje apibūdinama kaip išoriniai (priekiniai) įtvirtinimai prieš Ragainę (hachelwerk vor Ragnith) [46, 83–84]. Toks neaiškus įvardijimas kelia problemų lokalizuojant trečią lietuvių taikinį. Vyrauja nuomonė, kad kronikose turima omenyje minėta Skalvių pilis, tačiau H. ir G. Mortensenai yra išsakę nuomonę, kad kalbama apie pačią Ragainę, kurioje šalia Ordino tvirtovės galėjo stovėti kita Skalvių pilis, atlikusi įtvirtinto priešpilio funkcijas [32, 98; 45, 422]. Bet kuriuo atveju susieti Raudžių (Nemunijos) piliakalnį su 1365 m. įvardijamomis pilimis būtų sudėtinga. Vis dėlto, turint omenyje žygio mastą, galima kelti mintį, kad jo metu buvo sunaikinta ir daugiau pilių, tik jos nepaminėtos kronikose. Spėtina, kad tuomet ar kito netrukus įvykusio lietuvių žygio metu buvo užimta ir Skalvos pilis. Trumpas gyvavimo laikotarpis paaiškina, kodėl ji neminima vėlesniuose šaltiniuose.

Įminta mįslė: kaip Lagučiai virto Sokaičiais

Ieškant kitų ryšių su istoriniais šaltiniais, dar vieną siūlo galą padeda užčiuopti cituotas padavimas. Kaip ir kituose panašiuose tautosakos kūriniuose, taip ir jame yra grūdas tiesos. Šiuo atveju juo galima laikyti minimą Lajučių kaimą [54]. Mat panašus vietovardis – Lagučiai (Lėgučiai; šaltinyje – Legutt, Legütt) – įvardijamas 1539–1540 m. sudarytame Ragainės apskrities gyvenviečių sąraše [12, 70–71, 122, 128]. Archeologas Žilvinas Čėsna jau pastebėjo, kad vietovė jame minima tarp Baltupėnų ir Šereiklaukio kaimų, taigi turėjo būti netoliese jų. Be to, tyrinėtojas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp Legutt kaimo gyventojų minimi trys Sokaičiai (Sackeith, Sackeitis), ir iškėlė hipotezę, kad iš šios pavardės susidarė naujas kaimo pavadinimas Sokaičiai [10, 52]. Nors nesirėmė minėtu 1539–1540 m. šaltiniu, Sokaičių vietovardį iš asmenvardžio kildina ir kalbininkė Daiva Deltuvienė [11, 334].

Šią hipotezę tvirčiau pagrindžia dar vienas pastebėjimas, kad vakariniame Sokaičių pakraštyje, arčiau Vėžininkų kaimo, tebetelkšo senvaginis ežeras archajišku pavadinimu Lagis (Lagytis) [35, 114]. Bene pirmą kartą jis pažymėtas 1665 m. sudarytame Ragainės apskrities žemėlapyje, kuriame vadinamas Laugio See (ar Langio See) [6]. Lankos tarp šio ežeriuko ir Nemuno, kaip matome net XX a. pirmosios pusės žemėlapiuose, lietuviškai vadintos Lagito pievos, o vokiškai – Lagitwiese [52; 49]. Taigi iš vandenvardžio Lagis turėjo rastis senasis kaimo pavadinimas Lagučiai (Lėgučiai), o XVI a. ar kiek vėliau jį pakeitė naujas vardas – Sokaičiai. Beje, kaimui vardą suteikusios giminės žmonės Sokaičiuose gyveno dar ir XX a. Senosiose kaimo evangelikų liuteronų kapinėse 2002 m. tebebuvo paminklas su užrašu Sokeiter [53].

Identifikavus senuosius Lagučius (Lėgučius) būtina pažymėti, kad vietovardis Legutten minimas ir dar senesniame šaltinyje – 1394 m. liepos 22 d. sudarytame kryžiuočių karo kelio aprašyme Nr. 28 [45, 678]. Jog čia turimi omenyje Sokaičiai (buvę Lagučiai), nekyla abejonių, nes apraše sakoma, kad ties Legutten „pasukama nuo Nemuno ir jojama iki Viešvilės upės, ten 2 mylios tyrulių ir nakvojama“ [24, 18]. Toliau aprašomas kelias į Viduklės ir Kaltinėnų kraštus. Taigi šaltinyje kalbama apie vietovę, kuri įsikūrusi ant Nemuno kranto ir yra keliolika kilometrų į vakarus nuo Viešvilės upelio. Tai visiškai atitinka Sokaičių (Lagučių) geografinę padėtį. Šis pastebėjimas, be kita ko, reiškia, kad rašytinę Sokaičių istoriją galima pradėti nuo 1394 m. Tai viena iš senesnių šiaurinės Skalvos gyvenviečių.

Padavimas leidžia spėti, kad seniau dalis Sokaičių (Lagučių) kaimo žemių buvo kairiajame Nemuno krante ir galbūt siekė piliakalnį. Tai juo labiau įtikėtina žinant, kad prie Nemuno buvo ne viena abiejuose upės krantuose išsidėsčiusi gyvenvietė. Kaip pavyzdį, galima paminėti Rambyno papėdėje įsikūrusius Krakoniškius (Krakeniškius) arba ties Gėgės žiotimis esančius Karceviškius [52; 34]. Šienaujamų pievų kitapus upės turėjo dažnas panemunės kaimas ar miestelis, taip pat Ragainės miestas. Vis dėlto kol kas galima konstatuoti tik tiek, kad netoli piliavietės XIV a. pabaigoje, greičiausiai, buvo skalvių kaimas, tuomet vadintas Lagučiai (Lėgučiais).

Belieka tikėtis, kad ateityje istorikams pasiseks dar labiau įsigilinti į laikmečio šaltinius ir surasti dar daugiau žinių apie Raudžių (Nemunijos) piliakalnyje stovėjusią pilį bei jos papilio gyvenvietes.

01_15
15 il. Raudžių (Nemunijos) piliakalnis žvelgiant iš šiaurės, iš dešiniojo Nemuno kranto. Nuotrauka autoriaus

Svarbesnės išvados

  1. Nors Nemunijos (Raudžių) piliakalnis iki šiol Lietuvos bei kitų šalių mokslininkams buvo beveik nežinomas, jį yra tyrinėję ir aprašę autoriai J. M. Giūzė, E. Gizevijus, H. Kromė. Lietuvių istoriografijoje, perteikdamas V. Kalvaičio surinktą medžiagą, piliakalnio aprašymą 1903 m. pirmasis paskelbė J. Basanavičius.
  2. Tikėtina, kad seniau didžioji piliakalnio dalis priklausė Raudžių (vok. Raudszen, Rautengrund, rus. Rjadino) kaimui, kuris šaltiniuose minimas nuo 1539–1540 m. ir tuo metu buvo vadinamas Raudonasėdžiais. Dalis piliakalnio ar bent jo šiaurinė papėdė galėjo priklausyti ir Nemunijos (vok. Nemonje, Nemonge) dvareliui, kurio būta vos 1 km į šiaurės rytus nuo kalno.
  3. Piliakalnio gynybiniai įrengimai – labai sudėtingi, masyvūs. Jį supa du gynybiniai pylimai, yra viršutinė ir dubens formos žemutinė aikštelė. Bendras piliakalnio ilgis – apie 250 m, plotis – maždaug 150 m. Iš kitų Skalvoje esančių piliakalnis išsiskiria dydžiu, jam būdingos stambios formos.
  4. Padavimas „Našlaitė“, kurio keli variantai paskelbti vokiškoje ir lietuviškoje literatūroje, sietinas su Raudžių (Nemunijos) piliakalniu.
  5. Ypatinga piliakalnio strateginė padėtis, dydis ir įrengimų mastas leidžia manyti, kad ant jo stovėjo regione svarbi ir stipri medinė tvirtovė. Ji galėjo priklausyti skalviams arba kryžiuočiams, arba iš pradžių vieniems, vėliau – kitiems.
  6. Istoriografijoje išsakytas teiginys, kad ant piliakalnio galėjo stovėti skalvių pilis Sassowia, Sassow neatmestinas, tačiau vertintinas atsargiai.
  7. Didesnė tikimybė, kad 1360 m. Vokiečių ordinas ant šio piliakalnio buvo pastatęs Skalvos (Czalwen) pilį.
  8. Tikėtina, kad Skalvos pilis gyvavo neilgai, buvo sugriauta Lietuvos kariuomenės 1365 m. ar kito šiuo laikotarpiu vykusio karo žygio metu.
  9. Netoli piliakalnio esantis Sokaičių kaimas (dabar – Pagėgių sav.) seniau vadintas Lėgučiais ir šiuo vardu rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1394 m.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ALMONAITIS, Vytenis. Kraštas XIII–XV amžiuje.Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 47–69.
  2. ALMONAITIS, Vytenis. Vėl šniokščia rėvos. VI dalis. Jūros upe nuo Tauragės iki Mociškių. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2011.
  3. Baltupönen 88. 1:25 000. Königl. Preuβ. Landesaufnahme, 1913.
  4. Baltupönen. Meβtischblatt 88. 1:25 000. Hrsg. von der Preuβischen Landesaufnahme 1915. Reichsamt für Landesaufnahme. Einzelne Nachträge, 1927.
  5. BICKA, Jonas., TUMOSAS, Fryrichas. 50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų. Lauksargiai: Autorių leidinys, 1939.
  6. Carte von dem im litthauschen Cammer Departement belegenen Ragnitschen Creise Gezeichnet nach einem alten Original anno 1665 im Januar 1793 durch Carl Rade.
  7. CCCP Tаураге N–34–XI. 1:200 000.Издание, 1987.
  8. Codex epistolaris Vitoldi. Cracoviae: Sumptibus Academiae Literarum Crac., 1882.
  9. CROME, Hans. Verzeichnis der Wehranlagen Ostpreussens. Prussia, 1940, Bd. 34, s. 83–154.
  10. ČĖSNA, Žilvinas. Šiaurinės Skalvos apgyvendinimo raida iki XVI amžiaus. Magistro baigiamasis darbas. Klaipėda, 2009.
  11. DELTUVIENĖ, Daiva. Baltiški XIX–XVIII a. Mažosios Lietuvos oikonimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.
  12. DIEHLMANN, Hans Heinz. Die Türkensteuer im Herzogtum Preuβen 1540. Band 3. Hamburg: im Selbstverlag des Vereins, 2008.
  13. DUSBURGIETIS, Petras. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga, 1985.
  14. Eduard Gisevius. Tilsit: Verlag von Renländer & Sohn, 1881.
  15. Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz. XX. HA. OF 112. s. 17.
  16. GIZEVIJUS, Eduardas. Mano gyvenimas. Lietuvininkai. Vilnius: Vaga, 1970, p. 11–185.
  17. Guise. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, t. 8, p. 43–44.
  18. HOLLACK, Emil. Erläuterungen zur Vorgeschichtlichen Übersichtskarte von Ostpreussen. Glogau–Berlin: Kommissions von Carl Flemming. A. G., 1908 (su žemėlapiu: Vorgeschichte Übersichtskarte von Ostpreussen).
  19. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998 (pirmas leidimas – 1903).
  20. JAKŠTAS, Juozas. Mažosios Lietuvos apgyvendinimas iki XVII amžiaus pabaigos. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Metraštis, 1970, t. 5, p. 339–412.
  21. JASAS, Rimantas; ŠIMĖNAS, Valdemaras. Skalva. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, t. 21, p. 784.
  22. Karte des Westlichen Russlands. 1:100 000. Tilsit-Pojure. K-21. Hrsg. von der Preuβischen Landesaufnahme, 1920.
  23. Karte von Ost-Preussen nebst Preussisch Litthauen und West-Preussen nebst dem Netzdistrict 1:150000. 1796–1802.
  24. Kraštas ir žmonės. Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius: Mokslas, 1983.
  25. LATVIS, Henrikas. VARTBERGĖ, Hermanas. Livonijos kronikos. Vertė Juozas Jurginis. Vilnius: Mokslas, 1991.
  26. Lietuva 1:50 000. Tauragė (Pietūs) 35-39/40-44. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, 2002.
  27. Lietuva. Kelių atlasasM 1:100 000. Vilnius: Alma litera, 2010.
  28. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarė Z. Baubonis ir G. Zabiela. Vilnius: LR Krašto apsaugos ministerija, 2005, t. 1.
  29. LOWMIAŃSKI, Henryk. Studja nad początkami społeczeństva i państwa litewskiego. Wilno: Nakładem towarszystwa przyjaciół nauk w Wilnie, 1930, t. 2.
  30. MARBURGIETIS, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius: Vaga, 1999.
  31. MORTENSEN, Gertrud. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnissen von Pr. Litauen. Berlin-Nowawes: Memelland-Verlag, 1927.
  32. MORTENSEN, Hans; MORTENSEN, Gertrud. Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreuβens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Teil II. Die Wildnis im östlichen Preuβen, ihr Zustand um 1400 und ihre frühere Besiedlung. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1938.
  33. Pagaliau namie! Užrašė, iš vokiečių kalbos vertė A. Petraitytė. Voruta. 2007, lapkričio 10, nr. 21 (639), p. 2.
  34. Paleičiai–Pagėgiai 1501. 1:100 000. Karo topografijos skyriaus 1938 m. leidinys.
  35. PĖTERAITIS, Vilius. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
  36. PĖTERAITIS, Vilius. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.
  37. PĖTERAITIS, Vilius; PURVINAS, Martynas. Ąžuolynai. Mažosios Lietuvos enciklopedija, 2000, t. 1, p. 106.
  38. PURVINAS, Martynas. Nemunija. Mažosios Lietuvos enciklopedija, 2006, t. 3, p. 262.
  39. REMEIKA, Jonas. Kai dar amžina ugnis ruseno: Mažosios Lietuvos padavimai. Kaunas: Spaudos fondas, 1940.
  40. SAFRONOVAS, Vasilijus. Raudžiai. Mažosios Lietuvos enciklopedija, 2009, t. 4, p. 58.
  41. SAFRONOVAS, Vasilijus. Tilžės įkūrimas. Mažosios Lietuvos enciklopedija, 2009, t. 4, p. 524.
  42. SALYS, Antanas. Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets. Tauta ir žodis, 1930, t. 6, p. 173–314.
  43. SALYS, Antanas. Skalva. Raštai. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1985, t. 3.
  44. Scriptores rerum Prussicarum. Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1861, Band. I.
  45. Scriptores rerum Prussicarum. Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1863, Band. II.
  46. Scriptores rerum Prussicarum. Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1866, Band. III.
  47. ŠIMĖNAS, Valdemaras. Guise. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, t. 1, p. 532.
  48. ŠIMĖNAS, Valdemaras. Neatsiskleidęs Rambynas. Rambynas, 2011, nr. 1 (4), p. 15–19.
  49. Topographische Karte 1:25 000 (4-cm-Karte). Baltupönen 0999. Hrsg. von der Preuβischen Landesaufnahme 1915, Letzte Nachträge 1940.
  50. Vartberges Hermana Livonijas hronika. Tulkojis Ē. Mugurēvičs. Rīga: Latvijas Vēstures instituta apgāds, 2005.
  51. VILEIŠIS, Vincas. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje. Kaunas: Politinių ir socialinių mokslų instituto leidinys, 1935.
  52. Vilkyškiai–Viešvilė. 1502 1:100 000. Karo topografijos skyriaus 1938 m. leidinys.

Komentarai

  1. 2002 m. autoriaus vykdytos žvalgomosios ekspedicijos duomenys. Autorius archyvas.
  2. Ateityje, suradus šaltinį, kuriuo rėmėsi padavimo skelbėjai, tikslintina, ar perrašant tekstą neįsivėlė klaida, ar nebuvo sumaišytos raidės j ir g. Tautosakos pateikėjai galėjo būti primiršę senąjį kaimo pavadinimą, tačiau labiau tikėtina, kad jie sakė ne Lajučiai, o Lagučiai.
  3. Autorius dėkoja kolegai Valdemarui Šimėnui už sėkmingą bendradarbiavimą ekspedicijoje ir už pagalbą bei patarimus rengiant šį tekstą.
  4. Deja, autoriai nenurodė konkretaus padavimo šaltinio, tik pastebėjo, kad jis galėtų būti paimtas iš „Lietuvos Keleivio“ arba jo priedų „Sekmadienio“ ir „Kaimyno“.
  5. Emilio HOLAKO žemėlapio iškarpa, kurioje matomas Šešupės ir Nemuno santakos rajonas, publikuojama: ŠIMĖNAS, Valdemaras. Neatsiskleidęs Rambynas. Rambynas, 2011, Nr. 1 (4), p. 17.
  6. Pažymėtina, kad J. Jurginio vertime padaryta klaida. Ragainė jame įvardinama kaip ketvirtoji lietuvių užimta pilis. Šis netikslus vertimas jau yra suklaidinęs ne vieną istoriką, taip pat ir šio teksto autorių.
  7. Piliakalnio lankymo metu jo aukštį ir koordinates žymintis betoninis stulpas rastas „juodųjų archeologų“ atkastas ir vėl įverstas į duobę.
  8. Šis pavadinimas vėlyvas, atsiradęs dėl germanizacijos įtakos. Vietos lietuvininkai piliakalnį vadino Kiaulės ragu.
  9. Teiginys, kad 1365 m. LDK kariuomenė „užėmė ir Ragainę“, yra klaidingas: ALMONAITIS, Vytenis. Vėl šniokščia rėvos. VII dalis. Jūra ir Nemunu nuo Mociškių iki Bitėnų. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2011, p. 24.
  10. V. Šimėno teigimu, sakinį apie pilį Sassowia savo iniciatyva, remdamiesi pirmine informacija, į tekstą įrašė leidyklos darbuotojai. Patikslinant enciklopedines žinias taip pat galima pažymėti, kad piliakalnis buvo surastas tik sąlygiškai, šio straipsnio pradžioje minėti tyrinėtojai jį rado ir aprašė dar XIX a. pirmoje pusėje.

Gauta 2012 m. rugsėjo 26 d.
Pateikta spaudai 2013 m. sausio 24 d.

Summary

Raudžiai (Nemunija) Hillfort – Forgotten Archaeological and Historical Monument of Southern Scalovia

The article describes Raudžiai (Nemunija) hillfort located in the southern part of the historical region of Scalovia, the territory of Karaliaučius (Ger. Königsberg, Rus. Kaliningrad) Region, close to the confluence of the Nemunas and the Šešupė rivers. Though this archaeological and historical monument has been addressed by the authors Johan M. Guise, Eduard Gisevius, Jonas Basanavičius, Hans Crome, the hillfort has to this day been almost unknown to Lithuanian and foreign researchers. In 2011 the hillfort was rediscovered, measured and described by the author of the article, historian, as well as archaeologist Valdemaras Šimėnas.

The bulk of the hill previously belonged to the village of Raudžiai (Ger. Raudszen, Rus. Rjadino). A small estate of Nemunija (Ger. Nemonge) was previously located in the immediate vicinity of the hillfort; therefore, the monument now has two names. The coordinates of the hillfort in the centre of the enclosure are N 55°02'57.0" E 22°13'16.4".

The hillfort was erected on a massive, oval hill. Its fortifications are highly complex and massive. It features the upper enclosure and a bowl-shaped lower enclosure. It is encircled by two ramparts. The hillfort is approximately 250 m long and around 150 wide. It stands out from other hillforts located in Scalovia for its size; it distinguishes by massive forms.

The hillfort can be connected to the 13th-14th century written sources. In fact, the statement that this location should be identified with the Scalovian castle Sassowia, Sassow attacked by the Teutonic Knights circa 1276 deserves a cautious evaluation. It is more likely that in 1360 the Teutonic Knights erected a short-lived Scalovian (Czalwen in the chronicle) castle at this site. The research of the history of the settlements located in the neighbourhood of the hillfort revealed that before the 16th century the village of Sokaičiai (Ger. Sokaiten) located in the vicinity was known as Lagučiai (Legutten, Legutt in the sources). The first mention of the village by the old name dates as far back as 1394.