„Istorija“. Mokslo darbai. 88 tomas
Aelita AMBRULEVIČIŪTĖ. Vilniaus pirklių krikščionių dinastijos: socialinės tapatybės stiprinimo veiksnys (XIX a. antroji pusė)
Spausdinti

Aelita Ambrulevičiūtė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, adresas: Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – XIX a socialinė ir ekonominė istorija.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslininkų grupės iniciatyva parengtą projektą „Lietuvos tradicinio elito tapatybės XIX a. pabaiga – XX a. pradžia“. Sutarties nr. MIP-027/2011.

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas Vilniaus pirklių krikščionių dinastijų socialinės padėties įtvirtinimas, jų tapatybę XIX a. antrojoje pusėje stiprinę veiksniai, kai teisinės sistemos kaitos sūkuryje dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių keitėsi ne tik pirklių teisinė padėtis, jų adaptavimasis socialinėje ir ekonominėje erdvėje, bet ir pirklių savivertė. Visa tai veikė ir pirklių krikščionių dinastijų socialinę tapatybę.

Prasminiai žodžiai: Vilnius, pirkliai, socialinė tapatybė, dinastijos.

Abstract. The article addresses the establishment of the social position of Vilnius Christian merchant dynasties and the factors strengthening their identity in the second half of the 19th century, when the change of the legal system driven by the social changes in the society did not only influence the legal status of merchants and their adaptation in the social and economic sphere but also the self-esteem of merchants. These factors also affected the social identity of Christian merchant dynasties.

Key words: Vilnius, merchants, social identity, dynasties.

Įvadas

Verslininkas – daugelio mokslo disciplinų (ekonomikos, jurisprudencijos, psichologijos, sociologijos, antropologijos ir pan.) tyrimų objektas. Tačiau skirtingos disciplinos išskiria skirtingus tyrimų aspektus. Vienas disciplinas domina verslininkų mentaliteto formavimasis, jų teisinė padėtis ir galimybės, kitas – verslininkų novatoriškų idėjų įtaka gamybai, jų vaidmuo verslo struktūroje, socialinėje aplinkoje ir t. t. Istorijos mokslas, remdamasis šių disciplinų patirtimi, siekia tirti ne tik verslo ekonominės veiklos aspektus, bet kartu analizuoti verslininkų mentaliteto, savęs identifikavimo problemas, socialinį ir ekonominį verslo ir verslininko užgimimo kontekstą ir pan. Todėl, siekiant plėsti verslo tyrimų lauką, tyrimų objektu gali būti pasirinktos socialinės viršūnės, verslo elitas, t. y. pirklių grupė, nagrinėjama jos socialinė padėtis, organizavimo ypatumai. Tokiame kontekste tyrinėjami ir Rusijos imperijos pirkliai. XIX a. Rusijos imperijos teisinėje struktūroje verslo sluoksniui suteiktos socialinės galimybės naujai apibrėžė ir jų savęs identifikavimo vaizdavimus, išplėtė socialinės tapatybės raiškas.

Kaip buvo minėta ankstesniuose straipsniuose, tyrinėjant pirklių įvaizdžio formavimą periodinėje spaudoje, jų socialinę padėtį ir teisinę bazę [36–38], šio sluoksnio XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje formavimosi klausimai kiek plačiau nagrinėti nedaugelio Lietuvos istorikų. Lietuvos istoriografijoje pirkliams skirti darbai daugiausia koncentruojasi į pirklių grupės ekonominę veiklą, nagrinėja buržuazijos formavimosi procesą [50; 51; 53]. Pastaraisiais metais XIX a. pirklių sluoksnio tyrimai istoriografijoje taip pat nedaug tepasistūmėjo į priekį. Galima paminėti vos keletą T. Bairašauskaitės ir R. Civinsko darbų, kuriuose nagrinėjama pirklių žydų teisinė padėtis, aptariamos jų ekonominės veikos galimybės bendrame socialinių tyrimų kontekste [39–42].

Tačiau Rusijos imperijos pirklių socioekonominė veikla ir jų socialinė padėtis, aiškintos per įstatymų prizmę, ekonominę veiklą ir socialines galimybes, tik iš dalies atskleidė pirklių teisinio ir socialinio identifikavimo Rusijos imperijoje problemas, o Lietuvos pirkliai krikščionys, jų socialinė padėtis iš esmės netyrinėta. Pirklių ekonominės veiklos ir jų pasiskirstymo gildijomis aspektai aptarti knygoje „Vilniaus miesto istorija“, taip pat atskirų Vilniaus pirklių ekonominė veikla paminėta Vytauto Merkio ir Antano Tylos straipsniuose [43; 45–46; 50]. Vakarų istorikai daugiau dėmesio skyrė bendriems Rusijos imperijos ekonominės raidos procesams, todėl ir pirklių sluoksnio tyrimai apima bendresnį socialinį, kultūrinį, teisinį kontekstus, nesigilinant į atskirų Rusijos imperijos regionų pirklių padėtį ir socialinių tapatybių formavimąsi [47–49; 54].

Rusijos mokslininkai tyrinėjo pirklius kaip buržuazijos pirmtakus [62; 65; 77–78]. Domėtasi pirklių ekonominiu gyvenimu ir visuomeniniu aktyvumu, jų dalyvavimu kultūriniame gyvenime, parašytos garsių pirklių biografijos [55–56; 59–60; 69]. XX a. pabaigoje istorikai atsigręžė į pirklių tapatybės formavimąsi, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo, jųveiklos tyrimus [57–58; 61; 63–64; 66–68; 70–74]. Daugiausia dėmesio mokslininkai skyrė imperijos centrinėms ir Sibiro gubernijoms. Lietuvos pirklių verslas plėtotas remiantis ta pačia imperijos teise, bet dėl Vakarų gubernijoms taikytos politikos (sėslumo riba, rusifikacija, muitų tarifai ir pan.) ir vietinės specifikos (verslo etnokonfesinis pasidalijimas) čia pirklių verslas turėjo savitų bruožų. Tačiau Lietuvos pirkliai, kaip atskira imperijos verslo žmonių grupė, šiuose darbuose nebuvo nagrinėti. Siekiant užpildyti šią istoriografijos spragą tyrimo objektu buvo pasirinktos Vilniaus pirklių krikščionių dinastijos, kaip pastovesnė pirklių grupės dalis.

Straipsnio tikslas – nustatyti Vilniaus pirklių krikščionių dinastijas, nagrinėti dinastijų atstovų socialinės tapatybės stiprinimo veiksnius XIX a. antrojoje pusėje.

Chronologinių rėmų pasirinkimą lėmė XIX a. septintajame dešimtmetyje vykdytos socialinės ir ekonominės reformos, dėl kurių keitėsi pirklių teises reglamentavę įstatymai. Ilgainiui neteko reikšmės kai kurios pirkliams suteiktos socialinės privilegijos (1874 m. įvedant privalomą tarnybą kariuomenėje, panaikinta rekrutų prievolė, 1887 m. panaikintas pagalvės mokestis valstiečiams, neteko reikšmės ir leidimas važinėti karieta), o 1898 m. panaikinta privaloma registracija pirklių gildijoje keitė verslo žmonių socialines galimybes. Tai galėjo turėti įtakos pirklių savivertei.

Pagrindinius tyrimo šaltinius sudaro Vilniaus pirklių 1861–1899 m. sąrašai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) Vilniaus gubernijos iždo rūmų fonde (515), Vilniaus gubernijos mokesčių komisijos fonde (517) ir Vilniaus miesto dūmos fonde (937). Šie sąrašai leido nustatyti Vilniaus krikščionių pirklių dinastijas ir jų šeimų narių socialinę padėtį, taip pat apibūdinti jų socialinę ir ekonominę veiklą, verslo pobūdį, o svarbiausia – jų socialinio tapatumo raiškas. Kita šaltinių grupė – periodinėse leidiniuose spausdinti pirklių krikščionių reklaminiai skelbimai ir jų socioekonominę veiklą atspindinti informacija. Šiuose šaltiniuose pateikti duomenys padėjo susidaryti nuodugnesnį vaizdą apie pirklių socialinę ir ekonominę veiklą mieste, jų vertinimus visuomenėje, jų visuomeninius įsipareigojimus.

Vilniaus pirklių krikščionių veiklos socialinių galimybių specifika

Vakarų gubernijoms buvo būdingas veiklos išsidalijimas etniniais ir konfesiniais pagrindais, sąlygojęs ir vertybinį profesionalios veiklos skirstymą į krikščioniui tinkamas ir nederamas veiklas. Aukštuomenėje derama veikla buvo laikoma tarnavimas tėvynei, bajorui tinkamu pragyvenimo šaltiniu buvo laikomas ūkis, gamybinė veikla, dvarų ir smuklių nuoma. Žemesniems sluoksniams garbingos veiklos sritys buvo išsilavinusio žmogaus naudinga visuomenei profesinė veikla – gydytojo, vaistininko, kunigo, mokytojo, teisininko: „Ūkininkai samprotauja, jog tiktai daktaras ir kunigas dunos kąsnį teturi ir dėl tos priežasties, jei leidžia sunų į mokslą, tai tiktai „į kunigus“ arba „į daktarus“ [26, 99]. Priimtinais užsiėmimais laikyta ir tradicinė valstiečių žemdirbystė bei miestiečių amatai: „Tai-gi matome, juog vieni dirba žemę, verpia, audžia ar šeip ką daro fabrikuose arba namiejie, žodžiu sakant – jie dirba daigtus žmonių reikalams pakakinti; kiti-gi laiko kromus jau padarytų daigtų, pirkinių, – tai pirkliai; treti laiko bankus arba daro draugystės, skolinti pinigams ir t. t. Iš šitų dalių ekonomiško gyvenimo svarbiausia yra pirmutinė, t. y. dirbimas (produkcija) daigtų, paskirtų pakakinimui žmonių reikalų, nes visos kitos dalys ekonomiško gyvenimo priguli nuo dirbimo formos; jeigu kiekvienas ūkis pats dirbtų visus daigtus, kokie reikalingi jam, tai nereikėtų nė pirklių, nė kredito institucijų...“ [16].

Katalikui nederančia veikl /pa buvo laikoma finansų sritis ir prekyba, nors XIX a. antrojoje pusėje, juolab amžiaus pabaigoje, netruko krikščionių (ypač bajorų), besivertusių bankininkyste. Vis daugiau krikščionių įsitraukdavo ir į profesionalią prekybą, taip pamažu keitėsi valstiečių požiūris: „Maža to: neseniai buvo laikas, kuomet lietuviai gėdijosi užsiiminėti pirklyba, skaitydami ją nedoru darbu; jam rodėsi, jog tai tinkamas tik žydui užsiėmimas. Todėl taip mus ir atliko, kad pirklyba perėjo vien į žydų ir kitų nelietuvių rankas. Mes gi priversti buvome, sunkiai prakaitą liedami, kad sau parūpinus duonos kąsnį, o tuom tarpu gudresniam kitataučiui lobį krovėme“ [10]. Vis dėlto valstiečių dauguma ir bankininkystę, ir prekybą vis dar laikė žydų (miestiečių) verslais, matyt, dėl žydų etnokonfesinės grupės, kuri papročiais ir tradicijomis buvo svetima krikščionių bendruomenei, dominavimo šiose ekonominės veiklos sferose.

Bankininkystės, kaip netinkamo krikščioniui užsiėmimo, vaizdinio formavimuisi įtakos galėjo turėti išlikęs tradicinis katalikybės požiūris į finansinę veiklą [79], o neigiamą prekybos vertinimą galėjo lemti paplitęs sukčiavimas, kai konkurencinės kovos sąlygomis, nesant griežtai reglamentuotų pirkėjo ir pardavėjo santykius reguliuojančių įstatų, verslo sėkmei buvo pasitelkiamos visos priemonės: „ neužmirškime, kad pirkliavimas, apskritai imant remiasi vien to, kad perkama pigiau, o parduodama brangiau. Čion visi pirkliai lygus, kiekvienas stengiasi daugiau užsidirbti, dėlto nesidrovi įsukti pirkėjui seną užsigulėjusią prekę (tavorą) už naują, visokį šlamštą parduoti už geriausią. Taip elgiasi visi pirkliai, ir lenkai, ir rusai, ir vokiečiai, ir žydai: tarpu rusų nebereikamo yra patarlė: neapgausi–neparduosi. Pas mus Lietuvoj beveik visą prekyba žydų rankose, tai mes tik žydų suktybes matome, bet nueikite į miestus, kur daug pirklių krikščionių, ten pamatysite, kad ir tie negeriaus už žydus elgiasi. Prekyba visur paremta ant apgavymų“ [18]. Tad ir bankininkystė, ir prekyba dėl istoriškai susiklosčiusio verslo dalijimosi etnokonfesiniais pagrindais ir ypač dėl prekybos sferoje matomo nesąžiningumo galėjo būti suprantami kaip nedoros veiklos terpė, kaip verslai, netinkami katalikui.

Kita vertus, ekonominės konkurencijos sąlygomis, kai valstiečiai, bandydami užimti negamybinių verslų nišą, susidūrė su stipria profesionalių pirklių (daugiausia žydų) konkurencija, dėl jų verslo nesėkmių dažniausiai kaltinti žydai arba tiesiog smulkūs pirkliai, neva atimantys iš valstiečių (kartu ir iš amatininkų) pelno dalį, kurią šie būtų galėję gauti patys realizuodami savo ūkio produkciją: „ Tas pelnas, žinoma, turi būti didesnis Ūkininkai galėtų brangiau parduoti, jeigu tarp didžiojo pirklio ir jų pačių vidutyje nebūtų mažesniųjų pirklių ir jei patįs ūkininkai javus pristatytų didžiajam pirkliui. Tad nereikėtų pelno tiems mažesniems, o liktų jisai patiems ūkininkams“ [11]. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių periodinėje spaudoje dažnai randami panašūs katalikiškos visuomenės dalies pirklių vertinimai greičiausiai buvo XIX a. besiformavusio neigiamo pirklių įvaizdžio pasekmė.

Tad prekyba, kaip kitos etnokonfesinės grupės dominavimo sfera, ir prekiaujantys pirkliai, atstovaujantys katalikiškos visuomenės daliai (ypač valstiečiams), galėjo būti vertinti neigiamai. Tačiau greta formavosi tautinio verslo plėtojimo idėjos: „Žinomas daiktas, jog prekystė Lietuvoje – rankose svetimtauczių, o isz lietuvių labai mažai kas jąją užsima. Tas paeina nu to, jog ponai laikė prekystę už nusižeminimą, o sodiecziai paprastai atsako: „o bepygu žydams prekiauti, kad jie turi pinigų, o tu, žmogau, kum pradėsi!“ [26, 98]. Kol religingi valstiečiai į prekybą žiūrėjo kaip į verslą, netinkamą katalikams, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nacionalizmo ideologai siekė pervertinti verslumą kaip naują, tinkamą atgimstančiai tautai ekonominės veiklos tipą: „ Lietuvos žmonės, per tiek laiko užsiimdami tiktai lauko darbais, įprato vien į tuos darbus, nuo kitų gi atprato, ir mums rodosi, kad mes nei galėtume užsiimti kokiu ten amatu, o ypač prekyste, o jais verstis reikia“ [17].

Tačiau nei tautiškai susipratusių ir aktyvių pirklių sluoksnio protegavimas, nei pirklių socioekonominio vaidmens svarba tautinio atgimimo judėjime, nei pažangiai mąstančios inteligentijos raginimai kurti tautinį verslą ir formuoti stiprų pirklių ir tautinės buržuazijos sluoksnį, kurie galėtų kloti tautinės ekonomikos pamatus, dalyvauti tautos sociokultūriniame gyvenime, finansiškai remti meną ir kultūrą, neskatino valstiečių siekti pirklio statuso.

Tarp valstiečių vyraujantys negatyvūs pirklių veiklos vertinimai sąlygojo dalies gyventojų požiūrį į besiformuojantį verslą ir katalikiškos gyventojų dalies verslo sričių pasirinkimus, kurį mažai keitė ir valstybės potvarkiais apibrėžta pirklių vieta socialinėje erdvėje. Ko gero, todėl Vilniuje (ir visoje Vilniaus gubernijoje, kaip ir Kauno, ir Gardino gubernijose) mažą krikščionių pirklių skaičių gildijoje reikėtų sieti ne su ekonomine krikščionių pirklių padėtimi, jų verslumo gebėjimais, kad neva šie buvę prastesni verslininkai nei žydai ar neturėjo sukaupę pakankamai kapitalo registruotis pirklių gildijose, o pirmiausia aiškinti socialinėmis priežastimis ir netgi pasaulėžiūra.

Tad galima prielaida, kad dėl etnokultūriniais atsiribojimais susiformavusios netolerancijos prekybai, prekeiviams ir prekiaujančių pirklių veiklai potencialus vietinės kilmės pirklių sluoksnis buvo mažas, o iš užsienio ir kitų Rusijos gubernijų atvykę pirkliai krikščionys (registravimasis pirklių gildijoje jiems nekėlė kultūrinių kliūčių), nors ir sudarė Vilniaus pirklių krikščionių branduolį, tačiau, priklausydami kitai krikščionybės konfesijai, katalikiškajai valstiečių daugumai negalėjo daryti didesnės įtakos.

Matyt, todėl Vilniuje, skirtingai nei kituose Rusijos imperijos regionuose, kur valstiečiai aktyviai plėtojo verslą ir tapdavo stambiais pirkliais, pirklių krikščionių sluoksnis formavosi iš užsieniečių, iš kitų Rusijos regionų atvykusių pirklių, iš vietinių bajorų ir miestiečių. XIX a. antrojoje pusėje pirklių daugumą sudarė judėjų etnokononfesinė grupė, krikščionių buvo tik apie 20% visų Vilniaus gubernijos pirklių [35, 31]. Nemaža jų dalis registravosi laikinaisiais pirkliais. Jais buvo įregistruojami kitų miestų pirkliai, laikinai atvykę į Vilnių (ar kokį kitą miestą) verslo reikalais, taip pat ir vietos gyventojai, kurie vertėsi pirkliams leidžiamais verslais. Paprastai laikinaisiais pirkliais tapdavo bajorai, naudojęsi didesnėmis privilegijomis.

Registruotis pirklių gildijose reikalavo įstatymai. Už ekonomines iniciatyvas pirkliams buvo suteikiama galimybė siekti aukštesnio visuomeninio statuso ir socialinių garantijų, teisė dalyvauti miestų valdyme. Panašiai pirklių socialinę padėtį stiprino galimybė naudotis kai kuriomis iki tol tik bajorų luomui priklausančiomis teisėmis ir privilegijomis: segėti špagą ar kardą, siekti manufaktūros patarėjo ir komercijos patarėjo vardo; pirkliai buvo atleisti nuo rekrutų prievolės, jiems nebebuvo taikoma kūno bausmė, o pirklių turtai, finansinis pranašumas kitų socialinių grupių atžvilgiu praplėtė socialines galimybes, iškėlė juos aukščiau kitų mokestinių visuomenės sluoksnių. Tačiau XIX a. paskutinį ketvirtį daugelis pirklių privilegijų (įvesta visuotinė karo prievolė ir panaikintas pagalvės mokestis) neteko reikšmės, tad registravimasis gildijoje jau nebebuvo toks reikšmingas [36, 75].

1898 m. buvo paskelbti „Nuostatai dėl valstybinio verslo mokesčio“ (Положение о государственном промысловом налоге). Ekonominės veiklos formos buvo atskirtos nuo priklausymo socialinei grupei, privaloma registracija pirklių gildijoje buvo panaikinta ir pirklių skaičius (ypač antrosios gildijos) sumažėjo beveik perpus (pvz., Vilniaus gubernijoje 1897 m. buvo 47 pirmosios gildijos pirkliai ir 913 antrosios, 1898 m. – atitinkamai 45 ir 1118, 1899 m. – 60 ir 410 [35, 111; 76, 101]). Vadinasi, galima teigti, kad pagrindinis motyvas įsiregistruoti į pirklių gildiją, išskyrus bajorus, buvo privilegijos [76, 99–100], kurios išliko aktualios daugiausia žydų tautybės asmenims, nes jiems pirklio statusas atvėrė galimybę apsigyventi už sėslumo ribos ir siekti kitų socialinių galimybių. Pirmiausia, matyt, pirklių gildijoje nustojo registruotis bajorai, kurie naudojosi aukštesniems sluoksniams suteiktomis privilegijomis, tad registravimasis gildijoje jiems buvo tik privaloma sąlyga siekiant plėtoti verslą. Turbūt XIX a. pabaigoje dauguma verslo žmonių nesitapatino su tradiciniu pirklių sluoksniu, priklausė naujajai buržuazijai, o pirkliais tapdavo todėl, kad to reikalavo įstatymai.

Tuomet kyla klausimas – kodėl panaikinus privalomą registravimąsi pirklių gildijoje dalis verslo žmonių ir toliau registravosi pirkliais? Galima daryti prielaidą, kad pirklio tapatybę siekė išlaikyti dinastijas sukūrę pirkliai, taip pat ilgesnį laiką versle išbuvę pirkliai, kuriems priklausymas gildijai buvo tarsi viešas jų nusisekusio gyvenimo demonstravimas, išskirtinės asmeniniais gebėjimas pasiektos padėties (ir ekonominės, ir socialinės) pabrėžimas.

Vilniaus pirklių dinastijos

XIX a. antrojoje pusėje Vilniuje galima išskirti apie dešimt pirklių krikščionių dinastijų. „Senajai“ pirklių kartai priskiriamos 1795 m. Vilniuje pradėjusios veiklą valzungiečių Fiorentinių [80] ir Kamenieco (gali būti dabartinėje Baltarusijos teritorijoje) miestiečių Poznanskių šeimos. 1809 m. į verslą įsitraukė miestiečiai broliai Gubarevai ir Aleksandras Popovas (nuo 1820 m.), atvykę iš Novozubkovo (Černigovo gub.), taip pat žinomi spaustuvininkai bajorai Zavadzkiai (nuo 1825 m.), kurie kartu su XIX a. viduryje į verslo avansceną įžengusiais Kovrovo (Vladimiro gub.) pirkliais Muchinais, vietinės kilmės bajorais Gruževskiais, Kijevo pirkliais Diachterevais, Sinevaldais (galėjo atvykti iš Austrijos), bajoru Ivanu Krušinskiu ir kitais pradėjo XIX a. krikščionių pirklių dinastijas, išsilaikė pirklių gildijose ir plėtojo verslą visą XIX a. antrąją pusę, kai keitėsi ekonominės, socialinės, kultūrinės, politinės sąlygos.

XIX a. antrojoje pusėje Vilniaus pirklių šeimos ir pavieniai pirkliai tradiciškai plėtojo prekybą audiniais, porcelianu, galanterija, metalo gaminiais, konkuravo su pirkliais žydais medienos, alkoholinių gėrimų, audinių, cheminių prekių ir tabako prekyboje, viešbučių ir biliardinių versle, taip pat plėtojo kailių, fajanso ir porceliano indų, tauriųjų metalų, manufaktūros, alkoholinių gėrimų, limonado ir mineralinių vandenų, tabako, muzikinių instrumentų ir knygų prekybą bei kita.

XIX a. antrojoje pusėje dar egzistavo tradicinės visuomenės pasaulio vaizdiniams būdinga hierarchinė tvarka, kai kiekvienam socialiniam sluoksniui buvo skirta konkreti vieta ir vaidmuo: dvasininkai turėjo diegti religines vertybes, bajorai – rūpintis valstybės reikalais, valstiečiai – arti žemę ir aprūpinti kitus luomus maistu, amatininkai ir pirkliai – gaminti ir prekiauti. Todėl socialinės hierarchijos ir naudingų užsiėmimų principais besiremiančioje luominėje visuomenėje carinės Rusijos vidaus politikos skatinimai plėsti stambųjį (pirklių) verslą ir žadinti gyventojų verslinį aktyvumą buvo sistemingai papildomi ne tik įvairiais ekonominiais stimulais ir nuolaidomis, bet ir socialinėmis paskatomis.

Tad konkuruojantys socialinėje erdvėje, įsitvirtinantys kaip aukštesnis visuomenės sluoksnis pirkliai siekė pademonstruoti socialinį ir ekonominį pranašumą, ekonominę ir socialinę sėkmę. Nekilmingiems, bet pasiturintiems pirkliams buvo svarbu pabrėžti savo ekonominį ir socialinį statusą. XIX a. pabaigoje įsitvirtinę socialinėje aplinkoje kaip aukštesnio statuso socialinė grupė, šie žmonės stiprino savo padėtį visuomenėje rodydami turtinę galią ir pabrėždami socialinį išskirtinumą žemesnių visuomenės sluoksnių atžvilgiu. O su verslu susijusi aristokratija, pavyzdžiui, grafas Mykolas Pliateris, grafas Antanas Tiškevičius, baronas Stanislovas Pillaras fon Pilchau, bei kiti aukštuomenei priklausę verslininkai, ir taip turėję visas privilegijas, į pirklių grupę netaikė, jie verslo liudijimą gaudavo kaip „laikinieji“ pirkliai. Pasitvirtinę bajorystę smulkesni bajorai ir pirkliai, pabrėždami priklausymą aukštesniajam visuomenės sluoksniui, taip pat įsiregistruodavo laikinaisiais pirkliais. Dinastijų pirkliams Poznanskiams, Fiorentiniams [81], pasitvirtinusiems bajorystę, pirklių statusas, matyt, tapo ne toks reikšmingas.

Socialinių galimybių siekimo ir tapatybės kaitos pavyzdžiu galėtų būti Poznanskių šeima. Nors žinių apie jų kopimą socialiniais laiptais išlikę nedaug, tačiau Poznanskiai ne tik plėtė verslą ir iškilo iki bajorų luomo, bet šeimos atstovai tapo ir valstybės tarnautojais.

1795 m. Kameneco miestiečiai broliai Kasperas (1772–1824), Pranciškus (1774–?) ir Antanas (1780–?) Poznanskiai įsiregistravo į trečiąją Vilniaus pirklių gildiją. Vienas iš dinastijos pradininkų Pranciškus 1820 m. ėjo miesto galvos pareigas. Pranciškaus brolio Antano sūnus Kazimieras (1827–1899) 1867 m. buvo bajorų vadovu (tiesa, nepavyko išsiaiškinti, nei kurį laiką, nei kokioje apskrityje), taip pat turėjo kolegijos registratoriaus rangą. Kitas Antano sūnus Pranciškus (1820–1889) užsitarnavo iki titulinio patarėjo, tačiau 1885–1888 m. plėtojo šeimos verslą „laikinojo“ pirklio statusu. Gali būti, kad trečias Antano sūnus Eduardas (1828/1829–?) buvo gydytojas, jų pusbrolis Karlas (Kasparo sūnus) – papulkininkis, o Antano anūkas Andrejus (Kazimiero sūnus) – gubernijos sekretorius [20, l. 208–235]. Antano žmona Ana (1800–1869), 1851 m. perėmusi iš vyro verslą, paminėta kaip pirklė bajorė, nuo 1863 m. registruota antrojoje gildijoje [1, l. 47; 2, l. 91; 6, l. 43; 8, l. 82v–83; 9, l. 38 v]. Poznanskių giminės iškilimas iliustruoja, kaip pirkliai, pakilę iki kilmingųjų sluoksnio, pasiekė aukštesnio socialinio statuso. Kita vertus, pirkliai, iškilę į bajorų luomą ir siekiantys karjeros jau kaip bajorai, nors ir neapleido verslo, tačiau, greičiausiai, nustojo tapatintis su pirkliais. Matyt, verslas jų buvo suvokiamas tik kaip galimybė išlaikyti šeimos statusą atitinkančią finansinę padėtį. Tad galbūt Anos Poznanskajos XIX a. septintojo dešimtmečio viduryje verslo pobūdžio pakeitimas (įkurta smuklė ir viešbutis, kaip tai darė nemaža dalis besivertusių verslais bajorų) ir atspindi šios šeimos siekius netgi versle pabrėžti aukštesnę kilmę.

Galima daryti prielaidą, kad kilminiai bajorai, besiverčiantys verslu ir įsitraukę į pirklių gildiją, pirmiausia pabrėždavo kilmę, o ekonominę padėtį socialinei tapatybei laikė ne tokia svarbia. Tačiau iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių kilusiems pirkliams bajorystės, kaip socialinį statusą iškeliančios dimensijos demonstravimas, galėjo būti savireklama ir asmeninių gebėjimų pareiškimas. Pavyzdžiui, XIX a. septintajame dešimtmetyje Pranciškaus Fiorentinio anūkas Vladislovas pirklių liudijime įsiregistravo Trakų apskrities bajoru, o 1862–1864 m. jis plėtojo verslą kaip bajoras „laikinojo“ pirklio teisėmis [3–5; 7]. Pažymėtina ir tai, kad pirklių dinastijos formavo socialines tapatybes viešindami šeimos verslo tradicijas. Antai 1825 m. verslą perėmęs Pranciškaus Fiorentinio sūnus Antanas savo vardu pavadino parduotuvę („A. Fiorentini“), o jo sūnus Vladislovas, perėmęs verslą šeštajame dešimtmetyje, pavadinimo nekeitė [21].

Vis dėlto negalima nuneigti fakto, kad ir pirkliams, iškilusiems į bajorus, ir kilminiams bajorams, ilgą laiką besivertusiems verslais, galėjo būti būdinga ir dviguba socialinė identifikacija. Tarkim, Eduardas Zavadzkis (turbūt vienintelis iš dinastinių pirklių) kartu su Liudviku Savičiumi-Zabolockiu ir pastarojo verslo partneriu Petru Kalita (jie galėjo pradėti verslą apie XIX a. devintąjį dešimtmetį) buvo Vilniaus pirklių krikščionių klubo steigimo iniciatoriai [34]. Nors Eduardo tapatinimasis su pirklių sluoksniu neatskleidžia kitų šeimos narių dvigubos tapatybės, tačiau rodo, kad, praėjus kone dešimčiai metų po privalomos registracijos pirklių gildijoje panaikinimo, vis dar išliko verslo žmonių, besitapatinančių su pirklių sluoksniu. Matyt, taip buvo siekiama pabrėžti atskirtį tarp „naujų“ ir „senų“ verslo sluoksnių. A priori XX a. pradžioje verslo arenoje iškilus buržuazijai, „senus“ verslo sluoksnius visuomenė galėjo sieti su senų gerų tradicijų puoselėtojais. Dviguba tapatybė galėjo būti būdinga ir pirklių šeimoms, kurios turėjo glaudesnius ryšius su bajorais. Tarkim, kai mirus pirkliui Aleksandrui Popovui jo antroji žmona Sofija ištekėjo už Kauno gubernijos bajoro Doneikos [19], pirklio palikuonys (sūnus Michailas ir dukra Aleksandra), augantys pirklių aplinkoje, po atsiradusios platesnių socialinių ryšių su bajorais galimybės galėjo pradėti tapatintis ir su pirkliais, ir su bajorais.

Siekdami socialiai prilygti bajorams ir stiprindami savo padėtį, pirkliai krikščionys pamažu turėjo perimti bajorų tradicijas ir gyvenimo būdą. Siekis prilygti aukštuomenei dalį pirklių galėjo paskatinti perimti bajorišką gyvenimo būdą: bajorų bendravimo manieras, namų interjerą, išsilavinimo siekį. Tad pirklių socialinę tapatybę stiprinantis kanalas galėjo būti visuomeninė veikla (mecenavimas, labdara), taip pat socialinę tapatybę turėjo stiprinti įgytas išsilavinimas ar tiesiog turto demonstravimas.

Tačiau dėl skirtingo gyvenimo tikslų suvokimo pirkliai aukštuomenės tradicijas perimdavo selektyviai, pritaikydami jas savo sluoksnio gyvenimo būdui ir normoms. Turbūt, perėmę bajorų gyvenimo būdą, pirkliai nekeitė savo požiūrio į kapitalą. Bajorams kapitalas buvo priemonė, užtikrinanti jų statusui tinkamą pragyvenimą: „P. Czesl. Chmielewskis, kuris šias žinias paduoda, gailestauja, kad pas mus pramonina prasiplatinti neleidžia kapitalo stoka ir „vietinis“ pesimizmas. Tai nevisur tiesa. Kapitalo netrūksta, tik gaila kad laimingi kapitalo savininkai, vietoj užsiimti pramonės kėlimu musų krašte, bevelija leisti kasmet po 50 000 rub. gyvendami užrubežiuose iš kur Lietuviai nieko geresnio nemoka parvežti, kaip tik blizgantį bumbuliuką ant kepuraitės, kaipo ženklą augštojo mandarino titulo... Kiti, prašvilpę neproduktiviškai didžius dvarus, baigia dabar kirsti paskutines savo girias, nesidrovėdami apnuoginti net puikių Nemuno krantų...“ [13]. Pirkliams – pirmiausia instrumentas: „Kurgi jis [pirklys] savo pelną dėjo? Tikrai galima sakyti, kad paliko ten pat, iškur buvo paimtas. Pirklys statosi sau tą tikslą. Kad juo daugiau pinigų į apyvartą dės, ją labiau stiprins, tuo daugiau bus pelno“ [15].

Vis dėlto ilgainiui turtai tapo priemone iškilti visuomenėje, investicija, teikiančia galimybę siekti išsilavinimo ir pakilti iki aukštuomenės ne tik materialiąja padėtimi, bet ir manieromis, apranga. Nors materialinio turto ir socialinio statuso siekių motyvuojama pirklija ne visada sėkmingai perimdavo aukštuomenės gyvenimo būdą, turtai leido šiam sluoksniui atrodyti ne prasčiau, neretai – prabangiau už bajorus.

Pirklių žmonos galėjo dėvėti tų pačių mados namų drabužius, pirkliai galėjo įsirengti namus pagal paskutines europietiškų madų tendencijas, galėjo imituoti bajorų dvarų stilių ir prabangą. Pretenzija į aristokratiškumą, aukštuomenės gyvenimo būdo imitavimas ir palaikomų su aukštuomene ryšių demonstravimas, būdingi vidurinei klasei priskiriamoms socialinėms grupėms (valdininkams, pirkliams, smulkiesiems bajorams, buržuazijai): „Kiti neturįs ir šių [kilmės] įrodymų, mėgsta pastebėti, kad jie bent jau artimai pažįstami su tituluotais asmenimis; arba, kad jų ekipažas, arklys arba baldai tokie patys; arba, kad užsienio viešbutyje jų kambarys buvo gretimais šviesybės“ [33, 375], atskleidžia nekilmingos, bet pasiturinčios visuomenės dalies (kartu ir pirklių) siekius mėgdžioti aukštuomenės tradicijas ir sekti jos gyvenimo būdą. Tuomet perimdamos aukštuomenės gyvenimo būdą kai kurios pirklių dinastijų šeimos turėjo palaikyti ir aukštuomenės papročius, tarkim, aristokratijos įprotį iškabinti šeimos narių portretus arba demonstruoti šeimos relikvijas. Jeigu šeima tokių neturėjo, jas buvo galima nesunkiai įsigyti senienų parduotuvėse, kur nusigyvenę bajorai užstatydavo šeimos relikvijas, arba trūkstant lėšų šeimos narių portretus buvo galima pakeisti nuotraukomis [82].

Patvirtinimų, kad Rusijos pirkliai mažai kuo skyrėsi nuo kolegų Europoje, galima rasti amžininkų liudijimuose ir memuaruose. Tačiau Lietuvoje tokių nėra žinoma, todėl apie pirklių skonį galima spręsti analizuojant Vilniaus prabangos ir madingų parduotuvių reklaminius skelbimus spaudoje. Jie rodo, kad į Vilnių pirkliai pargabendavo madingų vakarietiškų prekių, naujų, vietos rinkoje nežinomų gaminių. Jie siūlė klientams prestižines prekes ir formavo tam tikras mados tendencijas bei gyventojų skonį. Tačiau ir patys galėjo tapti prestižo – pagrindinio socialinės mitologijos vertinimo [75, 17] – „aukomis“.

Rinkdamiesi drabužius, kvepalus, ekipažus arba miesto rajoną namui ar žemės sklypui įsigyti, pirkliai taip pat turėjo remtis tam tikrais stereotipais: drabužiai, ko gero, buvo perkami populiarioje prabangių drabužių parduotuvėje arba (taupant) įsigyjamos įžymių firmų produkcijos klastotės; kvepalai galėjo būti išsirenkami pagal paskutinės mados tendencijas. Tarkim, populiari Maskvos parfumerijos firma „A. Ralle“, reklamavusi savo veiklą kaip „aukščiausiojo dvaro tiekėjas“, „aukščiausios parfumerijos bendrovė“, siūlė kvepalus „Pavasario dvelksmas“, „Sniego našlaitė“, „Našlaitės“ ir kitų gėlių (pakalnutės, alyvų, rezetos, pačiulių, lavandos) kvapų parfumeriją. Bendrovės siūlomų kvapų asortimentas atskleidžia XIX a. pabaigos kvepalų mados preferencijas ir jų vartotojus – pamėgti gėlių kvapai, greičiausiai skirti vidurinei klasei, turėjo būti populiarūs ir tarp pirklių. Tačiau Vilniaus pirklių labiau geidžiami galėjo būti žinomos visoje Europoje Kelno firmos „Nr. 4711“ kvepalai. Firmos reprezentaciniam užrašui „Madingas aukštuomenės sluoksnių parfumas“, kuriuo „prekiaujama visose geriausiose parduotuvėse“, pirkliai neturėjo likti abejingi, juolab kad gamintojas siūlė išskirtinius kvapus. Taip 1899 m. sezono naujovė „Reino našlaitė“ išsaugojo pamėgtą gėlių kvapą, bet šiek tiek jį patobulino: „tikras gaivus našlaitės kvapas be muskuso, pačiuolių ir kitų priemaišų“. Taigi pirklio žmona, norinti atrodyti ne prasčiau už aukštuomenės damą, būtinai turėjo įsigyti šių kvepalų buteliuką, o Vilniaus, pirmiausia aristokratijos ir buržua, būstuose turėjo pasklisti gaivus kvapiosios našlaitėlės aromatas be „jokių priemaišų“ [22]. Pirklių ekipažai galėjo būti papuošti, tarkim, angliškais žibintais, pagamintais iš metalo lydinių imituojančių tauriuosius metalus, su tikrais krištoliniais stiklais [23].

Svarbus turėjo būti gyvenamosios vietos pasirinkimas. Dažniausiai buvo pasirenkamas miesto centras, turintis tam tikrų privalumų: tinkamesnė vieta verslui – beveik visi pirkliai krikščionys patalpas verslui nuomojosi miesto centre; saugesnė ir patogesnė vieta gyvenimui nei miesto pakraščiai: „ miesto pakraštyje, didžiąja dalimi gyvena žemesnio sluoksnio gyventojai, girtuokliai ir iki nepadorumo pasileidusi, stačiokiška ir šėlstanti liaudis. Nėra nei vieno policininko, kuris, atsitikus nelaimei, galėtų suteikti pagalbą arba sustabdyti siautėjimą, aludės kiekviename žingsnyje, išlaikantys juos žydai skatina girtavimą, o apiplėšimo ar vagystės atveju, jie dangsto sukčius“ [14].

Be to, gyvenimas miesto centre žymėjo pirklio turtinį pajėgumą ir kėlė prestižą. Tiesa, 1862 m. duomenys rodo, kad iš 36 pirklių krikščionių nuosavus namus miesto centre turėjo tik keturi pirkliai: Fiorentiniai (pos. nr. 195 – namas buvęs dabartinio K. Sirvydo skvero vietoje, kaip Fiorentinių nuosavybė minima ir šalia esanti pos. nr. 196, tačiau žemėlapyje toks numeris nepažymėtas), Genrichas Šmitas (pos. nr. 197 – greičiausia dabartinis Švarco ir Didžiosios gatvių kampinis namas); Poznanskai – (pos. nr. 296 – buvęs Vokiečių g., dabartinio Šiuolaikinio meno centro pastato vietoje), Vincenta Zavadzka – (pos. nr. 149 – dabartinėje Bernardinų g., nr. 8). Kampinį Didžiosios ir Stiklių g. namą (greičiausiai Didžioji g., nr. 17/1) iki devintojo dešimtmečio vidurio įsigijo Petras Gruževskis [8, 20v–21; 9, 7v], iki tol patalpas prekybai nuomojęs Didžiojoje g., pos. 201 (dabar Didžioji g., nr. 11).

Tačiau dauguma XIX a. antrojoje pusėje verslą pradėjusių pirklių krikščionių šeimų ir pavieniai pirkliai jau gana gausiai apgyvendino naujai plečiamus moderniojo Vilniaus rajonus: Šv. Jurgio (dab. – Gedimino) prospektą, Vilniaus [83], Sodų, Gėlių, Pylimo ir kitas naujai formuojamas ir pertvarkomas gatves. Iš to galima spręsti apie Vilniaus pirklių krikščionių materialinės padėties kilimą ir siekius užimti reprezentatyvų, patogų verslui ir gyvenimui naujai formuojamą miesto rajoną.

XIX a. pabaigoje dinastijų pirkliai jau disponavo daugeliu šiam sluoksniui pasiekiamos gerovės atributų: sutvarkytas verslas, sukauptas tam tikras kapitalas ir įsigytas turtas, nusistovėję verslo ryšiai, iš esmės pripažįstamas aukštas socialinis statusas.

Turto demonstravimas buvo pasitelkiamas socialiniam statusui įtvirtinti. Išoriniai turto požymiai, pavyzdžiui, apranga, buvo tam tikras socialinę reikšmę turintis ženklas. Drabužiai, tam tikros jų detalės rodė savininko socialinį statusą: jo turtus, priklausymą tam tikram sluoksniui, netgi amžiaus grupei. Iš jų buvo sprendžiama apie kostiumo savininko prioritetus, socialinius prisirišimus ir akiratį. Aprangos stilius, kaip įsisavinamo pirklių įvaizdžio dalis, tam tikras socialinis konstruktas, atspindėjo ir šio sluoksnio siekį prilygti kilmingai aukštuomenei. Apranga mėginta tapatintis su aukštesniuoju luomu, bet bendros drabužių mados demokratėjimo tendencijos, leidusios pirkliams lengviau šį tikslą pasiekti, drauge niveliavo pirklių sluoksnio išskirtinumą. Tad norint išsiskirti reikėjo pasitelkti ne tiek modernią aprangą ar ekipažą, bet ir šio sluoksnio sėkmės lydimiems atstovams būdingas asmenines savybes – verslumo sugebėjimus, praktinį protą liudijančius turtus ir pan.

Kita vertus, turtų demonstravimas be socialinių įsipareigojimų galėjo kelti visuomenės nepasitenkinimą, netgi pasipiktinimą, rodyti pirklio nepageidaujamas egocentriškas savybes. Tuometinio visuomeniškumo vertybės buvo išreiškiamos dosnumu ir atjauta skurstantiems. Pirklių sluoksniui būdingo elgesio stereotipu virtusi labdaringa veikla tapo bendro pirklių socialinio tapatumo dalimi, atsvėrusia negatyvų pirklių įvaizdį.

Kaip viešas pelno siekimo pateisinimas, labdara tarsi legitimavo įgytus turtus ir leido siekti socialinio pripažinimo. Spaudoje dažniausiai padėkos forma labdaros organizacijų administracijos prašymu buvo skelbiamos aukotojų pavardės. Dažna padėkos forma – vienos ar kitos labdaros organizacijos viešas prašymas spaudoje padėkoti aukotojams, paskelbiant jų auką. Pavyzdžiui, šimtmečių sandūros laikraštyje „Северо-Западное слово“ (Šiaurės vakarų žodis) vargšų namų rūpybos administracija viešai dėkojo pirkliui Kazimierui Gruževskiui, pristačiusiam 8 kg dešrų [28]; buvo nuolat skelbiama apie aukojimus vienos ar kitos labdaros organizacijos rengiamos loterijos fondui [84] ir pan. Pastebėtina, kad dažnai aukojo pirklių krikščionių dinastijų atstovai Zavadskiai, Muchinai ir Diachterevai. Jų dažnas, bet palyginti kuklias aukas (5–25 rub.) atsverdavo retesnės, bet reikšmingesnės (100 rub. ir daugiau) Antano Tiškevičiaus, Ignoto Parčevskio, Vilhelmo Šopeno, taip pat ilgalaikių Vilniaus pirklių krikščionių Liudviko Zabolockio ir Petro Kalitos bei kitų (ne tik krikščionių) pirklių aukos.

Pirklių aukas, matyt, skatino ir krikščioniškoji pasaulėjauta, grindžiama dosnumu ir atjauta artimui, ir pragmatinio (racionalaus) mąstymo inspiruojamas visapusės sėkmės troškimas. Todėl mainais už aukas buvo siekiama užsitikrinti Dievo malonę, išsimaldauti Dievo pagalbos verslui. Tačiau slapti pirklių pragmatiniai kėslai – mainais už aukas ir dosnumą tikėtis Dievo užtarimo ir globos versle [85] – galėjo sužadinti ir socialinės atsakomybės jausmą remti vargstančius ir skurstančius.

XIX a. vidurio tradicionalistinė patvaldiška ideologija skelbė, kad senais laikais turtas buvęs naudojamas ne tik diduomenės užgaidoms tenkinti, bet ir „Dievui ir Tėvynei“, t. y. bažnyčios, valstybės, visuomeninėms reikmėms bei neturtingiesiems šelpti. XIX a. dažnai buvo išsakomas požiūris, kad turtas tapęs tik asmeninių poreikių tenkinimo ir besaikės prabangos kūrimo priemone [44, 4]. XIX a. antrojoje pusėje tokia nuomonė galėjo turėti daugiau pagrindo, bajorijai prarandant pozicijas luomo, priėmusio paternalistinį vaidmenį socialiai „mažesniųjų“ atžvilgiu, ir atsiradus socialinei grupei, pajėgusiai aukoti bendroms reikmėms, „Dievui ir Valstybei“.

XIX a. viduryje galėjo atrodyti, kad aukoti dalį savo turto pirkliai buvo suinteresuoti siekdami asmeninės naudos ir aukštesnio socialinio statuso, o XIX a. pabaigoje labdarą imta laikyti pirklių socialiniu įsipareigojimu. Kita vertus, dėl tokios savireklamos klostėsi naujos tradicijos ir vertybės: labdaringa veikla, tegu ir apleliuojant į asmens savimeilę, turėjo sektino pavyzdžio reikšmę ir buvo modernioms visuomenėms būdingos socialinės atsakomybės užuomazga.

Tokiu būdu labdara, kaip asmens socialinės reklamos forma, galėjo padėti pirkliams prisistatyti atsidavusiais miestiečiais, remiančiais ir besirūpinančiais miesto bendruomene. Pirkliai darėsi žinomi miesto gyventojams kaip socialiai aktyvūs kaimynai, o kartu ir verslo įmonių šeimininkai. Savireklama spaudoje, viešinant savo, vadinasi ir verslo, gerą vardą, turėjo kelti miesto gyventojų pasitikėjimą. Savo ruožtu gyventojų pasitikėjimas buvo ne mažiau svarbus pirklių verslui.

Nagrinėjant XIX a. pabaigos reklaminius skelbimus pastebėta, kad XIX a. pabaigoje kai kurių firmų reklamoje pradedamas akcentuoti ne tik firmos ženklas, prekės simbolis, bet, siekiant pabrėžti verslo ilgalaikiškumą, reklamą struktūruojančiu elementu pasirenkami įmonės steigimo metai [86]. Taip tarsi dedamas lygybės ženklas tarp ilgalaikiškumo ir patikimumo turėjo įtikinti klientą neabejoti prekės ar paslaugos kokybe. Tačiau tarp Vilniaus pirklių dinastijų XIX a. pabaigoje tokias priemones reklamai taikė turbūt vieninteliai Zavadzkiai [87]. Dinastijų pirkliai verslo ilgalaikiškumo tradicijas pabrėždavo įmonės savininko, kaip pirklių dinastijos tęsėjo, autoritetu.

Pirklių dinastijų verslo reklamos strategijoje prekių ar paslaugų kokybę laidavo ne ženklas, bet kaip verslą stiprinantis veiksnys pirklio vardas. Išskirtas storesniu šriftu, didesnėmis raidėmis nei likęs tekstas įmonės savininko vardas pabrėžė ilgalaikes įmonės veiklos tradicijas. Reklama dažniausia ne tik informuodavo apie pirklio parduotuvėje vieną ar kitą rinkoje pasirodžiusį gaminį. Neretai dinastijos pavardė buvo naudojama siekiant klientų pasitikėjimo, o lakonišku pasakymu tokio ir tokio parduotuvėje buvo pabrėžiama, kad į šią mieste gerai žinomą parduotuvę pristatytos prekės negali būti prastos kokybės.

Savininko autoritetą rėmė dinastijai būdingos ilgalaikės verslo tradicijos, kurias savo ruožtu grindė verslo sąžiningumas ir pristatomų prekių ar paslaugų kokybė. Kartu buvo kuriamas pirklio ir kliento kaip senų pažįstamų įvaizdis ir ilgalaikės bičiulystės saitais paremtas bendravimo modelis. Gerų senų pažįstamų ir lygiateisių partnerių bendravimo modeliu siekta skatinti tam tikrą adresato elgesį – užsukti, pasiteirauti, nusipirkti. Todėl, galima spėti, kad atstovavimas pirklių dinastijoms ir socialinis grupės tapatumo apibrėžimas, grįstas ilgalaikiškumo tradicijomis ir ilgalaike verslo praktika / patirtimi, pirmiausia atspindėjęs bendrus verslo etikos principus, tokius kaip dorovė, sąžiningumas, kokybės garantas, dinastijos pirkliams tapo dar viena socialinę tapatybę stiprinančia forma.

Išvados

Pirklių sluoksnio savimonei stiprėti davė pagrindo jų veikla visose socialinio gyvenimo srityse – nuo visuomeninės veiklos iki buities ir gyvenimo būdo, o pirklių krikščionių dinastijų šeimos narių kopimas socialiniais laiptais aukštyn buvo svarbus jų socialinę tapatybę stiprinantys veiksnys.

Ko gero, aristokratijai (kuri įsiregistravusi „laikinaisiais“ pirkliais atsiribodavo nuo priklausymo pirklių gildijai) ir nusigyvenusiems kilminiams bajorams (kuriems buvo svarbiau pabrėžti luominę priklausomybę) būtent kilmės demonstravimas buvo prioritetinis, socialinį statusą palaikantis veiksnys. Nekilmingiems iškilusiems į aukštesnę socialinę pakopą pirkliams turbūt buvo svarbu pademonstruoti ir socialinį kilimą, ir ekonominę sėkmę.

Kapitalas taip pat buvo pasitelkiamas naujojo ekonominio sluoksnio socialinei tapatybei stiprinti, paprastai perimant aukštuomenės sluoksnį išskiriančius buities ir elgesio standartus, o aukštesnis socialinis statusas dargi buvo pasiekiamas ir visuomenine veikla, ir labdara. Pirklių dinastijų atstovams labdaringa veikla tapo gero vardo, savireklamos ir ilgalaikes pirklių tradicijas, verslumo ir socialinę tapatybę liudijanti apibrėžtis.

Pirklių dinastijų ilgalaikiškumui pabrėžti buvo pasitelkta šeimos pavardė. Kaip socialinę tapatybę stiprinantis veiksnys, šeimos pavardė panaudota ir verslo reklamos strategijoje. Tokioje reklamoje gyventojų atpažįstamas pirklio vardas, kaip svarbus ilgalaikių dinastijos verslo tradicijų pabrėžimas, tampa ir prekių kokybės bei sąžiningo verslo garantu.

Dinastijoms priklausę pirkliai socialinę tapatybę stiprino akcentuodami ilgalaikes šeimos verslo tradicijas. Paremtos bendrais verslo etikos principais, tokiais kaip dorovė, sąžiningumas, jos kartu turėjo skirti „senojo“ ir „naujojo“ verslo praktikas.

Šaltiniai

  1. 1851 m. Vilniaus miesto Dūmos pirklių įsirašymo į gildijas liudijimų įrašų kopijų knyga. LVIA, f. 937, ap. 1, b. 7103.
  2. 1854 m. pirklių liudijimų kopijų įrašymo knyga. LVIA, f. 937, ap. 1, b. 7833.
  3. 1861 m. Vilniaus miesto Dūmos pirklių įsirašymo į gildijas liudijimų įrašų kopijų knyga. LVIA, f. 937, ap. 1. b. 8787, l. 165v–166.
  4. 1861 m. Vilniaus miesto Dūmos pirklių įsirašymo į gildijas liudijimų įrašų kopijų knyga. LVIA, f. 937, ap. 1, b. 8805, l. 110.
  5. 1862 Vilniaus miesto Dūmos pirklių įsirašymo į gildijas liudijimų įrašų kopijų knyga. LVIA, f. 937, ap. 1, b. 8960, l. 91.
  6. 1863 m. Vilniaus miesto Dūmos pirklių įsirašymo į gildijas liudijimų įrašų kopijų knyga. LVIA, f. 937, ap.1, b. 9131.
  7. 1864 m. Vilniaus miesto Dūmos pirklių įsirašymo į gildijas liudijimų įrašų kopijų knyga. LVIA, f. 937, ap. 2, b. 336, l. 57v–59.
  8. 1885 m. Vilniaus gubernijos mokesčių inspekcijos, prekybos įmonių Vilniuje ir jo apskrityje, mokėjusių skirstomąjį mokestį, sąrašas. LVIA, f. 517, ap. 1, b. 159.
  9. 1885 m. Vilniaus įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, įrašymo knyga. LVIA, f. 517, ap. 1, b. 1125.
  10. ARPIETIS, K. Rūpinkimės pirklyba ir pramone. Lietuvos žinios, 1914, gegužės 23 (birželio 5), p. 1.
  11. TOTORAITIS, J. Vienybė daro galybę. Šaltinis, 1907, nr. 10, p. 146.
  12. Fiorentinių šeimos bajorystės byla. LVIA, f. 391, ap. 1, b. 1468, l. 242.
  13. JAKŠTAS, A. Lenkų ir rusų spauda apie Lietuvą. Draugija, 1909, nr. 29, p. 91.
  14. Kolegijos asesoriaus 1880 m. rugpjūčio 14 d. prašymas Vilniaus miesto valdybai dėl visuomeninio kelio pašalinimo iš jo sklypo. LVIA, f. 938, ap. 4, b. 411, l. 129v.
  15. MARMA. Pelno padalinimas. Vienybė, 1912, nr. 51, p. 806.
  16. JONAITIS, L. Socializmas ir mūsų ekonomiškos užduotys. Varpas, 1896, nr. 4, p. 47.
  17. LIŪTAS, P. [LEONAS, P.]. Keli žodžiai apie prekystę (kupčystę) ir amatus. Szviesa, 1887, nr. 2, p. 49.
  18. M. Apie žydus. Naujoji gadynė, 1906, 08-02, p. 165.
  19. Miesto galvos 1865 m. rugpjūčio 25 d. pranešimas dėl mirusiojo pirklio Aleksandro Popovo šeimos registravimo miestiečių sluoksnyje. LVIA, f. 937, ap. 2, b. 339, l. 123–124.
  20. Poznanskių palikimo bylinėjimosi 1867–1870 m. dokumentai. LVIA, f. 937, ap. 2, b. 1463, l. 208–235.
  21. Reklaminiai skelbimai. Северо-Западное слово, 12, 29 декабря 1898 г., 17 мая 1900 г., cс. 4.
  22. Reklaminiai skelbimai. Северо-Западное слово, 1899 год.
  23. Reklaminis skelbimas. Северо-Западное слово, 2 апреля 1900 г., с. 6.
  24. Reklaminiai skelbimai. Северо-Западное слово, 5 мая, 4 июля, 24 сентября 1899 г., сс. 4.
  25. Reklaminis skelbimas. Северо-Западное слово, 11 октября 1899 г., с. 4.
  26. Sauja. Apie prekystės pamatą. Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1893, nr. 13, p. 99.
  27. Vilniaus centrinės revizijos komisijos 1845 m. kovo 3 d. pranešimas Vilniaus bajorų deputatų susirinkimui, LVIA, f. 391, ap. 1, b. 1371, l. 21.
  28. Виленская жизнь. Северо-Западное слово, 23 апреля 1899 г., с. 2.
  29. Виленская жизнь. Северо-Западное слово, 16 февраля 1899 г., с. 2.
  30. Виленская жизнь. Северо-Западное слово, 9 мая 1905 г., с. 2.
  31. ЗАЛЬКИНД, В. С. Опыт медико-типографического описания Вильны. Отрывок докторской диссертации, 1891. Памятная книжка Виленской губернии, 1892, c. 116.
  32. Литовскиеепархиальныеведомости, 1905 г., № 35–37, с. 313.
  33. МатериалыдлягеографииистатистикиРоссии, собранныеофицерамигенеральногоштаба. Виленскаягуберния. Составил А. Корева. Санкт-Петербург, 1861.
  34. Общество купцов. Виленская жизнь. Северо-Западное слово, 25 февраля 1907 г., с. 3.

Literatūra

  1. AMBRULEVIČIŪTĖ, Aelita. Mažmeninė prekyba Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose 1861–1914 metais (tinklas, plėtra, modernėjimas). Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Klaipėdos universitetas, 2010.
  2. AMBRULEVIČIŪTĖ, Aelita. Pirklių teisinis apibrėžimas ir socialinė tapatybė Rusijos imperijoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Teisė, 2012, t. 84, p. 66–79.
  3. AMBRULEVIČIŪTĖ, Aelita. Pirklių vaizdinys lietuviškoje periodinėje spaudoje 1883–1914 metais. Lituanistica, 2012, t. 58 nr. 2 (88), p. 123–145.
  4. AMBRULEVIČIŪTĖ, Aelita. Vilniaus pirkliai krikščionys 1795–1824 metais: skaičius ir asmeninė sudėtis. Lituanistica, 2011, t. 57, nr. 1 (83), p. 26–40.
  5. BAIRAŠAUSKAITĖ, Tamara. Vilniaus pirkliai XVIII a. pabaigoje–XIX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje: judėjų ir krikščionių padėties palyginimas, Žydai Lietuvos ekonominėje-socialinėje struktūroje: tarp tarpininko ir konkurento: [straipsnių rinkinys]. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, p. 27–50.
  6. CIVINSKAS, Remigijus. Kauno žydų integracija į miestiečių luomą. Kaunas: Darbai ir dienos, 2001, t. 28, p. 51–66.
  7. CIVINSKAS, Remigijus. Žydų miestiečių luominis statusas ir jo kaita XIX a. viduryje. „Žydų klausimas“ Lietuvoje XIX a. viduryje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2004, p. 33–52.
  8. CIVINSKAS, Remigijus. Rusijos politikos įtaka žydų miestiečių ekonominei veiklai, Žydai Lietuvos ekonominėje-socialinėje struktūroje: tarp tarpininko ir konkurento [straipsnių rinkinys]. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, p. 51–78.
  9. JURGINIS Juozas; MERKYS, Vytautas; TAUTAVIČIUS, Adolfas. Vilniaus miesto istorija nuo seniausiųjų laikų iki Spalio revoliucijos. Vilnius, 1968, p. 201, 210–213.
  10. MEDIŠAUSKIENĖ, Zita. Konservatyvi visuomenės kritika XIX a. vidurio Lietuvoje. Istorija, 2000, t. XLVI.
  11. MERKYS, Vytautas. Lietuvos pramonės raidos 1795–1861 metais klausimu. LTSR MAD, serija A, 1960, t. 1 (8), p. 105–107.
  12. MERKYS, Vytautas. Vilniaus darbininkų padėtis 1900–1904 metais. LTSR MAD,serija A, 1957, t. 2 (3), p. 57–53.
  13. RIEBER, A. J. Merchants and Entrepreneurs in Imperial Russia. Chapel Hill (N.C.), 1982.
  14. RIEBER, A. The Sedimentary Society. Between Tsar and People: Educated Society and the Quest for Public Identity in Late Imperial Russia. Princeton, 1991, p. 358–370.
  15. RUCKMAN, J. A. The Moscow business elite: A social and cultural portrait of two generations, 1840–1905. North Ilinois, 1984.
  16. TYLA, Antanas. Lietuvos pramonės buržuazijos formavimosi XIX a. antrojoje pusėje klausimu. LTSR MAD, serija A, 1960, t. 2 (9), p. 105–117.
  17. TRUSKA, Liudas. Lietuvos nežemdirbinės buržuazijos skaičius, tautinė sudėtis ir išsimokslinimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. LTSR MAD, serija A,1975, t. 1 (50), p. 79–91.
  18. TRUSKA, Liudas; VAREIKIS, Vygantas. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje, Vilnius, 2004.
  19. VĖBRA, Rimantas. Lietuvos visuomenė XIX a. antroje pusėje, Vilnius: 1990.
  20. WORTMAN,, R. Property Rights, Populism and Russian Political Culture. Civil Rights in Imperial Russia.Ed. byO. Crisp.Oxford, 1989, p. 13–33.
  21. АКСЕНОВ, А. Генеалогия московского купечества XVII века: из истории формирования русской буржуазии. Москва, 1988.
  22. АКСЕНОВ, А. Очерки уездного купечества XVIII века. Москва, 1993.
  23. БЕСПАЛОВА, Ю. Ценностные ориентации предпринимательства в России. Санкт–Петербург, 1999.
  24. БОЙКО, В. Томское купечество в конце XVIII–XIX веках. Из истории формирования сибирской буржуазии. Томск, 1996.
  25. БОХАНОВ, А. Крупная буржуазия России конца XIX века–1914 года. Москва, 1992.
  26. БОХАНОВ, А. Российское купечество в конце XIX–начале XX веков. История СССР. Москва, 1985.
  27. БРЯНЦЕВ, М. Культура русского купечества (воспитание и образование): Диссертация докт. ист. наук. Брянск, 1999.
  28. ГИНДИН, И. Русская буржуазия в период капитализма, ее развитие и особенности. История СССР. Москва, 1963.
  29. ЗУЕВА, Е. Русская купеческая семья в Сибири конца XVIII–первой половины XIX веков: Диссертация канд. ист. наук. Новосибирск, 1992.
  30. КОЗЛОВА, Н. В. Некоторые черты личностного образца купца XVIII века (к вопросу о менталитете российского купечества). Менталитет и культура предпринимателей России XVIII–XIX в. в. Сборник статей. Москва, 1996, с. 43–56.
  31. ЛАВЕРЫЧЕВ, В. Крупная буржуазия в пореформенной России (1861–1900). Москва, 1974.
  32. ЛЕРНЕР Л. Частная жизнь русского провинциального купечества в XIX веке (на примере Курской губернии): Диссертация канд. ист. наук. Курск, 2003.
  33. МИРОНОВ, Б. Социальная история России периода империи (XVIII–начало XX века). Санкт-Петербург, 1999.
  34. НИЛОВА, О. Московское купечество конца XVIII–первой четверти XIX веков. (Социальные аспекты культуры): Диссертация канд. ист. наук. Москва, 1991.
  35. Предпринимательство и предприниматели в России от истоков до начала XX века. Москва, 1997.
  36. РАЗГОН, В. Русское купечество в XVIII–первой половине XIX веков. Барнаул, 1999.
  37. РЫКИНА, Г. Московское купечество в конце XIX–начале XX столетия: образ торговца-предпринимателя и его ментальные особенности: Диссертация канд. ист. наук. Москва, 1999; История российского предпринимательства, т. 1–2. Москва, 2000.
  38. СЕМЕНОВА, А. Национально-правовые традиции в менталитете купечества в период становления российского предпринимательства. Купечество России XV–первой половины XIX века. Москва, 1997.
  39. ТОЛМАЧЕВ, Н. И. Культурный менталитет предпринимателя. Афтореферат на соискание ученой степени кандидата философских наук. Ростов-на-Дону, 1997.
  40. ФЕДОРОВА, И. Р. Психология российского купечества дореволюционого периода. Москва, 2005.
  41. ХАРСЕЕВА, Н. В. Московское купечество на рубеже XIX–XX веков: социокультурный анализ. автореф. дис. на соиск. учен. степ. канд. культурологии. специальность 24.00.01 – 2009.
  42. ШАЦИЛЛО, М. К. Социальный состав буржуазии в России в конце XIX века. Москва, 2004.
  43. ШЕПЕЛЕВ, Л. Царизм и буржуазия во второй половине XIX века. Ленинград, 1981.
  44. ШЕПЕЛЕВ, Л. Царизм и буржуазия в 1904–1914 годах. Ленинград, 1987.

Komentarai

  1. Pasak L. Truskos ir V. Vareikio, krikščionių tradicijoje laikas, kuris atneša procentus, nesąs žmogaus nuosavybė ir todėl negalima jo pardavinėti ir gauti iš jo pelno. Palūkanų ėmimas buvo laikomas nederama veikla, nes leido uždirbti nedirbant, todėl žydai Bažnyčios dažnai buvo kaltinami lupikavimu, finansinė veikla nebuvo laikoma darbu [52, 23].
  2. Pirklių biografijos plačiau aprašytos straipsnio priede.
  3. Poznanskiams bajorystė buvo pripažinta 1800 m. gruodžio 22 d. [27], o Antoniui Fiorentiniui – 1819 m. gruodžio 13 dieną [12].
  4. Reklaminis skelbimas: „Firma „Radau“ (Нашел!) įsteigta 1884 m., už 4 rub. (kartu su rėmu) pagamina ir iš Peterburgo atsiunčia portretą 30 x 40“ [32].
  5. Kaip minima XIX a. paskutiniojo dešimtmečio Vilniaus aprašyme, geriausia nelabai tankiai apgyvendinta miesto dalimi, kurioje gyveno pasiturintys žmonės, buvo laikoma šiaurės vakarinė miesto dalis (Gedimino pr., dalis Vilniaus g. ir Antakalnis). Čia kiekvienais metais statomi nauji patrauklūs namai, butų apdaila ir patogumais vis labiau primenantys sostinės (Sankt Peterburgo) butus, turėjo koridorių sistemą, vandens klozetus, privažiavimą iš gatvės ir pan. [31].
  6. Pavyzdžiui, buvo dėkojama krikščionims pirkliams Diachterevai ir Muchinui, kurie aukojo labdaros organizacijos „Dobroochotnaja kapeika“ loterijos fondo naudai [29].
  7. Verslo dievobaimingą mąstyseną ir pirklių siekį užsitikrinti Dievo malonę versle gali liudyti kad ir toks faktas: mugėje Lukiškių aikštėje šv. Jokūbo vikaras pašventino katalikų savininkų parduotuves [30]. Matyt, pašventinimu buvo tikėtasi Dievo globos ir didesnės prekybos apyvartos.
  8. Tiesa, XIX a. pabaigoje tokio tipo reklama buvo būdingesnė daugiausia iš kitur į Lietuvos rinką besiskverbiančioms firmoms. Matyt, įsitvirtindami naujoje rinkoje, verslo ilgalaikiškumu firmos siekė pabrėžti patikimumą ir tokiu būdu sudominti, įtikinti bei patraukti klientų dėmesį, pvz., Maskvos parfumerijos ir kosmetikos firma „Ralle“ skelbėsi esą veikianti nuo 1846 m.; konditerijos gaminių pramonės-prekybos bendrovė „A. I. Abrikosovas ir sūnūs“, veikianti Maskvoje ir Simferopolyje, – nuo 1882 m., o A. W. Faberio pieštukų fabriko gaminiai pradėti gaminti dar 1761 metais [24].
  9. Iš vietinių pirklių krikščionių XIX a. pabaigoje tokią reklamą, ko gero, taikė vieninteliai Zavadzkiai, keldindami Josifo Zavadzkio rojalių depą, matyt, dar nuo 1805 m. įsteigtų muzikinių instrumentų dirbtuvių [25].

Priedas. Vilniaus pirklių krikščionių dinastijos

Fiorentiniai. Valzungo miestietis Pranciškus, Baltazaro sūnus Fiorentinis (1759–1813), 1795 m. Vilniuje įregistruotas pirkliu. 1798 m. trečiojoje gildijoje skelbė 2015 rb. kapitalą, turėjo prekių už 1000 rb., vidaus rinkoje prekiavo lūpų dažais, parfumerija. 1809–1810 m. buvo įregistruotas trečiojoje gildijoje, jam mirus 1813 m., verslą perėmė jo žmona Teklė iš Solovskių giminės (1772–1829), Varšuvos miestietė, 1814 m. įregistruota kaip Vilniaus pirklė. Turėjo sūnus Petrą (1789–?), Josifą (1795–?), Antonijų (1798–1855), Janą (1805–1866), Leopoldą (1806–?) ir dukrą Izabelę (1802–?). Antonijus vedė Katažyną (1795–1831), susilaukė sūnų Stanislovo (1825–1860) ir Vladislovo (1824–?), dukrų Evelinos (1826–?) ir Helenos (1828–?).

1825–1854 m. verslą tęsė Antonijus, 1855–1897 m. Antonijaus sūnus Vladislovas. 1857 m. Fiorentiniai turėjo galanterijos ir gelumbės krautuvę, metinė apyvarta 4 000 rublių. 1857, 1859 m. minimas kitas Antonijaus sūnus Stanislovas, įregistruotas į antrąją gildiją (1859 m. nurodytas kaip atvykęs iš kito miesto). 1857 ir 1859 m. turėjo galanterijos, gelumbės ir tabako krautuves, kurių metinė apyvarta 1859 m. siekė 25 000 rb, ir vyno rūsį, metinė apyvarta 2000 rublių. 1861 m. verslą plėtojo Vladislovas, įsirašęs Trakų apskrities bajoru, turėjo verslą Didžiojoje g., nuosavame name, posesijos nr. 194 ir 195. 1862–1866 m. Vladislovas įregistruotas bajoru antrojoje gildijoje kaip laikinasis pirklys. 1862 m. tuo pačiu adresu turėjo galanterijos ir tabako krautuvę, metinė apyvarta 7 000 rb. (valdytoju buvo Vilniaus pirklio Mrongovijaus sūnus Robertas) ir vyno rūsį (prekiavo pats), metinė apyvarta 600 rublių. 1864 m. Didžiojoje g., nuosavame name turėjo galanterijos ir šilko prekių parduotuvę bei vyno rūsį (valdytojas Prūsijos pavaldinys Robertas Mrongovijus, padėjėjai bajoras Steponas Glinskis, Pranciškus Višnevskis ir Prūsijos pavaldinys Otonas Neimeforas). 1866–1869 m. Fiorentiniai prekiavo aukso, sidabro gaminiais (tiesa, 1867 m. dokumentai neaptikti), o 1870 m. Didžiojoje g. nuosavame name turėjo vyno rūsį, 1885–1889 m. – galanterijos parduotuvę ir vyno rūsį (1885 m. metinė apyvarta apie 25 000 rb, pelnas – apie 2000 rb, atitinkamai 1886 m. – 30 000 ir 3000 rub., 1887 m. – 25 000 ir 3000 rb, 1888 m. – 25 000 ir 2000 rb, 1889 m. – 25 000 ir 2000 rublių). 1888 m. Blagoveščenskajos g. (dabartinė šv. Jono), Umiastovskio name [nr. nenurodytas], turėjo staliaus dirbtuvę, metinė apyvarta 8 000 rb, pelnas – 800 rublių. 1894 m. kartu su Teodoru Matusevičiumi Didžiojoje g. nuosavame name turėjo galanterijos parduotuvę, vyno rūsį ir pirštinių dirbtuvę, metinė apyvarta 50 000 rb, pelnas – 5 000 rb, atitinkamai 1897 m. – 30 000 ir 3000 rb, 1898 m. – 50 000 ir 5 000 rublių. Taip pat 1898 m. Vladislovas „A. Fiorentino“ parduotuvėje prekiavo muzikos instrumentais, odos gaminiais, bronzos ir kitomis prekėmis.

Šaltiniai: 1795 m. pirklių revizijos knyga, LVIA, f. 458, ap. 1, b. 375, l. 83; Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, LVIA, 1798 m. – f. 458, ap.1, b. 380, l. 7; 1809 – f. 937, ap. 1, b. 11, l. 21; 1810 – f. 937, ap. 1, b. 11, l. 94; 1813 – f. 937, ap. 1, b. 257, l. 26v; 1814 – f. 937, ap. 1, b. 257, l. 4, b. 260, l. 2v–3; 1824 – f. 937, ap. 1, b. 625, l. 6v–7; 1825 – f. 937, ap. 1, b. 683, l. 3v–4; 1828 – f. 937, ap. 1, b. 877, l. 8; 1833 – f. 937, ap. 1, b. 1730, l. 33v; 1854 – f. 937, ap. 1, b. 7833, l. 50; 1857 – LVIA, f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 540v–541, 607v–608; 1859 – f. 937, ap. 1, b. 8589, l. 370v, 524v; 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8805, l. 110, b. 8787, l. 165v–166; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8937, l. 163v–164, 257v–258, b. 8960, l. 91; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9131, l. 108; 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 133, ap. 2, b. 336, l. 57v–59; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 339, l. 29; 1866 m. – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 40; 1867 m. – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 79; 1869 m. – f. 937, ap. 2, b. 1277, l. 35; 1870 – f. 937, ap. 2, b. 2123, l. 160, b. 2173, l. 1v; 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 81v–82, b. 1125, l. 38; 1886, f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 68; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 75; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 127; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 847, l. 189v–190; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 126v–127; 1894 – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 171v–172; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 128v–129; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 130v–131; 1866 – Vilniaus antrosios gildijos pirklio Vladislovo Fiorentinio prašymas Vilniaus miesto dūmai dėl leidimo prekiauti aukso, sidabro ir metalo gaminiais, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 339, l. 183; 1868 – analogiškas 1868 m. gruodžio 4 d. prašymas, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 1716, l. 3; reklaminiai skelbimai, 937, ap.LVIA, f. LVIA, f. Северо-Западное слово, 1898 год, 12, 29 декабря, сc. 4; Fiorentinių šeimos kapų, esančių Bernardinų kapinėse Vilniuje, antkapių įrašai.

Poznanskių dinastijos pradininkai – Kamieneco (šaltinyje gubernija nenurodyta, tačiau tai galėjo būti dabartinės Baltarusijos miestas) miestiečiai broliai Kasparas (1770–1823), Pranciškus (1774–?), Antonijus (1780–?), Juzefo sūnūs. Kasparo žmona mirė turbūt 1816 m., liko sūnūs Aloizijus (1801–?) ir Juzefas (1803–?), o Kasparas miręs 1823 metais. Pranciškus nebuvo vedęs, o Antonijus vedė 1818 m. Anną (1800–1869), ji pagimdė sūnus Jurijų (1818–?), Pranciškų (1820–1889), Antonijų (1825–?), Janą (–?), Kazimierą (1827–1899), Edvardą (1828–?) ir dukras Angelę (–?) ir Teresę (1819–?).

1795 m. broliai Poznanskiai, įregistruoti Vilniaus pirklių gildijoje, pradėjo prekybą galanterija ir kitomis smulkiomis prekėmis. 1809–1815 m. verslą plėtojo Pranciškus, 1816–1820 m. visi broliai kartu, nuo 1823 m. mirus Kasparui – Antonijus ir Pranciškus, o nuo 1825 m. – vienas Antonijus. 1851 m. versle dalyvavo Antonijaus žmona Ana. 1854–1857 m. turėjo cheminių prekių ir gelumbės krautuvę, metinė apyvarta siekė 5 000 rublių. 1859 m. turėjo kolonijinių ir cheminių prekių krautuvę, metinė apyvarta – 2000 rb, ir vyno rūsį, metinė apyvarta – 200 rublių. 1861–1865 m. Vokiečių g., nuosavame name, posesija nr. 296 (arba namo nr. 36, pastatas neišliko, buvęs Vokiečių g. dabartinio Šiuolaikinio meno centro vietoje), turėjo kolonijinių prekių ir tabako krautuvę, 1862 m. nurodyta 5 000 rb metinė apyvarta, ir vyno rūsį, metinė apyvarta 300 rublių. 1866 m. įkūrusi smuklę pakeitė verslo pobūdį, o 1867 m. miesto valdybai padavė prašymą dėl viešbučio įsteigimo. 1869 m. Anai mirus, 1870 m., o greičiausia ir visą aštuntąjį dešimtmetį, verslą galėjo tvarkyti jos sūnus Kazimieras. Žinoma, kad 1870 m. tuo pačiu adresu turėjęs vyno rūsį. Devintajame dešimtmetyje „laikinojo“ pirklio statusu verslą plėtojo Kazimiero sunūs Pranciškus (1820–1889), Vokiečių g., nuosavame name, turėjęs viešbutį su 42 kambariais. Tiesa, antkapyje yra įrašas „medicinos daktaras“, tačiau Poznanskių giminės bajorystės liudijimo byloje brolis Edvardas įrašytas kaip daktaras, o Pranciškus – tituliniu patarėju. Metinė apyvarta 1885–1886 m. siekė 15 000 rb, pelnas 1500 rb, o 1887–1888 m. – atininkamai 20 000 ir 1800 rublių. Jam mirus 1889 m., paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje viešbučio verslą tvarkė Andriejus (Kazimiero sūnus), 1897 m. metinė apyvarta siekė 20 000 rb, pelnas – 2000 rublių. 1894 m. gildijos įmonių knygoje įrašytas Stanislovas Adomo sūnus Poznanskis (kuris galėjo būti Josifo [brolių Kasparo, Pranciškaus, Antonijaus tėvo] brolio Fadejaus-Petro anūkas) Vilniaus g., Lipeco name, turėjęs vyno rūsį (metinė apyvarta 15 000 rb, pelnas – 1500 rb), amžiaus paskutiniojo dešimtmečio antrojoje pusėje išlaikęs vyno rūsį ir kolonijinių prekių parduotuvę.

Šaltiniai: 1795 pirklių revizijos knyga, LVIA, f. 458, ap. 1, b. 375, l. 28; Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos,LVIAnbsp;28, p. pirklių, įrašytų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, LVIA, 1798 – f. 458, ap.1, b. 380, l. 6v; 1809 – f. 937, ap. 1, b. 11, l. 21; 1810 – f. 937, ap. 1, b. 11, l. 94; 1814 –f. 937, ap.1, b. 257, l. 6; 1816 –f. 937, ap.1, b. 257, l. 38v; 1817 –f. 937, ap.1, b. 349, l. 7v–8; 1819 –f. 937, ap.1, b. 438, l. 9v–10; 1832 –f. 937, ap.1, b. 1333, l. 4v–5; 1833 – f. 937, ap. 1, b. 1730, l. 33; 1854 – f. 937, ap. 1, b. 7833, l. 91; 1857 – f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 544v–545; 1859 – f. 937, ap. 1, b. 8589, l. 357v, 518; 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8787, l. 168v–169, b. 8805, l. 64; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8917, l. 286v–287, b. 8937, l. 171v–172, 260v–261, b. 8960, l. 65; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9081, l. 96v–97, b. 9131, l. 43; 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 111, ap. 2, b. 336, l. 89v–90; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 339, l. 70; 1866 – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 18; 1867 – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 8; 1869 – f. 937, ap. 2, b. 1277, l. 51; 1870 – f. 937, ap. 2, b. 2123, l. 159; 1871 – f. 937, ap. 2, b. 2173, l. 9; 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 82v–83, b. 1125, l. 38v; 1886 – f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 69; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 75; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 127; 1894 m. – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 133 v–134; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 105v–106, 108v–109; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 101v–102; Poznanskių giminės bajorystės liudijimo 1843 m. iškelta byla, f. 391, ap. 1, b. 1371, l. 105; 1867 – pirklės Anos Poznanskajos prašymas miesto valdybai dėl leidimo steigti viešbutį, f. 937, ap. 2, b. 1045, l. 3; Poznanskių šeimos kapų, esančių Rasos kapinėse Vilniuje, antkapių įrašai.

Gubarevai. 1809 m. į Vilniaus pirklių gildiją įregistruoti broliai Jegoras ir Ivanas (1876–1830/1831), Martino sūnūs Gubarevai, atvykę iš Novozubkovo (Černigovo gub.). Jegoras Vilniaus pirklių gildijoje išbuvo 1809–1810 m., Ivanas – iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios. Ivanas vedė Nadeždą (1892–?), turėjo sūnūs Dmitrijų (1813–?), Ivaną (1821–?), Michailą (1823–?) ir dukrą Praskovją (1817–?). Sūnus Ivanas vedė Jekateriną (1814–?).

1832 m. Ivanui mirus, verslą toliau plėtojo Ivano žmona Nadežda, perėmusi muilo, lajaus ir kitų prekių parduotuvę. Toliau verslą perėmė sūnus irgi Ivanas su žmona Jekaterina. 1857 m. turėjo dvi chemijos prekių parduotuves, metinė apyvarta 6 000 ir 3 000 rublių. 1859 m. turėjo dvi parduotuves: kolonijinių prekių, metinė apyvarta 2500 rb, ir aliejaus, žvakių ir kitų smulkmenų, metinė apyvarta 1500 rublių. 1861 m. verslą turėjo Didžiojoje g., Baumano name, posesija nr. 202 (dabartinis namo nr. 13), 1862 ir 1863 m. – dvi krautuves: cheminių prekių (prižiūrėjo pats), metinė apyvarta 2000 rb, ir odos (prižiūrėjo žmona), metinė apyvarta 800 rublių. 1864 m. Vilniaus miestietis Ivanas Gubarevas, matyt, buvo išvykęs, nes pirklys Ivanas Krušinskis prašė išduoti įgaliojimą Gubarevo vardu gauti pirklių liudijimą. Nuo 1865 m. apie Gubarevus žinių aptikti nepavyko, bet 1888–1889 m. antrojoje gildijoje Praskovja Ustinovna Gubareva Didžiojoje g., Baumano name, atidarė kolonijinių prekių parduotuvę. 1894 m. parduotuvės metinė apyvarta siekę 10 000 rb, pelnas – 800 rb, atitinkamai 1897 m. (Krušinskio name) – 10 000 rb, pelnas – 1000 rublių.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, LVIA, 1809 – f. 937, ap. 1, b. 11, l. 21v, 1810 – f. 937, ap. 1, b. 11, l. 94; 1814 – f. 937, ap. 1, b. 257, l. 3v; 1825 – f. 937, ap. 1, b. 683, l. 16v–17; 1832 – f. 937, ap. 1, b. 1333, l. 9v–10; 1833 – f. 937, ap. 1, b. 1730, l. 34; 1851 – f. 937, ap. 1, b. 7103, l. 91; 1854 – f. 937, ap. 1, b. 7833, l. 73; 1857 – f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 541v–542; 1859 – f. 937, ap. 1, b. 8589, l. 372v; 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8805, l. 121, b. 8787, l. 170v–171; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8937, l. 164v–165, b. 8960, l. 123; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9131, l. 160; b. 9081, l. 98v–99; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 271; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 241v–242; 1894 m. – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 36v–37; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 39v–40; 1865–1865 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus antrosios gildijos Ivano Josifo sūnaus Krušinskio prašymas išduoti įgaliojimą Gubarevo vardu gauti pirklių liudijimą, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 342, l. 19.

Popovai. 1820 m. Vilniaus pirklių gildijoje svečio teisėmis įsiregistravo Novozubkovo (Černigovo gub.) miestietis Aleksandras Matvejaus sūnus Popovas (1800–1857). Viename kapitale buvo įrašyti žmona Marija (1802–?) ir pirmosios santuokos vaikai: sūnus Aleksandras (1840–?), dukros Jevdokija (1834–?) ir Jefrosinija (1836–?). Antrą kartą vedė Sofiją (1825–?) iki 1854 metų. Turėjo dar du vaikus: sūnų Michailą ir dukrą Aleksandrą. 1821 m. atvyko jo tėvas Matvejus, Aleksejaus sūnus Popovas (1780). Viename kapitale buvo įregistruoti sūnūs Vasilijus (1809–?) ir Ivanas (1813–?).

1820–1833 m. Popovai prekiavo muilu, lajumi ir kitomis prekėmis, trečiojo dešimtmečio viduryje bandė plėtoti viešbučių verslą. 1835 m. dėl asmeninių priežasčių Aleksejus turėjo išvykti į gimtąjį Novozubkovą, todėl prašė leidimo būti išregistruotas iš Vilniaus pirklių gildijos. Aleksandras 1846–1858 m. registravosi pirmojoje gildijoje. 1857 m. jam mirus, 1858 m. sūnus taip pat Aleksandras ir toliau mokėjo pirmosios gildijos mokesčius. 1857 m. Popovai turėjo muilo, druskos, žvakių parduotuvę, kurios metinė apyvarta siekė 1 mln. rublių. 1859 m. Aleksandras, Aleksandro sūnus, įregistruotas į pirmąją gildiją, prekiavo žvakėmis, muilu, žuvimi ir aliejumi ir turėjo optikos prekių parduotuvę, metinė apyvarta 50 000 rb, 1861 m. perėjo į trečiąją gildiją. 1861 m. į vieną kapitalą buvo įrašytos seserys Jevdokija ir Jefrosinija. 1863 m. Vilniuje, Aušros Vartų g., nuosavame name, turėjo parduotuvę. Taip pat 1863 ir 1864 m. turėjo verslą Šalčininkuose. 1864 m. Vilniuje Didžiojoje g., Kozelos name, posesijos nr. 208 (dabartinis namas nr. 25), Popovai turėjo kolonijinių prekių parduotuvę ir vyno rūsį. 1865 m. Aleksandras, Aleksandro sūnus, perkėlė verslą į Šalčininkus. Devintajame dešimtmetyje broliai Popovai atidarė prekybos namus. 1886–1889 m. Vilniuje, Vokiečių g., Poznanskių name, arbatos parduotuvės metinė apyvarta siekė 20 000 rb, pelnas – 1000 rb, o 1888–1889 m. pelnas išaugo iki 2000 rublių. 1894 m. parduotuvės metinė apyvarta išaugo iki 85 000 rb, pelnas – iki 6 800 rublių. Žinoma, kad Popovų prekybos namai veikė ir 1897 m. Poznanskių name (tuometine numeracija – Vokiečių g. 2). 1898 m. Popovų pavardės pirklių gildijoje nėra, tačiau 1899 m. laikraštyje „Северо-Западное слово“ buvo reklamuojama savininko Vasilijaus (1862 m. dirbo 1 klasės valdytoju pas pirmosios gildijos pirklį Vasilijų Rozentalį tabako ir vyno parduotuvėje) arbatos parduotuvė (taip pat buvusi Poznanskių name), kurioje buvo galima įsigyti „geriausios kokybės arbatą (su nauja etikete, kurioje pavaizduotas dramblys), taip pat galvutėmis, skaldytą, pjaustytą ir birų Kriukovo gamyklos cukrų gamintojo kainomis bei žalios, šviežios ir skrudintos kavos įvairiomis kainomis“.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, LVIA, 1820 – f. 937, ap. 1, b. 477, l. 3v–4; 1832 – f. 937, ap. 1, b. 1333, l. 8v–9; 1833 – f. 937, ap. 1, b. 1730, l. 33v; 1854 – f. 937, ap. 1, b. 7833, l. 49; 1857 – f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 537v–538; 1859 – f. 937, ap. 1, b. 8589, l. 354v; 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8805, l. 126; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8937, l. 181v–182; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9081, l. 129v–130, b. 9131, l. 151; 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 142, ap. 2, b. 336, l. 53v–54; 1865 – f. 937, ap. 1, b. 96, l. 147; 1886, f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 105; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 106; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 176; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 168v–169; 1894 m. – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 129 v–130; 1834 – Vilniaus trečiosios gildijos pirklio Aleksejaus Popovo 1834 m. lapkričio 13 d. prašymas miesto dūmai, LVIA, f. 937, ap. 1, b. 1730, l. 210; 1857 – Савицкий Л. Православное кладбище гор. Вильно. К 100-летиюкладбищенской церкви св. Евфросинии 1838–1938 г.г.,Вильно, 1938, с. 29; 1858 – Vilniaus antrosios gildijos pirklio Aleksandro Aleksandravičiaus Popovo 1864 m. sausio 25 d. prašymas Vilniaus miesto Dūmai, l. 112, 120; 1897 – Kredito įmonių, prekybos namų, firmų, bendrovių, įvairių rūšių prekybos ir pramonės įmonių, pavaldžių Vilniaus Iždo rūmų priežiūrai, ir pirmosios gildijos pirklių sąrašas, LVIA, f. 517, ap. 1, b. 397, l. 48–49; Reklaminis skelbimas, Северо-Западное слово, 17 января 1899 года, с. 4.

Zavadzkai. 1825 m. į Vilniaus pirklių pirmąją gildiją įregistruotas bajoras Juozapas Zavadzkis (1881–?) pradėjo knygų prekybą. Buvo vedęs Mariją (1887–?), turėjo sūnūs Adomą (1815–?), Juozapą (1818–?), Matą (1819–?), Feliksą (1823–?) ir dukras Mariją (1813–?) ir Ievą (1816–?).

Juozapui mirus, 1851 m. įregistruota į trečiąją gildiją verslą perėmė žmona Marija, 1854 m. – turbūt marti Vincenta. 1857 m. turėjo paveikslų krautuvę, metinė apyvarta 2000 rb, ir knygyną, metinė apyvarta 4 000 rublių. 1859 m. turėjo paveikslų krautuvę, metinė apyvarta 15 000 rb, ir du knygynus, metinė apyvarta po 2000 rublių. 1861 m. turėjo verslą Bernardinų skg., nuosavame name, posesija nr. 149. 1862 m. Didžiojoje g., Bazilijonų name [nr. nenurodytas], prekiavo popieriumi, metinė apyvarta 1500 rb, ir Ratner name [nr. nenurodytas] turėjo knygyną, metinė apyvarta 2000 rb, dabartinėje Pilies gatvėje, Veitkuno name [nr. nenurodytas], turėjo knygyną, metinė apyvarta 2000 rublių. 1862–1863 m. Bernardinų g., nuosavame name, nr. 149, taip pat turėjo parduotuvę. 1863 m. verslą tęsė 1864 m. Didžiojoje g., Romerio name, posesija nr. 190 (arba namo nr. 96, dabar neišlikęs, buvęs trečias namas tarp Šv. Jono ir Švarco gatvių), turėjo knygyną. 1865–1871 m. verslą plėtojo dar pati Vincenta, o jau devintajame dešimtmetyje verslą perėmė (Juozapo?) sūnus Feliksas. 1885–1888 m. taip pat Didžiojoje g., Romerio name, turėjo knygyną ir fortepijonų sandėlį, o Didžiojoje g., nuosavame name [nr. nenurodytas], – spaustuvę (1885 m. ir bažnytinių žvakių sandėlį), visų įmonių metinė apyvarta siekė 20 000 rb, pelnas – 1200 rb, atitinkamai 1886 m. – 25 000 ir 1700 rb, 1887 m. – 17 000 ir 1700 rb, 1888 ir 1889 m. – 15 500 ir 1200 rublių. 1888 m. spaustuvėje dirbo 10 darbininkų, o 1889 m. – jau 22 darbininkai. 1894 m. verslą perėmus giminaitei Marijai-Stefanijai Zavadzkai, tuo pačiu adresu muzikinių instrumentų parduotuvės metinė apyvarta išaugo iki 70 000 rb, pelnas – iki 7 000 rb, Pilies g., nuosavame name [nr. nenurodytas], bažnytinių žvakių sandėlio metinė apyvarta siekė 2000 rb, pelnas – 200 rublių. 1894 m. minima, kad Vokiečių g., Kulikovskio name, Aleksandras Zavadzkis turėjo vyno rūsį ir prekiavo kolonijinėmis prekėmis, metinė apyvarta siekė 25 000 rb, pelnas – 2500 rublių. 1893 m. Aleksandras buvo atidaręs maisto prekių parduotuvę Vievyje, 1894 m. – Molėtuose (metinė apyvarta 5000 rb, pelnas – 400 rublių). 1897 m. turbūt dukra Marija Zavadska išlaikė spaustuvę, kurios metinė apyvarta siekė 20 000 rb, pelnas – 2000 rublių. 1897–1898 m. Zavadzkių natų ir muzikinių instrumentų parduotuvės metinė apyvarta siekė 60 000 rb, pelnas – 9 000 rb, ir 1898 m. dargi buvo sudaryta rangos sutartis skerdykloje, metinė apyvarta siekė 20 000 rb, pelnas – 2000 rublių.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, LVIA, 1825 – f. 937, ap. 1, b. 683, l. 1v–2; 1832 – f. 937, ap. 1, b. 1333, l. 7v–8; 1833 – f. 937, ap. 1, b. 1730, l. 33; 1851 – f. 937, ap. 1, b. 7103, l. 77; 1854 – f. 937, ap. 1, b. 7833, l. 98; 1857 – f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 537v–538; 1859 – f. 937, ap. 1, b. 8589, l. 354v, 368v, 369v; 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8805, l. 57, b. 8787, l. 1168v–169; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8917, l. 286v–287, b. 8937, l. 168v–169, 172v–173, b. 8960, l. 58; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9081, l. 96v–97, b. 9131, l. 148; 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 88, ap. 2, b. 336, l. 120v–121; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 339, l. 106; 1866 – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 89; 1867 – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 76; 1869 – f. 937, ap. 2, b. 1277, l. 93; 1886, f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 62; 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 74v–75, b. 1125, l. 34v; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 68; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 115; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 116v–117; 1894 m. – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 64v–65, 67v–69; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 56v–57; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 52v–53; 1871 – Antrosios gildijos Vincentos Zavadzkajos 1781 m. liepos 6 d. prašymas Vilniaus miesto policijos valdybai dėl valdytojo liudijimo perrašymo, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2534, l. 486; 1893 – Vilniaus antrosios gildijos pirklio Aleksandro Zavadskio 1893 m. birželio 30 d. prašymas Vilniaus miesto dūmai dėl mokesčio mažinimo, LVIA, f. 517, ap. 1, b. 250, l. 24.

Muchinai. Afanasijus Fiodoro sūnus Muchinas (1824) į Vilnių atvyko iš Kovrovo (Vladimiro gub.) XIX a. viduryje, turėjo žmoną Anną (1824–?) ir sūnus Aleksejų (?) ir Ivaną (?). 1866 m. Švenčiausiojo sinodo vyriausiojo prokuroro nurodymu Muchinas buvo skirtas garbės globėju Vilniaus dvasinėje merginų mokykloje.

Muchinai 1851–1864 m. prekiavo audiniais ir 1862 m. pradėjo prekybą sidabro dirbiniais, o nuo 1866 m. turėjo kailių, sidabro ir aukso dirbinių bei manufaktūros prekių parduotuvę. Nuo 1898 m. verslą plėtojo sūnūs Aleksejus ir Ivanas. 1897–1898 m. parduotuvės metinė apyvarta siekė 150 000 rb, pelnas – 15 000 rublių.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, 1851 – f. 937, ap. 1, b. 7103, l. 3; 1854 – f. 937, ap. 1, b. 7833, l. 3; 1857 – f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 542v–543; 1859 – f. 937, ap. 1, b. 8589, l. 365v; 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8805, l. 1, b. 8787, l. 170v–171; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8937, l. 165v–166, b. 8960, l. 11; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9081, l. 99v–100, b. 9131, l. 80; 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 1; ap. 2, b. 336, l. 49v–50; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 339, l. 102, b. 96, l. 63; 1866 – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 9; 1867 – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 102; 1869 – f. 937, ap. 2, b. 1277, l. 4; 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 12v–13, b. 1125, l. 3v; 1886, f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 4; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 3; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 4; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 3v–4; 1894 m. – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 109v–110; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 93v–94; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 86v–87; 1862 – Vilniaus deputacijos 1862 m. atliktas prekybos patikrinimo aktas, prižiūrint Vilniaus Iždo rūmų valdininkui, LVIA, f. 937, ap. 1, b. 8937, l. 60; 1865 – Stačiatikių valdybos žinybos 1865 m. gruodžio 16 d. pranešimas miesto dūmai, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 587, l. 1; 1866 – Vilniaus antrosios gildijos pirklio Muchino pranešimas Vilniaus miesto dūmai, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 339, l. 181; Материалы для географии и статистики России, собранные офицерами генерального штаба. Гродненская губерния. Составил П. Бобровский. Санкт-Петербург, 1863, ч. 2, с. 436–437; 1868 – Vilniaus antrosios gildijos pirklio Afanasijaus Muchino 1868 m. lapkričio 29 d. prašymas Vilniaus miesto dūmai dėl leidimo prekiauti aukso, sidabro ir metalo gaminiais, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 339, l. 183; 1869 – tas pats 1868 m. gruodžio 4 d., LVIA, f. 937, ap. 2, b. 1716, l. 2; 1871–1870 m. lapkričio 16 d. Vilniaus antrosios gildijos pirklio Afanasijaus Fiodoro Muchino prašymas Vilniaus miesto dūmai dėl leidimo prekiauti aukso, sidabro ir metalo gaminiais, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2537, l. 5; 1871 – pirklių, įregistruotų į gildijas ir sumokėjusių Vilniaus dūmai pastotės prievolę (квартирную повинность), 1871 m. sąrašas, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2534, l. 184; 1871–1870 m. gruodžio 15 d. antrosios gildijos pirklio Afanasijaus Fiodoro sūnaus Muchino prašymas Vilniaus miesto dūmai dėl atleidimo nuo pastotės mokesčio, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2534, l. 755; 1872 – pirklių, įregistruotų į gildijas ir sumokėjusių Vilniaus dūmai pastotės mokestį, 1872 m. sąrašas, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2894, l. 236; 1873 – Afanasijaus Fiodoro sūnaus Muchino 1873 m. lapkričio 1 d. prašymas brolio žmoną Olgą įregistruoti miestiete, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 3293, l. 604; Виленская жизнь, Северо-Западное слово, 16 февраля 1899 г., с. 2.

Bajorai Gruževskiai. Petras (1828–?) vedė Sofiją (1836–?), turėjo sūnų Kazimierą (?).

1857 m. pradėjo cheminių medžiagų ir tabako prekybą (metinė apyvartą 7 000 rb) ir turėjo viešbutį (metinė apyvartą 3000 rb). Nuo 1859 m. turėjo kolonijinių prekių ir tabako krautuvę ir vaistinę. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio Didžiojoje g. įsigijo nuosavą namą. Nuo 1900 m. jam buvo leista prekiauti nuodingomis cheminėmis medžiagomis. Kartu verslą plėtojo žmona Sofija (1864–1866), sūnus Kazimieras (nuo 1894) prekiavo plaunamaisiais tapetais iš JAV. 1897 m. Petro kolonijinių prekių parduotuvės metinė apyvarta siekė 50 000 rb, pelnas – 5 000 rb, sūnus Kazimieras prižiūrėjo dvi vaistines, kurių metinė apyvarta siekė 40 000 ir 10 000 rb, atitinkamai pelnas – 6 000 ir 1500 rublių.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, 1857 – f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 541v–542, 595v–596; 1859 – f. 937, ap. 1, b. 8589, l. 371v; 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8787, l. 167v–168, b. 8805, l. 41; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8917, l. 285v–286, b. 8937, l. 164v–165, 257v–258; b. 8960, l. 27; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9081, l. 95v–96; 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 9, ap. 2, b. 336, l. 50v–51; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 339, l. 99; b. 96, l. 84; 1866 m. – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 100; 1867 m. – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 148; 1869 – f. 937, ap. 2, b. 1277, l. 150; 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 20v–21, b. 1125, l. 7v; 1886 – f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 11; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 12; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 20–21; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 18v–19v; 1894 m. – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 33v–34, 37v–38; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 38v–39; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 36v–37; 1871 – pirklių, įregistruotų į gildijas ir sumokėjusių Vilniaus dūmai pastotės mokestį, 1871 m. sąrašas, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2534, l. 184–184v; 1872 – pirklių, įregistruotų į gildijas ir sumokėjusių Vilniaus dūmai pastotės mokestį, 1872 m. sąrašas, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2534, l. 184–184v; reklaminis skelbimas,Северо-Западное слово, 24, 28 ноября, 17 декабря 1898 г., 22 августа, 14 декабря 1899 г., с. 5, 26 марта 1900 года.

Diachterevai. Timofejus (1854–1861), jo sūnūs Nikolajus ir Ivanas (1862–1866), Julija Semenovna (1885–1898) . Specializavosi metalo ir vario gaminių prekyboje, tik 1862 m. sūnus Nilkolajus bandė verstis prekyba aukso ir sidabro dirbiniais.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, 1857 – f. 937, ap. 1, b. 6899, l. 53 8787, l. 171v–172, b. 8805, l. 120; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8917, l. 288v–289, b. 8937, l. 166v–167; b. 8960, l. 131; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9081, l. 99v–100, b. 9131, l. 106; 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 112, ap. 2, b. 336, l. 83v–85; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 339, l. 143; 1866 m. – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 90; 1867 – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 68; 1869 – f. 937, ap. 2, b. 1277, l. 153; 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 75v–76, b. 1125, l. 35; 1886 – f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 63; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 137; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 217; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 211v–212; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 49v–50; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 47v–48; 1862 – Vilniaus deputacijos 1862 m. atlikto prekybos patikrinimo aktas, prižiūrint Vilniaus Iždo rūmų valdininkui, LVIA, f. 937, ap. 1, b. 8937, l. 62; Виленская жизнь, Северо-Западное слово, 16 февраля 1899 г., с. 2.

Sinevaldai. Erichas (1861–1863), jo sūnus Ivanas (1864–1898) priešais Rotušę pirklio Zettelio name (dabartinis Vilniaus mados namų pastatas) turėjo geležinių ir plieno gaminių parduotuvę. 1897–1898 m. metinė apyvarta 110 000 rb, pelnas – 11 000 rublių.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, 1861 – f. 937, ap. 1, b. 8805, l. 65; 1862 – f. 937, ap. 1, b. 8917, l. 287v–288, b. 8937, l. 168v–169, b. 8960, l. 54; 1863 – f. 937, ap. 1, b. 9131, l. 49; 1864 – f. 937, ap. 2, b. 336, l. 85v–86; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 96, l. 40, ap. 2, b. 339, l. 48; 1866 – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 41; 1867 – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 12; 1869, 1870 – f. 937, ap. 2, b. 2123, l. 157; 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 69v–70, b. 1125, l. 32; 1886 – f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 57; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 62; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 105; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 106v–107; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 119v–120; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 117v–118.

Bajoras Ivanas Krušinskis (1864–1898) Didžiojoje g., Abramovičiaus name, posesija nr. 205 (dabartinė Didžioji g. 19), turėjo kolonijinių prekių parduotuvę. Aštuntajame dešimtmetyje parduotuvėje įrengė „ledyną“ produktams šaldyti.

Šaltiniai: Pirklių sąrašai, pirklių liudijimų kopijų registravimo knygos, pirklių, įregistruotų į gildijas, žiniaraščiai, gildinių įmonių, mokančių skirstomąjį mokestį, sąrašai, 1864 – f. 937, ap. 1, b. 9132, l. 129, ap. 2, b. 336, l. 50v–51; 1865 – f. 937, ap. 2, b. 342, l. 19, 20; 1866 – f. 937, ap. 2, b. 589, l. 99; 1867 m. – f. 937, ap. 2, b. 922, l. 55; 1869 – f. 937, ap. 2, b. 1277, l. 105; 1869, 1870 – f. 937, ap. 2, b. 2123, l. 160v. 1885 – f. 517, ap. 1, b. 159, l. 65v–66, b. 1125, l. 30; 1886 – f. 517, ap. 1, b. 1127, l. 53; 1887 – f. 515, ap. 9, b. 797, l. 58; 1888 – f. 515, ap. 9, b. 846, l. 97; 1889 – f. 517, ap. 1, b. 1128, l. 99v–100; 1894 m. – f. 515, ap. 9, b. 1182, l. 84v–85; 1897 – f. 515, ap. 9, b. 1281, l. 66v–67; 1898 – f. 515, ap. 9, b. 1295, l. 61v–62; 1865–1865 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus antrosios gildijos Ivano Josifo sūnaus Krušinskio prašymas išduoti įgaliojimus Gubarevo ir Novikovo vardu gauti pirklių liudijimą, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 342, l. 19, 20; 1871–1870 m. gruodžio 15 d. antrosios gildijos pirklio Afanasijaus Fiodoro sūnaus Muchino prašymas Vilniaus miesto dūmai dėl atleidimo nuo pastotės mokesčio, LVIA, f. 937, ap. 2, b. 2534, l. 21.

Gauta 2012 m. lapkričio 12 d.
Pateikta spaudai 2013 m. sausio 22 d.

Summary

Vilnius Christian Merchants Dynasties: Factor of Strengthening Social Identity in the 2nd Half of the 19th Century

Due to the domination of the Jewish ethnic-confessional group distinct from to the Christian community by its customs and traditions in economic spheres, the Western governorates distinguished by the distribution of activities on ethnic-confessional grounds. The peasant majority used to divide professional activities into the activities appropriate and not appropriate for a Christian. Apparently, as opposed to other regions of the Russian Empire, where peasants actively build up their business and used to become wholesale merchants, this factor determined the formation of the Christian merchant class out of foreigners, merchants arriving from other Russian regions, local nobles and townspeople in Vilnius. In the 2nd half of the 19th century the merchant majority comprised of the Jewish ethnic-confessional group; only some 20 % of all merchants from Vilnius Governorate were Christians. About ten Christian merchant dynasties which preserved their positions in merchant guilds and developed their business throughout the second half of the 19th century under the circumstances of the changing economic, social, cultural and political conditions can be distinguished in Vilnius in the 2nd half of the 19th century. As a social group of higher rank having established its positions in the social environment at the end of the 19th century, merchants descending from merchant dynasties strengthened their position in the society by demonstrating their economic power and highlighting their social exceptionality in respect of lower social classes. Nevertheless, the aristocracMinion Pronbsp;9, b.y related to business and other businessmen that belonged to the nobility, who had all privileges anyway, did not try to establish their position in the merchant group but purchased their business certificates because it was required under laws. Nevertheless, the merchants having paved their way to noblemen as well as highborn noblemen, who had long been engaged in business, could also be characterised by a two-fold social identification.

The capital was also used to strengthen the social identity of the new economic class by usually taking over the living and behaviour standards distinguishing the nobility class; what is more, a higher social status could also be attained by means of public activities and charity. For representatives of merchant dynasties charity became a definition of good reputation and self-advertising testifying long-term merchant traditions, economic and social identity. Merchants belonging to dynasties strengthened their social identity by highlighting their long-term family business traditions. Based on universal principles of business ethics, such as morality and honesty, they also had to distinguish between the "old" and the "new" business practices.