„Istorija“. Mokslo darbai. 88 tomas
Laima KIAULEIKYTĖ. Tarpsukiliminio XIX a. Lietuvos miestelėnų muzikinio repertuaro bruožai
Spausdinti

Laima Kiauleikytė – Lietuvos kultūros tyrimų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja; adresas: Saltoniškių 58, Vilnius, LT-08105; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų kryptys – muzikinė XVIII–XIX a. Lietuvos dvarų ir miestelių kultūra.

Anotacija. Straipsnyje aptariama XIX a. vidurio Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus Vilnių) skambėjusi muzika, apibūdinamas vyravęs muzikos stilius, įsigalėję muzikos žanrai, dažniausiai vartota muzikinė pedagoginė literatūra, tautinio muzikinio atgimimo poreiškiai, kartu ryškinami bendrieji minimo laiko miestiškojo muzikos sąjūdžio bruožai. Publikacija yra ankstėliau pradėtos temos tęsinys (žr. Apie XVIII–XIX a. sandūros muzikinį Lietuvos miestelėnų repertuarą. Menotyra, 2011, t. 18, nr. 3, p. 196–213.).

Prasminiai žodžiai: muzika carinėje Lietuvoje, muzikinės kultūros raida, muzikinis miesto sąjūdis, muzikinis repertuaras, muzikinė pedagoginė literatūra, muzikinė lituanika, muzikinis romantizmas, leidėjai Zavadskiai, natos.

Abstract. The article deals with the most typical features of the 19th century inter-rebellion music repertoire of Lithuanian town-dwellers (excluding Vilnius). The emphasis was placed on the changes of musical style, prevailing genres, the most important literature on music pedagogy and the eve of the Lithuanian music rebirth. The overall development of the Lithuanian town music movement is also discussed. The publication continues the previous research (see above).

Key words: music in the tsarist Lithuania, musical culture development, town music movement, music repertoire, Lithuanian music movement, music Romanticism, publishers Zawadzki, sheet music. /pp

Įvadas

Tęsiant Lietuvos muzikos istoriografijoje palyginti mažai tyrinėtą miestiškosios muzikinės kultūros temą, straipsnyje siekiama aptarti tarpsukiliminiais XIX a. metais (1831–1863) Lietuvos provincijoje rutuliotą muziką. Tyrimo objektas – muzikinį repertuarą apibūdinančių dokumentinių pavyzdžių ekspozicija. Autorės uždavinys – kryptingas pirminių šaltinių susisteminimas. Straipsnio tikslas – remiantis tyrimo rezultatais įtikinamai suformuluoti esminius tarpsukiliminio muzikinio miestelėnų repertuaro ypatumus (pastarąjį identifikuoti). Lyginamasis mokslinio tyrimo metodas leidžia vertinamą repertuaro trisdešimtmetį palyginti su šimtmečio pradžia, aptarti jųdviejų sąšaukas. Sintezės principas įgalina pateikti preliminarias, įdirbio pakopą atitinkančias išvadas. Straipsnyje įvardijami bendriausieji per keletą dešimtmečių ženkliai evoliucionavusio muzikinio miestelėnų repertuaro bruožai, aptariama populiariausia pedagoginė literatūra. Kadangi lietuvių muzikos istoriografijoje XIX a. vidurio Lietuvos miestelių muzikinė kultūra tėra tyrinėta priešokiais, pagrindiniu žinių ištekliumi tapo Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi natų sklaidos archyviniai dokumentai, retesni spaudiniai. Kaip byloja to meto periodinėje spaudoje pasitaikiusios provincijoje koncertavusių atlikėjų (F. Łopatyńskio, M. Kleinschnecke ir kitų) veiklą apibūdinančios žinutės, įsigytos natos virsdavo muzikiniu repertuaru. Tai patvirtina ir naratyvinio pobūdžio šaltiniai (muzikos užsakovų laiškai leidėjams ir kt.). Pasitelkus aptariamas natas entuziastingai muzikuota viešumoje ir privačiai, iš vadovėlių mokytasi. Straipsnis paremtas archyvine medžiaga, nors galvoje turėta knygų prekybos ir miestelių temai giminingos Lietuvos istorikų (V. Merkio [29], K. Misiaus [30], E. Meilaus [28]) publikacijos, lenkų, baltarusių, vokiečių (W. Tomaszewskio [35], V. Dadziomavos [36], E. Krollio [25]) tyrėjų veikalai, tarpsukiliminio laiko natų katalogai, specialioji periodika. Teksto apimties racionalumo sumetimais palikti sutrumpinti kūrinių pavadinimai (kaip aptikta dokumentuose). Šaltinių duomenys iššifruoti lyginant su pateiktaisiais muzikos žinynuose ir natų kataloguose. Straipsnis galėtų tapti išsamesnio XIX a. Lietuvos miestų ir miestelių muzikinės kultūros pažinimo atspirtimi.

Tarpsukiliminė XIX a. Lietuvos miestiškosios muzikos raida

Aptariamu metu Lietuvos miestelėnų muzikavimo terpėje įvyko reikšmingų pokyčių. Mat politiniu požiūriu sudėtingas laikas savitai atspindėtas ir muzikinėje kultūroje. Tolydžio įsigalint Rusijos imperijos nuostatoms, primirštos būtosios muzikinės tradicijos. Muzikos renginiais jau nebeminėtos LDK istorijai reikšmingos datos (tokių paminėjimų dar pasitaikydavo šimtmečio pradžioje). XIX a. Lietuvoje vis dar gaji didikiškoji muzikinė kultūra ženkliai sudemokratėjo ir bemaž atitiko miestiškąją. Po 1831 m. įvykių uždaryta dauguma muzikines tradicijas plėtojusių vienuolijų mokyklų. Čionykštį natų prekybos monopolį valdę leidėjai Zavadskiai Vilniaus leidyklos ir knygyno veiklą skyrė tarpsniais iki ir po 1842 m. Tais metais galutinai sunaikinus aukštąjį mokslą, taip pat kintant muzikos sąjūdžio ypatumams, koreguota natų prekybos taktika. Pragmatiškų sumetimų padiktuotose Zavadskių tarpusavio pastabose (apie 1850) natų klausimu prasitarta apie būtinybę apsiriboti individualiais užsakymais, kalbėta apie kuo pigesnių leidinių paklausą, bendrą prekybos apimčių mažinimą [1, 5–6]. Kita vertus, tarpsukiliminiu laiku natų prekybos verslas itin sėkmingai plėtotas Lietuvos miestuose ir miesteliuose – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Druskininkuose, Vilkmergėje, Varniuose, Telšiuose ir t. t.

Natų naudojimas rodo, jog šimtmečio viduryje tebegriežta preromantinių kūrinių, tačiau sparčiai kito tiek mietelėnų repertuaras, tiek pamėgti muzikos instrumentai. Buvusio populiarumo nustojo gitara, arfa, kamerinio instrumentinio ir vokalinio muzikavimo tradiciją bemaž išstūmė fortepijonas. Griežta pastebimai mažiau klasikos (rečiau, bet vis dėlto skambėdavo J. Haydno sakraliniai kūriniai, oratorijų transkripcijos, kvartetai, L. van Beethoveno uvertiūrų Leonore (Fidelio), Egmont, simfonijų transkripcijos, kameriniai, fortepijoniniai kūriniai, dainos, W. A. Mozarto Requiem, populiariausių operų popuri, kvartetai, Chr. W. Glucko Orphée transkripcijos). Nedaug pirkta barokinės muzikos (ūgtelėjo nebent C. Czerny pritaikytos ir originaliõs J. S. Bacho muzikos pomėgis). Demokratėjant Lietuvos visuomenei, iš repertuaro bemaž išnyko muzikinės dedikacijos kilmingiesiems, nors dar matyti mėgėjiškos pastarųjų kūrybos. Nieko nebestebino muziką komponavusios moterys, akivaizdžiai gausėjo vidutinės visuomenės klasės muzikių, pedagogių. Muzikinis repertuaras atspindėjo visuomenės demokratėjimą, pažindino su XIX a. techniniais pasiekimais – telegrafo, geležinkelio, elektros atsiradimu (skambėjo J. Strausso valsas EisenbahnLust, popuri Musikalischer Telegraph,J. Gunglio Schnellposten-Galopp ir kt.).Lietuvių sukilėlių dainos pasakojo politinių pervartų istoriją. Pakito bendrieji muzikinio repertuaro akcentai. Vis dėlto tarpsukiliminės Lietuvos miestuose ir miesteliuose skambėjo įvairių rūšių ir žanrų kūriniai.

Imperinei valdžiai ribojant katalikų bažnyčios veiklą, palyginti mažiau nei amžiaus pradžioje rinktasi sakralinės muzikos. Kita vertus, sakralinė muzika pasaulėjo. Lietuvos miesteliuose populiariausia sakralinė pozicija buvo parapinėms bažnyčioms oficialiai patvirtintas giesmynas (Cantionale Ecclesiasticum). Neslūgo J. Elsnerio kūrybos (Msza, Missa brevis, Te Deum, Śpiewy) populiarumas, vėlėliau pamėgti R. Zientarskio (nuo 1860 m. leistas rinkinys Muzyka kościelna, chóralna i figuralna, taip pat Msza), J. Grimmo (Msza) kūriniai. Pirkta C. Kempterio Vespere, Messe, L. Niedermeyerio Messe solennelle, J. B. Schiedermayro Missa solemnis, C. B. Witzkos, A. Schmido, R. Führerio Messe ir pastarojo Requiem. Pageidauta taip pat G. J. Voglerio, F. Morlachi, A. Lotti (Crucifixus), D. Müllerio (Choral Vorspiele, Msza), B. Bogedaino (Śpiewy), A. Münchheimerio (Bogurodzica), G. W. Körnerio, Ad. Hesse’s, A. Julesio giesmių, kūrinių vargonams. Varnių kunigų seminarijos profesorius, bibliotekininkas Jeronimas Kiprijonas Račkauskas (1825–1889) 1852 m. užsisakė M. Mioduszewskio giesmyną Śpiewnik kościelny. Sakralinė muzika rūpėjo dailininkui Edvardui Römeriui (1806–1878) – 1856–1862 m. įsigyta keliatomė C. Proscke’s Musica divina, S. Sechterio, C. Leiblio, R. Zientarskio, L. B. Esto, R. Führerio, C. Kempterio, D. Müllerio Mišios, S. Moniuszkos kūrinių (Litania Ostrobramska, giesmės), Th. Haslingerio preliudų (Vorspiele) ir t. t. Lietuviško elementoriaus autorius, rašytojas, anuomet Vidžių klebonas Antanas Juzumas (1822–1871) 1860 m. nusipirko populiarias T. Klonowskio giesmes (Zbiór pieśni, VII sąs.), o vėliau jas siųsdinosi iš Varšuvos. Penkis šių egzempliorius dar 1858 m. įsigijo Varnių seminarija. Pastarąsias, taip pat C. Geisslerio (Messe in Es), C. Kempterio, D. Müllerio, C. A. Wotzelio (Magnificat) Mišias Zavadskiai 1860 m. siuntė Steponui Jomantui (Jamont) į Simbirską.Itin domėtasi lietuviškomis kantičkomis. 1860–1861 m. kantičkas įsigijo panevėžiečiai „kromelninkai“ Apolinaras, Magdalena ir Justinas Būčiai (Butowicze), „kromelninkas“ Stanislovas Vidugiris, taip pat Kazimieras Juška, Pažantis, Kriaunų kunigas Norbertas Gedgaudas, 1861 m. – Tirkšlių kunigas Kazimieras Gabalis, 1856 m. – „Vilniaus albumo“ autorius K. Vilčinskis ir daugelis kitų [8; 9; 11; 12; 16, etc.].

Pasakytina, kad primiršti kūriniai orkestrui. Palyginti su sąlygine stambių formų įvairove pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais (originalų įsigydavo orkestrus laikę dvarininkai, vietiniai atlikėjai), šimtmečio viduryje bepirkta vien šokių muzikos dideliems pokyliams. Tarp žanro autorių vyravo J. Straussas, J. Labitzky, J. Lanneris. Kita vertus, imperinės atmosferos veikiama šokių muzika Lietuvos mieste ir miestelyje įgijo ypatingo žanrinio reikšmingumo. Kitų žanrų (simfoninė, operų) muzika orkestrui dažniausiai skambėdavo transkribuota. Kiekvienas stambesnės formos instrumentinis kūrinys siūlytas keliais variantais – su orkestro, kvarteto ir fortepijono pritarimu, o rinktasi – pastarieji.

Šimtmečio pradžioje Lietuvos provincijos miestuose koncertavusiems muzikams (I. Reutas) pasitraukus iš krašto arba jau atsisakius viešosios scenos, mažiau vartota stambios formos instrumentinių kūrinių solo instrumentams ir orkestrui (kvartetui, fortepijonui). Populiarūs buvo J. Benedicto (Concertino), W. S. Bennetto (II, III), L. M. Blahetkos, F. Chopino (II), J. Fieldo (I), H. Herzo (I, II), J. N. Hummelio, F. Kalkbrennerio (III, IV), F. Mendelssohno-Bartholdy (I), F. Rieso, S. Thalbergo koncertai fortepijonui ir pritarimui. Griežti Ch.-A. Beriot (I, II), Ferd. Davido (II), J. W. Kalliwodos, R. Kreutzerio, Ph. H. Libono (V), K. Lipińskio (I, III), L. W. Maurerio (VI), F. Mendelssohno-Bartholdy, L. Spohro (VIII, IX), P. Rode (II), H. Vieuxtempso, G. B. Viotti (VIII, XIX, XXIV, Letztes Concerto) koncertai smuikui ir pritarimui, B. Rombergo, A. Meinhardto violončelės koncertai, G. Briccialdi, A. Fürstenau koncertai fleitai ir orkestrui. Atkreiptas dėmesys į romantizmui būdingus stambius instrumentinius įvairesnių formų kūrinius solo instrumentams ir pritarimui. Skambėjo C. Czerny Variations fortepijonui ir orkestro pritarimui, A. Bohrerio, H. Vieuxtempso (Air varié), J. W. Kalliwodos (Introduction et variations), H. W. Ernsto (Variations de bravoure), F. Petrascheko (Variations) muzika smuikui ir pritarimui, K. Lipińskio Polonaise guerrière orkestrui. Daugelis įvardytų kūrinių sudaro ugdomąjį repertuarą, tad pritiko muzikavusiems miestelėnams. Kauno Raudondvaryje veikęs kompozitorius ir kapelmeisteris F. Miładowskis 1838 m. įsigijo Ch.-A. Beriot ir K. Lipińskio (III) smuiko koncertų. Lietuvos miestuose koncertavęs čionykštis kompozitorius F. Łopatyńskis 1857 m. pirko L. van Beethoveno smuiko koncertą. 1844 m. Lepelyje darbavęsis literatūros istorikas, etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846) muzikuoti mėgusiai žmonai pirko S. Thalbergo Grand concert, taip pat A. Henselto (Le chant des oiseaux/Si oiseau j’etais), F. Kalkbrennerio (Je suis le petit tambour), A. Dreyschocko (Les adieux de Varsovie, Rondeau militaire) kūrinių fortepijonui. Kelmiškis Jonas Kačanauskas (mirė 1856) 1844 m. įsigijo O. B. Bullio koncertą, 1859 m. – H. Vieuxtempso XXII koncertą smuikui ir fortepijonui, stygų smuikui [5, 5; 9, 448; 10, 25; 18, 119].

Palyginti mažiau nei šimtmečio pradžioje pirkta ir kamerinės instrumentinės muzikos. Vis dėlto skambėjo F. Rieso, B. Rombergo kvintetai, P. Baillot, J. Deszczyńskio, L. van Beethoveno, J. Blumenthalio, J. Haydno, C. Haslingerio, L. Jansos (Trois quatuors faciles), R. Kreutzerio, J. Krogulskio, J. Maysederio, L. W. Maurerio, J. Merko, W. A. Mozarto, G. Onslowo, L. Spohro, F. Rieso, P. Rode, B. Rombergo, G. B. Viotti kvartetai, P. Baillot, L. van Beethoveno, Ch.-A. Beriot, G. Kummerio (Grand trio brillant), K. Lipińskio, C. Loewe’s, F. Mendelssohno-Bartholdy, L. Spohro, B. Rombergo, G. B. Viotti trio. Griežti J. Benedicto ir Ch.-A. Beriot (Le fruit de l’etude, six duos faciles), Ch.-A. Beriot, A. ir M. Bohrerių, A. Henselto, L. Jansos, Th. Labarre’o ir Ch.-A. Beriot, Ch.-Ph. Lafont’o, H. Léonardo, J. Maysederio, L. W. Maurerio, J. F. Mazas, B. Molique’o, H. Panofkos, I. Pleyelio, F. Rieso, P. Rode, L. Spohro, G. B. Viotti (Collection des duos), E. Wenzelio (dviejų smuikų, smuiko ir pritarimo), F. A. Kummerio (violončelių), Th. Gaude’s, M. Giuliani (gitarų), B. T. Berbiguier’o, L. Drouet’o (fleitų), E. Krähmerio (išilginės fleitos ir gitaros) duetai. Raseiniuose šimtmečio pradžioje veikęs laisvasis mūrininkas P. Himmelreichas 1833 m. įsigijo F. Rieso Kvartetą, H. Herzo Rondo kvartetui, F. Hünteno, C. Czerny kūrinių fortepijonui. Kamerinės muzikos klausytasi Lietuvos rezidencijose – Tiškevičių Nemėžio kapelmeisteris Eichmannas 1859 m. užsisakė W. A. Mozarto kvartetų rinktinę [4, 30–32; 11, 100].

Aptariamu metu itin išpopuliarėjus transkripcijoms, tapo madinga fisharmonija. Grafienė Czapska 1856 m. parsisiųsdino daug C. G. Licklio Cäcilia sąsiuvinių, C. Krägerio pjesių rinktinę fisharmonijai. Jono žmona Tiškevičienė 1862 m. įsigijo W. A. Mozarto Requiem fisharmonijai ir F. Mendelssohno-Bartholdy Adagio [9, 332; 11, 186].

Klestėjo transkripcijos fortepijonui keturioms rankoms, ypač operų uvertiūrų ir atskirų numerių perdirbimai. Skambėjo ir originalių kūrinių – C. Czerny, J.-B. Duvernoy (Deux divertissements), H. Herzo, A. Henselto, F. Hünteno, J. W. Kalliwodos, J. P. Pixis, J. Rummelio opusų. Pasitaikydavo, jog buvo pirkta stambios formos kūrinių transkripcijų šešioms, aštuonioms rankoms. Minėtas J. K. Račkauskas 1852 m. užsisakė C. Czerny, J. Schulhoffo, E. Wolffo, Th. Kullako, F. Beyerio, A. Henselto, Ch. Mayerio, H. Herzo, H. Cramerio, J. Labitzky pjesių ir C. M. Weberio (Oberon), L.-J.-F. Héroldo (Zampa), G. Spontini (La Vestale) transkripcijų fortepijonui keturioms rankoms, D.-F. Aubero (L’Enfant prodigue) transkripcijų smuikui ir fortepijonui [8, 112].

Pianistai mėgėjai (taip pat miestuose veikę atlikėjai, pedagogai) turėjo įsigiję daug kūrinių fortepijonui solo. Mėgta lengva proginė muzika, J. Ascherio, F. Beyerio, H. Roselleno, Ch. Vosso pjesės, transkripcijos, tačiau nevengta ir turiningo repertuaro [37]. „Birutės“ giesmės (S. Valiūno ž.) interpretatorė, muzikė mėgėja J. L. Koreivienė 1855 m. užsisakė L. M. Gottschalko fantaziją Bamboula, E. Wolffo, J. Ascherio transkripcijų ir pjesių fortepijonui. Muzikos pedagogė Somgailienė (Somkayłło, Somgayłło) 1857 m. įsigijo populiarią M. Dietricho pjesę Talisman, L. Meyerio L’air bohémien, itin dažnai skambėjusį A. Lefébure-Wely noktiurną Les cloches du monastère, J. Schulhoffo Sérénade espagnole, F. Beyerio transkripcijų pluoštą Soirées musicales fortepijonui. J. K. Szymkowiczius iš Švenčionių 1863 m. prašė F. Chopino (Impromptu), K. Chmielewskio pjesių, Ch. Vosso transkripcijų. Lietuvių kalbos tyrinėtojo Karolio Nehrlicho (1808–1860) giminaitė (?) ponia Statkowska 1859–1862 m. įsigijo L. van Beethoveno, H. Herzo, E. Orłowskio (polka Campanella) opusų. Berlyne studijavusi, provincijos miestuose koncertavusi vilnietė Rosa Trachtenberg 1859–1862 m. pirko A. Rubinšteino, F. Mendelssohno–Bartholdy, L. van Beethoveno kūrinių [38]. Šeduvoje, Panevėžyje veikęs Henrykas Wieliczko 1860 m. įsigijo H. C. Lumbye, E. Bacho (Bagatelle), E. Bartholomeuso (Vivat, Leipzig), J. Nowakowskio (Mazur sielski), J. Ascherio, H. Cramerio, J. Egghardo, A. Goria, L. P. Gervillio pjesių, šokių muzikos [9, 148, 444, 477; 11, 29, 62–69, 80; 12, 133; 20, 118].

Vietiniai muzikai pirkdavo romantinio amžiaus įkarštyje klestėjusios smuiko muzikinės literatūros. Repertuarą papildė J. Artôt (Souvenir de Bellini), A. Bazzini, Ch.-A. Beriot, A. Bohrerio (Introduction et variations), J.-J. Botto, O. B. Bullio (Fantazija ir variacijos Bellini temomis), F. Burgmüllerio (Nocturnes), Ferd. Davido (Introduction et variations, op. 13, 15), H. W. Ernsto (populiari Élégie, transkripcijos), L. Jansos, J. W. Kalliwodos (Variations brillantes, Deuxieme divertissement de concert), Ap. Kątskio, F. Kückeno, J. Küffnerio, Ch.-Ph. Lafont’o, H. Lemoine’o, K. Lipińskio (Trois mélodies italiennes), N. Louis’o, J. Maysederio (Krönungsrondo, Polonaises), L. W. Maurerio (Rondoletto,op. 53), J. F. Mazas (Airs variés, op. 42), A. Moeserio, N. Paganini (Caprices), H. Panofkos, P. Rode (Variations), M. Schöno, L. Spohro, H. Vieuxtempso, G. B. Viotti, H. Wieniawskio (Kujawiak) ir daugelio kitų kūriniai smuikui (solo ir su pritarimu). Muzikos mėgėjai pageidaudavo populiarių, nesudėtingų kūrinių – Panevėžio gydytojo K. Swiderskio paprašytas A. Zavadskis 1840 m. parinko J. Lannerio, Ch.- Ph. Lafonto pjesių smuikui, kūrinių fortepijonui keturioms rankoms. Kuršėniškis Donatas Mongirdas 1852 m. įsigijo Ch.-A. Beriot duetus (op. 57), J. Küffnerio, J. Strausso, J. Labitzky natų smuikui ir fortepijonui. Lietuvos miestuose koncertavusios muzikų šeimos atžala, smuikininkė (tuo metu vilnietė) Marija Kleinschnecke 1854 m. pirko II L. Spohro koncertą, P. Rode (Thème varié, Variations, Sept airs varié), P. Baillot (Air de l’amant), F. Pechatscheko (Rondeau brillant), J. F. Mazas (La pastorale), J. W. Kalliwodos (Variations) kūrinių, vėliau juos griežė viešumoje. H. Vieuxtempso Fantaisie-caprice (op. 11) smuikui ir pritarimui 1855 m. pirko M. Balinskis. L. Spohro Introdukciją H. W. Ernsto Elegijai, G. Onslowo ir J. N. Hummelio sonatų smuikui ir fortepijonui 1860 m. užsisakė Kėdainių gimnazijos matematikos mokytojas Mykolas Berkmannas. Kauno knygų prekeivis F. von Aueris 1862 m. parsisiųsdino W. A. Mozarto smuikų duetus [20, 3; 8, 9, 79, 104; 9, 7, 8, 147; 11, 195; 12, 173].

Kartą kitą buvo įsigyta M. Ganzo kūrinių transkripcijų violai. Neretai griežta violončelei skirtų B. Rombergo (Cantabile et thème varié, Variations, Introduction et rondeau), A. Batta (Fantaisie), M. Ganzo (Grande fantaisie, Six pièces), A. Franchomme’o, L. Jansos, J. Franco-Mendeso (Petites pièces), S. Lee, A. Meinhardto, J. Merko (Introduction et variations), F. Servais, L. Stiastny ir t. t. kūrinių. Minėtas F. Łopatyńskis 1857 m. prašė M. Hauserio, K. Lipińskio (Capriccio), J. Franco-Mendeso kūrinių smuikui, violončelei ir fortepijonui [9, 370].

Aptariamo tarpsnio pradžioje daug tebemuzikuota gitara. Skambėjo F. Blangini (Notturno), J. N. Bobrowicziaus, M. Carcassi, F. Carulli (Variations, Cinque thèmes favori italiens), Th. Gaude’s, M. Giuliani, H. G. Golmicko, J. K. Mertzo, L. Legnani, P. Petoletti, F. Pfeifferio, J. Wanczuros kūriniai. Grojantys arfa pirkdavo R. N. Ch. Bochsos (Quinze préludes courts), Th. Labarre’o kūrybos. Fleitininkai rinkdavosi L. Jansos pjeses ir transkripcijas fleitai ir fortepijonui. Skambėjo F. Duvernoy, A. B. Fürstenau (Variations de concert fleitai ir fortepijonui), J. W. Gabrielsky, G. H. Köhlerio, T. Latouro (Le Rossignol), G. Briccialdi, C. Schollio, J. L. Tulou (Trois bagatelles, Duos, Variations faciles) muzika fleitai ir pritarimui. Griežti Ch. Bärmanno duetai klarnetui ir fortepijonui (op. 4, 14), įsigyta W. von Görtzo Ouverture (op. 3) pučiamiesiems.

Suskambdavo fortepijono šešėlyje kiek priblėsusios vokalinės muzikos kūrinių. Šioje repertuaro srityje vyravo operų fragmentai ir prancūzų autorių vokalinė kūryba [39]. Ponia Grygo 1856 m. pasirinko daug vokalinių kūrinių – L. Bordèse (albumas jaunimui Primavera), A. Teichmanno (Porównanie, Sierota, Jaskółka), S. Moniuszkos, A. Guttmanno (Deux nocturnes), K. Lubomirskio opusų ir C. Kunze’s Gesänge. Pedagogė Somgailienė 1858 m. pirko W. Kratzerio (Romance polonaise), F. Schuberto vokalinių kūrinių ir Ch. Delioux koncertinį kaprisą Carnaval espagnol fortepijonui. Subartonyse gimęs etnografas Janas Karłowiczius (1836–1903) 1863 m. užsisakė R. Schumanno Dichterliebe [9, 3; 10, 7, 193].

Tarp Lietuvos miestelėnų šimtmečio viduryje itin populiarios buvo įvairių stilių XIX a. operos transkripcijos. Tad nuolatos skambėjo V. Bellini Bianca e Fernando, Il Pirata, Zaira, Beatrice di Tenda,o ypač populiariosios La Straniera, I Capuleti e i Montecchi (Romeo et Julie), La Sonnambula, Norma, I Puritani transkripcijos (daugiausia fortepijonui). Pastarajam nenusileido G. Donizetti. Ypač buvo mėgtos Anna Bolena, Belisario, L’Elisire d’amore, Lucrezia Borgia, Lucia di Lammermoor, La Fille du régiment, La Favorite, Linda di Chamounix, Don Pasquale,tačiau klausytasi ir Parisina, Gemma di Vergy, Roberto Devereux, Marino Faliero, Betly, Adelia, Dom Sébastien, Les Martyrs transkripcijų. Plačiai skambėjo dar iki aptariamo tarpsnio pamėgtos D.-F. Aubero operos Le Maçon, La Muette de Portici (Fenella), Fra Diavolo, La Neige, Gustave III ou Bal masqué, Le Domino noir, Manon Lescaut, Le Serment, La Fiancée, Fiorella, Le Philtre, Haydée, Le Dieu et la bayadère, La Bayadère amoureuse, Actéon, Le Chalet, Marco Spada, L’Ambassadrice, L’Estoq, Le Duc d’Olonne, Zanetta, Le Part du diable, L’enfant prodigue, La Sirène, o ypač Les Diamants de la couronne, Le Lac de fées, Le Cheval de bronze (atskirų numerių transkripcijos). Nepamirštas ir šimtmečio pradžioje garbintas F.-A. Boieldieu (LaDame blanche, Margueritte, Les deux nuits, Télémaque), mėgta klausytis G. Meyerbeero operų (Robert-le-Diable, Il Crociato in Egitto, Les Huguenots, Struensée, Vielka oder Ein Feldlager in Schlesien, Le Prophète) fragmentų. Tarpsukiliminio tarpsnio pradžioje griežta populiariausių G. Rossini operų transkripcijų, įsigyta dar keletas naujų (Armida ir kt.), nuolatos buvo girdimos pritaikytos C. M. Weberio uvertiūros Freischütz, Euryanthe, Preciosa, Oberon. Neretai prisimintos G. Spontini (LaVestale, Fernand Cortez), F. Paëro (Camilla, Sargino), G. S. R. Mercadande (Il Bravo, La Testa di Bronzo), G. Pacini (L’Ultimo giorno di Pompei, Niobe), L. Cherubini (Ali Baba), E.-N. Méhulio (Les deux aveugles de Tolède, Joseph en Egypte), P. Winterio (Das unterbrochene Opferfest), L.-J.-F. Héroldo (Zampa, Marie, Le Pré aux clercs, Handel na żony) operos. Vaizduotę akino H. Marschnerio Le Vampyr, Le Templier et la juive, Des Falkners Braut, Hans Heiling. Šioms antrino P. Lindpaintnerio Zelia ir Le Vampyr. Gana populiarios buvo L. Spohro Jessonda ir Faust transkripcijos, M. Carafos Le Prison d’Edimbourg. Skambėjo transkribuoti F. Rieso Die Räuberbraut, M. W. Balfe’o Falstaff, Haimonskinder fragmentai.

Tačiau būtina pastebėti, jog šimtmečiui neįpusėjus įvardytųjų populiarumas krito – palengva įsivyravo gaivus romantinis repertuaras: A. Lortzingo Zaar und Zimmermann, Der Wildschütz, F. Flotowo Martha, Alessandro Stradella, Indra, J.-F. Halévy Der Blitz, La Juive, La Tempestà, Guido et Ginêvra, Le Guitarréro, Der Scheriff, Charles VI, Les Mousquetaires de la Reine, Le Val d’Andorre, Le poëte mourrant ir kt., pirmųjų R. Wagnerio operų (Rienzi, Lohengrin, Tannhäuser, muzika dramoms), taip pat G. Verdi operų (Ernani, I due Foscari, Attila, Il Trovatore, La Traviata, I Lombardi, Macbeth, Alzira, Nabucco) transkripcijos. Klausytasi palyginti daugiau prancūzų operos – A. Thomas Le Perruquier de la Régence, A. Adamo Le Fidèle berger, Le Postillon de Lonjumeau, Reine d’un jour, Le Brasseur de Preston, Régine, Ch. Gounod Faust, komiškų A. Grisaro operų transkripcijų. Muzikos mėgėja Malvina Żurawska (būsimoji L. A. Jucevičiaus sutuoktinė) iš Vilkmergės krašto 1834 m. užsisakė G. Spontini Fernand Cortez, G. Meyerbeero Robert-le-Diable, D.-F. Aubero La Muette de Portici, G. Rossini Elisabetta, Armida, Il Barbiere di Siviglia transkripcijų, F. Hünteno Rondeaux, C. Haslingerio, J. Serravale kūrinių, Konstancijos (1851–1934) Skirmuntaitės senelis Aleksandras Skirmuntas (1798–1870) – operos La Muette de Portici arijų rinktinę. Muzikos pedagogą J. Dawidowiczių 1856 m. sudomino G. Meyerbeero Le Prophète temų popuri, H. Roselleno, F. Beyerio atliktos įvardytų populiarių operų aranžuotės. Severinas Römeris (1814–1890) 1859 m. pasirinko C. M. Weberio (Oberon), W. A. Mozarto (Le Nozze di Figaro, Don Giovanni), C. Kreutzerio (Das Nachtlager von Granada) transkripcijų, W. A. Mozarto simfonijų fortepijonui keturioms rankoms, pjesių, taip pat lietuviškų elementorių dvarionių vaikams. Muzikas Urniežius (Urniaź) 1862 m. pirko G. Meyerbeero operų Ch.-A. Beriot transkripcijų smuiko ir fortepijono duetui [4, 54, 62; 9, 310; 11, 57–122, 212]. XIX a. viduryje Lietuvos miestelėnų repertuaro terpėje ne itin daug lenkų sceninės muzikos – skambėjo K. Kurpińskio Jadwiga, J. Damse’s (L. A. Dmuszewskio Łukasz spod Łukowa) vodeviliai, S. Moniuszkos veikalų (Verbum nobile, Halka, Hrabina, Jawnuta, Flis) numeriai. Įdomu, jog aptariamu metu miestelėnų repertuare pasirodė operečių – L. Clapissono, Hervé (F. Ronger), J. Offenbacho (Die Verlobung bei der Laterne), F. Suppé muzikos.

baleto žanro įsigyta G. Rossini, G. Meyerbeero, D.‑F. Aubero, J.-F. Halévy operų baleto numeriai (pritaikyti fortepijonui, tarkime, H. Herzo transkripcijų rinktinė Six airs de ballet), Józ. Stefani Wesele w Ojcowie, Apollo i Midas fragmentai fortepijonui, H. Marschnerio, C. Pugni, F. Burgmüllerio šokiai. Romantizmui būdinga, jog išpopuliarėjo liaudiškos kilmės, raiškios muzikinės ištarmės baletiniai šokiai – italų tarantela, ispanų fandango, cachucha, čekų rejdovák (redowa).Panelė Karolina Šimkevičiūtė 1855 m. įsigijo (F. Burgmüllerio) fortepijonui pritaikytą Cachuchą, ponia Statkowska 1856 m. – J. Ascherio Danse andalouse, op. 30 [9, 115, 200].

Šventėms, pasilinksminimams pirkta daug šokių muzikos, daugiausia fortepijonui [40]. Ponia Daukšienė 1855 m. pirko J. Strausso Sūnaus valsų, polkų, F. Szpanowskio, E. Mokrzyckio, Józ. Stefani šokių muzikos, panelė Daukšaitė 1856 m. – J. Ascherio, J. Witwickio, A. Goria, F. Kuhe’s, Ch. Vosso, E. Prudento, J. Labitzky, F. Guttmanno pjesių ir šokių fortepijonui. Žemaitės „dėdina“ Albertina Beniuševičienė iš Šėmų, pas kurią būsimoji rašytoja aptariamu metu viešėjo, o vėlėliau mokėsi, 1856 m. Varniuose, Zavadskių knygyne įsigijo J. Strausso Sūnauskadrylį Rigoletto temomis ir polką fortepijonui Sans Soussi. Grafas Juozapas Tiškevičius 1859 m. pasirinko J. Labitzky, J. Neumanno, J. Strausso Sūnaus, W. F. Wieprechto, A. Parlowo, J. Gunglio, J. Dawidowicziaus (Różne tańce) šokių muzikos [2, 2; 9, 37, 100, 199; 11, 98].

Imperinė atmosfera akino karo kapelų muzikavimą ir žanro transkripcijų pomėgį. Zavadskių natų pardavimai liudija B. Bilse’s, E. Eckersbergo, Ph. Fahrbacho (Fahnenweihe-Marsch), M. Graziani, J. Gregoiro, J. Gunglio, C. Haslingerio (Drei Parade-Märsche), J. Procházkos, J. G. Piefke’s, C. Fausto maršų populiarumą. Agosti (A. Accorimboni) Garibaldi-Marsch 1861 m. pirko Tiškevičių muzikas A. Schöltzelis, rašytoja G. Puzinienė – T. Tiškevičiaus maršą fortepijonui [11, 160, 172].

Jokiu būdu neverta pamiršti, jog Zavadskių firma Lietuvos miestelėnams buvo ne vien natų, bet ir muzikos instrumentų lobynas. Stygas smuikui 1862 m. įsigijo anuo metu Druskininkuose muzikavęs smuikininkas Kazimierzas Łada (1824–1870). E. Römeris 1857 m. gegužę, Zavadskiams tarpininkaujant, iš Paryžiaus per Tauragę parsisiųsdino fisharmoniją [8, 77; 9, 411].

Neslūgstantis muzikinės pedagoginės literatūros reikšmingumas

Demokratėjančiai bendraeuropinei romantinio amžiaus muzikinės kultūros raidai būdinga dinamiška muzikos mokslo ir muzikinės pedagogikos plėtra. Specifinėmis Lietuvos sąlygomis, istoriniams įvykiams sutrikdžius XVIII a. pabaigos muzikinio sąjūdžio eigą, muzikinė pedagoginė literatūra itin sparčiai plito dar XIX šimtmečio pradžioje. Aptariamu metu jau nebeegzistavo Vilniaus universiteto muzikos skyrius, o dauguma iki 1831 m. veikusių vienuolijų mokyklų buvo uždarytos, tačiau nenustojo gyvavęs muzikos mokslas, muzikinė savišvieta. Varniai, Telšiai, Kretinga, Kaunas, 1865 m. į Prancūziją iškeldintos Vilniaus vizitės (natų ir muzikos vadovėlių pirkdavo vyresnioji Louisa Krause), privatūs pensionai (Deybeliai Vilkmergėje), daugybė uoliai besidarbavusių muzikos pedagogų palaikė krašto muzikinį išprusimą. Tad Lietuvos miestelėnai įsigydavo nemaža muzikinės mokslo ir pedagoginės literatūros. Pirkta jau žinomų ir naujų muzikos teorijos, istorijos, estetikos veikalų – K. Kurpińskio Zasady harmonii, J. G. Albrechtsbergerio Méthode de generalbaß, E. A. Försterio Anleitung zum Generalbaß, B. Asioli veikalovertimas, Ch. S. Catelio Tonsetzkunst und Generalbaß, S. Sechterio Praktische Generalbaß Schule,D. G. Türko Über die Harmonie Abrechnung (Anleitung zu Temperaturberechnungen), elementariosios muzikos teorijos vadovėliai – P. Perkowskio verstas L.–M. Quicherat Wykład elementarny muzyki, A. Panserono H. Libono (V), K.Letztes Concerto) koncertai smuikui ir pritarimui, B. Variations fortepijonui ir orkestro pritarimui, A. Air varié), J. Introduction et variations), H. W. Variations de bravoure), F. Variations) muzika smuikui ir pritarimui, K. Lipińskio Polonaise guerrière orkestrui. Daugelis įvardytų kūrinių sudaro ugdomąjį repertuarą, tad pritiko muzikavusiems miestelėnams. Kauno R Doręcznik muzyczny. Pageidauta A. Panserono, C. F. Curschmanno, G. Concone solfedžio. Šiuos papildydavo F. Gleicho Handbuch der modernen Instrumentierung (1853), vėlėliau – M. Glinkos Pastabos apie instrumentuotę. Daug lituanistikos darbų (A. Schleicherio, H. G. F. Nesselmanno, F. Kuršaičio) pirkdavęs, Paditvyje aptariamu metu buvodavęs minėtas J. Karłowiczius 1861–1862 m. įsigijo (ir į lenkų k. išvertė) E. F. Richterio Lehrbuch der Harmonie (1853), K. F. Weitzmanno Die neueHarmonielehre (1861),/i J. Chr. Lobe’s Kompositionslehre (1844) ir kt. [10, 90, 142; 23]. Muzikai (Josefas Grimmas) nusipirkdavo įvairesnės muzikinės literatūros, tarkime, W. Schwarzo Die Musik als Gefühlssprache (1860), L. Eckhardto Die Zukunft der Tonkunst (1864), H. Blaze de Bury Musiciens contemporains (1856), Fr. Brendelio Die Geschichte der Musik (1852), tačiau tokie užsakymai buvopavieniai – vyravo minėti praktikos išbandyti veikalai. Naudotas Musikalisches Wörterbüchlein (veikiausiai – vėlesnis J. Schuberto Musikalisches Fremdwörterbuch (1840) leidimas). Su domesiu buvo skaitomi muzikinių W. Każyńskio kelionių aprašymai (Notatki z podróży ,1845). Vilniuje buvo išleista, tačiau populiari netapo H. Pomarnackio esė Rozprawa o muzyce i skrzypcach (1835).

Paklausiausi periodiniai leidiniai buvo Allgemeine Musikalische Zeitung, Ruch muzyczny,vėlėliau – Signale für die musikalische Welt, Blätter für Musik. Kartkartėmis pirkta Pamiętnik muzyczny (1862), L’Artiste. Svarbu, jog susidomėta 1834 m. Vilniuje leistu J. Lewkowicziaus ir F. Weysso Dziennik muzyczny. Naudotasi Zavadskių knygyno ir F. Hofmeisterio muzikos leidinių katalogais, gėrėtasi kompozitorių portretais.

Vargonininkai dažniausiai pirkdavo jau andais išpopuliarėjusį K. A. Simono vargonų vadovėlį (Nauka grania na organach), C. Geisslerio, M. Henkelio, A. Hesse’s, C. H. Zöllnerio darbus, S. Sechterio pratybas, G. W. Körnerio Der angehende Organist, tarp Lietuvos vargonininkų labai populiarų Ant. Schmido ugdomųjų pjesių rinkinį Der Landorganist, tarpsnio pabaigoje – E. Duvalio L’Organiste. Siūlyta Bialyničuose aptariamu metu veikusio kompozitoriaus, vargonininko minėto J. Grimmo Teoretyczno–praktyczna szkoła na organy oraz podręcznik zupełny dła organistów. Varnių seminarija 1863 m. užsisakė J. Galiczo Szkoła na organy [17, 77]. Pamėgus muzikuoti fisharmonija, siūlytas C. G. Licklio Theoretisch–praktische Anleitungzur Kenntnis und Behandlung der Physharmonica.

Siūlyta daug ir fortepijono vadovėlių. Tai iš anksčiau žinomi I. P. Kozłowskio, K. Kurpińskio darbai, paklausūs L. Adamo (Méthode pour Conservatoire), L. Adamo ir L. W. Lachnitho, L. Adamo ir C. Czerny vadovėliai, nepaprastai populiarūs F. Hünteno, F. Kalkbrennerio, J. B. Crammerio (Praktische Pianoforte Schule), J. N. Hummelio, H. Herzo metodai. Neretai naudotasi Jos. Czerny (Der Wiener Klavierlehrer, I–II d., Nouvelle méthode de pf, Musikalische Meisterschaft), A. E. Müllerio (Kleines Elementarbuch ir mokykla), I. Pleyelio, A. Goria veikalais. Penktojo dešimtmečio pradžioje paplito H. J. Bertini Méthode complète, apibendrinantys I. Moscheles ir F. Fétis darbai Méthode des méthodes, Méthode des Pianofortespiel-Praktischer Theil, naujas populiarus J. Nowakowskio vadovėlis. Aptariamojo tarpsnio pabaigoje dar pirkta I. F. Dobrzyńskio, J. Nowińskio, J. Sikorskio, F. X. Chwatalo, Jacqueso Schmitto (Praktische Pf Schule) veikalai. Įsigyti H. J. Bertini (Rudiment du pianiste), C. T. Brunnerio, F. Beyerio pradžiamoksliai.

Iš daugybės anksčiau vartotų chrestomatinių C. Czerny pratybų nusistovėjo keletas itin populiarių – Schule der Geläufigkeit, Die Kunst des Fingersatzes, 100 exercices, DieSchule des Virtuosen, Progressive Übungen, o ypač Tägliche Studien. Naudotasi M. Clementi, J. B. Crammerio (Études caractéristiques), H. Herzo (labai paklausi Collection de gammes, taip pat Préludeset gammes, Exercices) darbais, itin populiarios buvo H. J. Bertini (Études), J. N. Hummelio (Préludes), F. Hünteno, L. Bergerio, A. Diabelli, J. George’o, A. Henselto, S. Hellerio (Études faciles, progressives, kt.), Ant. Kątskio (Indispensable du pianiste), A. Klengelio (Les avant coureurs), L. W. Lachnitho, L. Messemaeckerso, I. Moscheles, A. E. Müllerio (Instructive Übungsstücke), G. Sadlerio, Aloiso Schmitto, G. Tauberto ir kt. studijos, etiudai, preliudai, pratybos. Transkripcijų pomėgis lėmė pasirinkti M. C. Heringo Vierhändige Übungsstücke, F. Beyerio, C. Czerny, H. J. Bertini pratybas fortepijonui keturioms rankoms. Telšių bernardinų vyresnysis (gvardijonas) A. Józefowiczius 1831 m. užsisakė J. B. Crammerio Szkoła na pianoforte ir pratybas (Lekcye przegrywane). Minėtas P. Himmelreichas 1834 m. pirko I. Pleyelio fortepijono vadovėlį, o Druskininkų vandenų tyrinėtojas K. Wolfgangas 1834 m. pageidavo F. Hünteno, C. Czerny, H. Herzo, K. Kurpińskio (Szkoła na fortepian) pedagoginių veikalų. Varnių seminarija (J. K. Račkauskas) 1852 m. įsigijo J. Sikorskio darbą. Zavadskių tarnautojas Kaune 1861 m. užsisakė F. Hünteno vadovėlį. Muziką rašęs vilkmergiškis Adomas Kupść (Kupstys) 1862 m. įsigijo A. Henselto koncertinį etiudą La gondola, F. Chopino, I. Moscheles, Th. Kullako etiudų, F. Mendelssohno-Bartholdy Capriccio brillant (h–moll), C. M. Weberio Kvietimą šokiui ir kt. [19, 33; 4, 76; 14, 22; 8, 86; 12, 489; 11, 195].

Tarp smuiko mokyklų vyravo žinoma P. Rode mokykla, taip pat kompiliacinės P. Rode ir P. Baillot, P. Rode, P. Baillot ir R. Kreutzerio (Méthode), D. Alard’o, B. Campagnoli mokyklos, Ch.-A. Beriot smuiko pradžiamokslis, pratybos (kaprisas Le Trémolo). Populiarūs buvo ir kiti darbai: J. Niedzielskio Szkoła na skrzypce, J. F. Mazas L’École du violiniste, siūlyta H. Panofkos metodika. Naudota daug smuiko pratybų – B. Campagnoli (Exercices), P. Rode, P. Baillot (Études), R. Kreutzerio, H. Léonardo, N. Louis (Vingt–quatreétudes), M. Schöno, J. F. Mazas, A. Rollos, Ch. Dancla (Le Progrès) etiudai. Panevėžietis Jonas Konopko įsigijo Ch.-A. Beriot veikalą Méthode [16, 175].

Violončelininkai naudojo J. J. F. Dotzauerio Méthode ir pratybas, S. Lee Méthode pratique, J. Merko pratybas violončelei. Minėtas J. Karłowiczius 1851 m. pirko F. A. Kummerio, F. Łopatyńskis 1856 m. – S. Lee violončelei skirtus pedagoginius darbus [9, 476; 6, 143].Muzikuodavę gitara rinkdavosi J. H. C. Bornhardto, R. Truskolaskio, J. N. Bobrowicziaus, F. Carulli (L’Utile et agréable), M. Carcassi metodikas, ugdomąsias M. Giuliani pjeses, griežusieji arfa – H. Backofeno, ponios S.–F. de Genlis metodus. Nestigo fleitos gerbėjų – pirkti H. Soussmanno (Méthode pratique, kt.), J. L. Tulou, F. Devienne (nauja metodika su J. W. Gabrielsky pratybomis), A. B. Fürstenau (šio taip pat pratybos), A. Hugot, pastarojo ir J. G. Wunderlicho (Petit méthode, kt.) veikalai. Žinomos E. Krähmerio, W. Klingenbrunnerio mokyklos gelbėjo muzikavusius išilgine fleita. Griežusieji flažoletu įsigydavo J. Collinet, Davino, J. Niedzielskio (pastaroji – lenkiškai fleitikei) darbus. Pamėgę klarnetą, mokėsi iš H. Backofeno (Anweisung zur Kl.), L. Ferranti, S. Kocho, A. (J.-X.) Lefébure’o (Clarinette Schule), I. Müllerio vadovėlių, pirko pastarojo etiudus. Pasidomėta J. Sellnerio (Oboe Schule), M.Guichard’o (Schule für Cornet), Ch. Almenräderio fagoto pamokomis.

Mėgusiems dainuoti padėdavo vokalo darbai – J. Elsnerio Początki muzyki, czyli śpiewu, mokyklinis G. J. Vollweilerio dainavimo vadovėlis, G. Rubini Méthode, itin populiarūs L. Lablache’o (Méthode complète de chant), A. Panserono (Méthode pratique) metodai ir pratybos, o tarpsnio pabaigoje – F. Busse Der Singemeister, J. Sikorskio Nauczyciel śpiewu, A. Garaudé Neue Gesangschule, G. Concone veikalai (Méthode, 50 leçons, Exercices), M. Garcia L’Art du chant,W. Fischerio Die Kunst des Gesanges, W. Troschelio Méthode de chant irkt. Naudota daug F. Danzi (Exercices, Vocalises), G. Aprile, G. Crescentini (Übungen für Singstimme), G. M. Bordogni (Vocalises) pratybų. Lietuvos miestų jaunuomenę lavinusi vokalo pedagogė Amelija Hermann 1859 m. įsigijo labai populiarių G. Concone pratybų sąsiuvinių, 1861 m. jų pageidavo Kaune veikusi ir komponavusi muzikė L. Andrzejkowicz (Butautienė) [11, 171–173, 206]. Kai kurių vadovėlių naudota kelių kalbų variantai.

Muzikinis romantizmas, kaip žinoma, pareikalavo ypatingos techninės atlikėjų meistrystės, tad norint pasimėgauti žinoma muzika itin dažnai naudotasi transkripcijomis. Šios aptariamu laiku dar išmoningesnės nei jų sklaidos protrūkio amžiaus pradžioje metais. Tai muzikinės minties žaižaros (une étincelle, une bluette), reminiscencijos, metamorfozės, parafrazės, fantazijos, pokštai (des amusements). Itin pamėgtos muzikos mėgėjams parankios supaprastintos transkripcijos (transcr. facile, im leichten Style, im leichtesten Arrangement, pour la jeunesse). Muzikos kūrinių originalai ir transkripcijų gausybė kaupta didelio dėmesio pelniusiuose teminiuose muzikos rinkiniuose. Tai visų pirma jau andais išpopuliarėję A. Diabelli parengti periodiniai leidiniai Orpheus, Euterpe, Der Musikalische Gesellschafter, Concordance, C. Czerny Décaméron musical, pradedantiesiems talkininkavęs MusikalischerKinderfreund, Th. Haslingerio leistas MusikalischerJugendfreund. Pirkta daug rinkinių, skirtų operos žanrui (A. Diabelli Melodicon, taip pat Opernfreund, Opernrepertoire, Les Soirées musicales, Flore théâtrale, Aurora, Aurora d’Italia, Lira (zbiór śpiewów), Lyra, Lira d’Italia, Bijoux théâtrales, Souvenir théâtrale, Opera revue ir kt.), sakralinei muzikai (Musica sacra), vokalinei muzikai (Śpiewy włoskie ir Warszawskie, Romances français, Répertoire du chanteur, populiarus komiškų dainų rinkinys Kladderadatsch), šokiui (Petites pièces de danse, Mazury, Polonezy ir Kontredanse Warszawskie, Le Salon, Renaissance de gaité, ypač populiarūs Keepsake musical ir Die Rheinländer). Buvo populiarūs ir kiti rinkiniai: Frère et soeur (fortepijonui keturioms rankoms), Motyl, Musikalische Gartenlaube, Neuigkeiten für das Pianoforte im eleganten Style, Les Soirées d’hiver, Bibliothek für Pianofortespieler, L’Étoile du Nord ir t. t. Itin mėgtas su Vilniaus kompozitorių kūryba pažindinęs L’Album musical (12 sąs.). Paplito (1840) vilniečio kompozitoriaus F. Thiebe’s sudarytas Amusement des dames, pedagogo W. d’Abry pristatytas Journal musical.

Esminiai tarpsukiliminio XIX a. Lietuvos miestiškojo muzikos repertuaro bruožai

Tad peržvelgus tarpsukiliminio tarpsnio Lietuvos miestuose ir miesteliuose skambėjusios muzikos pavyzdžius, visų pirma matyti, jog tuo metu įsigalėjo muzikinis romantizmas. Jau gerokai anksčiau, trečiajame XIX a. dešimtmetyje, muzikos mėgėjai įsigydavo romantinių C. M. Weberio, H. Marschnerio, E. T. A. Hoffmanno kūrinių. Tačiau po 1831 m., politinių įvykių tragiškumo paskatinti, lyg iš niekur ėmė atsirasti (ir griežta) daugybė F. Mendelssohno-Bartholdy, F. Chopino, H. Vieuxtempso ir kt. kūrinių. Kultine figūra tarp pamėgtųjų romantikų tapo ne F. Chopinas, F. Schubertas, R. Schumannas, o lokalios situacijos dvasią idealiai atitikęs F. Lisztas. Spausdinti Zavadskių katalogai siūlė didelę daugybę F. Liszto kūrinių – sakralinę, instrumentinę, vokalinę kūrybą, tačiau labiausiai buvo pamėgta fortepijoninė muzika, vienas kitas (Romances) vokalinis opusas. Labai populiarios pasirodė buvusios F. Liszto atliktos kitų kompozitorių (L. van Beethoveno Adelaide) transkripcijos, taip pat ir šiandien virtuozų repertuarą puošiantys Rákóczy maršas, Vengrų maršas, Goethe-Festmarsch, Melancholiškasis valsas, Galopas, Valse ir Tarantelle de bravoure, Ave Maria, Harmonies poétiques et religieuses, Impromptu, Mélodie, La romanesca, Élégie, Apparitions ir net virtuoziniai Mazeppa-Étude, Grand galop chromatique, rapsodija Pešto karnavalas (pastarųjų įsigydavo muzikos pedagogai). Skambėjo F. Liszto interpretuotos (L. van Beethoveno) simfonijos, chorai (G. Rossini La charité). Išskirtinį F. Liszto (arba tiesiog – Vengro) populiarumą liudija garbintojams siūlyti (ir pirkti) kelių rūšių (litografija, paįvairintas siužetiniu fonu ir en médaillon), įvairių formatų kompozitoriaus portretai.

F. Liszto dėka XIX a. Lietuvos miestelėnų repertuare įsitvirtino F. Schubertas. Nepaprastai populiarios buvo fortepijoninės dainų (Erlkönig, Der Wanderer, Der Abschied, Die Letzte Hoffnung, Lob der Tränen, Des Mädchens Klage, Ständchen, Aufenthalt, Die Täuschung) transkripcijos. Pirkta žymiųjų F. Schuberto vokalinių ciklų dainų originalų ir kt. kamerinių kūrinių. Siūlyta daugybė F. Schuberto aranžuočių – S. Thalbergo, C. Czerny, N. Louis, J. Schado, E. Wolffo, itin mėgtų S. Hellerio ir kt. transkripcijų, tačiau pasirenkant vyravo atliktosios F. Liszto. Dar populiaresnės tapo F. Liszto parengtos G. Rossini, G. S. R. Mercadante, V. Bellini, G. Donizetti, G. Verdi, G. Meyerbeero, R. Wagnerio operų transkripcijos. Paskutiniaisiais aptariamo tarpsnio metais dažnai užsisakinėta F. Liszto pritaikyta A. Aliabjevo Lakštingala. Panelė Daugėlaitė 1856 m. įsigijo V. Bellini Puritonų F. Liszto transkripciją, ponia Jadvyga (Hedvige) Daujotienė iš Daujotų (Šiaulių aps.) 1859 m. – F. Liszto transkribuotų N. Paganini, G. Meyerbeero kūrinių. Grafas Tadas Tiškevičius 1858–1859 m. pirko F. Liszto Sonetti di Petrarca, Lieder, F. Schuberto, G. Meyerbeero, R. Wagnerio (ValkirijosLebe wohl scena) muzikos F. Liszto aranžuočių, taip pat J. Brahmso, R. Schumanno, F. Chopino, Th. Kullako kūrinių [9, 210; 11, 45, 71; 12, 74, 273].

Ypatingu dėmesiu išsiskyrė F. Mendelssohno-Bartholdy pjesės fortepijonui Lieder ohne Worte – fragmentai ir visas kūrinys aptariamu laiku pirktas šimtus kartų, tarp prekeivių net turėjo sutartinįpavadinimą. Skambėjo instrumentinis trio (op. 49), kvartetai, koncertinių uvertiūrų Melusine (op. 32) ir Meeresstille (op. 27) transkripcijos, I koncertas fortepijonui, koncertas smuikui, Scherzo (op. 45) fortepijonui, Caprices irkt. Lieder ohne Worte 1857–1863 m.pasirinko žymusis bibliografas A. Jocheris, Minske aptariamu metu darbavęsis muzikos pedagogas Theodoras Kahle, Kauno knygų prekeivis Wilhelmas Mülleris, kapelmeisteris Mikołajus Wojciechowskis, dvarininkė Józefa Grużewska, minėti R. Trachtenberg, J. Karłowiczius ir t. t. [11, 1–186; 9, 360; 21, 369].

R. Schumanno populiarumas chronologiškai vėlesnis, akivaizdus vien tarpsukiliminio tarpsnio pabaigoje. Pastarojo mėgtos Jaunimo albumo (op. 68) pjesės, dainos. Stebėtinai paplitę buvo šiandien rečiau prisimenami romantiko Fél. Davido kūriniai – simfonijos-odės Le désert transkripcijos, fortepijoniniai, vokaliniai kūriniai (Mélodies, Pensée, Réverie). Anksti suskambo ir buvo iškart pamėgti G. Verdi, A. Adamas, į tarpsnio pabaigą – J. Brahmsas, N. Gade (Cantilène, Melodie expressive, oktetas). Dar R. Wagnerio operos Rienzi (1842) premjerai neįvykus, Lietuvoje jau pirkti spėję išpopuliarėti operos fragmentai (1839). Minėtos muzikų šeimos pagrindėjas G. Kleinschnecke 1855 m. tarp daugelio kūrinių fortepijonui įsigijo F. Chopino polonezų, noktiurnų, valsų, taip pat koncertą fortepijonui, op. 21. Muzikos pedagogas Diotas 1855 m. pasirinko R. Schumanno Carnaval. Ponia Giedraitienė (Giedrojć) 1857 m. įsigijo F. Schuberto Ave Maria, knygų prekeivis Rubenas Rafalovičius – Ständchen, muzikos pedagogė Anette Richter-Rasimowicz 1855 m. – Fél. Davido Méditations fortepijonui ir t. t. [9, 12, 15, 44, 118, 155, 181, 395, 478]. Tad muzikinis romantizmas Lietuvos miesto ir miestelio repertuare įsigalėjo visa įvairove, reikšte išreiškė krašto likimą.

Romantinis asmenybės kultas akino susidomėjimą virtuozų instrumentininkų ir vokalistų meistriškumu. Muzikinį XIX a. pradžios miestelėnų repertuarą formavusios įžymybės užleido vietą naujoms atlikėjų meno žvaigždėms. Domėtasi pagarsėjusių dainininkių Jenny Lind (1820–1887), Henriette Sontag (1806–1854), Maria Felicia Malibran (1808–1836), Sabine Heinefetter (1809–1872) repertuaru. Buvo mėgiama F. Kalkbrennerio Tyrolienne de madame Malibran, Giovano Battista Rubini (1794–1854) meistriškumui priminti skirtas A. Aulagnier RondolettoG. Donizetti temomis. Baleto menui XIX a. viduryje žengus į didžiąją sceną, išpopuliarėjo žymių šokėjų atliktų numerių transkripcijos. Tarkime, Fanny Cerrito (1817–1909) repertuaro pavyzdžiai. Dar labiau – Carlottos Grisi (1819–1899) sušokti A. Adamo Gisel epizodai, Fanny Elsler (1810–1884) atlikta LaCachucha (Le Diable boiteux), Marijos Taglioni (1804–1884) šokio įkvėpti J. Labitzky Taglioni-Galopp, J. Lannerio valsas Hommage à Demoiselle Taglioni.Populiariais kūriniais muzikos mėgėjai pagerbdavo ne vien scenos žvaigždes, bet ir daugelį muzikų, kompozitorių. Buvo mėgiamos dernières pensées – paskutinių kūrinių arba meninių poreiškių išdailos. Aptariamu laiku įsigyta Malibran, V. Bellini, N. Paganini, C. M. Weberio muzikiniai atminimai. Vertintos muzikinės dedikacijos (M. Schöno Etiudai smuikui, skirti O. B. Bulliui, op. 3) ir pan.

Didžiųjų romantinių asmenybių šlovei antrino Lietuvai itin aktuali XIX a. muzikos tautiškoji vaga. F. Liszto populiarumas įnešė vengrų muzikos konteksto – Varniuose keliskart užsisakyta taip pat E. Széchényi kūrinių. Nepaprastai mėgti čekai J. Labitzky, J. W. Kalliwoda, J. Nepilý, F. X. Chwatalas, skambėjo L. E. Czapekas, H. Panofka, W. Plachy, J. B. Wanhallas, W. ir J. Procházkos, F. X. Wiskotschilas ir kiti. Tuo tarpu didelio rusų muzikos populiarumo nematyti. Dar trečiajame XIX a. dešimtmetyje pasidomėta Rusijoje tuo metu veikusio J. Kozłowskio, A. Golicyno kūriniais, apie amžiaus vidurį pirkta oficiozo A. Lvovo opusų (I ir II fantazijos rusų temomis smuikui ir fortepijonui, II koncertas (draminė scena) smuikui, A. Lvovo autorystės Ch. Mayerio imperinio himno transkripcija). Lietuvoje įkurdinti rusakalbiai valdininkai įsigydavo A. Varlamovo, A. Guriliovo, M. Glinkos, M. Bernardo romansų. Kiek plačiau paklausūs buvo A. Rubinšteino kūriniai. Siūlyti muzikiniai vietinių Stolypinų opusai. Tarp daugybės lenkų autorių populiarumu išsiskyrė T. Bądarzewska (La prière d’une vierge, Wspomnienie rodzimej chatki, kt.), F. Chopinas, J. Witwickis, R. Mączyńskis, H. Chojnackis, I. F. Dobrzyńskis, Ant. Kątskis, W. Każyńskis, A. Listowskis, A. N. Mickiewiczius, F. Miładowskis, L. Nideckis, J. Nowakowskis, K. Syrewiczius, A. Sowińskis, A. Teichmannas, o ypač visų mylimas „Lietuvos dainius“ S. Moniuszko. Itin mėgtos kai kurios pastarojo Śpiewnik domowy rinkinių (I–VI) dainos (Nad Nidą, Trzech Budrysów), operų, sakralinė muzika. Rečiau nei amžiaus pradžioje suskambdavo J. Rennerio, M. Kl. Oginskio muzika. Įdomu, jog kūrybos pateikė andais kitokia profesine veikla besireiškusių vietinių muzikų – Tiškevičių fleitininko ainė Józefa Kiewlicz (Doboszyńska), dvarininkai L. Gadonas, G. Plateris, T. Tiškevičius, Godlewskių Aukštosios fredos orkestro muzikas Viro Dettmanas, kapelmeisteriai J. Dawidowiczius, M. Wojciechowskis, muzikos pedagogai Wincentas D’Abry, panelė T. Poussier, Amelija Hermann ir kiti.

Aptariamu laiku tarp Lietuvos miestelėnų matyti dėmesys ne vien tautinio pobūdžio kūrybai, taip pat ir dainuojamajai tautosakai, šios įkvėptai muzikai. Pirktos čekų, serbų, ukrainiečių, Vogėzų dainos (Chansons sur le Pays des Vosges). Neretai skambėjo įvairaus meninio turinio tautiško stiliaus opusų (F. Beyerio aranžuotų tautinių himnų ir dainų sąkaupos, A. Loeschhorno Volkslieder-Album ir pan.). Zavadskiai nemažai siūlė lokaliąją dainuojamąją tautosaką atspindėjusių rinkinių, tarp jų – M. K. Brzozowskio Pieśni ludu nadniemieńskiego z okolic Alexoty (1844), J. Čečioto Piosnki wieśniacze ir kt. Kartą kitą susidomėta A. Sowińskio sudarytais [27, 152–159] dainų (tarp jų ir lietuviškų) rinkiniais(Chants polonais nationaux et populaires , 1830), taip pat bendraisiais kultūros istorijos veikalais (La Pologne Historique , II t., 1837–1838), kuriuose skelbta duomenų apie lietuvių dainuojamąją tautosaką. Pirktos L. A. Jucevičiaus Lietuviškos dainos (1844). Zavadskiams knygų siuntomis talkininkaujant jau rengti A. ir J. Juškų rinkiniai. Lietuviškų knygų, žodynų siųsta šių bendraminčiams, recenzentams (P. Köppenui ir t. t.). Itin populiarūs buvo taip pat lietuvių tautosaką tyrinėjusio O. Kolbergo parengti rinkiniai. Pastarojo Pieśni ludu polskiego 1852 m. įsigijo vienas 1863 m. sukilimo vadų Boleslovas Dłuskis (1829–1905). Kaunietė Marija Siawciłło 1862 m. pirko keletą T. Bądarzewskos kūrinių, taip pat E. Kettererio La norvégienne, H. Herzo Air hongrois [8, 88; 13, 87].

Ženkliai plėtota muzikinė lituanika. Net jei atmesime tarpsniui būdingą dainuojamosios tautosakos tyrinėjimų terpę, miestelėnų repertuare dažnai aptiksime romantinio pobūdžio lietuviškų užuominų – kūrinio pavadinime arba siužete pasakytą Lietuvos vardą, vietovardį, istorinio, mitologinio personažo pavadinimą, istorinį arba literatūrinį motyvą. Tas pat, kaip žinoma, būdinga ir laikmečio poezijai, literatūrai, dailei. Amžiaus pradžioje Lietuvos miestelėnams prieinami natų katalogai siūlė J. B. Weberio Mylinna und Ensis, ein litthauisches Liedchen balsui ir gitarai (J. D. Falko ž.), žinomą karaliautiškio kompozitoriaus W. G. M. Jenseno dainų rinkinį Fünfzehn deutsche Lieder mit Begleitung des Klaviers, tarp kurio tekstų būta tautiško stiliaus L. G. Rėzos eilių, Bartėnuose (1820) parengtą L. Jonaso Gesänge und Lieder ir t. t. Aptariamu metu lietuviškų motyvų matyti vietinių bei su vietine kultūra glaudžiai susijusių kompozitorių (visų pirma S. Moniuszkos) kūryboje. Pramoginės muzikos terpėje Druskininkų vardą įamžino populiariojo, Straussams prilygusio čeko J. Labitzky Druskieniky-Mazurka (op. 100 [kitur 101], 1844). Taip pat minėtina Lietuvos provincijoje dėstytojavusio Leopoldo Waltzo Les Nymphes de Druskieniki (1845), Tauragėje veikusio A. Zdzitowieckio Lithuanienne-Polka, Ant. Kątskio pjesė fortepijonui Fleure lithuanienne, W. Każyńskio Lithuanienne-Polka (1853), C. Loewe’s Trzech Budrysów/Die drei Budrisse,Wilia i dziewica/Wilia und das Mädchen (1843) (op.49, 50) balsui ir fortepijonui, M. Modzelewskio mozūras Wspomnienie Litwy violončelei ir fortepijonui, A. N. Mickiewicziaus Cinq valses lithuaniennes (1853) fortepijonui (op. 29), J. Rywackio Ulubiony mazur litewski, L. Sawary polka Litwinka, W. Przyboros polka Litwinka, K. Kurpińskio Litwinka, czyli himn legionów litewskich (1831), galiausiai F. Chopino Piosnka Litewska. Daugelio pramoginių kūrinių autorius Aloisas Maria de Puschas taip pat yra sukūręs atitinkamos tematikos šokių, tai yra: Á la belle Lithuanienne, Aldona-Polka, Marche de Vilna, Vilna-Polka, Les Adieux de Vilna (1851–1853).

Lietuvos miestelių muzikos istorijos požiūriu dar svarbiau yra tai, jog įmanoma įvardyti aptariamu metu kūrusių lietuvių (lietuvių kilmės) muzikų. Zavadskiai pirkėjams siūlė pramoginės T. Paliulionio (Pallulon) muzikos (Mazourka, Valse et Polka) – 1846–1849 m. pastarasis įsigijo daug pedagoginės literatūros, natų fortepijonui. Žinoma keletas Augusto Radwano (Kruk-Piosnka Litewska, Pielgrzym, We śnie i na jawie, Niech się wola), minėto A. Kupśćio (Mazur), M. Ejmutowicziaus (Eimučio), Ig. Chudobos kūrinių. Domėtasi Šiaulių gimnazijos inspektoriaus, lotynų kalbos ir teisės mokytojo Oskaro Stanislovo Tarvydo (Tarwid) opusais, ypač Deux pensées (La plainte, Les adiex, Deux mélodies caractéristiques). O. S. Tarvydo Deux mélodies 1852 m. pirko ponia Łopacińska ir kompozitorius A. M. de Puschas, o 1858 m. O. S. Tarvydo Mélodie (op. 2), taip pat F. Hünteno, J. Ascherio, W. V. Wallace’o, C. Wagnerio, W. Troschelio, J. Blumenthalio, J. Schadecko, I. Tedesco, C. Tausigo, H. Ravinos, Ch. Vosso kūrinių įsigijo minėta muzikė A. Richter-Rasimowicz [9, 481; 10, 269; 15, 186; 7, 64, 371]. Iš Mažosios Lietuvos autorių tarpsukiliminiu laiku skambėjo karaliautiškio Eduardo Sobolewskio (1804–1872) muzika.

Taip pat matyti visokeriopas muzikinės kultūros demokratėjimas, pastarosios visuotinumas. Nuo pat Zavadskių knygyno įkūrimo Vilniuje (1805) natos per vietinius prekeivius ir paštą pasiekdavo daugelį Lietuvos miestelių, taip pat Kauną. 1853 m. natomis prekiavęs Zavadskių knygynas atidarytas Varniuose, tuoj pat ir skyrius Šiluvoje (iki tol Zavadskių filialai jau buvo įsteigti Vitebske, Varšuvoje, Kijeve, 1853 m. – Minske, Zelvoje). Labai svarbu, jog Varnių knygyne veikė taip pat bibliotekos pobūdžio skaitykla, natos buvo skolintos susipažinti. Atliepdami vietos pirkėjų poreikius, Zavadskiai Varniuose prekiavo taip pat muzikos instrumentais, jų detalėmis, smuiko, gitaros, fortepijono stygomis, strykais, instrumentų dėklais, kamertonais, kanifolija. Galima buvo įsigyti muzikų portretų, natų popieriaus. Varnių natų prekybos asortimentas raiškiai atskleidžia Lietuvos miesto ir mažo miestelio muzikinio repertuaro panašumus ir skirtumus, taip pat rodo XIX a. Lietuvos miestelio muzikinės kultūros plėtotę.

Varniuose (ir Šiluvoje) gausesniais kiekiais nei Vilniuje prekiauta Zavadskių leista lituanika – tikybos knygelėmis, maldynais, elementoriais (šia prasme neretai klydo prekybą lietuviškais leidiniais neigusi lietuvių literatūros istoriografija), vadovėliais, kalendoriais, grožine literatūra, taip pat Lietuvos istorijos, papročių, archeologijos tyrinėjimais lenkų kalba. Skleista įprastinė mokslinė, mokslo populiarinimo, mokomoji ir grožinė literatūra, įvairių kalbų (prancūzų, vokiečių, lenkų) periodika, žodynai, žemėlapiai. Žemaičiams tiekta taip pat muzikinė periodika (Allgemeine Musikalische Zeitung, Ruch muzyczny), Zavadskių ir F. Hofmeisterio natų katalogai. Naujasis knygynas parduodavo ir skolindavo daug fortepijoninės literatūros, vadovėlių, mažiau stambesnės formos muzikos kūrinių. Per Varnius su Zavadskiais bendravo edukacinių veikalėlių leidyba ir platinimu besirūpinęs S. Daukantas, kalendorius rengęs L. Ivinskis, pedagogo brandos siekęs M. Akelaitis ir kiti.

Natas XIX a. Varniuose dažniausiai pirkdavo lietuviai kunigai. Meninių interesų būta plačių, domėtasi ne vien muzika – Rokiškio kunigas Lionginas Rekstis (Rekść) 1854 m. pirko anuomet populiarią K. Liebelto Estetiką (1849), 1861 m. ją pasirinko ir 1863 m. sukilėlis kunigas Domininkas Pėža-Palionis. Linkta įsigyti sakralinės muzikinės literatūros (dažniausią poziciją Cantionale Ecclesiasticum 1859 m. parsisiųsdino Jurbarko klebonas Mykolas Kirvelis, 1860 m. – Eržvilko kunigas Karolis Bernotas ir kiti). Beveik kiekviename užsakyme aptiksime lietuviškas kantičkas. Natų ir lietuviškų knygų 1855 m. pirko kunigas Gediminas (Giedymin). Žagarėskunigas Vitkus (Witkiewicz) 1863 m. įsigijo T. Klonowskio Giesmes, S. Moniuszkos Mišparus, Gedulingas giesmes, Ojcze nasz, taip pat R. Führerio, S. Sechterio sakralinių kūrinių. Panašus ir vargonininkų pasirinkimas – Gargždų vargonininkas Koncevičius 1863 m. užsisakė C. Kempterio Mišias (op. 63) [3, 51; 2, 7; 9, 52, 100].

Matyti aptariamo meto kunigijos šviečiamieji ir savišvietiški muzikiniai interesai – nemaža muzikos vadovėlių, pratybų įsigijo Varnių seminarijos biblioteka. Žygaičių kunigas Vincentas Norvaiša 1860 m., Babtų kunigas Adolfas Pacevičius 1863 m. pirko fortepijono vadovėlių, Darbėnų kunigas Juozapas Prialgauskas 1863 m. – smuiko metodiką, Aleksandravos kunigas augustinijonas Jeronimas Sipavičius 1862 m. – fleitos metodiką [2, 40–62; 9, 69–100]. Laikmečiui charakteringas dvasiškių domėjimasis pasaulietine, progine, pramogine muzika. Drūkšiųkunigas Aloyzas Petkevičius 1857 m. įsigijo G. Donizetti (Lucia di Lammermoor), C. M. Weberio (Preciosa) operų fragmentų, C. Czerny, F. Burgmüllerio pjesių fortepijonui, taip pat L. Doruso (pagal Th. Böhmą) fleitos metodiką. Pasaulietinių natų ir lietuviškų knygų ne kartą įsigijo minėtas Gediminas, Butkiškės kunigas Jurgis Normantas. Panašiai vyskupas A. Beresnevičius Vilniuje 1855 m. užsisakė H. Cramerio transkribuotų V. Bellini I Capuleti e i Montecchi, G. Meyerbeero Robert-le-Diable fragmentų, A. Goria koncertinį etiudą (op. 7), taip pat J. Schulhoffo, J. Strausso Sūnaus, Ch. Vosso (populiarią fantaziją–etiudą La pluie des perles), J. Ascherio, S. Moniuszkos, J. Nowakowskio, K. Syrewicziaus šokių muzikos. Kelmės kunigas Silvestras Stanevičius Varniuose 1856 m. įsigijo H. Herzo – Ch.-Ph. Lafonto baladę smuikui ir fortepijonui, o Panevėžio kunigas Antanas Jakimavičius 1859 m. pirko natų popieriaus [2, 40–43; 3, 33; 9, 57, 82].

Varnių knygyno veikla atspindi XIX a. Lietuvos miestelių muzikos vartotojų socialinį spektrą. Tai miestelio šviesuomenė (mokytojas, kunigas, gydytojas, vaistininkas, kariškis, tarnautojas), miestelyje veikęs mokslininkas (Vilkijoje darbavęsis A. Juška, Rietave, Kaune – L. Ivinskis), knygų prekeivis („kromelninkas“). Natas, stygas nemažais kiekiais pirkdavo apylinkių guverneriai, kapelmeisteriai, dvarininkai (šie neretai pasirinkdavo ir kitus natų išteklius, veždinosi knygų iš užsienio). 1853 m. natų dovanota miestelio paštininkui. Telšiškis Vilutis (Willud) 1854 m. įsigijo J. Nowakowskio fortepijono vadovėlį, Telšių policijos viršininkas S. Swinarskis 1860 m. pirko Ant. Kątskio Fantaziją (op. 134), populiarią F. Jarońskio Dumką, F. Tymolskio Polonezą. Natų 1864 m. pageidavo kapitonas Gruzdys (Gruzdź). 1862 m. Telšių buhalteris Pavlovskis pirko F. Schuberto dainų. Panelė Žukaitė 1860–1863 m. Varnių knygyne įsigijo K. Kurpińskio vadovėlį fortepijonui, K. Lubomirskio Valsą. Raseinių gydytojas Juška 1859 m. įsigijo F. Beyerio, I. F. Dobrzyńskio, A. Goria, J. Schulhoffo natų. Rietavo parapinės mokyklos mokytojas L. Ivinskis 1854–1861 m. užsisakė F. Hünteno (Méthode) pedagoginių veikalų, S. Jachowicziaus dainų vaikams (Nowe śpiewy dla dzieci), T. Bądarzewskos (Souvenir), J. Schulhoffo (Impromptu), Ant. Kątskio, A. Jaellio (Galop fantastique), Ch. Vosso (meditacija Les larmes de Madeleine), C. Johno, F. M. Małgockio, A. Rajczako, M. Dietricho, T. Einerto, G. Lazzerini, J. Nepilý transkripcijų ir pjesių, S. Serwaczyńskio, Paulinos Fechner, J. Labitzky šokių fortepijonui, taip pat stygų rinkinį violončelei [3, 31–41, 44–96].

Įvardyta tarpsukiliminio laiko muzikinė miestiškoji kultūra tebeplėtota iki tol dar nesunaikintuose sakralinės santalkos centruose – Varniuose, Kaune, Telšiuose. Naujõs muzikinės reikšmės įgijo Šiauliai, Panevėžys, Kėdainiai, Veliuona, Vilkmergė, Marijampolė, Jurbarkas, Raseiniai, Rokiškis, Tauragė, Ašmena, Švenčionys, Vidžiai (Suvalkai, Seinai, Suvalkų Kalvarija, Minskas, Sluckas, Pinskas, Mogiliavas), besirutuliojantys kurortai (Druskininkai, Palanga). Muzikinis sujudimas buvo jaučiamas didesnio edukacinio, administracinio, komunikacinio reikšmingumo vietovėse – gimnazijose ir mokyklose, apskričių administracijos buveinėse, pašto kelio miesteliuose, šviesuomenės namuose. Matyti kylanti lietuvių dvasininkijos, vargonininkų muzikinė veikmė, tradicijas akinusi daugelyje smulkių Lietuvos gyvenviečių. Kita vertus, aptariamu laiku priverstinai svetur iškeldintus arba įsidarbinusius lietuvius natos pasiekdavo tolimuose imperijos užkampiuose, Sankt Peterburge, rytinio etninės Lietuvos pakraščio miestuose, kariniuose daliniuose. Priešiškoms aplinkybėms tvyrant, profesionalioji muzikinė lietuvių kultūra spietėsi Lietuvos provincijoje. Miestiškąją kultūrinę būtį itin sureikšmino miesteliuose susitelkęs lietuvių muzikos mokslas (tuokart – etnologiniai tyrimai). Muzikinis Lietuvos sąjūdis tebeplytėjo imperinių tradicijų paveiktame LDK savivokos regione, o šiame vis ženklesni atrodė miesteliai ir miestai.

Išvados

  1. Tarpsukiliminis miestiškasis muzikinis Lietuvos repertuaras buvo vientisas stilistiniu požiūriu – įsigalėjo romantizmas: a) pamėgta romantinė muzika, b) rutuliota romantinė tautinė tema, c) garbintas muzikinis žymių kūrėjų, pamėgtų atlikėjų repertuaras, d) išpopuliarėjo kamerinė instrumentinė, kamerinė vokalinė muzika, e) buvo reikšminga muzikinė pedagoginė literatūra, f) plačiai paplito muzikinė periodika, g) repertuaras atliepė muzikinės kultūros demokratėjimui.
  2. Miestelėnų domesys lokaliąja tautinio pobūdžio muzika ir dainuojamąja tautosaka patvirtina stilistinį Lietuvos muzikinio vyksmo savalaikiškumą.
  3. Akivaizdus politines negandas įveikęs lietuvių miestiškojo muzikinio repertuaro savitumas: a) plėtota muzikinė lituanika, b) domėtasi etnologiniais tyrimais, c) skambėjo sukilėlių daina.
  4. Moksliniam lietuvių dainuojamosios tautosakos tyrinėjimo vajui antrinę lietuviškos tematikos muzikiniai repertuaro akcentai atskleidė romantinį vietinės muzikinės kultūros susivokimą.
  5. Aptariamieji duomenys liudija stiliaus ir chronologijos požiūriu bendraeuropinį Lietuvos muzikinės kultūros tapatumą: a) plėtotas vakarietiškas repertuaras, b) naudoti tiek vietinių, tiek užsienio autorių muzikos vadovėliai, c) naudota įvairiakalbė muzikinė periodika.
  6. Tarpsukiliminis muzikos repertuaras ženklus itin dinamiška raida: a) juntama radikali muzikinės epochos pervarta, b) įsivyravo kitoniški repertuaro vartosenos prioritetai.
  7. XIX a. vidurio muzikiniame Lietuvos miestų ir miestelių repertuare įžvelgiamos imperinių tradicijų įplaukos.
  8. Nepaisant Vilniaus universiteto ir vienuolijų mokyklų uždarymo, matyti Lietuvos muzikos mokslo tąsa, aktualumo nenustojo muzikinė pedagoginė literatūra. Tai rodo a) stabilią čionykštės muzikinės pedagogikos gyvastį, b) tarp XIX a. Lietuvos miestelėnų klestėjusią muzikinę savišvietą.
  9. Miestiškąją XIX a. vidurio Lietuvos muzikinio repertuaro plėtotę itin parėmė bendraeuropinio pobūdžio natų sklaida.
  10. Natų prekybos žvalga atskleidžia XIX a. vidurio Lietuvos muzikos vartotojų socialinį spektrą – muzikavo miestelio šviesuomenė, dvasiškiai, valdininkija.
  11. Įvardyti pavyzdžiai liudija, jog aptariamu laiku muzika skambėdavo miestelio salėje, aikštėje, bažnyčioje, administracinės vyresnybės būstinėje, miestelėnų namuose, gimnazijose, mokyklose, pensionuose.
  12. Aptariamu repertuaro pavyzdžiu matyti tolesni topografiniai muzikinio sąjūdžio pokyčiai, teigę Lietuvos miestiškosios muzikinės kultūros brendimą.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Leidėjų Zavadskių knygų ir natų prekybos dokumentų varia, 1806–1850 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 1135, ap. 7, b. 357, l. 5–6.
  2. Leidėjų Zavadskių Varnių knygyno 1853–1865 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 107, l. 2–62.
  3. Leidėjų Zavadskių Varnių knygyno 1853–1865 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 109, l. 31–96.
  4. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1832–1834 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 84, l. 30–76.
  5. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1838–1840 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 88, l. 5.
  6. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1849–1852 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 101, l. 143.
  7. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1849–1857 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 270, l. 64–371.
  8. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1852–1853 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 102, l. 9–112.
  9. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1854–1858 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 110, l. 3–478.
  10. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1857–1893 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 274, l. 7–269.
  11. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1858–1863 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 117, l. 1–411.
  12. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1859–1861 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 120, l. 74–489.
  13. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1861–1863 m. natų, mokslinės ir grožinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 124, l. 87.
  14. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1830–1835 m. muzikinės literatūros pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 254, l. 22.
  15. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1844–1849 m. pašto siuntų registravimo knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 265, l. 186.
  16. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1863–1872 m. pašto siuntų registravimo knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 128, 175.
  17. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1858–1864 m. periodinės spaudos pardavimo įrašų knyga. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 116, l. 77.
  18. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1807–1871 m. užsakovų laiškai. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 416, l. 119.
  19. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1809–1865 m. užsakovų laiškai. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 417, l. 33.
  20. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1834–1871 m. užsakovų laiškai. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 462, l. 3–118.
  21. Leidėjų Zavadskių Vilniaus knygyno 1844–1872 m. užsakovų laiškai. LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 424, l. 369.
  22. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Aleksandrynas, III t. Vilnius: Sietynas, 1990.
  23. GRIGAS, Kazys. Lituanistinė medžiaga J. Karlovičiaus rankraštiniame palikime. Literatūra ir kalba, 1958, nr. 3, p. 595–600.
  24. JURKŠTAS, Vytautas Povilas. M. Šimanovskos ir F. Šopeno „Lietuviška daina“. Muzikos barai, 1992, nr. 3 (116), p. 4–5.
  25. Kroll, Erwin. Musikstadt Königsberg. Freiburg i. Br. u. Zürich: Atlantis, 1966.
  26. KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva, I–IV t. Vilnius: Mintis, 1989–1991.
  27. LANDSBERGIS, Vytautas. A. Sovinskio lietuviškos kompozicijos. Pergalė, 1978, nr. 2, p. 152–159.
  28. MEILUS, Elmantas. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje – XIII a. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997.
  29. MERKYS, Vytautas. Lietuvos poligrafijos įmonės, 1795–1915 m. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius: Mintis, 1972, p. 142–249.
  30. MISIUS, Kazys. Varniai 1850–1914 metais. Žemaičių praeitis, IV d. Sudarė A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996.
  31. Nowości muzycznew xięgarni Józefa Zawadzkiego, 1831–1854.
  32. Ruch muzyczny, 1860, nr. 26, s. 428.
  33. Ruch muzyczny, 1861, nr. 14, s. 220.
  34. Ruch muzyczny, 1858, nr. 11, s. 87–88.
  35. TOMASZEWSKI, Wojciech. Między salonem a jarmarkiem. Warszawa: Biblioteka Narodowa, 2002.
  36. DАDЗIЁМАВА, Вольга. Нарысы гiсторыi музычнай культуры Беларусi. Мiнск: БDAМ, 2000.

Komentarai

  1. Skambėjo taip pat F. Abto, F. M. Alkano, A. Aulagnier, J. Benedicto, W. S. Bennetto, H. J. Bertini, L. M. Blahetkos, F. Burgmüllerio (Souvenirs de Londres), Ch. Chaulieu, F. Chopino, F. X. Chwatalo, M. Clementi, C. Czerny, A. Diabelli, M. Dietricho, Th. Döhlerio, A. Dreyschocko, J.-B. Duvernoy, D. H. Engelio, A. Fumagalli, L. P. Gerville’io, J. Goetschy, A. Goria, L. M. Gottschalko, J. Gregoiro, C. Haslingerio, S. Hellerio, A. Henselto, H. ir J. Herzų, J. N. Hummelio, F. Hünteno, A. Jaellio, A. Lefébure-Wely, F. Kalkbrennerio, H. Komano, F. Kuhlau, F. Kückeno, Th. Kullako, H. Lemoine’o, F. Liszto, A. Loeschhorno, Ch. Mayerio, H. Marschnerio, L. Meyerio, F. Mendelssohno-Bartholdy, I. Moscheles, A. Musardo, Th. Oesteno, G. Osborne’o, H. Payerio, J. Pasdeloupo, J. P. Pixis, I. Pleyelio, E. Prudento, J. Raffo, H. Ravinos, C. Reissigerio, F. Rieso, J. Rummelio, J. Schmitto, F. Schuberto, R. Schumanno, K. Schuncke’s, C. Schwencke’s, C. B. Serravalio, A. Sowińskio, W. Tauberto, A. ir C. Tausigų, S. Thalbergo, F. Thiebe’s, J.-B. Tolbeque’o, C. M. Weberio, Claros Wieck (Caprices en forme de valses, Polonaises), F. X. Wiskotschilo (Huit morceaux), E. Wolffo ir daugelio kitų kūriniai.
  2. Ano meto periodinėje spaudoje minima, jog pianistė R. Trachtenberg 1860 m. gegužę Mogiliave, o 1861 m. kovą Vilniuje solo muzikavo būtent įsigytą F. Mendelssohno-Bartholdy koncertą fortepijonui ir orkestrui [32, 428; 33, 220]. Vėlgi smuikininkė M. Kleinschnecke 1858 m. kovą Suvalkuose griežė natų pardavimo registruose įvardytus (žr. tekstą) H. Vieuxtempso, P. Rode, A. Kątskio, J. Artôt kūrinius ir Ch.-A. Beriot koncertą [34, 87–88]. Tad aptariamos natos tikrai yra muzikinio miestelėnų repertuaro atspindys.
  3. Populiarūs buvo E. Arnaud, A. Beauplano, L. van Beethoveno (Adelaide), J. Beltjenso, F. Bianchi, F. Blangini (duetas La Speranza), M. Carafos, P. Cheret (Romances), L. Clapissono, G. Concone, J. Dessauerio, Th. Döhlerio, E. Duchampo, V. Gabussi, J. Géraldy, A. Grisaro, P. Henriono, Th. Labarre’o (romansas La pauvre negresse), C. Loewe’s, A. T. Mackiewicziaus (Trzy śpiewy, Pieszczotki), S. Moniuszkos (žinomų rinkinių Śpiewy dainos), L. Niedermeyerio, A. Panserono (Romances), H. Procho (Le chant du voyageur), Louisos Puget (Romances), J. Rosenhaino, G. Rubini, F. Schuberto, C. B. Serravale’io, A. Spätho, G. Spontini (Romances), J. Stevenierso, A. Teichmanno, W. Troschelio ir kt. kūriniai.
  4. Dažniausiai griežti lenkų muzikos arealo autorių J. Achtelio, J. Brzowskio, J. Baszny, A. Charewicziaus, H. Chojnackio, J. Deszczyńskio, M. Dietricho, I. F. Dobrzyńskio, K. Gontkowskio, W. Kratzerio, W. Każyńskio, A. Listowskio, E. S. Łodwigowskio, R. Mączyńskio, K. Magnuso, F. Miładowskio, L. Nideckio, J. Nowakowskio, M. Kl. Oginskio, N. Ordos, A. Orłowskio, A. Pohlenso, J. Sandmanno, A. Sowińskio, A. Sturmo, W. Troschelio, Sz. Urbanowicziaus, J. Witwickio ir daugelio kitų kūriniai. Iš bendraeuropinės muzikos aptariamuoju laiku vyravo J. Strausso (Heimath-Klänge, Souvenir de Pesth, daugybė kitų), J. Strausso Sūnaus, J. Lannerio (valsai Die Osmanen, Die Talismane, kt.), J. Labitzky (Die Elfen, kt.), J. Gunglio šokiai, tačiau suskambdavo taip pat F. Beyerio, J. Benedicto, M. G. Chemin-Petito, C. F. Eberso, Ch. Gervais, J. Gregoiro, F. Hillerio, F. Holmblado, J. N. Hummelio, C. Johno, L. Julieno, J. C. Kesslerio, A. Kuhne’s, Gust. Kunze’s, H. Lemoine’o, H. G. Lenzo, G. Marcailhou, A. Musardo, J. Nepilý, G. Osborne’o, F. Rieso, J. Rummelio, J. Schmitto, C. Schuncke’s, J. B. Tolbeque’o, A. Urieux, E. Wolffo ir kt. kūriniai.

Gauta 2012 m. rugsėjo 20 d.
Pateikta spaudai 2013 m. sausio 28 d.

Summary

The Features of the 19th Century Inter-Rebellion Music Repertoire of Lithuanian Town-Dwellers

By extending the theme of the 19th century town musical culture that was relatively little studied in the historiography of Lithuanian music the article discusses the music which was played in the Lithuanian province during the inter-rebellion period. The surveyed thirty-year repertoire is compared to that of the beginning of the century, the link between them is envisaged and the preliminary conclusions corresponding to the stage of scientific research surmounted at that time are presented. Due to the extent of the publication, only the most general features of the town-dwellers’ music repertoire that significantly evolved throughout several decades (1831–1863) are listed and only the most popular literature on music pedagogy is discussed. It is stated that the inter-rebellion music repertoire of Lithuanian town-dwellers was stylistically simple – the Romanticism took root in the music everyone was fond of. Despite the political situation which was becoming increasingly more complicated, the musical culture of Lithuanian town-dwellers remained European and peculiar and there were attempts to cultivate the Lithuanian music movement. Notwithstanding the closure of Vilnius University, the continuation of music science and music self-education can be seen. Therefore, the literature on music pedagogy did not lose its relevance. The exploration of the repertoire shows further topographic changes in the music movement of Lithuanian town-dwellers and the overall development of town music culture. Most parameters of inter-rebellion music repertoire of town-dwellers testify to the consistent democratization of Lithuanian musical culture. The article is based on the archival materials. Such scientific research methods as comparative method, analysis and synthesis have been used.