„Istorija“. Mokslo darbai. 88 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Valstiečių liaudininkų požiūris į Lietuvos užsienio politiką (1926–1940 m.)
Spausdinti

Mindaugas Tamošaitis – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinė raida, lietuvių rašytojų veikla XX a. pirmoje pusėje, moderniųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo raida.

Anotacija. Straipsnyje, remiantis gausia dokumentine medžiaga, pirmą kartą išsamiai aptariamas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) požiūris į Lietuvos užsienio politiką autoritariniu laikotarpiu 1926–1940 m.: valstiečių liaudininkų pozicija dėl Vilniaus klausimo ir Lietuvos bei Lenkijos santykių, dėl Klaipėdos krašto ir Vokietijos; atskleidžiama, kaip valstiečiai liaudininkai vertino Sovietų Sąjungą, Baltijos antantę ir Europos demokratines valstybes.

Prasminiai žodžiai: valstiečiai liaudininkai, užsienio politika, Lietuvos valdžia, Lenkija, Vilniaus kraštas, Vokietija, Klaipėdos kraštas, Sovietų Sąjunga, Baltijos santvarvė, demokratija.

Abstract. Based on the numerous documentary data, the article provides a first-time comprehensive discussion on the approach of the Lithuanian Peasant Populist Union (LVLS) towards the Lithuanian foreign policy during the authoritarian rule in 1926–1940: the position of the Peasant Populists regarding the Vilnius issue and Lithuanian-Polish relations, Klaipėda Region and Germany; it reveals the approach of the Peasant Populists towards the Soviet Union, the Baltic Entente and European democracies.

Key words: Peasant Populists, foreign policy, Lithuanian government, Poland, Vilnius Region, Germany, Klaipėda Region, Soviet Union, Baltic Entente, democracy.

Įvadas

Nors per pastaruosius keletą metų pasirodė daugybę tyrimų apie Lietuvos užsienio politiką 1918–1940 m. [160] ir to laikotarpio lietuvių politines partijas [132, 49–65], iki šiol beveik neturime mokslinių darbų apie politinių partijų požiūrį į Lietuvos užsienio politiką. Todėl lieka neaišku, kaip politinės partijos vertino Lietuvos valdžios vestą užsienio politiką, kaip jos pačios siūlė spręsti, tarkim, sudėtingus to meto Lietuvos ir Lenkijos santykius, kokios pozicijos laikėsi Klaipėdos krašto ir Vokietijos, Sovietų Sąjungos ir Baltijos antantės atžvilgiu. Siekiant užpildyti šią istoriografijos spragą ir buvo nuspręsta išsamiau pristatyti Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos požiūrį į Lietuvos užsienio politiką (1926–1940 m.).

Straipsnio tikslas – išanalizuoti valstiečių liaudininkų požiūrį į Lietuvos užsienio politiką (1926–1940 m.). Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: a) atskleisti valstiečių liaudininkų poziciją dėl Vilniaus klausimo ir Lietuvos bei Lenkijos santykių; b) nustatyti valstiečių liaudininkų požiūrį į Klaipėdos kraštą ir Vokietiją; c) įvertinti valstiečių liaudininkų požiūrį į Sovietų Sąjungą; d) išryškinti valstiečių liaudininkų požiūrį į Baltijos antantę ir Europos demokratines valstybes.

Straipsnio chronologinės ribos apima beveik keturiolikos metų laikotarpį. Pradžia siejama su 1926 m. gruodžio antroje pusėje Lietuvoje įvykusiu valstybės perversmu, kurio metu iš valdžios buvo pašalinti valstiečiai liaudininkai ir šalyje pasibaigė demokratinės santvarkos laikotarpis, o pabaiga siejama su 1940 m. birželio viduryje įvykusia Lietuvos okupacija.

Straipsnis paremtas Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje (LMAVB RS) saugoma dokumentine medžiaga ir ypač to meto periodine spauda, kuri autoritarinio valdymo metais buvo cenzūruojama. Bendram vaizdui susidaryti pateikiu vieną valdžios direktyvą. 1935 m. vasario 20 d. Vidaus Informacijos skyriaus nurodymuose, adresuotuose dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktoriui, skyriaus „II. Instrukcija paskirų valstybių atžvilgiu“ poskyryje „1. Baltijos santarvė“ buvo reikalaujama laikytis šių nurodymų: „a. Rašant apie Latviją ir Estiją, be bendros instrukcijos dėsnių, reikia vengti rašyti apie tas valstybes bet ko blogo; b. Nekartoti mūsų spaudoje kitų kraštų spaudos puolimų prieš Latviją ir Estiją; c. Atsiradus reikalui punkte „b“ puolimus pažymėti, reikia pridėti prie jų palankius Latvijai ir Estijai komentarus, vengiant, tačiau, tais komentarais užgauti tą kraštą, kurio spaudos žinios cituojamos“. Poskyryje „2. Vokietija“, be kitų punktų, nurodyta: „b. Vengti perdėjimo, rašant apie neigiamus įvykius, pav., esant sviesto ir kiaušinių stokai, nereikia kalbėti apie „badą“ ir „badaujančias mases“ ir t. t.; c. Vokiečių spaudoje pasirodančias neigiamo pobūdžio žinias apie Lietuvą reikia registruoti, jas įvertinant ir atremiant, bet išlaikyti dalykų esmės nagrinėjimo toną“. Poskyryje „3. Lenkija“ nurodyta: „b. Vengti nepagrįstų bendro pobūdžio puolimų, o tuo labiau šmeižimų lenkų tautos ir valstybės, neatsisakant, tačiau, esminiu būdu diskutuoti visus klausimus, susijusius su Lietuvos – Lenkijos santykiais arba su Lenkijos užsienių ir vidaus politika; c. Kreipti ypatingo dėmesio į Vilniaus lietuvių būklę, bet ir čia remtis faktais, o ne bendrais tvirtinimais apie „smaugimą“ ar „spaudimą“. Poskyryje „4. Italija“ – „b. Kalbant apie Italijos konfliktą su Abisinija, vengti bendro pobūdžio užsipuolimų ir c. Vengti naudotis vienašališkomis informacijomis tiek apie įvykius fronte, tiek apie Italijos laikyseną, neužmirštant, kad Italija yra viena iš Klaipėdos Konvencijos signatarų ir šiaip valstybė, turinti svarbų vaidmenį Europoje ir ateityje nuo jos gali dažnai pareiti toks ar kitoks Lietuvos interesų traktavimas“. Poskyryje „5. S.S.S.R.“ (Sovietų Sąjunga – M. T.) – „b. Nuolat turėti galvoje draugiškus Lietuvos santykius su SSSR ir c. Vengti cituoti emigrantų spaudos užsipuolimus prieš SSSR“ [106, 3–4].

Nors instrukcija liudija apie sudėtingą valstiečių liaudininkų ir visos opozicinės spaudos padėtį, tarp jų ir mėginimą nušviesti užsienio šalių politikos įvykius, vis tik net ir tokiomis sąlygomis liaudininkų spauda neprarado tiesioginio ryšio su išoriniu pasauliu. Valstiečių liaudininkų dienraščio „Lietuvos žinių“ redakcija, siekdama savo skaitytojams pateikti „tikslią ir skubią informaciją“ maždaug nuo 1937 m. antrosios pabaigos, „nors ir sunku ir labai brangu“, pradėjo telefoninį susisiekimą su Paryžiumi, „didžiausiu Europos bei pasaulinės politikos centru, numatydama, kiek tai leis sąlygos, tą susisiekimo bei skubios informacijos priemonę plėsti“. Be to, informacija liaudininkų dienraščiui būdavo siunčiama iš įvairiose šalyse dirbančių korespondentų „bei specialiai iš Ispanijos karo lauko, frontų“. Redakcijos teigimu, „telefoninis susisiekimas yra vienas skubesniosios informacijos priemonių“ [35, 1]. Todėl, nepaisant sudėtingų sąlygų, liaudininkų spaudos skaitytojai galėjo sekti tarptautinius įvykius bei, kiek leido cenzūra, šios partijos išdėstomą poziciją opiais Lietuvos ir užsienio valstybių vedamais politikos klausimais. Pažymėtina, kad valstiečių liaudininkų vadovybė užsienio politikos klausimais pagal galimybes stengėsi pasisakyti savo partijos aplinkraščiuose, skirtuose partijos kuopoms, bei raštuose, adresuotuose Respublikos prezidentui ar ministrui pirmininkui.

Vilniaus klausimas ir Lietuvos bei Lenkijos santykiai

1569–1795 m. lietuvių ir lenkų tautos, sudariusios vieną valstybę, po Pirmojo pasaulinio karo dėl lietuvių siekio atkurti atskirai nuo lenkų savo tautinę valstybę pradėjo smarkiai konfliktuoti. Dėl to 1920 m. spalį lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo Lucijano Želigovskio, užėmė Vilniaus kraštą, kuris 1922 m. buvo Lenkijos aneksuotas. Lietuvių tautai laikantis nuostatos „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, Lenkijai tebevaldant užimtą kraštą, tarp abiejų valstybių iki 1938 m. pavasario nebuvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Bet kokie Lietuvos ir Lenkijos politikų bandymai išeiti iš mirties taško, kaip rodo gausūs istorikų tyrimai, atsimušdavo kaip žirniai į sieną [156].

Tarpukariu Vilniaus krašto problemai liaudininkai, kaip ir visa tuometinė Lietuvos visuomenė, skyrė išskirtinį dėmesį. 1928 m. LVLS Centro Komiteto (CK) aplinkraštyje, adresuotame partijos kuopoms ir atskiriems nariams, iškeltas Vilniaus vaidmuo Lietuvių tautai [59, 25–27]. Esą lietuvių tauta, atstačiusi savo nepriklausomybę, Lietuvos valstybės sostine pasirinko istorinę Gedimino pilį – Vilnių, su kuriuo „surišta visa mūsų prabočių praeitis, mūsų garbinga senovė“, „tame mieste susikerta visi mūsų krašto keliai, kad jame sueina visi mūsų krašto reikalai. Savaranki Nepriklausoma Lietuvos valstybė be Vilniaus nėra įmanoma. Kieno rankose bus Vilnius, tas turės raktus nuo Nepriklausomos Lietuvos“. Priminus 1920 m. spalio 9 d. Lenkijos sulaužytą Suvalkų sutartį, kai Lenkija prievarta užgrobė Vilniaus kraštą (šie veiksmai įvardyti „šlykščiu brutalės pajėgos, bet sykiu ir gudrios, toli siekiančios politikos žygiu“), negailėta kritikos Vakarų Europos valstybėms, rėmusioms Lenkiją Lietuvos ir Lenkijos konflikto metu. CK teigimu, „pagrobę Vilnių, lenkų imperialistai visokiais būdais siekė savo grobį įteisinti. Tai jiems dalinai ir pavyko. Pataikaujanti lenkams santarvė pasirūpino, kad padaryta Lietuvai kruvina skriauda būtų pasaulio akyse užmiršta. Tautų Sąjungos, o faktinai santarvės, pastangomis išvesta tarp Lietuvos ir Lenkijos po Želigovskio smurto zona buvo pakeista iš pradžių demarkacijos linija, o paskui Ambasadorių konferencijos (1923 m. kovo 15 d. – M. T.) sprendimu ta demarkacijos linija buvo pripažinta jau Lenkijos siena. Tokiu būdu Ambasadorių konferencija legalizavo grobį“. Aplinkraštyje priminta, jog demokratiniu laikotarpiu Lietuva nepalaikė jokių santykių su Lenkija ir „iki Lietuvoje buvo demokratinė, teisėta tvarka, ir Lietuvos Respublika turėjo per tai demokratinio pasaulio užuojautos ir simpatijos, šios Lenkijos pastangos nedavė vaisių. Lietuvos vyriausybės nieks varu nevertė užmegzti santykius su Lenkija“ [59, 25–27].

Lietuvos ir Lenkijos ginčas Lietuvos iniciatyva buvo pradėtas svarstyti 1927 m. gruodžio 7 d. Ženevoje. Lietuva kaltino Lenkijos valdžią dėl kariuomenės dalinių dislokavimo prie jos sienos ir lietuvių persekiojimo užgrobtame Vilniaus krašte [69, 1]. Liaudininkai, kaip ir visa Lietuvos visuomenė, atidžiai sekė įvykius Ženevoje. Todėl pasklidus gandui, kad Tautų Sąjunga rengiasi Lietuvai primesti santykių su lenkais atnaujinimą be jokio atlygio Lietuvai iš Lenkijos pusės, į tai jautriai reaguodama liaudininkų spauda tokį abiejų valstybių santykių atnaujinimą laikė „faktišku ir juridišku Vilniaus klausimo likvidavimu“ [26, 1]. „Susitaikymas su lenkais be Vilniaus yra Golgota mūsų nepriklausomybei“, „Ar gali būti tie santykiai nuoširdūs, iki mūsų sostinė lenkų rankose? Ar gali užgyti ta žaizda, kurią padarė mūsų tautos kūne Želigovskio smurtas 1920 m. spalių 7 d.? Ne, ir šimtą kartų ne!“ [28, 1].

Gruodžio 10 d. Tautų Sąjungos taryba, spręsdama LietLiteratūra ir kalbauvos ir Lenkijos ginčą, priėmė sprendimą, kuriuo tarp abiejų pusių turėjo būti panaikinta karo padėtis, Lenkija privalanti pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir teritorinę neliečiamybę. Taryba rekomendavo abiem vyriausybėms kuo greičiau pradėti tiesiogines derybas dėl draugiškų kaimyninių santykių, nuo kurių priklausė taika. Tautų Sąjunga pasisiūlė, jeigu sutiksiančios abi pusės, Tautų Sąjungos mažumų komisijoje Lietuvos skundus dėl netinkamo elgimosi su lietuviais Vilniaus krašte ištirti. Kilus nesusipratimų pasienyje, Tautų Sąjungos generalinis sekretorius, vienos iš susiginčijusių pusių prašomas, galėtų apie tai pranešti Tautų Sąjungos tarybos pirmininkui ir referentui, kuris turėtų imtis atitinkamų priemonių. Rezoliucija baigėsi žodžiais: „Tautų Sąjungos taryba pareiškia, kad ši rezoliucija jokiu būdu nepaliečia klausimų, dėl kurių abiejų kraštų vyriausybės yra skirtingų nuomonių“ [54, 1; 99, 1] (visų pirma turėtas omenyje Vilniaus kraštas – M. T.).

Tokį Lietuvos ir Lenkijos ginčo sprendimą labai negatyviai vertino liaudininkai, kurių supratimu, karo padėties panaikinimas tarp Lietuvos ir Lenkijos bei „suvedimas lietuvių ir lenkų į bendrą kontaktą“ atitinka Lenkijos norus. Todėl tokią bylos sprendimo baigtį įvardijo Lenkijos laimėjimu, o gruodžio 10 d. rezoliuciją vertino kaip silpninančią Lietuvos pozicijas Vilniaus byloje, kaip „pavojingą mūsų tautinei problemai aktą“. Nors A. Voldemaras spaudos atstovams Ženevoje pareiškė, kad rezoliucija bus vykdoma, vis dėlto kad Vilniaus klausimas bus išspręstas Lietuvos naudai, liaudininkai minėtos rezoliucijos atžvilgiu išliko dideli skeptikai. Todėl ir tarybos priimtą paskutinę nuostatą, kad rezoliucija neliečia ginčytinų klausimų, liaudininkai įvardijo kaip „pavojingą taikai lietuvių lenkų ginčo esmės apėjimą, tikslu laipsniais privesti mus prie Vilniaus bylos likvidavimo, jeigu nebus iš mūsų pusės reikiamo atsparumo“ [98, 1]. Apskritai liaudininkai pozityviai vertino tik vieną gruodžio 10 d. nutarimo punktą – Lietuvos vyriausybės skundo dėl lietuvių padėties Vilniaus krašte teigiamą įvertinimą ir leidimą Lenkijos valdžios ištremtiems lietuviams grįžti į Vilniją [25, 1].

Tačiau ministras pirmininkas A. Voldemaras įžvelgė tris laimėjimus: 1) pašalintas Lenkijos puolimo prieš Lietuvą pavojus, 2) iš naujo iškeltas Vilniaus klausimas ir 3) surastas kelias taikiai išspręsti lietuvių ir lenkų ginčą [41, 1]. Tačiau liaudininkai laikėsi savo anksčiau išdėstytų nuostatų bei konstatavo, kad gruodžio 10 d. rezoliucija, nustatanti betarpiškas derybas su Lenkija, Vilniaus grąžinimo Lietuvai negarantuoja. Priešingai, „kiek ji suveda mus su medžiagiškai stipresniu mūsų priešu, morališkai Ženevoj mus nuginklavus, ta procedūra yra greičiau naudinga dabar lenkams, o ne mums“ [41, 1].

Atsižvelgiant į tai, po gruodžio 10 d. liaudininkai nematė prasmės Lietuvai su Lenkija bendrauti, kol Vilniaus kraštą valdo Lenkija. Laikytasi nuostatos, kad po Ženevos priimtos rezoliucijos derėtis su Lenkija tik dėl susisiekimo atnaujinimo „būtų lygu Vilniaus išsižadėjimui“ [12, 1]. Todėl 1928 m. kovo 30 d., Karaliaučiuje prasidedant Lietuvos ir Lenkijos deryboms, liaudininkų spauda aiškiai pabrėžė, kad tos derybos Lietuvai turės prasmės tik tada, kai bus svarstomas Lietuvos ir Lenkijos ginčas „visu jo platumu“, t. y. aptariant Lietuvos iškeltą sulaužytos Suvalkų sutarties atitaisymą „kaip būtiną bent kurių santykių atnaujinimo sąlygą“ [80, 1]. Beje, socialdemokratai, smerkdami gruodžio 10 d. rezoliuciją, kaip ir seniau, taip ir dabar laikėsi nuostatos, kad Vilniaus kausimą plebiscitu turi spręsti patys Vilnijos gyventojai [55, 1].

Nepaisant Tautų Sąjungos noro sutaikyti Lenkiją ir Lietuvą, abiem bent kiek normalizuojant abipusius santykius, liaudininkai tuo klausimu toliau tvirtai laikėsi status quo. Tai taikliai atsispindi liaudininkų spaudoje 1928 m. rugpjūčio viduryje išsakyti žodžiai: „Vilnius lietuvių tautai yra jos nepriklausomybės laidas. Ir iki mūsų krūtinėse bus gyvas laisvės troškimas, mes Vilniaus neišsižadėsime. Tautų Sąjunga, versdama mus, kaip silpnesnę pusę, išsižadėti savo teisių, savo „sprendimais“ tik perkels Vilniaus klausimą į naują stadiją, kur jo sprendimas pareis nuo mūsų tautos ištvermės. Bet Vilnius mūsų buvo ir bus!“ [84, 1]. Tautų Sąjungos 1927 m. gruodžio 10 d. sprendimas panašiai įvertintas ir po ilgesnės pertraukos 1929 m. sausio 13 d. sušaukto LVLS visuotinio metinio atstovų suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje [60, 18] ir lapkritį posėdžiavusioje LVLS CT [51, 3].

Apskritai liaudininkų spaudoje iki 1938 m. pavasario vyravo tik negatyvus Lenkijos valstybės (tiek vidaus, tiek užsienio politikos) vertinimas, be Vilniaus klausimo, dažnai liečiama ir Lenkijos valdžios savo šalyje vykdyta antitautinė politika prieš vietos lietuvius (visų pirma turėtos omenyje lietuviškos mokyklos, draugijos, spauda) [146]. Liaudininkų teigimu, santykiai galėtų pasikeisti tik pasikeitus Lenkijos politikai, jai „atsisakius smurto prieš Lietuvą“; „jai reikia ryžtis į ricerišką (riterišką – M. T.) žygį, kokių praeity buvo (turimas omenyje šių tautų bendradarbiavimas praeityje – M. T.). Bet dabartinė Lenkija neturi taurumo ir aukštesnės garbės dvasios. Ji bepajėgia tik silpnesnius fiziškai smaugti. Vienas tokių faktų – Vilnius pagrobimas, didžiausis nusižengimas kultūringumui, žmogiškumui ir teisybei“ [30, 1].

Naujas Lietuvos ir Lenkijos santykių išbandymas – 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumas, kuriuo pareikalauta užmegzti tarpvalstybinius diplomatinius santykius be jokių sąlygų [53, 2]. Kitaip Lenkija esanti pasirengusi pasiųsti savo kariuomenę į Lietuvą [53, 2]. Lietuvos valdžiai ultimatumą priėmus [57, 1], tauta patyrė pažeminimą, nukentėjo valstybės prestižas, labai smuko ir šiaip pašlijęs A. Smetonos autoritetas [120, 344], o lietuvių visuomenė Lenkijos ultimatumo priėmimą suvokė kaip faktišką Vilniaus išsižadėjimą [95, 65].

Į šiuos įvykius jautriai sureagavo valstiečiai liaudininkai. Nepasirašytame „Lietuvos žinių“ vedamajame „Istorinė valanda“ (tekstas kursyvu) liaudininkai išdėstė savo požiūrį: „Mes šiandie nusikalstume prieš tautą ir valstybę, jeigu nepasakytume, kad vakar ir šiandien Lietuva gyvena be galo svarbias, nepaprastas valandas. Mes nebūtume Lietuvos piliečiai ir lietuviai, jeigu nepasakytume visam savo kraštui, visiems jo žmonėms, kad valanda be galo įtempta ir pavojinga. (...), momentas yra toks, jog TIK VISA TAUTA, VISI VALSTYBĖS PILIEČIAI GALI LIETUVAI PADĖTI GELBĖTIS“. Vedamojo autorius priminė, kad jau visa savaitė, kaip Lenkijoje rengiamos demonstracijos prieš Lietuvą ir lietuviai turį į tai reaguoti, esą „POZITYVI VISOS TAUTOS AKCIJA šią nepaprastą valandą yra būtina. „Lietuvos žinios“ pasisakė už visos tautos konsolidaciją, nes lietuviai savo teises turi ginti, kadangi turi ne tik teises, bet ir pareigas. Susitelkimas – ne vienos kurios partijos, srovės ar organizacijos, bet visos tautos reikalas [31, 1].

Bene labiausiai savo nusivylimą Valstybės teatre Kaune viešai išreiškė J. Paleckis, kartu dėl ultimatumo priėmimo antilenkišką poziciją išdėstė „Lietuvos žiniose“ [75, 8; 71, 3]. Jaunųjų liaudininkų lyderis kritikavo Lietuvos valdžios politiką ir siūlė visas jėgas suvienyti vardan Lietuvos: „Lietuvoj šiuo metu nėra priešvalstybinės opozicijos lietuvių tarpe. Net komunistai, kaip matyti, remia Lietuvos nepriklausomybę. Todėl bendradarbiavimas su opozicija būtų visiškai galimas išmintingais laisvės ir tvarkos pagrindais. Lietuvos būklės rimtumą visi supranta lygiai. Noras (...) kad žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė telydi“ būtų ne tuščia frazė, – yra neabejotinas pas mus“ [72]. „Lietuvos žinių“ teigimu, J. Paleckis „susijaudinęs paskutiniais įvykiais, neišlaikė šalto kraujo ir pertraukos metu pasakė kalbą, kurios nepabaigė“ [91, 7]. Po šios kalbos J. Paleckis buvo suimtas, tačiau kitą dieną, išreiškus „visuomenei pasipiktinimą“, išleistas [74, 269].

Dar didesnį liaudininkų opoziciškumą Lietuvos valdžiai užfiksavo Valstybės saugumo departamentas (VSD). Kovo mėnesio agentūrinėje apžvalgoje pažymėta, kad po to, kai Lietuvai buvo įteiktas Lenkijos ultimatumas ir Lietuvos vyriausybės buvo priimtas, opozicija, tarp jų valstiečiai liaudininkai, pradėjo skleisti visokius gandus – esą valdantieji pataikauja Lenkijai ir netrukus Lenkija okupuosianti Lietuvą. Visuomenei pradėjus reikšti nepasitenkinimą esama vyriausybe, liaudininkai kartu su kitais opozicijos vadais parašė memorandumą vyriausybei, kuriuo reikalavo sudaryti koalicinį kabinetą. Vyriausybei atsisakius priimti memorandumą ir kalbėtis su delegatais, opozicionieriai memorandumą išleido kaip atsišaukimą ir pavadino „Tautai ir vyriausybei“. Prie atsišaukimo platinimo prisidėjo žymesni studentai varpininkai [108, 307–308]. Atsišaukimas buvo platinamas provincijoje [104, 321]. Dėl vyriausybės nesėkmės priimant ultimatumą liaudininkai net jautė pasitenkinimą, „kad visa tai įvyko tautinei vyriausybei vadovaujant. Esą dėl to tautininkų vyriausybė amžiams užsitraukusi gėdą ir vergiją lietuvių tautai“ [105, 327–328].

Nepaisant visuomenės sujudimo, net demonstracijos Kaune [103, 9], kovo 24 d. suformuotoje naujojoje kun. Vlado Mirono vyriausybėje (1938 m. gruodžio pradžioje buvo atnaujinta [67, 12]) esminių permainų neįvyko. Kaip nurodyta „Eltos“ pranešime visuomenei, „personaliniai pasikeitimai Ministrų Kabineto sudėtyje nereiškia principinių pasikeitimų jo politikoje“ [19, 12]. Kaip netrukus paaiškėjo, naujoji vyriausybė niekuo nesiskyrė nuo ankstesniosios. Be to, Lietuva, vykdydama Lenkijos primestą ultimatumą, pasiuntė savo atstovą į Varšuvą, o Lenkijos diplomatas atvyko į Kauną. Taip Vilniaus kraštą toliau valdant Lenkijai, Lietuva ir Lenkija po beveik dvidešimties metų pertraukos užmezgė diplomatinius santykius. Tačiau liaudininkai, nors ir būdami iš esmės prieš tokius Lietuvos ir Lenkijos santykius, vis dėlto savo spaudoje kvietė su atvykstančiu į Lietuvą Lenkijos diplomatu elgtis kultūringai ir atmetė bet kokį smurto prieš jį panaudojimą [4, 1]. Kartu priminė, kad abiejų tautų santykiai sudėtingi, jų plėtojimasis dar ateity, kad Lietuvai reikia būti aktyviai, „nes jai reikia daug kas nuveikti. Pasingumas, privedęs prieš kovo 17 dienos, savęs nepateisino“ [68, 1].

Praėjus pusei metų nuo kovo 17 d. įvykių liaudininkai jau gerokai palankiau atsiliepė apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Esą Lietuva su Lenkija po kovo 17–19 d. įėjo į normalius santykius. Jeigu lig šiol dar yra kokių nesklandumų ar nebaigtų dalykų, tai visuomet juos galima per tiesioginius susitikimus ir susitarimus likviduoti ir baigti. Linkėta, kad tie geri santykiai stiprėtų ir taptų pastovesni. Džiaugtasi, kad Lietuva „dabar gali turėti gerus santykius su visais kaimynais“ [62, 1].

Neabejotinai liaudininkų palankų Lenkijos vertinimą lėmė staigiai kintantys tarptautiniai įvykiai Europoje, pirmiausia agresyvi nacistinės Vokietijos politika kaimyninių valstybių atžvilgiu. Liaudininkams nerimą kėlė tolesni Vokietijos planai ir jau kuris laikas vietinių nacionalistų bruzdėjimai Klaipėdos krašte. Ypač 1939 m. kovo viduryje, kai Vokietija be kovos okupavo Čekoslovakiją, iškilo reali grėsmė netekti Klaipėdos. Taip klostantis įvykiams liaudininkai kėlė mintį, jog kartais „vakarykščiai priešai tampa šiandieniniais draugais“. Prieš metus užmegztus tarp Lietuvos ir Lenkijos santykius liaudininkai laikė labai svarbiais, Lenkija, „pasiryžusi atsilaikyti prieš bet kuriuos pavojus“, turinti tvirtas nuostatas ir esanti galimas stabilumo garantas. Vardan nepriklausomybės išsaugojimo liaudininkai pasisakė už realų darbą, atidedant sentimentus į šalį, bei linkėjo abiejų valstybių santykiams plėtotis „kuo normaliausiai“, kad bendradarbiaujant būtų galima išlaikyti „savųjų valstybių nepriklausomybę ir laisvę“ [64, 1]. Taigi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ankstesnę liaudininkų nuostatą „Vilniaus pagrobimas – yra Lenkijos imperializmo padarinys“ [30 1], „kol Vilniaus nėra atgautas negali būti jokių santykių“, pakeitė pragmatiškesnis šūkis „Lietuvos nepriklausomybė yra svarbiau už Vilnių“.

Požiūris į Klaipėdos kraštą ir Vokietiją

Tarpukariu Lietuvos ir Vokietijos santykiai klostėsi prieštaringai. 1923 m. pradžioje Vokietijos valdžia ne tik garantavo paramą Lietuvos vyriausybei, tariamam vietos gyventojų sukilimui Klaipėdos krašte, bet ir 1928 m. oficialiai šią teritoriją pripažino Lietuvai. Be to, Lietuvai Vokietija daugiau kaip dešimtmetį buvo viena svarbiausių prekybos partnerių [130]. Tačiau abipusiai tarpvalstybiniai santykiai kardinaliai pasikeitė, kai 4-ą dešimtmetį Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitleris: Vokietija ėmėsi radikalių priemonių grąžinti Klaipėdos kraštą į Trečiojo reicho sudėtį.

Kokios pozicijos Klaipėdos krašto ir Vokietijos atžvilgiu laikėsi K. Grinius ir jo bendražygiai? Dar 1928 m. pradžioje, prieš prasidedant Lietuvos ir Vokietijos deryboms dėl prekybos sutarties, partijos vadovybė laikėsi pozicijos, kad Lietuvai svarbiausia –Lietuvos žemės ūkio gaminiams gauti garantuotą rinką. Esą ligi šiol tos rinkos priklausiusios nuo įvairių „pripuolamų politinių aplinkybių“, užtekdavo kam nors iš Klaipėdos pasiskųsti Berlyne dėl tariamų vokiečių persekiojimų ir Vokietijos rinkos Lietuva netekdavo. Todėl liaudininkai prognozavo Lietuvai sunkias derybas [14, 1]. Derybų metu pasklidus kalboms, kad už Vokietijos rinkas savo gaminiams Lietuva siūlanti sumažinti kai kuriuos muitus ir leisti Vokietijos piliečiams laisvai pirkti žemės ir apsigyventi Lietuvoje, liaudininkų vadovybė tai vertino kaip vokiečių kolonizacijos teisę, kurios Vokietijos vyriausybė seniai siekė [46, 1]. Suteikus vokiečiams teisę įsigyti žemės Lietuvoje būtų griaunama žemės reforma „tarptautinės sutarties keliu“, „tada jau savaime turės iškilti išparceliuotų dvarų grąžinimo klausimas“ [48, 1].

1928 m. sausio 29 d. A. Voldemarui sudarius arbitražo su Vokietija sutartį, kuria ši pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai [15, 1], liaudininkai konstatavo, jog prekybos sutartis „paliko kyboti ore“, o už arbitražo sutartį Vokietija išgavo iš A. Voldemaro „visą eilę svarbių pasižadėjimų“ [86, 1]. Be to, nesant Seimo, liaudininkai kėlė klausimą, kas Lietuvos ir Vokietijos arbitražo sutartį ratifikuos [42, 1].

Paaiškėjus Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutarties sąlygoms, liaudininkai apie ją atsiliepė [61, 4, 18] itin negatyviai ir kėlė klausimą: „Prekybos ar kolonizacijos sutartis?“ Tokia pozicija buvo grindžiama argumentu, kad planuojama pasirašyti sutartimi vokiečiai įgytų teisę laisvai įvažiuoti, apsistoti ir įsikurti Lietuvoje. Prekybos, verslo ir laivininkystės srity Vokietijos piliečiams laiduotos tokios lengvatos, kokių gali net neturėti Lietuvos piliečiai. Išeiviai iš Vokietijos turės labai palankias sąlygas kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui įsigyti ir valdyti. Pagal sutartį jiems leidžiama steigti pramonės, finansų, draudimo, susisiekimo ir transporto bendroves, o mokesčių atžvilgiu jie prilyginami Lietuvos piliečiams. Liaudininkai sutartyje įžvelgė žalą tranzito tarifų srityje ir konstatavo, kad nauja tvarka „sustabdys Klaipėdos krašto augimą Rytprūsių uostų naudai“ [85, 1]. Prieita išvada, kad „dar nei viena sutartis su užsieniais nėra taip skaudžiai užgavusi mūsų gyventojų sluoksnių, kaip sutartis su Vokietija“ [16, 1]. Panašus požiūris išdėstytas Lietuvai ir Vokietijai prekybos sutartį ratifikavus [102, 1], priduriant, kad prekybos sutartis rodanti, jog „vokiečiai siekia užtikrinti savo padėtį rytuose, išplėsdami Lietuvoj savo politinę ir ekonominę įtaką, o ne rūpindamiesi Lietuvos nepriklausomybe“ [29, 1] (orig. išryškinta – M. T.). Lietuvos ir Vokietijos sutartis, pirmiausia prekybos ir laivininkystės, labai kritiškai vertino istorikai [141], tad netenka abejoti, jog liaudininkų vadovybės išsakyta kritika buvo pagrįsta.

Liaudininkai apskritai įžvelgė rimtų negerovių Klaipėdos krašte. 1929 m. sausio 17 d. „Lietuvos žinių“ vedamajame, skirtame paminėti 6 metų sukaktuvėms nuo šio krašto prijungimo prie Lietuvos, rašoma, jog Klaipėdoje „kažkas darosi ne visai gerai, kažkas mums ten gresia“. Visų pirma turėti omenyje Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių santykiai, kuriuose neliko ankstesnio entuziazmo ir nuoširdumo, o „šiandien ryškiai metasi į akis jų suskirstymas į „klaipėdiečius“ ir „žemaičius“. Klaipėdiečiai lietuviai turėję pagrindo nusivilti. Tokį įvertinimą liaudininkai grindė faktais – Klaipėdos krašte nebuvo nė vienos pradžios mokyklos, kurioje būtų dėstoma lietuvių kalba (tik Klaipėdos gimnazija ir Pagėgių progimnazija, visame krašte dvi aukštesnės mokyklos dėstomąja lietuvių kalba); mokytojų seminarijoje „lietuvybės ir dvasios nėra – suvokietinta“, tokia yra padėtis ir lietuvių kultūrinių įstaigų Klaipėdos krašte. Kaip antrasis trūkumas įvardyta per suvokietintas mokyklas, bažnyčią, administraciją, teismą ir spaudą nesulaikomai varoma krašto germanizacija“ [43, 1].

Kritiškai liaudininkai atsiliepė apie Lietuvos valdžios vykdomą politiką Klaipėdos krašte. Per ilgus dešimtmečius tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos lietuvių atsirado didelių psichologinių skirtumų, kurie išryškėjo šiam kraštui tapus sudedamąja Lietuvos dalimi. Netinkamiems santykiams įtakos turėję tai, kad Lietuvos valdžia į Klaipėdos kraštą siuntė neparengtus valdininkus, kurie smarkiai Lietuvai pakenkę („aklai primetėme kraštui viską, ką galėjome“, „susidūrę su klaipėdiečiais ir parodę savo prastesnę tvarką, mes jų akyse nustojome autoriteto“), o „nesant iš karto nustatytos bendros pastovios linijos, stoka žinovų ir tiriančių vietos žmonių gyvenimą vedė mus į didesnę netaiką su Klaipėdos krašto gyventojais“. Liaudininkai piktinosi, kad Klaipėdos krašto konvencijai vykdyti iki šiol nesą parengto įstatymo [44, 1]. Kartu išreikštas pasipiktinimas nedemokratiška padėtimi Lietuvoje, „tai ką tuomet kalbėti apie Klaipėdą“ [11, 1].

Liaudininkų manymu, Klaipėdos valdžia turėjo imtis skubių pertvarkymų, pirmiausia radikalios žemės reformos, kuri turėjo „išardyti reakcijos ir Lietuvos priešvalstybiškumo lizdus“, kaip tai padaryta Didžiojoje Lietuvoje. Tuo būdu manyta paveikti Klaipėdos krašto „gyventojų mases eiti su liaudimi, ginant visokeriopas jos teises“ [144, 1].

1930 m. balandžio 30 d. LVLS CK delegacija ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui įteikė du memorandumus, kurių viename plačiai išdėstyta Klaipėdos krašto ir Klaipėdos uosto padėtis Lietuvos ir Vokietijos santykių kontekste [17, 1]. K. Griniaus įteiktame memorandume (ant dokumento pažymėta, kad jo autoriai Karolis Žalkauskas ir Juozas Geniušas) nurodyta, jog „greta chroniško lenkų pavojaus yra atsiradęs dar ir vokiečių pavojus Lietuvos nepriklausomybei“ [58, 58]. O tų metų gruodžio 2 d. spaudoje K. Grinius pareiškė, kad vokiečiai „eis mažiausio atsparumo kryptimi“ ir kad Klaipėdos klausimo revizija Vokietijai atrodanti kaip pirmas realus politinis pasipriešinimas Versalio sutarties nustatytoms sienoms. K. Grinius laikėsi nuostatos, kad reikia prieš pavojų suburti visas tautos ir valstybės jėgas bendram darbui, bendromis pastangomis atsispirti pavojams, kurie tautai ir valstybei gresia [36, 1].

1933 m. pradžioje Vokietijos kancleriu paskyrus A. Hitlerį, nacistinė Vokietija atvirai ėmė kalbėti apie Paryžiaus taikos konferencijos nutarimų reviziją ir neslėpė planų atgauti po Pirmojo pasaulinio karo prarastas teritorijas, tarp jų ir Klaipėdos kraštą [157, 1–2]. Be to, vietos nacių aktyvistai mėgino rengti sukilimą ir Klaipėdos kraštą prijungti prie Trečiojo reicho. Lietuvos valdžia ėmėsi atitinkamų veiksmų prieš Klaipėdos krašto nacių vadų siautėjimus. 1933 m. naujuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi buvo paskirtas Jonas Navakas, jam buvo pavesta nustatyti vietos nacių nusikaltimus, uždrausti nacistinių partijų veiklą, grąžinti kraštui stabilumą. Naujojo gubernatoriaus iniciatyva valdininkai, sporto ir kitokio pobūdžio organizacijų vadovybė privalėjo nutraukti ryšius su savo centrais Vokietijoje, pradėta sekti slaptus hitlerininkų susirinkimus, varžyti jų veiklą, rinkti apie juos kaltinamąją informaciją, atiminėti ginklus. Valdininkai, vadovaujantys nacių partijų grupuotėms, buvo atleidžiami iš darbo, panaikinti net nacių partijoms priklausančių Klaipėdos krašto seimelio narių mandatai [123, 122–143].

Vokietijos valdžia ėmėsi ekonominių sankcijų prieš Lietuvą. Vokietijos vyriausybė nuo 1934 m. pradžios Lietuvai nustatytą sviesto importo kvotą sumažino daugiau kaip 70 proc., apribojo kiaulių įvežimą. Be to, Vokietijos valdžia ženkliai sumažino be muito įvežamų prekių. Toks Vokietijos valdžios sprendimas prieštaravo 1928 m. sudarytai Lietuvos ir Vokietijos sutarties 8 str. 2 daliai, kuria nustatyta, kad įvežimo, išvežimo ir pervežimo laisvės suvaržymai gali būti taikomi tik tiek, kiek bus taikomi lygiai visoms šalims. Be to, Vokietijos valdžia pakeitė mažojo pasienio susisiekimo prekių sąrašą, ženkliai sumažindama be muito įvežamų prekių kiekį. Tokie Vokietijos valdžios veiksmai pažeidė pridedamąją konvenciją prie Lietuvos ir Vokietijos 1923 m. birželio 1 d. prekybos sutarties 20 str. ir šiai konvencijai vykdyti protokolus, įsigaliojusius 1928 m. gruodžio 20 d. [66, 1]. Nors Lietuvos valdžia dėl Vokietijos veiksmų įteikė protesto notą Tautų Sąjungai [66, 1], realiai padėtis nepasikeitė.

Nepaisydama Vokietijos ekonominio spaudimo ir nesiliaujančių nacionalsocialistų siautėjimų Klaipėdos krašte, Lietuvos valdžia ir toliau laikėsi ryžtingos politikos. Pagal 1934 m. vasario 8 d. išleistą Tautai ir valstybei saugoti įstatymą numatyta bausti visus, kurie niekins ir įžeidinės lietuvių tautą, Lietuvos vyriausybę, valstybinius ženklus, vėliavą, be Lietuvos vyriausybės sutikimo ves derybas su svetimų valstybių vyriausybėmis bei jų įstaigomis ir agentais, panaudos ekonomines priemones prieš Lietuvą ir lietuvių tautos interesus ir kita. Remiantis šiuo įstatymu netrukus buvo suimti pagrindiniai vietos nacių aktyvistai bei lyderiai Ernstas Noimanas (Neumann) ir Teodoras Zasas (Sass). Tų pačių metų vasarą uždraustos nacistinės partijos.

Reaguodama į ryžtingą Lietuvos valdžios politiką, Vokietija 1934 m. kovo 14 d. paskelbė ekonominę blokadą – uždarė savo sieną Lietuvos žemės ūkio produktams. Kadangi iki santykių paaštrėjimo daugiau kaip pusė Lietuvos eksportuojamų prekių būdavo išvežamos į Vokietiją, Vokietijos ekonominės sankcijos sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonomikai. Vokietijos politika vertė Lietuvos vyriausybę imtis neįprastų priemonių.

Pagal naująją tvarką kiekvienas valstybės tarnautojas privalėjo kas mėnesį pirkti tam tikrą jo algą atitinkantį kiekį žąsų. Nepristačiusiems „žąsų kortelės“ (pažymos, kad žąsys nupirktos) tarnautojams nemokėdavo atlyginimo.

Nesiliaujant nacių siautėjimams Klaipėdos krašte, Lietuvos valdžia toliau taikė griežtas priemones – darė kratas, rinko įkalčius, suiminėjo aktyviausius hitlerininkus. Daugiausia dėmesio sulaukė 1934 m. gruodžio viduryje Kaune Lietuvos valdžios pradėtas Klaipėdos krašto nacių vadų E. Noimano ir T. Zaso bei jų šalininkų teismas [161], trukęs iki kitų metų kovo pabaigos. Tai buvo pirmasis teismas Europoje prieš nacių partijos vadus. Tardymo medžiagą sudarė daugiau kaip 10 tūkst. lapų, surištų į 32 tomus, kaltinamoji medžiaga – ginklai, uniformos, vėliavos, ženklai, instrukcijos, direktyvos ir kita susirašinėjimo medžiaga, nacistinė literatūra, ekspertizės dokumentai ir kita – teismo salėje buvo sukrauta į maždaug 300 įvairaus dydžio dėžių. Beje, tarp Klaipėdos krašto nacių vadus gynusių teisininkų buvo ir liaudininkas advokatas Aleksandras Tornau [100, 6], o tarp Lietuvos interesus gynusių civilinių ieškovų buvo liaudininkai advokatai Zigmas Toliušis ir Mykolas Sleževičius [45, 1] („Lietuvos žiniose“ buvo išspausdintos abiejų teisme pasakytos kalbos [8, 5; 34, 4]). Civiliniams ieškovams atrėmus visus nacių gynėjų priekaištus [7, 5], byla baigėsi Klaipėdos krašto nacių vadų pralaimėjimu: teisiamieji buvo apkaltinti antivalstybine veikla prieš Lietuvą, ginkluoto sukilimo rengimu, siekiant Klaipėdos kraštą atplėšti nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos. Kariuomenės teismo sprendimu nuteisti 87 asmenys, 35 išteisinti, dar 7 atliko bausmę teismo proceso metu. Į kalėjimą pasodinti 76 nacionalsocialistai. Turint mintyje to meto nacistinės Vokietijos agresyvią politiką Europoje, tai buvo neabejotinai ryžtingas Lietuvos valdžios žingsnis, įspėjantis Klaipėdos krašto vokiečius, pirmiausia A. Hitlerio šalininkus, kad panašūs veiksmai Lietuvos valdžios nebus toleruojami ir ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad prie tokios nacių teismo baigties Kaune nemažai prisidėjo liaudininkų lyderiai M. Sleževičius ir Z. Toliušis, nekyla abejonių, kad šiuo atžvilgiu valstiečių liaudininkų, kurie įžvelgė hitlerinės Vokietijos pavojų visos Europos taikai [90, 1], ir Lietuvos valdžios požiūris į Klaipėdos krašto bylą sutapo.

05_01
1 il. Klaipėdos krašto nacistų teismas Teisingumo rūmuose Kaune (Noimano ir Zaso byla). Kariuomenės Teismo salėje prie teisėjų stalo centre sėdi Kariuomenės Teismo pirmininkas plk. ltn. Silvestras Leonas. Teismo procesas vyko 1934 m. gruodžio 14 d. – 1935 m. kovo 26 d. Fotografas Mečislovas Smečechauskas. LCVA, P-22103

Keletą mėnesių Kaune vykęs teismo procesas ir jo baigtis papiktino Vokietiją – ji nutraukė su Lietuva ekonominius santykius. A. Hitlerio valdžiai darant nuolatinį politinį spaudimą, Lietuvos valdžia ėmė daryti dideles nuolaidas Kaune nuteistiems nacių vadams. Prezidentas A. Smetona mirties bausmę nuteistiesiems pakeitė laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o 1937 m. paskelbė amnestiją vienam iš Klaipėdos krašto nacių lyderių T. Zasui ir dar 35 nuteistiesiems. Kiek vėliau į laisvę buvo paleistas ir kitas nacių lyderis E. Noimanas.

Nors liaudininkai tikėjosi, kad nuteisus Klaipėdos krašto nacių vadus Vokietija apsiramins, ir džiaugėsi, kad „Europoj fašistams, rasistams ir kitiems nepasiseka sugriauti teises, ir fizinė jėga dar negali triumfuoti“ [81, 1], šios viltys nepasiteisino. A. Hitleris ir toliau vykdė ekspansinę užsienio politiką. 1938 m. Vokietija įvykdė Austrijos anšliusą, Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai toliau laikantis nuolaidžiavimo politikos, tų pačių metų rudenį prisijungė Čekoslovakijos dalį Sudetus, o kitų metų kovo pirmojoje pusėje iš Europos žemėlapio išnyko demokratinės santvarkos tarpukariu Vidurio Europoje idealas – Čekoslovakija (Hitlerio užsienio politikos agresyvią politiką skaudžiai išgyveno liaudininkai [21, 1; 89, 1]). Netrukus atėjo eilė Klaipėdos kraštui, kuris 1939 m. kovo 22 d. prieš Lietuvos valią buvo įjungtas į Vokietijos sudėtį.

Sovietų Sąjungos vertinimas

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai lietuvių skubėjo iš bolševikinės Rusijos į ką tik nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Bolševikų valdoma Sovietų Rusija iliuzijų nekėlė, bolševikų žodžiai ir veiksmai tikrovėje akivaizdžiai skyrėsi. Nepriklausoma Lietuvos valstybė netrukus pati patyrė kaimynų klastą, kai dėl valstybingumo išsaugojimo teko kautis mūšio lauke su bolševikais. Tik lietuvių sėkmė kuriam laikui atbaidė bolševikus nuo planuotos ekspansijos į Lietuvą. Abi kariavusios valstybės sudarė paliaubas. 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Taikos sutartis, kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Nors Lietuvos valdžia kovojo prieš komunistuojančius asmenis ir pogrindyje veikusią LKP, kuri 1932 m. pradžioje turėjo apie 400 narių, 1932 m. pabaigoje – 800–850 narių, 1935 m. – 1 850 narių, o 1936 m. viduryje – 1 985 narius [118, 10], oficialūs santykiai su Sovietų Sąjunga ir toliau išliko geri.Tam įtakos turėjo Sovietų Sąjungos reiškiama pozicija dėl Vilniaus krašto. Vakarams 1923 m. kovo 15 d. pripažinus Vilnių Lenkijai, Sovietų Sąjunga balandžio 5 d. nota protestavo prieš Ambasadorių konferencijos nutarimą, tarptautiniu mastu pabrėžė nesutinkanti su tokia Vakarų demokratinių valstybių nuostata ir remianti lietuvius dėl Vilniaus [56, 154]. Tokia padėtis išliko ir vėlesniu laikotarpiu. Antai 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sudaryta Nepuolimo sutartimi (pratęsta 1934 m.) sovietai pripažino Vilniaus kraštą Lietuvai. Be sutarties, buvo pasirašytas ir slaptas protokolas, vadinamasis „džentelmeniškas susitarimas“,kuriuo Lietuva įsipareigojo informuoti Sovietų Sąjungos vadovybę visais savo santykių su Baltijos šalimis, Lenkija, Vokietija ir Vakarų valstybėmis klausimais, jeigu jie rūpėtų sovietams ir būtų susiję su bendra tarptautine arba Lietuvos tarptautine padėtimi. Lietuva taip pat įsipareigojo SSRS vyriausybei pagal galimybes teikti diplomatinę pagalbą tais atvejais, kai tai galėtų būti reikšminga Sovietų Sąjungos tarptautinei padėčiai. Tokius pat įsipareigojimus Lietuvai prisiėmė ir SSRS vyriausybė. „Džentelmeniškas susitarimas“ buvo pratęstas 1931 metais [115, 92–118; 122, 168–185]. Nors slaptųjų įsipareigojimų abi valstybės nuosekliai nesilaikė, diplomatiniai Lietuvos ir SSRS santykiai išliko draugiški iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Lietuvos valdžia sovietų padedama tikėjosi atgauti prarastąją sostinę ir Vilniaus krašto klausimą iškelti į tarptautinės politikos lygmenį. Todėl tarpukariu Lietuvos užsienio politika Vilniaus klausimu išliko nukreipta į Rytus, pirmiausia į Sovietų Sąjungą [121, 39]. O Lietuvos visuomenėje vis daugiau ėmė rastis asmenų, palankiai žiūrinčių į Sovietų Sąjungą, pirmiausia – į jos užsienio politiką. Prie tokio požiūrio formavimo nemenkai prisidėjo ir Lietuvos valdžios griežtai cenzūruojama šalies periodinė spauda.

Valstiečių liaudininkų vadovybės požiūris į Sovietų Sąjungą tarpukariu buvo prieštaringas. 3-ojo dešimtmečio pabaigoje – 4-ojo dešimtmečio pradžioje liaudininkų požiūris į Sovietų Sąjungą buvo negatyvus (1927 m. liaudininkų spauda prognozavo šios komunistinės diktatūrinės valstybės suirimą ir griūtį iš vidaus [22, 1–2], 1932 m. labai negatyviai vertino sovietų vadovybės, kaip ir fašistinės Italijos valdžios, veiksmus prieš jų šalių opoziciją [87, 1], po dvejų metų M. Sleževičius Sovietų Sąjungą, kaip ir Vokietiją bei Japoniją, priskyrė prie diktatūrinių valstybių [10, 6]), o 4-ojo dešimtmečio viduryje, nacionalsocialistų partijai su A. Htleriui priešakyje įsigalėjus Vokietijoje, liaudininkų požiūris į Sovietų Sąjungą ėmė keistis. 1934 m. rugsėjį SSRS tapus Tautų Sąjungos nare, šios didelės valstybės įsijungimą į „pacifistinį frontą“ valstiečiai liaudininai laikė „dideliu ir svarbiu įvykiu“ [93, 1–2]. Liaudininkai sovietų vidaus gyvenime pradėjo įžvelgti ėjimą „demokratijos kryptimi“. Visų pirma turėta omenyje Sovietų Sąjungos komunistų partijos XVII suvažiavime pakeista valstybės konstitucija [13, 1; 92, 5; 63, 1]. Išreikšta viltis, kad Sovietų Sąjungoje „vidaus santvarka turi evoliucionuoti demokratijos pusėn“ [94, 1], „konstitucija, kad ir neefektyviai, bet vis dėlto kairiųjų kraštutinumą ne didina, bet veda demokratijos kryptimi“ [111, 1].

Kaip tik 1935 m. viduryje daugelyje Europos valstybių prasidėjo itin palankus Sovietų Sąjungos vertinimas, pirmiausia iškelta jos pacifistinė užsienio politika kaip atsvara nacistinės Vokietijos veiksmams kitų valstybių atžvilgiu. Tam įtakos turėjo oficialiai taiki sovietų užsienio politika, sovietų propagandos skelbiami tikri ir tariami pramonės, žemės ūkio, kultūros srities laimėjimai. Turint omenyje, jog Vakarų kapitalistinės valstybės dar nebuvo spėjusios atsigauti nuo 1929–1933 m. didžiosios ekonominės krizės, SSRS, kurioje nebuvo nedarbo, daugumai kėlė susižavėjimą. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarų intelektualus – rašytojus. 1935 m. birželio 21–25 d. Paryžiuje įvyko tarptautinis rašytojų kongresas kultūrai ginti. Kongrese iš viso dalyvavo 230 rašytojų iš 38 valstybių. Idėja sušaukti kongresą kilo įžymiems prancūzų rašytojams Romenui Rolanui, Andri Barbiusui, Andre Malro, Andre Žido, Lui Aragonui. Jų sumanymą karštai parėmė kitų šalių įžymūs rašytojai – Henrichas Manas, Leonas Feuchtvangeris ir kiti [76, 410]. Kongreso nariai kritiškai vertino tuometinę tarptautinę situaciją, smerkė kapitalizmą, fašizmą bei nacizmą ir aukštino Sovietų Sąjungos komunistinę santvarką. Sovietų rašytojai kongrese susilaukė ypatingo dėmesio ir pagarbos. Vokiečių rašytojas H. Manas pasveikino sovietų delegaciją ir išreiškė pageidavimą, kad sovietų rašytojai duotų pasauliui kuo puikiausių kūrinių. H. Manas akcentavo kritišką menininkų padėtį Vokietijoje, kurioje, pasak jo, istorija dar niekada „nematė“ tokio masinio rašytojų ir mokslininkų ištrėmimo, kokį surengė hitlerinė Vokietija. „Sovietų Sąjungoje, – pabrėžė H. Manas, – mes matome didžiulį kultūros augimą, veržimąsi į mokslą ir meną. Sovietų rašytojų suvažiavime Maskvoje dalyvavo valstiečiai, anksčiau buvę neraštingi, o dabar pasidarę įžymiais rašytojais. Vokietijoje mes matome priešingą procesą. Pasaulinio garso mokslininkai išvejami ir jų veikalai sudeginami, o jų vietoje pastatomi bemoksliai fašistinio aparato valdininkėliai“ [76, 415].Paryžiaus kongresas padarė didžiulę įtaką visai Europai ir jo priimti nutarimai kairiesiems tapo veiklos gairėmis, į kurias ėmė viešai orientuotis kairieji inteligentai, pirmiausia rašytojai [65, 545], taip pat ir Lietuvoje. Beje, liaudininkai, priešingai nei tautininkų ar krikdemų spauda, Paryžiaus kongresui (kaip ir 1937 m. vasarą vykusiam pasauliniam rašytojų kongresui [prasidėjo Valensijoje, tęsėsi Madride, o baigėsi Paryžiuje [77, 5]]) skyrė ypatingą dėmesį, plačiau aprašė įvykius Prancūzijos sostinėje [137]. Karštą liaudininkų pritarimą Paryžiaus tarptautiniam rašytojų kongresui ir jo nutarimams liudija vieno iš liaudininkų lyderio, „Lietuvos žinių“ redaktoriaus Jono Kardelio (vyriausiąja redaktore tuo metu buvo F. Bortkevičienė) dienraštyje išspausdintas straipsnis, kritikuojantis lietuvių rašytojus, kad šie nereaguoja „į geriausių viso pasaulio rašytojų“ ištartą žodį Paryžiuje. J. Kardelis klausė, „kaip gi atvirai mes demonstruojame dvasios menkystę? Ar jaugi taip ir toliau bus?!“ [38, 5].

Nekyla abejonių, kad liaudininkų vadovybė pritarė „Lietuvos žinių“ redaktoriaus J. Kardelio raginimui. Drauge J. Kardelio publikacija paaiškina, kodėl liaudininkų spaudoje, ypač „Lietuvos žiniose“, nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio, be buvusio trečiafrontininko Jono Šimkaus (jis buvo vienas iš „Lietuvos žinių“ redaktorių) [128],ėmė bendradarbiauti kairieji lietuvių rašytojai Kostas Korsakas-Radžvilas [147, 5], Petras Cvirka [152], Antanas Venclova [153], nekalbant jau apie ankstesnėse dalyse aptartus jaunuosius valstiečius liaudininkus. Jų publikacijose būdavo kviečiama pritarti žymių Europos rašytojų skelbtoms nuostatoms, idealizavusioms Sovietų Sąjungą, jos kultūrą, paremtą socialistiniu realizmo principu, kuris 4-ojo dešimtmečio viduryje Sovietijoje buvo paskelbtas kultu [133, 106–146]. Todėl, prisiminus jau aptartą liaudininkų vadovybės ir jaunimiečių konfliktą dėl žurnalo „Mūsų jaunimas“, turint omenyje jo turinį, neturėtų stebinti abiejų pusių susitaikymas 1939 m. rudenį, kai „Lietuvos žiniose“ būdavo siūloma skaityti sukairėjusį žurnalą „Moksleivis“ [148, 6], Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) leistą „Prošvaistę“ (redaktorius A. Venclova), kuriai toną davė sukairėję lietuvių rašytojai [134, 103–106] (pirmiausia Antanas Venclova, Salomėja Nėris, Kostas Korsakas, Vincas Krėvė, Julius Būtėnas) [129].

Tačiau grįžkime prie J. Kardelio raginimo, kuris, išskyrus kairiųjų žurnalą „Kultūra“ [76, 410], iš pradžių liko be atgarsio. Tik 1935 m. spalio antrojoje pusėje, praėjus beveik keturiems mėnesiams, Lietuvių rašytojų draugija (LRD) sureagavo į Paryžiaus tarptautinį kongreso dalyvių raginimą ir priimtoje rezoliucijoje, atsižvelgdama į kongreso dalyvių nutarimus, pasmerkė Vokietijos „grobikišką nacionalizmą“ [33, 5]. „Lietuvos žinios“, savo vedamąjį pavadinusios „Persilaužimas?“, palankiai įvertino LRD išreikštą poziciją. Liaudininkų supratimu, Lietuvos meno, kaip ir politinis bei visuomeninis, gyvenimas „pusėtinai pakrikęs, po darganotu dangum. Srovių pakrikimas, dezorientacija bei išsiblaškymas yra ta priežastis, kuri kūrėjams neduoda suvesti jėgas į vieningą kryptį, kad ji būtų galinga ir kūrybinga, lyg ir jaučiamas noras ko nauja, bet nesugebama išeiti iš užburto rato: jau ilgas laikas, kai nebuvo pajuntama, kokiais pagrindais, kokiais keliais, reikia eiti“. Todėl LRD rezoliucijos priėmimą liaudininkai vertino kaip didelį įvykį ginant šalies literatūrą ir iškėlė klausimą: „mūsų rašytojų masėj vyksta persilaužimas?“. Kartu tikėtasi, kad rašytojai vadovausis priimta rezoliucija ir eis tuo „laisvės, taikos ir humaniškumo keliu“. Liaudininkų supratimu, jeigu tuo keliu pasuks lietuvių rašytojai, „džiaugsis visa Lietuva, nes tuo keliu einant bus siekiama tiesos, gėrio ir grožio idealo. (...). Mums reikia būti tauta ir valstybe lygiai kultūriškai pajėgia, lygiai garbinga, kaip ir didžiosios. O tai yra galima tiktai laisvės ir taikos sąlygose. Jei toks yra mūsų rašytojų daugumos persilaužimas – mes jį sveikiname“ [83, 1].

Turint galvoje išdėstytas mintis, suprantama, kodėl liaudininkų spaudoje maždaug nuo 1936 m. pradžios buvo palankiai atsiliepiama apie pradėtus rengti kairiųjų, vadinamųjų lietuvių pažangiųjų rašytojų, literatūrinius vakarus [150], atsirado Vakarų intelektualų ir sovietų simpatikų atsišaukimų, kuriuose, be fašizmo ir nacionalsocializmo smerkimo, išreikštos atviros simpatijos Sovietų Sąjungai ir jos vadovui J. Stalinui [154], visuomenė raginama kovoti dėl taikos. „Lietuvos žiniose“ palankiai įvertintas pirmasis kairiųjų lietuvių rašytojų mėginamas, sutelkus visas kūrybines jėgas, 1936 m. bendradarbiauti „Literatūros“ žurnale [140]. Be to, nuo 1936 m. liepos pradžios J. Kardeliui pradėjus redaguoti „Lietuvos žinias“, skaitytojus imta supažindinti su naujausiais užsienio autorių, tarp jų kairiųjų (pvz., Uptono Sinklerio veikalo „Provokatorius“ [155, 3]), romanų ištraukomis [88, 5].

4-ojo dešimtmečio antroje pusėje liaudininkų spaudoje buvo paskelbta daugybė straipsnių, palankiai vertinančių dvišalius Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius. Vaizdui susidaryti pateikiame keletą epizodų. Štai J. Kardelis palankiai vertino 1936 m. liepos mėnesį mirusį buvusį Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrą J. V. Čičeriną, kuris 1926 m. rugsėjo 28 d. su tuometiniu Lietuvos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru M. Sleževičiumi pasirašė abiejų valstybių nepuolimo sutartį. Ten pat Sovietų Sąjunga pavadinta valstybe, kuriai „rūpi taika ir draugingi valstybių santykiai“ [39, 3]. Tų pačių metų rugsėjo 28 d. „Lietuvos žinių“ pirmajame puslapyje apie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutartį prisiminimais dalijosi pats M. Sleževičius, jis teigiamai vertino ne tik šį susitarimą, bet ir esamus abiejų šalių santykius [37, 6]. 1937 m. pradžioje liaudininkų spauda džiaugėsi Sovietų Sąjungos maršalo Aleksandro Jegorovo vizitu Lietuvoje (liaudininkų supratimu, „maršalo vizitas Baltijos valstybių santykius su didžiuoju kaimynu dar labiau sustiprins. O tų santykių tikslas ir pagrindas yra taika“ [96, 1; 132]).

Atkreiptinas dėmesys, kad straipsniai, pabrėžiantys itin draugiškus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius, aptariamuoju laikotarpiu buvo spausdinami ir oficiozinėje spaudoje [139]. Kaip minėta, tai lėmė Lenkijos po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos atimtas Vilniaus kraštas, kurį tarptautinėje plotmėje Sovietų Sąjunga, priešingai nei Vakarų didžiosios valstybės, pripažino Lietuvai [125, 140–160; 112, 75–81; 116; 117; 113; 114; 115; 121, 39–48].

Liaudininkų vadai tuo metu turėjo gana išsamų Sovietų Sąjungos vidaus gyvenimo vaizdą, kurį geriausiai perteikė su Lietuvos žurnalistų delegacija šioje valstybėje svečiavęsis „Lietuvos žinių“ redaktorius J. Kardelis. Kaip tik šiame dienraštyje 1934 m. pasirodė jo kritinių straipsnių ciklas apie Sovietų Sąjungos vidaus gyvenimą [143, 3]. Beje, tais pačiais metais Lietuvoje pasirodė valstiečio liaudininko J. Paleckio knyga „SSRS – mūsų akimis“ [73], kuri buvo parašyta po netikėto apsilankymo Sovietų Sąjungoje. Apie gautą kvietimą aplankyti SSRS J. Paleckis atsiminimuose rašo: „Šios kelionės sumanymas iškilo staiga. Vieno priėmimo Tarybų Sąjungos atstovybėje metu mano geras bičiulis, pianistas ir kompozitorius Balys Dvarionas prieina prie manęs ir sako:

– Žinai ką? Man siūlo važiuoti į Maskvą ir Leningradą koncertuoti. Važiuojame drauge.

– Važiuokite! Tai puiki proga susipažinti su Maskva. O jūs taip domitės mūsų šalimi, – pridūrė ir atstovybės sekretorius A. Fechneris.

Apsilankyti Tarybų Sąjungoje aš troškau seniai, ir staiga atsiranda tokia proga! Viena kita materialinio pobūdžio abejonė išsisklaidė paaiškėjus, kad Dvarionui bus mokamas honoraras už koncertus, o tų pinigų užteks abiem. Nutarėme važiuoti nedelsdami, kai tik gausime užsienio pasus ir vizas“ [74, 213]. Maskvos Baltarusijos traukinių stotyje J. Paleckį ir B. Dvarioną sutiko VOKS (Visasąjunginė kultūrinių ryšių su užsieniu draugija) ir Lietuvos pasiuntinybės atstovai. Nors Kremlius lankytojams tada buvo uždarytas, VOKS’o pastangomis abu keliautojus įtraukus į turistų grupę, pavyko pabuvoti ir šiame pastate [74, 221–227].

J. Paleckio knygoje be liaupsių sovietams galima aptikti ir nemažai kritiškai aprašytų epizodų iš SSRS gyvenimo [126]. Neatsitiktinai apie šią knygą kritiškai atsiliepė Maskvoje leistas LKP žurnalas „Priekalas“ [136, 651].

Pats J. Paleckis atsiminimuose nurodė, kad, knygai išėjus, jis buvo pakviestas į Sovietų Sąjungos pasiuntinybę Kaune. Susitikime sovietų atstovas Karskis knygą įvardijo kaip labai reikšmingą, o „knygos pasirodymo rezultatas buvo tas“, kad J. Paleckis buvo įtrauktas į Lietuvos žurnalistų delegaciją, pakviestą aplankyti Sovietų Sąjungos. Taigi J. Paleckis 1934 m., kaip žurnalistų delegacijos atstovas, antrą kartą apsilankė SSRS [74].

Verta atkreipti dėmesį, kad teigiamai vertindami Sovietų Sąjungos pacifistinę užsienio politiką, jos vidaus ekonomikos, kultūros augimą, liaudininkai išlaikė negatyvų požiūrį į komunizmą. 1938 m. pradžioje „Lietuvos žinių“ vedamajame buvo rašoma: „Kas buvo susižavėjęs komunizmu, dabar mato, kokį baisų krizį jis gyvena. Visų tų, kurie komunizmą kūrė, – matyt, ir nuoširdžiai kūrė, nes pakėlė ir katorgas, ir ištrėmimus, ir kovas, ir pavojus, – jau nedaug beliko gyvųjų tarpe. O tie, kurie gyvena, turbūt, nemažiau pasigenda to, ką anuomet svajojo. (...). Komunizmas pažadų netesėjo“ [78, 1]. Būtų galima pridurti, kad jokių iliuzijų dėl komunistų neturėjo senieji valstiečių liaudininkų vadai. O jaunieji valstiečiai liaudininkai su savo lyderiu Justu Paleckiu priešakyje turės savitą požiūrį, kuris išryškės Antrojo pasaulinio karo pradžioje [119, 137–161].

Baltijos antantės ir Europos demokratinių valstybių vertinimas

Save įvardiję Pabaltijo valstybių sąjungos šalininkais, liaudininkai nuolat ragino Lietuvos valdžią sudaryti Pabaltijo valstybių sąjungą [49, 1; 50, 1], o paskui „rūpintis tiesti tiltus ir į Skandinaviją“ [50, 1]. Todėl, 1934 m. rugsėjo 12 d. Lietuvai, Latvijai ir Estijai pasirašius Baltijos santarvės sutartį [79, 1], liaudininkai tokiam susitarimui karštai pritarė. Tiesa, dar gegužę liaudininkai labai nerimavo dėl Baltijos santarvės sudarymo. Pagrindinė priežastis – tuo metu Latvijoje įvykęs valstybės perversmas, kurį, būdami demokratinės santvarkos šalininkai, kitaip nei tautininkai, vertino negatyviai. Baimintasi, jog, pašalinus iš valdžios Latvijos socialdemokratų partiją, karštą Baltijos santarvės sąjungos rėmėją, ir atėjus į valdžią Latvijos ūkininkų partijai, gali neįvykti Lietuvos, Latvijos ir Estijos planuotas bendradarbiavimas [32, 1]. Taip neįvykus liaudininkai džiaugėsi ir šį įvykį laikė „dideliu politiškai morališku aktu“, kurio jie esą nuolat reikalavo iš Lietuvos valdžios. Ta proga liaudininkai trims Baltijos šalims linkėjo, kad sudaryta sąjunga tikrai pasitarnautų Pabaltijo tautų ir valstybių taikai, laisvei ir saugumui, o tarptautinėje arenoje – „bendrai taikai ir žmonijos gerovei“ [70, 1–2]. Kartu liaudininkai trijų Baltijos šalių sudarytą sąjungą laikė gerokai pavėluotu veiksmu. Todėl po penkerių metų, vis labiau komplikuojantis Baltijos valstybių užsienio politikai (apie kurią bus kalbama atskirai), liaudininkai Baltijos santarvės sudarymo delsimą pavadino labai didele klaida: „Jeigu Baltijos tautų vienybė būtų buvusi įgyvendinta žymiai anksčiau, kada ir politinės sąlygos buvo nepalyginamai palankesnės, Baltijos tautos būtų galėjusios žymiai daugiau susiglausti, susiartinti bendrų interesų gynimo labui daug geriau ir daug tvirčiau, negu jos padarė susipratusios vėliau“. Tačiau ir pakitusiomis sąlygomis, šalims atsidūrus panašioje situacijoje (pirmiausia 1939 m. rudenį į savo teritorijas įsileidus tam tikrą skaičių SSRS karių), liaudininkai manė, kad dar įmanomi bendri veiksmai, kurių tikslas – atlaikyti Baltijos valstybių laisvę ir savarankiškumą [52, 1].

Atsižvelgus į tai, jog tarpukariu net ir po Baltijos santarvės sudarymo Lietuva, Latvija ir Estija artimesnių santykių neišplėtojo (nekalbant apie liaudininkų norą, kad prie šios Baltijos sąjungos prisijungtų Suomija [3, 1] ir Lenkija ar net Balkanų valstybės), sunkiai suvokiama, kad tokie santykiai galėjo būti išplėtoti Antrojo pasaulinio karo pradžioje, juolab kad neutralitetą pasiskelbusių Baltijos šalių likimas dabar priklausė nuo didžiųjų kaimynų, pirmiausia Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, tolesnių planų. Tenka apgailestauti, jog Lietuvos valdžia visų pirma dėl konflikto su Lenkija dėl Vilniaus krašto, kuriuo meistriškai naudojosi Sovietų Sąjunga ir Vokietija [138], taip ir nesugebėjo nustatyti glaudžių santykių su kitomis Baltijos šalimis. Galbūt todėl po 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos įteikto ultimatumo Lietuvai, kurio taip ir nepasmerkė Latvija ir Estija, liaudininkams teko pripažinti, kad „sunkiomis ir svarbiomis mums dienomis Baltijos santarvės autoritetas ne tiktai neišnaudotas, bet net nepanaudotas. Tai užsienių politikos balanse sudaro žymų mūsų nenaudai minusą“ [2, 1].

Antra vertus, ir nesant realių artimų santykių tarp trijų Baltijos šalių liaudininkai džiaugėsi Latvijos ir Estijos laimėjimais; net sudėtingomis sąlygomis 1940 m. pradžioje, Estijai minint savo valstybingumo 20-metį, viltasi, kad Estija, kaip ir Lietuva bei Latvija, išsaugos savo nepriklausomybę [20, 1].

Liaudininkai itin vertino demokratines Europos valstybes, sugebėjusias tarpukariu išlaikyti nepakitusį valdymą. Todėl, kalbėdami apie demokratiją, liaudininkai dažnai prisimindavo Skandinavijos [127] ar kitas demokratines valstybes ir laikė jas sektinu pavyzdžiu Lietuvai. Antai 1931 m. vasarą „Lietuvos žinios“ negailėjo gerų žodžių demokratinei Danijai, kurios parlamentinę santvarką laikė „tikrąja nepriklausomybės galia“ [101, 1]. Panašiai vertinta demokratinė JAV [159, 1] ir jos prezidento Franklino Ruzvelto „kilnieji pareiškimai“, liečiantys mažųjų tautų reikalus [110, 1]. Viltasi, kad ši valstybė, „tikra taikos šalininkė“, įsitrauks į „bendrą visai žmonijai rūpimą taikos darbą“ [1, 1].

Turint omenyje, kad po Pirmojo pasaulinio karo iš susikūrusių naujų valstybių tik Čekoslovakijai ir Suomijai pavyko išlaikyti demokratinę santvarką, šios valstybės [18, 1], pirmiausia Čekoslovakija [124], buvo idealas valstiečiams liaudininkams [27, 1]. Spaudoje palankiai atsiliepta apie Čekoslovakijos lyderius Tomašą Masaryką [151, 1] (jis buvo vadinamas „žmonijos švyturiu“ [109, 1]) ir Edvardą Benešą [149], gėrėtasi jų kalbomis [142, 3] ir raštais [145, 62], o Čekoslovakija laikyta „pavyzdinga valstybe“ [82, 1]. Antai 1938 m. rugsėjo viduryje „Lietuvos žinių“ vedamajame džiaugiamasi, kad Čekoslovakija ne tik apgynė savo laisvę, į kurią smarkiai kėsintasi, bet „savo laikysena ir pasiryžimu Čekoslovakija sustiprino visoje Europoje taiką ir jos dvasią“ (orig. išskirta – M. T.). Čekoslovakija laikyta pavyzdžiu ne tik mažoms, bet ir didelėms valstybėms. Jai linkėta toliau laikytis ir saugoti demokratiją, o prezidentas Tomašas Masarykas vertintas kaip „išlaisvintojas, didysis Europos demokratas“ [107, 1; 5, 1].

1938 m. rugsėjo pabaigoje Miuncheno konferencijoje gavus Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pritarimą nacistinei Vokietijai prievarta prisijungti dalį Čekoslovakijos – Sudetų kraštą, liaudininkai skaudžiai išgyveno šį įvykį ir laikė niekaip nepateisinamu „gėdingu poelgiu“ [23, 1]. „Lietuvos žinių“ vedamajame teigiama, kad Čekoslovakijos padalijimas ir su tuo susiję įvykiai – „gili, kad ir tyli, be patrankų ugnies, žmonijos tragedija“ [40, 1].

Atskiro aptarimo vertas 1938 m. spalio pradžioje išspausdintas „Lietuvos žinių“ vedamasis „Čekoslovakijos tragedijos pamokos“. Jame redakcija pripažįsta, kad šiandien Čekoslovakija pergyvena milžinišką tragediją, visa žmonija priblokšta įvykių, kurių nėra su kuo palyginti, didžiosios galybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija – kapituliavo prieš A. Hitlerį, „šiandien buvusios valstybės nebetenka savo vertės“, Europos situacija apsivertė aukštyn kojomis, kiekvienas galvoja: kas bus toliau? Kaipgi susiorientuoti? Primenama, jog Čekoslovakija turėjo geriausią Europoje kariuomenę, turėjo sąjungininkus Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Mažosios Antantės valstybes ir Sovietų Sąjungą, tačiau neišgelbėta nuo padalijimo. Pamėginta atsakyti į klausimą: „Kuo gi šiandien Čekoslovakija galingiausia ir pastoviausia?“ Šalia pateiktas atsakymas: „savo tautiniu susipratimu, savo kultūra ir savo politine konsolidacija. Čekoslovakija stipri tiek, kiek ji vieninga ir, visų pirma, kiek ji tautiškai ir politiškai susipratusi. Iš to kvietė padaryti išvadas“ [6, 1]. Tautų Sąjungai aštrios kritikos dėl Čekoslovakijos likimo negailėjo ir liaudininkų lyderis M. Sleževičius [97, 1].

Apskritai liaudininkai iki vadinamojo Miuncheno suokalbio didžiausiu taikos garantu Europoje laikė ne pačią Tautų Sąjungą (liaudininku supratimu, „iš pirmųjų dienų Tautų s-ga gavusi smūgį (Vilnius), netenka projektuotos galios ir reikšmės“ [24, 1]), o pagrindines Tautų Sąjungos nares – Prancūziją ir Didžiąją Britaniją. 4-ąjį dešimtmetį liaudininkų vadovybė manė, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija dar gali grąžinti Tautų Sąjungos autoritetą ir įtaką [135], bet atskirais atvejais šių valstybių atžvilgiu buvo reiškiamos abejonės [158]. Čekoslovakijos tragedija, Tautų Sąjungos ir jos lyderių Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bejėgiškumas vertė liaudininkus į šias demokratines valstybes žiūrėti negatyviai, juo labiau kad 1939 m. kovo viduryje Vokietijai prisijungiant Čekoslovakiją Tautų Sąjunga toliau laikėsi nuolaidžiavimo agresoriui politikos. Todėl liaudininkų spaudoje dar kartą buvo iškeltas Tautų Sąjungos bejėgiškumas [9, 1]. Netolimi įvykiai tik patvirtino valstiečių liaudininkų vadovybės nuogąstavimus, kad demokratinės Vakarų valstybės tikrai bejėgės garantuoti taiką Europoje.

Išvados

  1. Vertindami Lietuvos ir Lenkijos santykius, liaudininkai laikėsi nuostatos, kad pirmiausiai Lenkija privalo sugrąžinti Lietuvai Vilniaus kraštą, tik po to galimas normalus šių valstybių santykių užmezgimas. Tačiau 1938 m. kovą, Lenkijai ultimatumu privertus Lietuvos valdžią užmegzti diplomatinius santykius, liaudininkai palaipsniui pakeitė savo požiūrį, manydami, kad Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimas yra svarbiau už Vilniaus kraštą. Turint omenyje tuo metu iškilusią Antrojo pasaulinio karo grėsmę, toks valstiečių liaudininkų požiūris turėjo racionalumo.
  2. Liaudininkų vadovybė pagrįstai kritikavo šalies valdžią dėl pernelyg didelio nuolaidžiavimo vokiečiams Klaipėdos krašte bei perpėdavo ją apie nacistinės Vokietijos planus siekiant susigrąžinti Klaipėdos kraštą. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje perspėjimams pasitvirtinus, galima teigti, kad liaudininkų numatytas pavojus iš Vokietijos pusės buvo pagrįstas.
  3. Nusivylę Tautų Sąjunga, iš Lenkijos, o ypač iš Vokietijos pusės, matydami grėsmę Lietuvai, 4-ame dešimtmetyje valstiečių liaudininkai pradėjo palankiai vertinti Sovietų Sąjungą, pirmiausia jos skelbiamą oficialiai pacifistinę užsienio politiką. Sprendžiant iš valstiečių liaudininkų vadovybės, pirmiausia iš jos lyderio Mykolo Sleževičiaus, itin palankių pasisakymų apie šią valstybę, pabrėžiant draugiškus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius, galima kalbėti apie liaudininkų didelį pasitikėjimą šios valstybės atžvilgiu. O valstiečių liaudininkų spaudoje spausdintos dažnos publikacijos apie teigiamą Sovietų Sąjungos įvaizdį, ypač okupacijos išvakarėse, leidžia kalbėti apie liaudininkų prisidėjimą prie Sovietų Sąjungos teigiamo įvaizdžio formavimo lietuvių visuomenėje.
  4. Liaudininkų vadovybės kritiškas požiūris į Tautų Sąjungą, tarpukariu vykdžiusią nuolaidžiavimo politiką Vokietijai ir kitoms valstybėms agresorėms, dažnai išreikšta abejonė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vykdoma užsienio politika mažų valstybių atžvilgiu, palankus įvertinimas tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos sudarytos Baltijos antantės 1934 m. rugsėjo 12 d., leidžia teigti, kad valstiečių liaudininkų užimta pozicija buvo pagrįsta.

Šaltiniai

  1. Ateitis bus kitokia (vedamasis). Lietuvos žinios,1936, gegužės 28, nr. 120, p. 1.
  2. Baltijos santarvė ir kritiškosios dienos (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, balandžio 11, nr. 82, p. 1.
  3. Baltijos santarvė ir Suomija (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, gegužės 23, nr. 115, p. 1.
  4. Būkime protingi ir taurūs (vedamasis). Lietuvos žinios,1938, kovo 28, nr. 70, p. 1.
  5. Čekoslovakijos Respublikos sukaktuvės (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, spalio 28, nr. 248, p. 1.
  6. Čekoslovakijos tragedijos pamokos (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, spalio 4, nr. 227, p. 1.
  7. Civiliai ieškovai atrėmė visus gynėjų priekaištus. Lietuvos žinios, 1935, kovo 20, nr. 65, p. 5.
  8. Civilinis ieškovas adv. Z. Toliušis. Lietuvos žinios, 1935, kovo 11, nr. 57, p. 5.
  9. Chaosas ir naujos formacijos (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, spalio 3, nr. 224, p. 1.
  10. Dalyvis. Jaunimiečių suvažiavimas Šiauliuose. Lietuvos žinios, 1934, vasario 6, nr. 30, p. 6.
  11. Dar šis tas prie Klaipėdos klausimo (vedamasis). Lietuvos žinios, 1929, gruodžio 27, nr. 294, p. 1.
  12. Dėl Lenkijos pasiūlymų (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, sausio 16, nr. 12, p. 1.
  13. Demokratijos kryptimi (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935, vasario 28, nr. 49, p. 1.
  14. Deryboms su Vokietija prasidedant (vedamasis). Lietuvos žinios,1928, sausio 23, nr. 18, p. 1.
  15. Derybų su Vokietija išvados. Lietuvos žinios, 1928, sausio 31, nr. 25, p. 1.
  16. Draugai ar priešai? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1929, sausio 24, nr. 20, p. 1.
  17. Du L. Valst. Liaud. S-gos Centro Kom. memorandumai vyriausybei. Lietuvos žinios, 1930, gegužės 2, nr. 98, p.1.
  18. Dvidešimt Suomijos laisvės metų (vedamasis). Lietuvos žinios, 1937, gruodžio 7, nr. 279, p. 1.
  19. Elta. Oficialus pranešimas apie naują vyriausybę. Lietuvos žinios,1938, kovo 26, nr. 69, p. 12.
  20. Estijos laisvės šventė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1940, vasario 24, nr. 45, p. 1.
  21. Europos tragedija ir Austrijos likimas [vedamasis]. Lietuvos žinios, 1938, kovo 12, nr. 57, p. 1.
  22. Galo pradžia. Lietuvos žinios, 1927, lapkričio 17, nr. 260, p. 1–2.
  23. Gėdingoji raida ir didžiųjų konservatorių kapituliacija (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, rugsėjo 21, nr. 213, p. 1.
  24. Gera kryptis (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935, balandžio 4, nr. 78, p. 1.
  25. Gruodžio 10 d. aktas ir jų reikšmė Lietuvai (vedamasis). Lietuvos žinios,1927, gruodžio 15, nr. 283, p. 1.
  26. Gyvenimo logika (vedamasis). Lietuvos žinios, 1927, gruodžio 10, nr. 279, p. 1.
  27. Herojiška respublika taikos stiprintojos rolėje (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, birželio 8, nr. 127, p. 1.
  28. Į Golgotą (vedamasis). Lietuvos žinios,1927, gruodžio 12, nr. 280, p. 1.
  29. Iliuzijos ir tikrumas (vedamasis). Lietuvos žinios, 1929, kovo 2, nr. 51, p. 1.
  30. Imperializmo padariniai ir Vilnius (vedamasis). Lietuvos žinios, 1937, spalio 9, nr. 230, p. 1.
  31. Istorinė valanda (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, kovo 19, nr. 63, p. 1.
  32. Įvykiai Latvijoj (vedamasis). Lietuvos žinios, 1934, gegužės 18, nr. 112, p. 1.
  33. j. š. [Šimkus J.]. Lietuvos rašytojai pasmerkė grobikišką nacionalizmą. Lietuvos žinios, 1935, spalio 21, nr. 241, p. 5.
  34. Jau mušė 12-ta pavojaus valanda, kai įspėtas sukilimas, sako civil. ieškovas adv. M. Sleževičius. Lietuvos žinios, 1935, kovo 12, nr. 234, p. 4.
  35. Ką mes turime pasakyti (vedamasis). Lietuvos žinios,1937, gruodžio 23, nr. 292, p. 1.
  36. KARDELIS, Jonas. Ką sako Dr. K. Grinius Vilniaus ir Klaipėdos klausimu. Lietuvos žinios, 1930, spalio 2, nr. 224, p. 1.
  37. KARDELIS, Jonas. Ką sako Mykolas Sleževičius pasirašęs Lietuvos-SSSR nepuolimo sutartį, kuriai šiandie sueina 10 metų. Lietuvos žinios, 1936, rugsėjo 28, nr. 217, p. 1, 6.
  38. KARDELIS, Jonas. Ko tyli mūsų rašytojai? Lietuvos žinios, 1935, liepos 27, nr. 169, p. 5.
  39. KARDELIS, Jonas. Mirė tas, kuris su Lietuva pasirašė nepuolimo sutartį. Žinios, 1936, liepos 9, nr. 14, p. 3.
  40. Karo šį kartą išvengs, bet Čekoslovakija padalyta ir taika nelaimėta (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, rugsėjo 30, nr. 221, p. 1.
  41. Kas laimėta Ženevoj? (vedamasis). Lietuvos žinios,1927, gruodžio 19, nr. 286, p. 1.
  42. Kas ratifikuos mūsų sutartį su Vokietija? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, vasario 4, nr. 29, p. 1.
  43. Klaipėda delendam esse (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, sausio 17, nr. 13, p. 1.
  44. Klaipėdos klausimas (vedamasis). Lietuvos žinios, 1929, gruodžio 19, nr. 290, p. 1.
  45. Klaipėdos nacių byla tęsiama. Lietuvos žinios, 1934, gruodžio 17, nr. 288, p. 1.
  46. Ko laukia iš mūsų Vokietija (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, sausio 25, nr. 20, p. 1.
  47. Kokiais sumetimais? (vedamasis). Lietuvos ūkininkas, 1933, nr. 15, p. 1.
  48. Kur einame? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, sausio 26, nr. 21, p. 1.
  49. L. V. L. S. Centro Komitetas. Valstiečiai Liaudininkai už Pabaltijo sąjungą. Lietuvos ūkininkas, 1933, nr. 14, p. 1.
  50. Kokiais sumetimais? (vedamasis). Lietuvos ūkininkas, 1933, nr. 15, p. 1.
  51. L. Valstiečių Liaudininkų s-gos centro tarybos rezoliucijos. Lietuvos žinios,1929, lapkričio 27, nr. 271, p. 3.
  52. Latvių tautos šventė. Baltijos valstybių vienybė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1939, lapkričio 18, nr. 263, p. 1.
  53. Lenkijos vyriausybės ultimatumas Lietuvai. Lietuvos žinios, 1938, kovo 19, nr. 63, p. 2.
  54. Lietuvos Lenkijos bylos sprendimo smulkmenos. Lietuvos žinios,1927, gruodžio 12, nr. 280, p. 1.
  55. Lietuvos socialdemokratų ir Lenkijos socialistų pareiškimas Vilniaus klausimu. Lietuvos žinios,1927, gruodžio 29, nr. 293, p. 1.
  56. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinė literatūros leidykla, 1961, t. 4, p. 154.
  57. Lietuvos vyriausybė patenkino Lenkijos ultimatumą. Lietuvos žinios,1938, kovo 19, nr. 63, p. 1.
  58. LVLS CK pirmininko dr. K. Griniaus memorandumas (nuorašas) 1930 11 22. Lietuvos moklų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius (toliau LMAVB RS), f. 199–262, l. 58.
  59. LVLS CK valstiečių liaudininkų kuopoms ir atskiriems nariams (data nenurodyta). LMAVB RS, f. 199–292, l. 25–27.
  60. LVLS suvažiavimo, įvykusio 1929 01 13, rezoliucija dėl užsienio politikos. LMAVB RS, f. 199–45, l. 18.
  61. LVLS visuotinio metinio atstovų suvažiavimo protokolas 1929 01 13. LMAVB RS, f. 199–45, l. 4, 18.
  62. Mažųjų valstybių neitralumas ir saugumas (vedamasis). Lietuvos žinios,1938, spalio 20, nr. 241, p. 1.
  63. Mėnesiui praėjus (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, liepos 11, nr. 126, p. 1.
  64. Metai normalių santykių su Lenkija (vedamasis). Lietuvos žinios,1939, kovo 18, nr. 63, p. 1.
  65. Mirė Henri Barbiusas. Kultūra, 1935, nr. 9, p. 545.
  66. Naujas Lietuvos protestas Vokietijai. Lietuvos žinios, 1934, sausio 25, nr. 20, p. 1.
  67. Nauji asmens Lietuvos vyriausybėje. Lietuvos žinios, 1938, gruodžio 6, nr. 280, p. 12.
  68. Naujų santykių akivaizdoje (vedamasis). Lietuvos žinios,1938, balandžio 9, nr. 81, p. 1.
  69. Ne iš karto, bet laipsniais (Gruodžio 7 d. Ženevoj) (vedamasis). Lietuvos žinios, 1927, gruodžio 9, nr. 278, p. 1.
  70. Pabaltijo santarvė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1934, rugpjūčio 31, nr. 297, p. 1–2.
  71. PALECKIS, Justas. Administracijos linija agonijos išvakarėse. Lietuvos žinios, 1938, kovo 23, nr. 66, p. 3.
  72. Paleckis J. Kalbos, pasakytos Valstybės teatre 1938 03 20, tekstas. LNMMB RS, f. 130–1602 (rankraščio lapai nenumeruoti).
  73. PALECKIS, Justas. SSRS – mūsų akimis.Kaunas: Raidė, 1933.
  74. PALECKIS, Justas. Dviejuose pasauliuose.Vilnius: Vaga, 1983.
  75. PALECKIS, Justas. Tragingasis paadministracijo krūmas arba Lietuvos-Lenkijos santykiai Ual-Ualas. Lietuvos žinios,1938, kovo 19, nr. 63, p. 8.
  76. Paryžiaus kongresas. Kultūra,1935, nr. 6–7, p. 410.
  77. Pasaulinis rašytojų kongresas. Lietuvos žinios, 1937, liepos 24, nr. 165, p. 5.
  78. Pasiilgimas žmogiškumo ir nusivylimas „dinamiškumu“ (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, sausio 14, nr. 10, p. 1.
  79. Pasirašyta Pabaltijo santarvės sutartis. Lietuvos žinios, 1934, rugsėjo 13, nr. 207, p. 1.
  80. Pasitvirtina? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, kovo 31, nr. 76, p. 1.
  81. Patys kalti ir patys rėkia (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935 kovo 28, nr. 72, p. 1.
  82. Pavyzdinga valstybė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935, spalio 28, nr. 247, p. 1.
  83. Persilaužimas? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935, spalio 22, nr. 242, p. 1.
  84. Prieš Vilniaus klausimo „sprendimą“ (vedamasis). Lietuvos žinios,1928, rugpjūčio 14, nr. 178, p. 1.
  85. „Prekybos ar kolonizacijos sutartis?“ (vedamasis). Lietuvos žinios, 1929, sausio 21, nr. 17, p. 1.
  86. Pyragai iš Berlyno (vedamasis). Lietuvos žinios, 1928, sausio 31, nr. 25, p. 1.
  87. Reakcija ir opozicija (vedamasis). Lietuvos žinios, 1932, sausio 23, nr. 18, p. 1.
  88. Redakcija. Mūsų nauji romanai. Lietuvos žinios, 1936, liepos 11, nr. 126, p. 5.
  89. Rimties valanda. Reikia visiems susirūpinti [vedamasis]. Lietuvos žinios, 1938, rugsėjo 24, nr. 216, p. 1.
  90. Rudasis pavojus Europai (vedamasis). Lietuvos žinios, 1934, gegužės 12, nr. 108, p. 1.
  91. Skyr. „Kronika“. Lietuvos žinios, 1938, kovo 21, nr. 64, p. 7.
  92. Sovietų Sąjungos konstitucija. Žinios, 1936, birželio 24, nr. 2, p. 5.
  93. SSRS priėmus Tautų sąjungon (vedamasis). Lietuvos žinios, 1934, rugsėjo 19, nr. 213, p. 1–2.
  94. Stalino pareiškimai (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, kovo 7, nr. 63, p. 1.
  95. ŠKIRPA, Kazys. Lietuvos nepriklausomybės sutemos. Vilnius: Chicago, 1996, p. 65.
  96. Taikos stiprinimo gairėmis. SSSR maršalo atsilankymo proga (vedamasis). Lietuvos žinios, 1937, vasario 18, nr. 39, p. 1.
  97. Tarptautinė šių dienų būklė. M. Sleževičiaus paskaitos turinys. Lietuvos žinios, 1938, spalio 31, nr. 250, p. 1.
  98. Tarybos sprendimas ir Vilniaus klausimas (vedamasis). Lietuvos žinios,1927, gruodžio 13, nr. 281, p. 1.
  99. Tautų Sąjungos Tarybos rezoliucijos lietuvių lenkų ginče oficialinis tekstas. Lietuvos žinios,1927, gruodžio 15, nr. 283, p. 1.
  100. Teisiamieji taria paskutinį žodį. Lietuvos žinios, 1935, kovo 21, nr. 66, p. 6.
  101. Tikroji nepriklausomybės galia (vedamasis). Lietuvos žinios, 1931, liepos 6, nr. 149, p. 1.
  102. Uždangą atskleidus (vedamasis). Lietuvos žinios, 1929, vasario 26, nr. 47, p. 1.
  103. Vakarykštės demonstracijos Kaune. Lietuvos žinios,1938, kovo 22, nr. 65, p. 9.
  104. Valst. saug. ir kriminal. polic. Šiaulių apygardos 1938 m. kovo mėnesio politinių partijų bei organizacijų veikimo apžvalga. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliauLCVA), f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 321.
  105. Valst. saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos apžvalga 1938 m. kovo mėnesio. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 327–328.
  106. Vidaus informacijos skyriaus nurodymai ir instrukcijos dėl vidaus ir užsienio įvykių skelbimo laikraščiuose 1935–1939 m. LMAVB RS, f. 54–89, l. 3–4.
  107. Vis tiek teisybė laimės! Lietuvos žinios, 1938, rugsėjo 14, nr. 207, p. 1.
  108. VSD agentūros skyriaus apie politinių partijų ir organizacijų veikimą 1938 m. kovo mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 307–308.
  109. Žmonijos švyturys (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935, kovo 7, nr. 54, p. 1.
  110. 10–15% (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, sausio 7, nr. 4, p. 1.
  111. 1937 metų angoj (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, gruodžio 31, nr. 268, p. 1.

Literatūra

  1. BUTKUS, Zenonas. Naujas liudijimas apie Lietuvos okupaciją 1940 m. Kultūros barai, 2002, nr. 1, p. 75–81.
  2. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Augustino Voldemaro ir Stasio Lozoraičio valstybės saugumo koncepcijos tarpukario Lietuvoje. Lietuvos nacionalinis saugumas: teorija ir realijos. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994.
  3. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutarties sudarymo analizė.Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1996.
  4. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926–1938). Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Vilnius: Vaga, 1999.
  5. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.
  6. LAURINAVIČIUS, Česlovas. Politika ir diplomatija. Kaunas: Naujasis lankas, 1997.
  7. Lietuvos komunistų partija skaičiais. Statistikos dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1976, p. 10.
  8. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Justas Paleckis ir jaunieji valstiečiai liaudininkai Lietuvai atgaunant Vilniaus kraštą (1939 m. ruduo). Vilniaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 137–161.
  9. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996,p. 344.
  10. TRUSKA, Liudas. Kas traukė į Rusijos glėbį? Geopolitinė Lietuvos orientacija 1918–1940 metais. Darbai ir dienos, 2002, nr. 30.
  11. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). Vilnius: Versus Aureus, 2007, t. 1, p. 168–185, 530–536.
  12. ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Klaipėdos kraštas 19231939. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 122–143.

Komentarai

  1. Apie Lietuvos ir Čekoslovakijos santykius tarpukariu plačiau žr.: BUKELEVIČIŪTĖ, Dalia. Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 19181939 metais. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.
  2. Apie tai išsamiau žr.: BUTKUS, Zenonas. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940). Darbai ir dienos, 1998, nr. 7, p. 141–160.
  3. Be parašytos knygos ir straipsnių spaudoje, J. Paleckis savo kelionių po Sovietų Sąjungą įspūdžius plačiau pristatė visuomenei. Antai 1934 m. birželio 3 d. Kaune įvyko kolektyvinis žurnalistų, parvykusių iš Sovietų Sąjungos, pranešimas apie sovietų gyvenimą. J. Paleckis labai palankiai atsiliepė apie Sovietų Sąjungą, iškėlė šios komunistinės valstybės didelius pasiekimus industrializacijoje, ypač ten vykdomus penkmečio planus ir pan. Liaupsino sovietų kultūrą (Valdininko J. Šabano raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 06 04. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 458–463, 465–467). Tačiau, kaip dažnai nurodoma istoriografijoje, atsiminimai nebuvo tik akla panegirika Sovietų Sąjungai. J. Paleckis pastebėjo ir trūkumų Sovietų valstybėje. Apie tai liudija keletas J. Paleckio pasisakymų. Atsakydamas į klausimus jis teigė, kad Sovietų Sąjungos gyvenimas disciplinuotas. „Priešingi gaivalai negauna progos pasireikšti, nes yra gerai sutvarkyta milicija. (...) Patys sovietai neneigia, kad pas juos yra diktatūra“. Į klausimą, ar Sovietų Sąjungoje yra spaudos laisvė, teigė, kad „ten tėra tik vienos krypties spauda, todėl tokio klausimo ten negali būti“. Kalbėdamas apie inteligentijos gyvenimą, J. Paleckis nurodė, kad apie inteligentijos nuotaikas sunku ką nors pasakyti. Galima pastebėti senos inteligentijos nepasitenkinimą esama tvarka. Pabaigoje teigė, kad apskritai Sovietų Sąjunga yra „didelis kraštas su daugeliu problemų. Mes neturim į Sovietų Rusiją (Sąjungą – M. T.) žiūrėti naiviai“. J. Šabano raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 06 04. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 467.
  4. Bendrai apie Skandinaviją Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 žr.: GRIGARAVIČIŪTĖ, Sandra. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 19181940 metais. Vilnius: Saulabrolis, 2002.
  5. Įdomumo dėlei galima pažymėti, kad J. Šimkus vienas pirmųjų 1936 m. pradžioje „Lietuvos žiniose“ pasmerkė Norvegijos rašytoją Knutą Hamsuną, viešai šlovinusį A. Hitlerį ir jo kuriamą santvarką Vokietijoje (ŠIMKUS, Jonas. Apie Knutą Hamsuną dabar. Lietuvos žinios, 1936, sausio 11, nr. 8, p. 5), tačiau, praėjus trims metams, jo kūrinius vis tik siūlė išsiversti į lietuvių kalbą (ŠIMKUS, Jonas. „Senelis“ Knutas Hamsunas. Lietuvos žinios, 1939, rugpjūčio 12, nr. 182, p. 5).
  6. Išėjo iš spaudos „Prošvaistės“ trečioji knyga (sk. Literatūros kronika). Lietuvos žinios, 1939, rugsėjo 16, nr. 184, p. 5; „Prošvaistės“ IV knyga (sk. Literatūros kronika). Lietuvos žinios, 1940, vasario 10, nr. 34, p. 5; Žurnalas, kurio programa – meilė menui, tiesai, laisvei ir Lietuvai. Lietuvos žinios, 1940, kovo 2, nr. 51, p. 5. Pažymėtina, kad J. Kardelis 1940 m. kovo antroje pusėje labai palankiai atsiliepė apie M. Gorkio veikalo „Miesčionys“ pjesės pastatymą teatre (režisierius B. Dauguvietis) (KARDELIS, Jonas. Gorkio miesčionys. Lietuvos žinios, 1940, kovo 21, nr. 66, p. 20).
  7. Išsamiau apie Lietuvos ir Vokietijos santykius žr.: ŽOSTAUTAITĖ, Petronėlė. Klaipėdos kraštas 19231939. Vilnius: Mokslas, 1992; SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras – tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 12 16–1929 09 19). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 236–239; GAIGALAITĖ, Aldona. Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu (1929 11 08–1934 06 12). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 268–272; GAIGALAITĖ, Aldona. Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo (1934 06 12–1936 12 05). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 304–310.
  8. Išsamiau apie tikruosius sovietų maršalo vizito tikslus žr.: BUTKUS, Zenonas; ILMJARV M. SSRS generalinio štabo viršininko maršalo Aleksandro Jegorovo 1937 m. vasario 15–26 d. vizito į Lietuvą, Latviją ir Estiją ataskaita. Lietuvos istorijos studijos, 2008, t. 22, p. 178–201.
  9. Išsamiau apie tyrimus toje srityje žr. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvių politinių partijų ir ideologinių srovių (iki 1940 m.) istoriografija. Istorija, 2011, nr. 84, p. 49–65.
  10. Išsamiau žr. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010, p. 106–146.
  11. Likus beveik dviem mėnesiams iki Lietuvos okupacijos, Spaudos ir draugijų skyriaus vadovo Domas Stankūnas apie Lietuvių rašytojų draugiją (LRD) rašė: „Šiandien mūsų Rašytojų D–ja, ypač jos vadovaujantis elementas yra prijaučiantis radikaliai kairiosioms pažiūroms /rodos, kad joms nebus svetimos anarchistinės arba net komunistinės idėjos/. Jau žinomi mūsų visuomenėje rašytojai: Krėvė Mickevičius, Liudas Gira, Cvirka, Venclova, Boruta, Marcinkevičius ir kt. yra gana radikališkai kairiųjų pažiūrų. Jų raštuose dažnai atsispindi kova prieš valstybės valdžios organus, kova dėl neribotos asmens laisvės, net kova prieš valstybę kaip tokią“ (Spaudos ir draugijų skyriaus vadovo Domo Stankūno Pro memoria „Spaudos tvarkymo ir jos priežiūros reikalu“, rašyta 1940 04 13. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 226, l. 103–106).
  12. Persilaužimas? (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935, gruodžio 27, nr. 295, p. 1. Tai visų pirma pasakyta apie 1935 m. pabaigoje prasidėjusį Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos glaudesnį bendradarbiavimą, kurį liaudininkai vertino ypač teigiamai ir laikė, kad Tautų Sąjunga „ėmė gyvendinti (įgyvendinti – M. T.) savo pakto dvasią bei turinį“. (Praėjo 1935-ieji metai (vedamasis). Lietuvos žinios,1935, gruodžio 31, nr. 298, p. 1. Tautų Sąjunga ir mes (vedamasis). Lietuvos žinios, 1937 rugpjūčio 12, nr. 181, p. 1.
  13. „Priekalo“ teigimu, skaitytojas turi atsiminti, kad tai rašo sovietų tvarkos priešas ir kapitalistinės tvarkos garbintojas: „Didelė klaida būtų nekritiškai priimti šią knygą“. Knygos autorius J. Paleckis įvardintas: „buržuazinis lietuvių laikraštininkas“. (Pranskus B. ir V. G. J. Paleckis ir SSRS – mūsų akimis. Priekalas, 1933, nr. 11, p. 651)
  14. „Tarptautinis rašytojų Kongresas kultūrai ginti“. Lietuvos žinios, 1935, birželio 28, nr. 145, p. 5; Rašytojų internacionalas. Lietuvos žinios, 1935, liepos 6, nr. 151, p. 5; MANN, Heinrich. Kultūros gynimas. Lietuvos žinios, 1935, rugpjūčio 3, nr. 175, p. 5 (straipsnis perspausdintas iš vokiečių leidinio: „Die neue Weiltbühne“).
  15. Plačiau žr.: BUTKUS, Zenonas. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940). Darbai ir dienos, 1998, t. 7, p. 141–160; BUTKUS Zenonas. Vokietijos ir Sovietų poveikis Baltijos sąjungos kūrimui 1919–1940 metais. Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20, p. 21–40; Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 19181940 metais. Parengė Z. Butkus.Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008.
  16. Plačiau žr. TAMOŠAITIS, Mindaugas. Politika, prisidengusi kultūra. Apie legalią penktąją koloną tarpukario Lietuvoje. Kultūros barai, 2007, nr. 5, 6.
  17. Plačiau žr.: TAMOŠAITIS, Mindaugas. Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010, p. 106–146. Todėl liaudininkų spaudoje palankiai atsiliepta apie kairiųjų lietuvių rašytojų 1936 m. leistą žurnalą „Literatūra“ (pvz., Išėjo nauja „Literatūra“. Lietuvos žinios, 1936, rugsėjo 19, nr. 184, p. 7).
  18. Pvz., DAŠČIORAS, Balys. Mažasis pasienio susisiekimas tarp Lietuvos ir Vokietijos 1919–1928 metais. Istorija, 1974, t. 14, p. 76–81; DAŠČIORAS, Balys. Lietuvos ir Vokietijos ekonominių santykių, susijusių su Klaipėdos krašto perėjimu Lietuvos suverenitetan, reguliavimas 1923–1929 metais. Istorija,1983, t. 23; DAŠČIORAS, Balys. Lietuvos ir Vokietijos ekonominės derybos 1927–1928 m. Istorija,1986, t. 26; DAŠČIORAS, Balys. 1928 m. Lietuvos ir Vokietijos prekybos ir laivininkystės sutartis. Istorija,1987, t. 27, p. 73–83.
  19. Pvz., Demokratija yra taikos pagrindas. Taip sako T. G. Masarykas. Lietuvos žinios, 1935, kovo 9, nr. 56, p. 3.
  20. Pvz., KARDELIS, Jonas. Apie Sovietų Rusijos gyvenimą. Principai ir jų būvis. Lietuvos žinios, 1934, rugsėjo 25, nr. 218, p. 3; rugsėjo 26, nr. 219, p. 3.
  21. Pvz., Klaipėdos kraštui reikia didžių reformų (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, vasario 2, nr. 26, p. 1.
  22. Pvz., Kontrastai (vedamasis). Lietuvos žinios, 1934, spalio 27, nr. 220, p. 1; VLUCKAS, Andrius Praeities perspektyvoje. Sėja, 1969, nr. 4, p. 62.
  23. Pvz., Lenkų politika ir Rydz-Smiglo pareiškimai (vedamasis). Lietuvos žinios, 1937, rugpjūčio 19, nr. 187, p. 1; BORTKEVIENĖ, Felicija. Iš dabartinio Vilniaus gyvenimo. Lietuvos žinios,1937, lapkričio 4, nr. 251, p. 6; Smurtas be galo (vedamasis). Lietuvos žinios, 1937, lapkričio 11, nr. 257, p. 1.
  24. Pvz., Mūsų kritika ir mūsų literatūra. Pasikalbėjimas su kritiku Korsaku-Radžvilu. Lietuvos žinios, 1937, sausio 23, nr. 18, p. 5.
  25. Pvz., Naujas „Moksleivis“ nr. 6–7 (sk. Kauno kronika). Žinios, 1936, birželio 25, nr. 3, p. 6.
  26. Pvz., Naujasis demokratiškosios Čekoslovakijos prezidentas profesorius dr. Eduardas Benešas. Lietuvos žinios,1935, gruodžio 19, nr. 291, p. 3.
  27. Pvz., Pažangiųjų rašytojų pasirodymas. Lietuvos žinios, 1936, kovo 28, nr. 73, p. 6; Amerikos rašytojų kongresas. Lietuvos žinios, 1940, liepos 15, nr. 158, p. 5.
  28. Pvz., Prezidentas Masarykas (84 metų sukaktuvių proga). Lietuvos žinios, 1934, kovo 7, nr. 54, p. 2; Didysis demokratas Tomas G. Masarykas (vedamasis). Lietuvos žinios, 1937, rugsėjo 21, nr. 214, p. 1.
  29. Pvz., Rašytojai apie save ir literatūros darbą. Pasikalbėjimas su rašyt. P. Cvirka. Lietuvos žinios, 1937, sausio 16, nr. 12, p. 5, 7. Redakcijos teigimu, P. Cvirka „yra vienas iš gabiausių jaunos kartos lietuvių rašytojas“. Įdomu tai, kad „Lietuvos žiniose“ maždaug nuo 1937 m. gana dažnai buvo spausdinamu šių lietuvių rašytojų realistinių kūrinių ištraukos ar apysakos. (Pvz. Cvirka P. Broliai. Lietuvos žinios, 1937, rugsėjo 25, nr. 218, p. 5; CVIRKA, Petras. Senis Guoba. Lietuvos žinios, 1937, spalio 14, nr. 234, p. 7).
  30. Pvz., Rašytojas ir literatūros darbas. Pasikalbėjimas su rašytoju Antanu Venclova. Lietuvos žinios, 1937, sausio 2, nr. 1, p. 5, 7; Alaušas V. Ant. Venclovos „Draugystė“. Lietuvos žinios, 1937, sausio 16, nr. 12, p. 5.
  31. Pvz., Romen Rolano laiškas Lenkijos inteligentijai. Lietuvos žinios, 1936, gegužės 29, nr. p. 1; j.š. [ŠIMKUS, Jonas.]. Maksimas Gorkis. Žinios, 1936, birželio 27, nr. 5, p. 5. J. Šimkaus teigimu, M. Gorkis „savo dideliais literatūriniais nuopelnais“ „jau seniai būtų sulaukęs Nobelio literatūros premijos, jei jis nebūtų buvęs bolševikas“ (...). „Būtų labai naudinga, jei kas nors ir daugiau šio genialaus rašytojų kūrinių išleistų lietuvių kalba“; LIUDVIG, Ernst. Aštuonių dešimtų Bernard Šou. Lietuvos žinios, 1936, rugpjūčio 22, nr. 161, p. 5; FEUCHTVANGERS, Leonas. Kelionė į SSSR. Lietuvos žinios, 1937, balandžio 6, nr. 75, p. 3; Keturi Ispanijos šoferiai. Garsaus amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway antras laišks iš Madrido. Lietuvos žinios, 1937, liepos 8, nr. 151, p. 4; ERENBURG, J. Ispanų ūkininkai kovoja dėl derliaus. Lietuvos žinios, 1937, liepos 10, nr. 153, p. 4; Ką Sinkler Luis atsakė naciams. Lietuvos žinios, 1937, liepos 24, nr. 165, p. 5; V. R-kus. B. Šou „Juodoji mergaitė“. Lietuvos žinios, 1937, spalio 30, nr. 248, p. 7; VELSAS, Herbertas Džordžas apie karą ir žmonijos likimą. Lietuvos žinios, 1939, rugsėjo 30, nr. 222, p. 5; Romeno Rolano šauksmas į vienybę. Lietuvos žinios, 1938, balandžio 4, nr. 76, p. 6.
  32. Pvz., SINKLERIS, Eptonas. Provokatorius. Romanas. Lietuvos žinios, 1936, liepos 15, nr. 129, p. 3.
  33. Pvz., SKIRIUS, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras – tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 12 16–1929 09 19). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 230–236; GAIGALAITĖ, Aldona. Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu (1929 11 08–1934 06 12). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 265–267; GAIGALAITĖ, Aldona. Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo (1934 06 12–1936 12 05). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas: Šviesa, 1999,p. 317–326.
  34. Pvz., Smarki oficiali vokiečių akcija prieš Lietuvą. Speciali hitlerininkų demonstracija dėl Klaipėdos krašto. Lietuvos žinios, 1933, liepos 8, nr. 152, p. 1; Rimto dėmesio Klaipėdai! [vedamasis]. Lietuvos žinios, 1933, rugsėjo 22, nr. 215, p. 1–2.
  35. Pvz., Ties Europos slenksčiu (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935 kovo 8, nr. 54, p. 1; Anglija bei SSSR nuomonės ir Lietuva (vedamasis). Lietuvos žinios, 1935, gruodžio 23, nr. 294, p. 1. Tačiau, Tautų Sąjungai ėmus vėl svyruoti ir neryžtingai veikiant Italijos agresijos prieš Abisiniją klausimu, liaudininkai vėl pradėjo kalbėti apie Tautos Sąjungos krizę. (Nepaprastos Velykos (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, balandžio 9, nr. 83, p. 1). Liaudininkų supratimu, „su organizacijos nuolaidomis Italijai“ drauge su tuo „griūva ir paskutinės viltys Tautų Sąjunga, jos pakto sistema ir kolektyviniu saugumu, kuriuo tiek daug visa kilnioji ir taikioji žmonija vylėsi“ (Tautų sąjungos krizis (vedamasis). Lietuvos žinios, 1936, balandžio 22, nr. 91, p. 1; Anglijos kapituliacija ir nauji pavojai (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, vasario 22, nr. 42, p. 1).
  36. Pvz., USA nepriklausomybės šventė (vedamasis). Lietuvos žinios, 1938, liepos 4, nr. 147, p. 1.
  37. Pvz., GAIGALAITĖ, Aldona ir kt. Lietuvos užsienio reikalų ministrai 19181940. Kaunas: Šviesa, 1999; ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). Vilnius: Versus Aureus, 2007, t. 1.
  38. Ši byla buvo plačiai aprašoma liaudininkų spaudoje, pvz., Klaipėdos nacių byla. Lietuvos žinios, 1934, gruodžio 15, nr. 287, p. 1.

Gauta 2012 m. lapkričio 10 d.
Pateikta spaudai 2013 m. sausio 28 d.

Summary

Approach of the Peasant Populists towards the Lithuanian Foreign Policy (1926–1940)

Though a number of research studies dealing with the Lithuanian foreign policy in 1918–1940 and Lithuanian political parties of that period came to life in several recent years, the research on the approach of political parties towards the Lithuanian foreign policy has been lacking to this day. Therefore, it remains unclear what position political parties chose to follow in respect of the foreign policy led by the Lithuanian government, what proposals they made regarding the solution of such issues as, for instance, complex Lithuanian and Polish relations of that time, how they approached the issues of Klaipėda Region and Germany, the Soviet Union or the Baltic Entente. In order to fill this gap in historiography, the author chose to make a more comprehensive presentation of the approach of the Lithuanian Peasant Populist Union towards the Lithuanian foreign policy (1926–1940) in this article.

The research revealed that in evaluating the Lithuanian-Polish relations, the Peasant Populists followed the position that the necessary precondition for the establishment of well-balanced relations between the two countries was the return of Vilnius Region to Lithuania. However, when Poland forced the Lithuanian government to restore the diplomatic relations by means of the ultimatum of March 1938, the Peasant Populists gradually changed their position believing that the preservation of the Lithuanian independence was more important than Vilnius Region. With the looming threat of World War II, such a Peasant Populist approach was rational. The Peasant Populist leadership reasonably criticized the country’s government for its undue appeasement to Germans in Klaipėda Region and would warn it with regard to the plans of Nazi Germany to win back Klaipėda Region. When the warnings proved to be right in the late 1930s, the danger anticipated by the Peasant Populists from the side of Germany appeared to be reasonable. Disappointed with the League of Nations and seeing a threat posed to Lithuania by Poland and Germany in particular, in the 1930s the Peasant Populists took a favourable approach towards the Soviet Union, primarily its declared official pacifist foreign policy. Taking into account the commentaries of the Peasant Populist leadership, primarily its leader Mykolas Sleževičius, in favour of this country, by highlighting the friendly relations between Lithuania and the Soviet Union, we may speak about the great confidence of the Peasant Populists in respect of this country. What is more, the frequent publications on the positive image of the Soviet Union announced in the Peasant Populist press, in particular in the eve of the occupation, allow us to speak about the contribution of the Peasant Populists to the shaping of a positive image of the Soviet Union in the Lithuanian society. A critical approach of the Peasant Populist leadership towards the League of Nations engaged in the policy of appeasement to Germany and other aggressors in the inter-war period, a frequently expressed doubt in the foreign policy implemented by France and Great Britain in respect of the small countries, favourable evaluation of the Baltic Entente concluded among Lithuania, Latvia and Estonia on 12 September 1934 lead to a conclusion that the position of the Peasant Populists was well-founded.