„Istorija“. Mokslo darbai. 88 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Monografija ar dokumentų rinkinys?
Spausdinti

Joana Viga ČIPLYTĖ. Žmogus – aukščiau visokios kainos. Diplomatas, teisininkas, publicistas Jonas Aukštuolis 1885–1949. Vilnius: UAB „Petro“ ofsetas, 2012. 218 p.

Lietuvos istorijos tyrinėtojai ir istorinės literatūros mėgėjai sulaukė naujos knygas apie dar vieną Nepriklausomos Lietuvos politiką – Joną Aukštuolį. Knyga įdomi ir tuo, kad autorė, mokytoja, pasirinko modernią veikalo struktūrą. Pateikiant Lietuvos diplomato biografiją ir jo veiklą užsienio reikalų ministerijos tarnyboje, po kiekvieno J. Aukštuolio gyvenimo etapo, aprašyto viename skyriuje, iš karto nurodomi ir to skyriaus rašymui naudoti dokumentai. Paprastai skaitytojai yra pripratę, kad istorinėse monografijose pateikiami dokumentai yra skelbiami po autorinio teksto, tai yra knygos gale.

O naudojosi J. V. Čiplytė dideliu dokumentų pluoštu – medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos ypatingojo archyvo fondų, iš Vilniaus universiteto, Mokslų Akademijos, Martyno Mažvydo ir kitų bibliotekų rankraštynų, muziejų rinkinių. Knygos autorė neapėjo to meto spaudos, taip pat be dėmesio nepaliko tų autorių, kurie rašė Lietuvos Respublikos diplomatijos temomis, ypač ta medžiaga, kuri lietė Skandinavijos santykius su Lietuva 1919–1932 m. Daugelis J. V. Čiplytės dokumentų skelbiami mūsų istoriografijoje pirmą kartą.

Knygoje pateikta 10 skyrių, kurie susiję su J. Aukštuolio diplomatine veikla. Iš jų šeši skyriai baigiami pluoštu dokumentų skyrių pabaigoje. Be to, knygos gale dar pateikti Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymai, kuriuose reglamentuojama J. Aukštuolio diplomatinė veikla. Tai paskyrimai į naują tarnybą užsienyje, išleidimai atostogauti ir pan. Jie trafaretiniai ir didesnio dėmesio nėra verti. Knygos atskirame skyrelyje yra surašyti Lietuvos ir kitų šalių vyriausybiniai apdovanojimai, kurie buvo suteikti lietuvių diplomatui. Knygos autorė taip pat surado dar gyvų žmonių, pažinojusių J. Aukštuolį, ir pateikė jų atsiminimus. Tiesa, jie nėra gausūs ir palyginti gana blankūs. Tačiau reikia turėti galvoje ir tai, kad atsiminimų autoriai, kuriems dar teko matyti diplomatą ir mokytoją Joną Aukštuolį, tuo metu buvo vaikai ar paaugliai.

Taigi knygos turinys gausus naujų dokumentų ir šaltinių. Pasinaudodama jais ir iki jos rašytais darbais apie Lietuvos diplomatinę tarnybą 1918–1940 m. autorė pateikė palyginti išsamią Jono Aukštuolio biografiją. Tikėdamasi skaitytojų susidomėjimo, labai trumpai ją priminsiu.

Jonas Aukštuolis savo gyvenimo kelią pradėjo 1885 m. vasario 20 d. /sen. st./ Kalnagalių kaimo, Vabalninko valsčiaus, Biržų apskrities pasiturinčių valstiečių Kosto ir Marijos Aukštuolių šeimoje. Nors Jonas buvo vienintelis sūnus, tėvai neskyrė jam ūkininko dalios, o ryžosi leisti į mokslus. Mokytoja tapo ir Jono vienintelė sesuo Olga. Giminėje buvo kitų turtingų ūkininkų, kurie mokė savo vaikus. Tai Šimpeliškių kaimo Biržų valsčiaus Yčai, mokę savo sūnus Joną ir Martyną, bei kiti. Matyt, tai ir tapo Aukštuoliams pavyzdžiu. Jonas Aukštuolis mokėsi Alizavoje, Kupiškyje, Mintaujoje. Teisės mokslus krimto Sankt Peterburgo universitete, o dėl studentų streikų išmestas po antrojo kurso, baigė juos Tomsko universitete, kur vyresniame kurse studijavo ir Martynas Yčas.

Po studijų J. Aukštuolis 1912 m. grįžo į Lietuvą. Pradėjo dirbti Kauno apygardos teismo sekretoriumi kriminaliniame ir civiliniame skyriuje. Pusmetį iki Pirmojo pasaulinio karo dirbo Panevėžio teisme tardytoju, o kilus karui vėl grįžo į Kauną, iš kur kartu su visais teismo tarnautojais 1915 m. pradžioje pasitraukė į Rusiją. Trumpą laiką Maskvoje dirbo teismo tardytoju, bet greitai tos tarnybos atsisakė ir su visa energija įsitraukė į lietuvių veiklą Rusijoje. Tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos centro komiteto nariu. Jam buvo pavesta rūpintis lietuvių pabėgėlių, gyvenančių Penzoje, Samaroje, Voroneže ir gretimose srityse, reikalais.

Kai karui užsitęsus draugijos nariai pradėjo ieškojo kelių susisiekti su Vokietijos okupuotos Lietuvos gyventojais, rado vienintelę galimybę tai padaryti per Švediją. Į ją tuo reikalu dirbti buvo pasiųstas atstovu Jonas Aukštuolis. Taip teisininkas tapo 1919 m. diplomatu ir juo liko iki pat Sovietų Sąjungos okupacijos 1940 m. vasarą.

Lietuvos ir lietuvių interesus per visą Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį J. Aukštuolis gynė Švedijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Čekoslovakijoje ir Argentinoje, kur kartu buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Brazilijoje ir Urugvajuje. Be to, atskirais metais, tarp naujų paskyrimų, jam teko dirbti ir Kaune užsienio reikalų ministerijoje įvairiuose su administraciniais reikalais susijusiuose departamentuose, jiems vadovauti.

Jonas Aukštuolis, nors didelę gyvenimo dalį praleido užsienyje, kartu buvo aktyvus ir visuomeniniame lietuvių gyvenime. Jau būdamas studentu dalyvavo lietuvių susibūrimuose, studentų veikloje Peterburge, skaitė lietuvišką spaudą, joje rašė. Palaikė ryšius su to meto lietuvių visuomenininkais. Susirašinėjo su Juozu Tumu-Vaižgantu, kun. Vincu Bartuška. Pats išpažindamas evangelikų reformatų tikėjimą, J. Aukštuolis palyginti aktyviai dalyvavo jų Sinodo darbe, buvo Sinodo narys, rėmė savo tikėjimo išpažintojų veiklą, rašė evangelikų reformatų spaudoje.

Kaip matyti iš išvardytųjų šalių, kuriose J. Aukštuoliui teko atstovauti Lietuvos valstybei, tai nebuvo pačios svarbiausios šalys, turėjusios lemiamą reikšmę Lietuvos tuometinei užsienio politikai (pvz., kaip Vokietija, Anglija, Prancūzija ar Sovietų Sąjunga). Tikriausiai tai ir nulėmė, kad nedaug kas iki šiol žinojo, ypač tarp istorijos mėgėjų, apie diplomatą J. Aukštuolį ir jo veiklą Nepriklausomos Lietuvos labui. Apskritai mažai buvo žinoma apie jo tarnybą ir darbą, o dar mažiau apie jo gyvenimą. O jis buvo ne tik reikšmingas, bet ir palyginti sudėtingas, ne tik įdomus, bet ir sunkus.

Nors knygoje palyginti nedaug dėmesio skirta jo šeimai, sakyčiau, nelabai vykusiai susiklostė jo asmeninis šeimyninis gyvenimas. Vedė 1926 m., būdamas jau 40 metų, jauną 20-metę Rygos verslininko, turtingo pirklio dukrą Birutę Kalninš. Ji buvo ne tik jauna, bet ir labai graži (tai matyti ir iš knygoje pateiktų jos fotografijų). Birutė buvo tėvų išlepinta, mėgstanti gražiai puoštis, pramogauti, netgi brangius papirosus rūkyti... Vaikų šeima neturėjo. 1940 vasarą sovietams okupavus Lietuvą, vyrui likus Lietuvoje, ji pasitraukė į Šveicariją ir su diplomato Edvardo Turausko pagalba išvyko toliau, į Pietų Ameriką, tikriausiai per Portugaliją, iš kurios uostų Antrojo pasaulinio karo meto sąlygomis dar buvo galima saugiau išplaukti, o ne per Milaną (kaip rašoma knygoje). Nuplaukė į Argentiną. Ten Birutė Aukštuolienė ištekėjo už turtingo italo Pellegrini, tačiau ryšius su vyro giminėmis vis tiek palaikė. Susirašinėjo ir susitikinėjo su į Šiaurės Ameriką emigravusiais Yčų šeimos atstovais, važinėjo į Europą. Susirašinėjo su J. Aukštuolio seserimi Olga bei jos dukterimi, savo krikšto dukra Jūrate Jašinskaite-Margevičiene. Klausinėjo jų apie Jono Aukštuolio sveikatą lageryje. Ar suteikė jam kokią nors materialinę pagalbą, lieka neaišku. Ryšiai, matyt, buvo neilgalaikiai, nes ištremta į Sibirą buvo ir Olgos Aukštuolytės-Jašinskienės šeima.

Visai kitaip susiklostė po Lietuvos okupacijos Jono Aukštuolio gyvenimas. Po Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidavimo jis, iš darbo Rygoje artimai pažįstamo tuometinio Lietuvos prezidento Justo Paleckio gavęs rekomendaciją, pradėjo dirbti Panevėžio I vidurinės mokyklos laisvai samdomu rusų kalbos jaunesniuoju mokytoju. Tačiau 1940 m. birželio 14 d. neatvyko į rusų kalbos egzaminą. Mokiniai jį surado geležinkelio stotyje tremtinių vagone. J. Aukštuolis atsidūrė Berijos mėsmalėje. Kalėjo Šiaurės Rusijos ir Mordovijos lageriuose kartu su kitais įžymiais Lietuvos respublikos vaikėjais: prezidentu Aleksandru Stulginskiu, švietimo ministru Juozu Tonkūnu, teisingumo ministru Stasiu Šilingu, filosofu, profesoriumi Izidoriumi Tamošaičiu, susisiekimo ministru Jokūbu Stanišausku, panevėžiečiu gydytoju Juozu Vileišiu ir kitais. Kaip ir kiti lietuviai, buvo apkaltintas kontrrevoliucine veikla prieš Tarybų Rusiją ir prieš Tarybų Sąjungą. Nuteistas sušaudyti kartu su kitais 16 įžymių lietuvių, bet nesušaudytas. Kuriozinis bolševikinių kagėbistų elgesys, teisiant lietuvių politikos ir visuomenė veikėjus, atsiskleidžia ir tuo faktu, kad jie tesugebėjo visiems teisiamiesiems primesti vienodą kaltinimą. Kaltinamajame akte pažymėjo, jog Jonas Aukštuolis 1919 m. kovojo Rusijoje prieš bolševikų revoliuciją ir valdžią. Betgi jis negalėjo dalyvauti antirevoliuciniuose veiksmuose 1919–1920 metais Rusijoje, nes tuo metu gyveno ir dirbo lietuvių ir Lietuvos labui Švedijoje.

1952 m. pradžioje Ypatingojo teismo OSO prie SSRS KGB nutarimu lietuvių politinių veikėjų byla buvo peržiūrėta. Priimtas nutarimas, kad kiekvienas iš jų nuteisiamas 25 m. kalėti. Jonas Aukštuolis, kaip ir daugelis kitų, įkalinimo pabaigos lageryje nesulaukė. Jis mirė 1949 m. sausio 28 d. nuo plaučių tuberkuliozės ir išsekimo.

Tokia mano atpasakota enciklopedinė, o J. V. Čiplytės knygoje „Žmogus – aukščiau visokios kainos“ daug plačiau aprašyta Jono Aukštuolio gyvenimo kelio istorija. Iki šiol tokios diplomato istorijos mūsų skaitytojai ir tyrinėtojai neturėjo. Be to, didelė dalis dokumentų ir šaltinių čia skelbiami pirmą kartą. Jais galės pasinaudoti platus ratas besidominčiųjų Lietuvos diplomatijos istorija. Jiems nebereikės ieškoti tų dokumentų saugyklose. Knygos autorė stengėsi sąžiningai nurodyti dokumento ir šaltinio saugojimo metriką.

Didelis knygos privalumas yra ne tik dokumentai, bet ir iliustracijos. Atrodo, kad visos jos spausdinamos pirmą kartą. Iliustracijos ne tik naujos, bet ir geros kokybės. Gražus pats J. V. Čiplytės knygos apipavidalinimas. Pritariu autorės pasirinktam išnašų po cituojamos ar atpasakotos medžiagos tekstu ir dokumentais žymėjimui. Jos pateikiamos tekste tuoj po panaudoto dokumento, o ne puslapio gale ar šone, kaip iki šiol yra priimta. Pati tokį metodą naudojau savo populiarinamojo pobūdžio darbuose, nes toks nuorodų pateikimas palengviną knygos skaitymą. Susidomėjus dokumento nuoroda, nereikia akių atsitraukti nuo teksto, o po to ieškoti, kur nutraukei skaitymą. Gaila tik, kad graži ir naudinga knyga, išleista su giminės ir artimųjų parama, išspausdinta nedideliu tiražu. Manau, ji turės pasisekimą tarp skaitytojų ir tyrinėtojų.

Vis dėlto pažymėtina, kad kai kuriems skyriams knygos autorė skyrė mažai ar per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, vos iš 6 puslapių sužinome, kad diplomatas Jonas Aukštuolis 1932–1934 m. dirbo Lietuvos atstovu Čekoslovakijoje. Pateikti tik keli dokumentai ir 2 nuotraukos. Autorinio teksto apie jo konkretų darbą visai nėra. Pasakytina, kad J. Aukštuolis Lietuvos atstovybę Prahoje rado apverktinos būklės. Ten pirmuoju Lietuvos Respublikos atstovu buvo paskirtas Lietuvos Tarybos narys, bajoriško auklėjimo Lietuvos dvarininkas, mokėjęs čekų kalbą Donatas Malinauskas. Jis, kaip ir jo sekretorius Antanas Alfredas Dėdelė, buvo net sumaišę savo ir atstovybės kasas. Revizoriai rado nemažą piniginių sumų trūkumą. Pakvietę į Vasario 16 d. minėjimą atstovybėje Čekoslovakijos vadovus, pramiegojo Seimo pirmininko vizitą. Tą padėtį kiek pavyko ištaisyti Dovui Zauniui. 1923 m. jis, savo vadovybės pasiųstas pasirašyti Lietuvos ir Čekoslovakijos prekybos sutarties, po jos sudarymo buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje. Tačiau jis dažniau gyveno Kaune. Be to, važinėjo diplomatinių santykių užmezgimo reikalais į Mažosios Antantės šalis: Rumuniją, Jugoslaviją, taip pat Vengriją, Šveicariją. Po valstybės perversmo Lietuvoje 1926 m. A. Voldemaras jį grąžino į užsienio reikalų ministeriją, kur paskyrė atsakingas pareigas. D. Zaunius tapo departamento direktoriumi, vėliau ministerijos kancleriu. A. Smetonai išstūmus iš valdžios A. Voldemarą, D. Zaunius buvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Tokiomis aplinkybėmis tik Jonas Aukštuolis iš esmės nuo 1932 m. tapo nuolat dirbančiu Lietuvos atstovu Prahoje. Kita vertus, iš Prahos Lietuvos reikalais turėjo rūpintis dar kitose aukščiau minėtose pietinėse Europos valstybėse. Paklaustas žurnalistų, kodėl Lietuva beveik 6 metus neturėjo atstovo Prahoje, atsakė: „Tiesa, beveik šešerius metus prie Čekoslovakijos vyriausybės akredituotas Lietuvos pasiuntinys negyveno Prahoje. Mano pirmtakas, dr. D. Zaunius, 1927 metais buvo paskirtas aukštoms pareigoms į Kauną. Kur 1929 m. perėmė Užsienio Reikalų Ministerio pareigas, visą laiką pasilikdamas akredituotas Prahoj. Taip paskutinius trejis metus Čekoslovakijoj atstovavo pats Lietuvos užsienio reikalų ministeris“ (Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. K. 1999, p. 262). Šmaikščiai paaiškinta. Tai atskleidžia J. Aukštuolio sugebėjimą bendrauti su įvairių sričių, šiuo atveju konkrečiai su spaudos, atstovais.

Taigi J. Aukštuolis iš esmės ėmėsi tikro atstovavimo Lietuvai Čekoslovakijoje. Jis sustiprino Lietuvos ir Čekoslovakijos bendradarbiavimą prekybos, mokymo ir mokslo bei kitose kultūros srityse. Lietuvių karininkai imti ruošti Čekoslovakijos karo mokyklose. Lietuvos jaunimas studijavo miškininkystę, žemės ūkį Čekijos aukštosiose mokyklose. Aktyvėjo abiejų šalių prekybiniai ryšiai, reikšmingi tapę po to, kai hitlerinė Vokietija pasaulinės ekonominės krizės pabaigoje nutraukė Lietuvos žemės ūkio produktų pirkimą bei pramonės prekių pardavimą Lietuvai.

Galima buvo tikėtis iš autorės platesnių žinių ir apie J. Aukštuolio veiklą Pietų Amerikoje, kur jis iš esmės atstovavo Lietuvos interesams net trijose valstybėse: Argentinoje, Urugvajuje ir Brazilijoje, nepalikdamas be dėmesio lietuvių reikalų ir dar kitose šalyse. Be to, norėjosi knygoje matyti plačiau atskleistus Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ryšius su pasiuntinybėmis ir pasiuntinių įnašą į lietuvių diplomatijos istoriją. Taip pat būtų pravartu sužinoti, kokie reikalavimai buvo keliami J. Aukštuoliui, skiriant jį į konkrečią Europos ar Amerikos valstybę ir kaip jam sekėsi tuos uždavinius įgyvendinti. Matyt, šie dalykai neatskleisti dėl duomenų ar žinių trūkumo. O iš esmės reikia sveikinti J. V. Čiplytę, kuri pirmoji parašė ir paskelbė nemažos apimties knygą apie vieną iš ryškiausių Nepriklausomos Lietuvos užsienio politikos darbuotojų, atstovavusių savo valstybei ne tik Europos, bet ir Pietų Amerikos žemyne, apie žmogų, kuris visas savo kūrybines jėgas paskyrė Lietuvai, o grįžęs į tėvynę pačiose okupacijos išvakarėse, 1939 m. pabaigoje, žuvo Sovietų Sąjungos gulaguose kankinio mirtimi.

Atsakyti į šios recenzijos antraštėje iškeltą klausimą, ar J. V. Čiplytės knyga „Žmogus – aukščiau visokios kainos“ yra monografija ar dokumentų rinkinys, palieku skaitytojui. Manau, kad tokios struktūros knygų rašymo praktika yra įdomi, paįvairinanti mūsų įprastas istorinio kūrinio formas. Tikiu, kad jos pasekėjų bus daugiau. Ir skaitytojai tam gal neliks abejingi.