„Istorija“. Mokslo darbai. 88 tomas
Laima BUDZINAUSKIENĖ. XIX amžiaus Vilniaus bažnytiniai muzikos kolektyvai
Spausdinti

Laima Budzinauskienė – humanitarinių mokslų (menotyra, muzikologija) daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Muzikos ir teatro istorijos skyriaus mokslo darbuotoja; adresas – Saltoniškių g. 58, LT-08105, Vilnius; el.paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – XVIII–XIX a. Vilniaus bažnytinių muzikos kolektyvų veikla, repertuaras, personalijos, muzikiniai rankraščiai.

Anotacija. Straipsnyje aptariami XIX amžiaus Vilniaus bažnyčiose muzikavę kolektyvai. Tyrime nagrinėjama kapelų veikla, grigališkojo choralo giedojimo tradicija ir XIX a. pabaigoje iškilusi chorinė kultūra. Publikacijoje siekiama papildyti jau žinomus faktus apie bažnyčiose muzikavusius kolektyvus, patvirtinti dar netyrinėtų kolektyvų egzistavimo prielaidas, atskleisti veiklos bei atliekamo repertuaro kontekstą, apibendrinti kapelas kaip įtakingą kultūrai reiškinį. Straipsnyje taikyti istoriografinis, kritinės šaltinių analizės, lyginamasis, aprašomasis metodai.

Prasminiai žodžiai: XIX amžius, Vilnius, bažnyčios, muzikiniai kolektyvai.

Abstract.The article discusses the 19th century musical ensembles playing in Vilnius churches. The study addresses the activities of choirs (Lith. kapela), the Gregorian chant tradition and the choral culture which came to life at the end of the 19th century. The publication attempts to supplement the existing facts on church ensembles, to validate the assumptions of existence of the ensembles which have not been studied to this day, to reveal the context of activities and the repertoire, to make generalized conclusions of ensembles as an influential cultural phenomenon. The article employs historiographical, critical source analysis, comparative and descriptive methods.

Key words:19th century, Vilnius, churches, musical ensembles.

Įvadas

XIX amžiui tolstant, stiprėja poreikis kritiškai peržiūrėti įsitvirtinusius Vilniaus bažnyčių muzikos kolektyvų vaizdinius. Muzikologijoje jau prieš keletą dešimtmečių atsisakius progresyvios muzikos raidos sampratos, buvo nuvainikuoti kanoniniais tapę pasakojimai apie XIX a. Lietuvos bažnytinės muzikos menkavertiškumą ir kartu pradėti kritikuoti juos grindę istoriografiniai modeliai. Šitai ypač pasakytina apie Lietuvos muzikos istorijoje įtvirtintą „idealųjį objektą“ – vadinamąjį lietuvių kompozitorių ir jų kūrybą. Kritinė muzikologija paskatino atkreipti dėmesį į senųjų amžių muzikos sklaidos ir recepcijos reiškinius, tarp jų ir į Lietuvos muzikos istorijos tyrimus.

Vilniaus bažnyčiose muzikavusių kolektyvų veiklos analizei vis didesnę įtaką turi bendro kultūrinio konteksto, pasaulietinio muzikavimo, miesto kaip meno sklaidos centro, teatro veiklos tyrinėjimai, savaip atspindintys ir XIX a. bažnytinės muzikos situaciją. Muzikos istorikui, siekiančiam „objektyviai ir dorai perteikti istorinius procesus“ [13, 14], būtina įsigilinti į bendrakultūrines, socialines kolektyvų egzistavimo prielaidas, muzikos kūrėjų bei atlikėjų veiklos kontekstus, nes čia muzika buvo ne tik atliekama, bet ir kuriama, reprodukuojama, interpretuojama ir pan.

Pavienių XIX a. Vilniaus bažnyčiose muzikavusių kolektyvų veiklą, repertuarą, rankraščių palikimą nagrinėjo lietuvių, lenkų, baltarusių mokslininkai [16] ir šio straipsnio autorė [2; 4; 5]. Supratimą apie šiuos kolektyvus ženkliai praplėtė tyrimai, analizuojantys bažnyčią kaip muzikos centrą ir kūrybiškumą sąlygojusią sanklodą, turėjusią įtakos muzikos reikšmių formavimui.

Straipsnio objektas – XIX amžiuje Vilniaus bažnyčiose muzikavę kolektyvai. Publikacijos tikslas – išnagrinėti jų veiklos gaires, tarpusavio ryšius, repertuaro bei narių kaitą ir pan. Tiriant iki šiol neskelbtus duomenis, tapo įmanoma naujai pažvelgti į pasirinktą objektą – bažnyčių muzikinius kolektyvus kaip visumą. Publikacijos uždaviniai – įvertinti Vilniuje muzikavusių kapelų, grigališkojo choralo giedotojų grupių, daugiabalsių chorų veiklą Vilniaus kultūrinio gyvenimo kontekste, iškelti hipotetines prielaidas jų „aukso laikotarpiui“ iki XIX a. vidurio ir nuosmukiui amžiaus pabaigoje.

Gvildenant bažnyčių muzikinių kolektyvų veiklą ir repertuarą aiškėja, kad padėties kaitą lėmė keli reiškiniai. Visų pirma, tai istorinė ir politinė situacija, kai XIX a. viduryje Vilniaus vyskupystėje bažnyčių skaičius nuolat mažėjo, o Bažnyčios įtaka akivaizdžiai silpo [17]; antra, bažnytinių kolektyvų kaitai turėjo įtakos muzikinio gyvenimo tendencijos iš Lenkijos ir Vakarų Europos. Tačiau net ir tokioje nepalankioje situacijoje Bažnyčia iki pat XIX a. pabaigos tebuvo vienas iš pagrindinių Vilniaus muzikinės kultūros sklaidos centrų; čia bene aktyviausiai buvo skatinama vietinių kompozitorių kūryba [18] ir atlikėjų veikla. Minimu laikotarpiu bažnyčiose skambėję kūriniai suformavo savitą Lietuvos bažnytinės muzikos stilių, jungiantį ankstyvojo klasicizmo ir romantizmo stilistinius ypatumus, būdingus „vilnietiškam romantizmui“ [2, 27].

Dėl objektyvių priežasčių XIX a. viduryje aukšto profesinio lygio muzikinius kolektyvus tegalėjo išlaikyti senas tradicijas puoselėjusios ir įtakingumą išsaugojusios bažnyčios. Tačiau, praėjus tik keliems dešimtmečiams, stiprėjanti opozicija rusifikacijos politikai vėlgi lėmė katalikų bendruomenės augimo tempus ir bažnytinės muzikos atsinaujinimą [19].

Pagrindiniai XIX a. Vilniaus bažnytinių muzikos kolektyvų veiklos ir repertuaro šaltiniai tebėra archyviniai dokumentai ir muzikos kūrinių rankraščiai. Daryti apibendrinimus remiantis tik išlikusiais dokumentais yra problemiška – jie neatspindi bažnyčių muzikinio gyvenimo visumos. Kita vertus, visi istoriniai šaltiniai, kuriuose randame net menkiausių užuominų apie muzikavusius kolektyvus, yra vertingi ir svarbūs jų veiklos tyrimams.

1. Bažnytiniai muzikos kolektyvai

Daugumoje XIX a. Vilniaus bažnyčių muzikavo įvairios sudėties kolektyvai: nuo grigališkojo choralo giedotojų grupių, nedidelių vokalinių ansamblių, kuriems pritardavo vargonai, iki daugiabalsių chorų ir orkestrų. Pastaruosius muzikinius kolektyvus galima apibendrintai įvardinti kapelomis. Tipinis kapelos choras buvo keturbalsis; jame giedodavo 10–15 kapelos narių: bažnyčių mokyklų mokiniai (diskantai, altai) ir vyrai (tenorai, bosai). Archyviniai dokumentai liudija, kad tik Trinitorių bažnyčios chore giedojo moterys [12, 3]. Kapelų orkestrai, kuriuose grodavo taip pat 10–15 žmonių, buvo sudaryti iš styginių, pučiamųjų instrumentų, timpanų ir vargonų. Jau 3-iame dešimtmetyje bažnytinių kapelų sudėtį palengva ėmė keisti romantizmo laikotarpiui būdingi instrumentai: atsirado altas, patobulintos konstrukcijos mediniai ir variniai pučiamieji [8, 9]. Atsižvelgiant į tai, kad XIX a. pirmoje pusėje šie instrumentai buvo brangūs, galima daryti išvadą, jog siekdamos kokybiškesnės muzikos žymiausios kapelos pinigų negailėjo – pirkdavo naujus arba turtino savo orkestrus uždarytų bažnyčių instrumentais [11].

Kapelų nariai buvo pasauliečiai, jau čia dirbančių muzikų išmokyti giedoti ir groti įvairiais muzikos instrumentais arba muzikinį išsilavinimą gavę greta bažnyčių įsteigtose bursose [1, 65]. Bažnyčioms remti bursas buvo labai naudinga: kapeloms „augino“ narių pamainą, o mokymo įstaigos visada turėjo norinčių mokytis, nes teikė neturtingų tėvų vaikams krikščionišką paramą (priimtiems mokiniams būdavo suteikiama materialinė globa ir garantija, kad ateityje jie įgis pragyvenimą užtikrinančią kapelos nario profesiją) [1, 66].

Sudėtinga vienareikšmiškai apibūdinti Vilniaus bažnyčių hierarchų ir jiems pavaldžių kapelų narių santykį. Visų pirma kapelose buvo vertinamas atlikėjų universalumas ir profesinis įvairiapusiškumas: gebėjimas groti keletu instrumentų, giedoti, atlikti liturginį repertuarą, aktyviai dalyvauti miesto muzikiniame gyvenime ir taip garsinti kapelą. Būsimas bažnytinio muzikos kolektyvo narys rašytine sutartimi pasižadėdavo groti tik vienoje kapeloje, tad narių kaita tarp kapelų ir grigališkojo choralo giedotojų buvo labai retas reiškinys [20]. Dar rečiau buvo keičiamasi repertuaru [2; 4]. Norėdamos išsaugoti kapeloje narius, bažnyčios visais įmanomais būdais gerindavo muzikų gerovę: štai katedros kapelos nariai net turėjo savo gyvenamąjį namą [8, 16].

Kapelų narių algų dydis priklausė nuo darbo kolektyve trukmės ir profesionalumo, todėl patys geriausi instrumentalistai kartais gaudavo net tiek, kiek kapelos vadovas [8, 12–14]. Chorų nariams buvo mokamas vienodo dydžio atlygis, o vargonininko alga priklausė nuo mišių skaičiaus. Kartais su muzikantais būdavo atsiskaitoma natūra: maisto produktais, žvakėmis, drabužiais, avalyne ir pan.

XIX a. viduryje Vakarų Europoje iškilo būtinybė atnaujinti bažnytinę muziką, gryninti jos repertuarą, atsisakyti teatralizuotų elementų, romantinio patoso, jausmingumo, taip pat grąžinti į bažnyčią grigališkąjį choralą bei pakelti vargonininkų lygį. Šiuo tikslu buvo steigiamos Šv. Cecilijos draugijos, kurios „ilgainiui išplėtojo plačią propagandinę leidybą bei pedagoginę veiklą“ [9, 50]. Šios tendencijos neaplenkė ir Vilniaus: 1854 metais Šv. Cecilijos draugiją įsteigė kompozitorius Stanisławas Moniuszka (1819–1872); draugijos susibūrimų vieta tapo Šv. Jonų bažnyčios Šv. Onos koplyčia. Tačiau Vilniaus draugijos veikla buvo dviprasmiška: viena vertus, ji tebepuoselėjo vokalinių-instrumentinių kapelų veiklą [21], kita vertus, nors ir pasyviai, tačiau skatino repertuaro ir kapelų sudėčių atsinaujinimą. S. Moniuszkai 1858 metais išvykus iš Vilniaus, draugija po metų veiklą nutraukė, o jos deklaruotos idėjos greitai buvo užmirštos.

XIX a. pabaigoje stiprėjantys demokratėjimo, tautiškumo procesai savaip darė įtaką ir naujoms tendencijoms bažnyčių muzikiniame gyvenime. Vietoje galutinai populiarumą praradusių vokalinių-instrumentinių kapelų ir grigališkojo choralo giedotojų grupių bažnyčiose užgieda daugiabalsiai mišrios sudėties chorai. Pusėtinai prasilavinę, tačiau aktyvūs ir atviri naujovėms vargonininkai laikė savo pareiga steigti bažnytinius chorus. Chorinė muzika dar labiau išpopuliarėjo, kai iš studijų svetimuose kraštuose grįžo profesiniu požiūriu gerai pasiruošę lietuvių muzikai, baigę aukštąsias vargonų studijas. Jie ir Juozo Naujalio (1869–1934) 1892 metais įsteigtos vargonininkų mokyklos mokiniai „taip plačiai pagarsėjo, jog jų daug reikalavo ne tik Žemaičių diecezija, bet jų buvo pilna Vilnijoje“ [15, 3].

2. Žymiausi Vilniaus bažnyčių kolektyvai

2.1. Vokalinės-instrumentinės kapelos

Profesionalumu garsėjusi Trinitorių kapela veikė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje. Vienas pagrindinių šio ordino vienuolių veiklos barų buvo įvairių pakopų mokyklų steigimas. Tad ir Vilniuje pastatytos bažnyčios bei greta įsikūrusio vienuolyno patalpose iš karto buvo įkurta kolegija ir muzikos bursa. Kapelos įkūrimo data sutampa su bursos įsteigimo data – 1780 metai. „Kapelos mokykloje mokslas buvo nemokamas, o mokiniai gaudavo visą išlaikymą. Pasibaigus nustatytam mokymo terminui, jaunuolius priimdavo į kapelos narius be egzaminų“ [6, 4]. Apie kapelos veiklą mums liudija išlikęs vienintelis dokumentas – „Antakalnio kapelos narių sąrašas“ [12], pildytas 1780–1812 m. Iš jo sužinome, kad Trinitorių kapeloje dirbo esami ir jau buvę bursos auklėtiniai ir žodinio susitarimo tvarka samdomi vilniečiai. Įdomu tai, kad iš svetur atvykusius pretendentus į nario vietą griežtai egzaminuodavo. Galime tik spėti, ar ši kapela koncertavo už bažnyčios ribų, tačiau pavieniai muzikantai noromis talkindavo kitoms kapeloms ir grodavo pasauliečių organizuojamuose renginiuose [5, 14]. Tikėtina, kad vokalinė-instrumentinė kapela po šios bažnyčios skliautais muzikavo iki 1864 metų, kai trinitorių ordinas nustojo gyvavęs, o šventovė buvo paversta Šv. Mykolo Arkangelo cerkve.

XIX a. pirmoji pusė – Vilniaus katedros kapelos klestėjimo laikotarpis. 1801 metais naujai pašventinta Katedra tapo gausiausiai lankoma Vilniaus miesto katalikų bažnyčia, o čia jau kelis šimtmečius muzikavusi kapela būtent XIX a. pasiekė aukščiausią profesinį lygį per visą savo egzistavimo istoriją. Lemiamą įtaką tam turėjo 1823 metais kapitulos ir kapelos narių iniciatyva įkurtas Vilniaus katedros Muzikos komitetas „muzikos labui ir jos puošnumui“ [8, 2]. Ši komitetas (veikęs iki 1876 metų) rūpinosi natų bei muzikos instrumentų saugojimu, narių lavinimu ir išlaikymu, repertuaro turtinimu ir pan. Iš išlikusios posėdžių protokolų knygos dabar sužinome apie kolektyvo narius, jų algas, instrumentus, iškylančias kapelos vidaus problemas, jų sprendimų būdus ir pan. Šio komiteto iniciatyva 1859 metais katedros vargonai buvo padovanoti Nemenčinės bažnyčiai, o į katedrą atkelti seni, bet didesni 2 manualų su pedalais, 24 registrų vargonai iš uždarytos Augustijonų bažnyčios. Apie 1885–1889 m. Vilniaus vargonų meistras Józefas Rodowiczius vargonus perstatė.

Katedros kapela labai aktyviai dalyvavo Vilniaus koncertiniame gyvenime. Šioms iniciatyvoms kapitula neprieštaravo, tikėdama, kad tokio pobūdžio veikla skatins muzikų tobulėjimą, juolab kad koncertus dažnai organizuodavo patys katedros kapelos vadovai [2, 30].

Savo grožiu ir ištaiga XIX a. pradžioje garsėjo Šv. Jurgio bažnyčia [22] ir greta įkurtas basųjų karmelitų vienuolynas. 1798 metais jis buvo atiduotas kunigų seminarijai [23]. Šios bažnyčios ir seminarijos kapela XIX a. pirmoje pusėje glaudžiai bendradarbiavo su katedros muzikais. Šv. Jurgio bažnyčios kapelos profesionalumą įrodo straipsnio autorės neseniai rasti du muzikiniai rankraščiai: Cantu Secundo ir CantuBasso partijų rinkiniai, perrašyti 1826–1828 m. ir apimantys per šimtą vokalinių-instrumentinių kompozicijų [10]. Spėjama, kad viena jų – kompozitoriaus Karolio Kurpińskio (1785–1857) tėvo, vargonininko Marcino Kurpińskio, sukomponuotos lenkiškos „Mišios“.

Apie kitų Vilniaus bažnyčių kapelas žinios tėra fragmentiškos. Duomenų, kad Aušros Vartų koplyčioje ir Šv. Teresės bažnyčioje buvo kapela, neturime, tačiau faktai byloja, kad kartais čia apeigų metu muzikuodavo vokaliniai-instrumentiniai kolektyvai [24]. Šv. Jonų bažnyčioje XVIII a. pabaigoje veikė tuo metu perstatomos katedros kapela. Susijungus abiejų bažnyčių kapeloms amžių sandūroje buvo organizuojami religinės ir pasaulietinės muzikos koncertai, ypač pamėgti vilniečių publikos. 1826 metais Šv. Jonų bažnyčios kapelą sudarė 11 narių [8, 14]. 1839–1858 m. laikotarpyje Šv. Jonų bažnyčioje šventiniu vargonininku dirbo Moniuszka. Tikėtina, kad aktyviai organizavęs koncertus ir besistengdamas atnaujinti Vilniaus bažnyčių religinį repertuarą [24] jis puoselėjo ir Šv. Jonų bažnyčios kapelos veiklą. Deja, kol kas tai tik prielaidos. Vokalinio-instrumentinio muzikavimo tradicija XIX a. pirmoje pusėje buvo tęsiama ir Šv. Kazimiero bažnyčioje, tačiau tai tebuvo praėjusio amžiaus garsiausios kapelos šlovės atgarsiai. 1840 metais ši bažnyčia paversta Šv. Mikalojaus soboru. Archyviniai šaltiniai liudija, kad iširusios kapelos nariai perėjo dirbti į kitas Vilniaus bažnytines kapelas [8, 9], o vertingais rankraščiais garsėjusi kapelos biblioteka iki šiol nerasta.

2.2. Grigališkojo choralo giedotojų grupės

Greta vokalinių-instrumentinių kapelų muzikavimo XIX a. pirmoje pusėje Vilniuje nuosekliai buvo puoselėjama grigališkojo choralo giedojimo tradicija. Žinoma, kad grigališkojo choralo giedotojų grupės buvo Trinitorių, Šv. Jonų bažnyčiose, katedroje ir kt. Grigališkasis choralas Vilniaus bažnyčiose buvo giedamas sekmadieniais ir švenčių dienomis. Jį apeigų metu giedojo ne kapelų chorų nariai, o specialiai lavinamų kantorių grupės. Kaip žinia, Trinitorių bažnyčioje buvo sukaupta milžiniška biblioteka – 4060 tomų, kurių dalį sudarė grigališkojo choralo giesmynai (deja, ši biblioteka iki šiol nerasta). Vilniaus katedroje grigališkojo choralo giedotojų grupė turėjo bene seniausias tradicijas. Šią grupę finansavo kapitula, jiems remti taip pat buvo skiriama Šv. Kazimiero koplyčiai paaukotų lėšų dalis. 1828 metais katedros grigališkojo choralo giedotojams buvo nupirktas naujas Gradualas, restauruotas senasis Antifonalas [8, 9]. Tačiau lyginant katedroje dirbusių muzikų algas akivaizdu, kad pastarieji giedotojai gaudavo mažiausius atlyginimus [8, 12–14]. Peršasi išvada, kad XIX a. kontekste grigališkojo choralo giedojimas nebuvo vertinamas kaip daug pastangų reikalaujantis menas.

Grigališkasis choralas Vilniuje skambėjo iki 1874 metų: pastaraisiais mirė katedros kapelos vadovas Stanisławas Pieszko (?–1874), vienintelis XIX a. antroje pusėje dar puoselėjęs senąsias muzikavimo tradicijas.

2.3 Daugiabalsiai chorai

Vilniaus katedroje daugiabalsis choras buvo suburtas apie 1880 metus. Jam kurį laiką vadovavo Varšuvos muzikos institute kompoziciją ir dirigavimą baigęs Karolis Jakštas (1869–1934), vėliau – kompozitorius ir vargonininkas Joachimas Glinskis (1854–1898) [25]. Pastarasis muzikos discipliną dėstė Vilniaus dvasinėje seminarijoje, vargonavo Dominikonų bažnyčioje ir taip pat vadovavo šios bažnyčios chorui, buvo kelių kitų bažnytinių ir pasaulietinių chorų vadovas. Glinskis sukūrė nemažai bažnytinės muzikos kūrinių, kurie turtino skurdų Vilniaus bažnyčių daugiabalsių chorų repertuarą.

XIX a. pabaigoje daugiabalsiai chorai jau buvo daugumoje Vilniaus bažnyčių. Ši naujo reiškinio radimosi tendencija buvo gaji visoje Lietuvoje ir tęsėsi iki XX a. pradžios. 1909 metais daugiabalsius chorus jau turėjo 88-ios Lietuvos bažnyčios [9, 53].

Išvados

  1. Nepaisant susiklosčiusių istorinių, politinių, kalbos įtakos sferų situacijos, XIX a. Vilniaus katalikų bažnyčiose plėtotas profesionalus muzikos menas yra neatskiriama Lietuvos istorinės tradicijos dalis. Pradėjus plačiau tyrinėti muzikos paveldą, atrandami vis nauji faktai, bylojantys apie savitą Bažnyčios įtaką meno plėtrai.
  2. Bažnyčių kapelų ir grigališkojo choralo giedotojų grupių veikla klestėjo iki XIX a. vidurio. Išnagrinėjus archyvinius šaltinius galima daryti išvadą, kad antroje pastarojo amžiaus pusėje šių kolektyvų veikla sumenko. Tai lėmė kelios priežastys: viena vertus, silpo jų finansavimas ir populiarumas, kita vertus, keitėsi kultūrinis klimatas bei meninės nuostatos: ankstesnes tendencijos jau tapo atgyvena, savaime buvo skatinamas domėjimasis naujomis išraiškomis – konkrečiai daugiabalsiu choriniu dainavimu.
  3. Vilniaus bažnyčiose muzikavusių kolektyvų – kapelų, grigališkojo choralo giedotojų ir daugiabalsių chorų – veikla vertintina kaip reikšmingas indėlis kuriant Vilniaus muzikos sceną, populiarinant vietinių kompozitorių kūrybą, atskleidžiant atlikėjų profesionalumą. Nepaisant sudėčių kaitos, Vilniaus bažnytiniai kolektyvai išsaugojo įtakingumą per visą XIX a.
  4. Pasitelkus menkai tyrinėtus archyvinius šaltinius ir specialiąją literatūrą, pavyko atskleisti naujus Vilniaus bažnyčiose muzikavusių kolektyvų veiklos istoriją papildančius duomenis, praturtinti XIX a. bažnytinių kolektyvų vaizdinį.
  5. Apibendrinant XIX a. Vilniaus bažnytinių muzikos kolektyvų veiklą neįmanoma išvengti netolygumų, tačiau išlikusios istoriografinės medžiagos ir muzikinių rankraščių pakanka argumentuotoms, hipotetinės prielaidoms iškelti, įvardinti bendrąsias kūrybinių procesų sąlygas bei prielaidas, kurios skatino ar varžė bažnyčiose muzikavusių veiklą ir kūrybą.

Šaltiniai ir literatūra

  1. BUDZINAUSKIENĖ, Laima; KŠANIENĖ, Daiva. Bažnytinės muzikos mokyklos. Bažnytinė muzika. Enciklopedinis žinynas.Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 65–68.
  2. BUDZINAUSKIENĖ, Laima. Lietuvos bažnytinių kapelų vadovų ir narių kūrybinė veikla (XVIII a. pabaiga – XIX a. I pusė). Menotyra; Studies in Art, 2007, t. 14, nr. 1, p. 25–32.
  3. BUDZINAUSKIENĖ, Laima. Muzikinis ugdymas Lietuvoje XVIII pabaigoje – XIX amžiuje. Bažnyčių mokyklos. Menotyra; Studies in Art, 2008, t. 15, nr. 1, p. 13–25.
  4. BUDZINAUSKIENĖ, Laima. Vakarų Europos kompozitorių klasikų kūriniai Lietuvos bažnytinių kapelų repertuare (XIX amžius). Rankraščių aprašas. Menotyra; Studies in Art, 2010, t. 17, nr. 3, p. 210–226.
  5. BUDZINAUSKIENĖ, Laima. Vilniaus katedros ir Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnyčios kapelos. Menotyra; Studies in Art, 1998, nr. 4,p. 11–19.
  6. JURKŠTAS, Vytautas. Antakalnio vienuolyno kapela. Krantai,1992, nr. 2, p. 3–5.
  7. MONIUSZKO, Stanisław. Listy zebrane. Sudarė W. Rudziński. Warszawa, 1969. 678 p.
  8. 1823 r. Muzyka Katedralna (Muzikos komiteto posėdžių protokolų knyga), LMA RS, VKF, f43-19679.
  9. PALIONYTĖ-BANEVIČIENĖ, Dana. Bažnytinė muzika. Lietuvos muzikos istorija. I knyga: Tautinio atgimimo metai 18831918. Sudarė D. Palionytė-Banevičienė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, p. 49–69.
  10. 1826–1828 r. Quatuor libri, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Muzikos skyrius,05/23610, 05/23681.
  11. 1826 r. Regestr (Jonavos bažnyčios inventoriaus sąrašas). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau – LMA RS), Vilniaus Kapitulos fondas (toliau – VKF), f43-1456.
  12. 1780 r. Regestr Kapelistów Antokolskich (Antakalnio kapelos narių sąrašas), VUR, f4-4096.
  13. TARUSKIN, Richard. Music in the Early Twentieth Century. The Oxford History of Western Music. Vol. 4. Oxford, New York: Oxford University Press, 2010, p. 16–27.
  14. VĖBRA, Rimantas. Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas (XIX a. 2 p.). Vilnius: Mintis, 1968. 223 p.
  15. ŽILEVIČIUS, Juozas. Juozas Naujalis. Muzikos menas, 1924, nr. 4, p. 2–5.

Komentarai

  1. Galima paminėti: IDASZAK, Danuta. Żrodła rękopismienne do mszy żałobnych W. Dankowskiego. Muzyka,1967, nr. 4; JURKŠTAS, Vytautas. Vienos paminklinės lentos istorija. Krantai,1990, nr. 10; MORAWSKI, Jerzy. Wileńskie podręczniki chorałowe. Muzyka,1992, nr. 1; PALIONYTĖ, Dana. Religinės muzikos keliai ir kryžkelės XIX–XIX a. sandūroje. Menotyra, 1998, nr. 4 ir kt.
  2. Rusifikacijos tikslais buvo uždaromi beveik visi Vilniuje buvę vienuolynai, stačiatikių cerkvėmis paverstos Augustinų, Bazilijonų, Šv. Kazimiero, Trinitorių, Vizitiečių ir kt. bažnyčios.
  3. Vilniaus bažnytinių kapelų repertuaro didžiąją dalį sudarė vietinių kūrėjų kompozicijos. Galima paminėti kompozitorių A. Dankowskio (?1760–1814?), F. Bobrowskio (?1779–1846?), Vilniaus kapelų vadovų ir narių J. Palczewskio, M. Woycinszkiewiciaus, A. Wiszniewskio kūrinius ir kt.
  4. Vilniaus vyskupijoje 1879 m. buvo 182 veikiančios bažnyčios ir 7 vienuolynai, 1901 m. – 152 bažnyčios, 4 vienuolynai ir 162 koplyčios [14, 40].
  5. Vilniaus katedros ir Trinitorių bažnyčios kapelų narių sąrašuose randame kelias tų pačių muzikų pavardes. Žr. [8; 12]
  6. Šv. Cecilijos garbei Šv. Jonų bažnyčioje kasmet buvo organizuojami vokalinės-instrumentinės muzikos koncertai. Juose greta teatro muzikantų ir miesto muzikos mėgėjų aktyviai dalyvaudavo ir Vilniaus bažnytinių kapelų nariai.
  7. 1945 m. Šv. Jurgio bažnyčios patalpose įkurti Knygų rūmai. Knygos čia buvo atvežtos po Antrojo pasaulinio karo. Neabejotinai tarp rankraščių gausos čia dar yra ne vienas XIX a. Vilniaus bažnytinių kolektyvų muzikinių rankraščių pavyzdys.
  8. 1837 m. caras Nikolajus I uždraudė vaikams mokytis karmelitų dvasinėje seminarijoje. Laikui bėgant seminarija tapo panaši į pasaulietinę įstaigą.
  9. Moniuszka, 1839–1858 m. laikotarpyje gyvendamas Vilniuje, sukūrė keturias Aušros Vartų litanijas. Kompozitoriaus laiškai liudija, kad jos buvo atliktos Aušros Vartų koplyčioje. Plačiau žr. BUDZINAUSKIENĖ, Laima. Stanisławo Moniuszkos Vilniaus laikotarpio bažnytinė kūryba. II dalis: „Aušros Vartų litanijos“ ir mišios, Menotyra; Studies in Art, 2012, t. 19, nr. 3, p. 200–216 [9].
  10. XX a. pradžioje Katedros choro vadovo pareigas perėmė „Liutnės“ draugijos choro vadovas M. Salnickis, o nuo 1907 m. iki 1917 m. – T. Brazys. 16–27.

Gauta 2012 m. gruodžio 4 d.
Pateikta spaudai 2013 m. sausio 19 d.

Summary

19th Century Musical Ensembles in Vilnius Churches

In the 19th century the churches of Vilnius hosted the performances of musical ensembles of varied composition: Gregorian chant groups, small vocal ensembles (with an organ accompaniment), multi-vocal choirs and orchestras. The latter musical ensembles can be generally referred to as choirs (Lith. kapela). The analysis of the sources leads to a conclusion that the activities of vocal-instrumental choirs and Gregorian chant groups prospered until the middle of the 19th century; in the second half of the century the activities of these ensembles deteriorated. It was determined by several reasons: on the one hand, the popularity and financing of ensembles reduced; on the other hand, the cultural climate and artistic tendencies changed – the previous tendencies became out-dated, which naturally promoted the interest in new possibilities – specifically multi-vocal choral singing. At the end of the 19th century the majority of Vilnius churches had multivocal
choirs.

Vilnius Cathedral, Trinity Church, Church of Sts Johns, St George Church and other churches had the most famous 19th century church ensembles.