„Istorija“. Mokslo darbai. 88 tomas
Juozas SKIRIUS. Pasaulio lietuvių bendruomenės istorijos tyrinėjimų pradžia
Spausdinti

SIMANAVIČIŪTĖ, Daiva. Pasaulio lietuvių bendruomenės raida XX a. 5–8 dešimtmečiuose. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2008. 194 p.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir stiprėjant lietuvių emigracijai, visuomenė plačiau išgirdo apie užsienio lietuvių organizacijas, kurių atstovai nuolat pradėjo lankytis savo senojoje Tėvynėje, siekdami palaikyti kuo glaudesnius ryšius ne tik su Lietuvos vyriausybe, bet ir su įvairaus lygio vietinėmis organizacijomis. Viena iš aktyviausių ir autoritetingiausių išeivijos organizacijų, kuri nuo pat pradžių Lietuvoje įkūrė savo atstovybę, buvo ir yra Pasaulio lietuvių bendruomenė. Ši veikli organizacija nuolat šaukia savo seimus, kurie dabar vyksta Lietuvoje; organizuoja plačią kultūrinė veiklą išeivijoje; stipriai prisideda rengiant Pasaulio lietuvių mokslo simpoziumus (kas antras Lietuvoje) ir t. t. Tai iš tiesų labai matoma išeivijos organizacija, bandanti didelėmis pastangomis telkti vis gausėjančias lietuvių gretas įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau retas Lietuvos gyventojas ką nors detaliau galėtų pasakyti apie šią organizaciją ir jos veiklą. Ir tai suprantama, nes tarybiniais laikais tokia informacija paprasčiausiai buvo neviešinama arba perdėtai kritiškai vertinama. Todėl nieko nuostabaus, kad Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete prieš kfont size=1 color=black face=Optima/petverius metus buvo apginta šiuo klausimu disertacija. Tik labai gaila, kad jauna istorikė Daiva Simanavičiūtė iki šiol savo mokslinio darbo nepublikavo monografijos forma ir šis vertingas tyrimas kol kas nepasiekiamas platesniems Lietuvos gyventojų sluoksniams. Tiesa, mokslininkų pasaulyje yra įsitvirtinusi gera tradicija pateikti disertaciją knygos forma (išleista keliolika jos egzempliorių). Todėl labai norintiems susipažinti su šiuo darbu reikėtų apsilankyti Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo, Vytauto Didžiojo universiteto arba Lietuvos istorijos instituto bibliotekose, kur saugomi apgintos disertacijos egzemplioriai. Vis dėlto suvokiant šio darbo ne tik mokslinę, bet ir visuomeninę vertę tikslinga nors preliminariai supažindinti besidomintį skaitytoją su tyrimu, detaliau aptarti darbo privalumus, padiskutuoti ginčytinais klausimais. Kartu galbūt pavyks išprovokuoti ir autorę pamąstyti apie monografijos publikavimą.

Šios recenzijos autoriui pačiam teko dalyvauti gynimo procese, stebėti kilusias diskusijas ir pasisakyti ginamos disertacijos keliamų ir sprendžiamų problemų klausimais. Visų pirma nekyla jokių abejonių, kad tyrimų tema pasirinkta neatsitiktinai ir tikslingai. Tai reikalingas mūsų visuomenei ir pribrendęs moksliniam tyrinėjimui lietuvių tautos praeities objektas, turintis aktualią reikšmę šiandieniniams procesams ir visai mūsų išeivijai. Galima pažymėti, jog 1) Pasaulio lietuvių bendruomenė (toliau – PLB) buvo ir yra išeivijoje praktiškai veikianti organizacija, pretenduojanti atstovauti visiems užsienio lietuviams; 2) PLB atliko svarbų darbą ne tik telkdama lietuvius, bet ir vykdydama lietuvišką švietimą, puoselėdama tautinę kultūrą; 3)PLB, valdydama tam tikras lėšas, finansavo Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komiteto (toliau – VLIK) ir Amerikos lietuvių tarybos (toliau – ALT) veiklą bei pati pretendavo įsitraukti į politinį veikimą; 4) lietuvių išeivijos spauda ir išeivijos veikėjų atsiminimai rodo, kad PLBturėjo rimtų nesutarimų su pagrindiniais Lietuvos laisvinimo veiksniais (ALT, VLIK) ir Lietuvos diplomatine tarnyba (toliau – LDT). Vadinasi, PLB prisidėjo silpninant šių organizacijų ir politinę, ir visuomeninę veiklą. Tai atsiliepė ir bendrai išeivijos kovai, pirmiausia už Lietuvos nepriklausomybę. Aišku, kad ji to nesiekė, bet bendra situacija tai lėmė. Kadangi tai mūsų tautos dalies istorija, apie visa tai mes taip pat turime žinoti. Tai turi žinoti ir patys PLB, ir visos išeivijos vadovai, asmenys, aktyviai prisidedantys prie organizacijos veiklos, ir ateityje vengti panašių negatyvių veiksmų. Tačiau, išskyrus istorikės Vitalijos Stravinskienės bendresnio pobūdžio studiją [9], pačios disertantės kelis straipsnius [12; 13] bei Juozo Banionio pateiktas PLB kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės apžvalgas [6], stambesnio kompleksinio tyrimo tuo klausimu, išskyrus minimą disertaciją, neturime.

PLB kūrimasis ir raida pakankamai komplikuotas reiškinys ir į tai didžiausią dėmesį kreipia D. Simanavičiūtė savo tyrime. Turiu pastebėti, ji reta išimtis tarp disertantų, kurie sugeba taip aiškiai, konkrečiai ir logiškai formuluoti darbo tikslą, išsikelti uždavinius (p. 6–7). Tai, matyt, turėjo įtakos ir pakankamai nuosekliam ir informatyviam disertacijos turiniui (p. 3–4) parengti. Darbo tekstas parašytas gera, sklandžia kalba ir gausiai paremtas įvairiais šaltiniais bei tyrinėjimais – tai iliustruoja 938 nuorodos, akivaizdžiai rodančios disertantės darbštumą ir atsakomybę už teiginius ir formuluojamas išvadas. Kiekviena teksto dalis baigiama apibendrinimais, kurie autorei yra puiki bazė formuluojant savo tyrinėjimo išvadas. Disertacijos struktūra tradicinė, atitinka visus reikalavimus – be įvado, išvadų, šaltinių ir literatūros sąrašų, priedų, darbo tekstą sudaro keturios dalys, suskaidytos į mažesnės apimties dalis.

Pirmoji dalis Pasaulio lietuvių organizavimo idėjų genezė ir patirtys (p. 18–25) skirta Lietuvos Respublikos (1918–1940) migracijos politikos pamokoms apžvelgti, sprendžiant pasaulyje pasklidusių lietuvių telkimo problemas. Pristatomi kolonijų kūrimų planai siekiant mobilizuoti užsienio šalyse gyvenančius lietuvius. Trumpai analizuojamas visuomeninių organizacijų – Draugijos užsienio lietuviams remti ir Pasaulio lietuvių sąjungos – vaidmuo vienijant lietuvius užsienyje, skatinant palaikyti ryšius su gimtuoju kraštu ir pabrėžiant pasaulio lietuvių bendradarbiavimo svarbą. Anot disertantės, minėtų organizacijų veiklos patirtis turėjo svarbią reikšmę vėliau formuojant PLB organizacines nuostatas ir tikslus.

Antrojoje dalyje Pasaulio lietuvių organizavimas po Antrojo pasaulinio karo (p. 26–58) aptariama Vakarų šalių politika sprendžiant politinių pabėgėlių likimą po Antrojo pasaulinio karo ir su tuo susijusi pasaulio lietuvių telkimo idėjų raida nuo kompaktinio emigravimo galimybės iki naujos, visai lietuvių išeivijai skirtos organizacijos sukūrimo. Šioje dalyje analizuojami lietuvių organizavimosi emigracijos sąlygomis ypatumai, telkimo dar Vokietijoje į bendrą organizaciją – Lietuvių tremtinių bendruomenę – aspektai ir jų reikšmė kuriant Pasaulio lietuvių bendruomenę. Aptariamos VLIK iniciatyvos sujungti visame pasaulyje pasklidusius lietuvius. Autorė atkuria PLB formavimosi etapą, fiksuoja organizacijos sudarymo principinius bruožus, iškelia pastebėtas problemas tarp skirtingų išeivijos bangų atstovų, aprašo ALT ir VLIK pozicijas steigiant PLB. Analizuojamas Lietuvių chartos ir laikinųjų PLB nuostatų parengimas ir vaidmuo lietuvių telkimui. Atkreipiamas dėmesys į Lietuvių bendruomenės kūrimo JAV sunkumus.

Trečiojoje dalyje PLB organizacinės sandaros raida (p. 59–96) aprašomos Lietuvių bendruomenių kūrimo atskiruose kraštuose sąlygos ir ypatumai. Disertantė atkreipia dėmesį, jog sudėtingiausia situacija susidarė tose šalyse, kuriose buvo gausi senosios išeivijos bendruomenė, gerai veikė jų organizacijos ir kur atvyko didelė politinių pabėgėlių dalis (JAV, D. Britanija, Urugvajus, Argentina). Tyrime taip pat pristatomas PLB institucijų formavimasis ir jų bruožai; atkuriamas PLB santykis su atskirų kraštų Lietuvių bendruomenėmis ir jų tarpusavio santykių raida. Darbe pabrėžta, kad PLB valdybos ir kraštų Lietuvių bendruomenių bendradarbiavimas ne visur buvo pakankamai stiprus. Pavyzdžiui, PLB ir JAV, Kanados lietuvių bendruomenių artimi ryšiai, geografinė padėtis padėjo vykdyti bendrą veiklą, o su Pietų Amerikos, Europos, Australijos kraštais glaudesnio bendradarbiavimo trūko. Mokslininkė neapėjo ir išeivijos jaunimo telkimo klausimo. Ji aptarė PLB ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungosbendradarbiavimą, išryškino privalumus bei trūkumus. Pažymėta, kad tik XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje PLJS formaliai įsijungė į PLB organizaciją, o jaunosios kartos atstovai įsitraukė į lietuvių bendruomenių atskiruose kraštuose ir PLB valdybos organų veiklą.

Ketvirtojoje dalyje (santykinai plačiausioje) PLB politinės veiklos organizavimas XX a. 68 dešimtmečiuose (p. 97–166) autorė rekonstruoja ir analizuoja PLB veiklą, sprendžia lietuvių išeivijos reprezentavimo ir politinio susiorganizavimo klausimus. Aptaria PLB vadovybės politines aspiracijas – jų atsiradimo priežastis ir pasekmes. Autorė daro išvadą, kad tik XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje nusistovėjo organizacijų santykių status quo. Buvo pabrėžta VLIK teisė atstovauti Lietuvos tautai, o PLB deklaravo prerogatyvą reprezentuoti lietuvių išeiviją. Darbe pristatoma PLB pozicija dėl ryšių su LTSR ir politinės veiklos sampratos kaita. Tyrinėtojos įsitikinimu, ryšių su Lietuva klausimas PLB keitė nuomonę dėl politinės veiklos organizavimo sampratos – kreipti dėmesį ne į išeivijos politinį susiorganizavimą, o į pagalbą okupuotam kraštui. XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje PLB vadovai, įvertinę bendrą išeivijos situaciją, siekė, kad išeivijos veikla būtų derinama su padėtimi krašte, todėl įsteigė Visuomeninių reikalų komisiją, kuri ir organizavo išeivijos politinės veiklos darbus, grindžiamus nuostata padėti tautai išsikovoti teisę spręsti savo likimą. Kartu aptariami santykiai su ALT ir VLIK, derinant vieningos politinės viršūnės sudarymą. Aprašomi ir analizuojami PLB veiklos, t. y. lobistinės veiklos, darant politinę įtaką JAV ir pasaulyje, organizavimo aspektai. Anot autorės, to priežastis – ALT veiklos nepakankamumas, kurį lėmė šios organizacijos veiklos apsiribojimas daugiausia tik JAV, sumažėjęs finansavimas ir kt. Taigi, disertacijos autorė pirmoji detaliai aptarė pasaulio lietuvių telkimo idėjų raidą pirmaisiais pokario metais; išanalizavo lietuvių organizavimosi emigracijos sąlygomis ypatumus, išnagrinėjo PLB veiklos etapus. Argumentuotai nušviestos ALT ir VLIK pozicijos PLB atžvilgiu. Disertacijoje įamžinami PLB žymesni veikėjai (J. M. Matulionis, J. Sungaila, J. J. Bachunas-Bačiūnas, S. Barzdukas, B. Nainys, V. Kamantas ir kt.) ir jų nuopelnai. Disertacijoje sukaupta ir apibendrinta mums dar nežinoma ar mažiau žinoma medžiaga, suformuluotos išvados sudaro galimybes skaitytojui ne tik susipažinti su PLBveiklos istorija iki XX a. 8 dešimtmečio pabaigos, bet ir pamatyti PLB nuopelnus telkiant išeiviją, siekiant išlaikyti tautinį tapatumą. D. Simanavičiūtės dėka išviešinta ir moksliškai aptarta svarbi išeivijos istorijai problema, kuri jau įsitvirtino lietuvių istoriografijoje, kuri skatins plėsti ir gilinti tyrinėjimus, siekiant labiau nušviesti pokario lietuvių išeivijos veiklą.

Disertacijos tekste šalia aiškių, įtikinamai argumentuotų teiginių, neginčijamų faktų pasitaiko klaidelių, abejotinų vietų, kurių iškėlimas turi šventą tikslą mokslo pasaulyje – tuo pagrindu užmegzti dalykinę diskusiją bei padėti autoriui laiku pastebėti netikslumus, kurie kitu atveju gali patekti į vėliau rengiamas mokslo sintezes. Taigi, keletas pastebėjimų aptariant pačią pradžią – disertacijos įvadą. Pirmiausia, norėtųsi, kad autorė konkrečiauįvardintų savo tiriamo objekto chronologijos rėmus – fiksuotų aiškesnius atspirties taškus (datas, kaip tam tikrus lūžius procese), nes įvardinimas „XX a. 5–8 dešimtmečiai“ ir toliau palieka nemažai abejonių ne tik eiliniam skaitytojui, bet ir tyrinėtojui. Visuomet autorius turi turėti šiuo atveju aiškią, galbūt ne visuomet pagrįstą poziciją, kurią privalo pateikti visuomenei ir nebijoti diskusijų. Keistai atrodo disertacijos pirmoji dalis, kuri aiškiai prasilenkia su autorės nurodytu 5-uoju dešimtmečiu. Be to, ar ne logiškiau buvo problemos analizę pratęsti iki 1990 metų? Tik nuo tų metų stipriai keičiasi PLB veiklos kryptys – atkrenta labai svarbus uždavinys kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Antra, nurodant darbe panaudotus tyrimo metodus labai svarbu juos trumpai charakterizuoti ir paaiškinti, kada ir kaip vienas ar kitas metodas tikslingai yra naudojamas (kad nesusidarytų vaizdas, jog jie parašyti tam, kad yra toks reikalavimas). Moksle yra žinoma, kad nuo metodo tikslingo pasirinkimo labai priklauso siekiamas rezultatas, jo kokybė. Be to, ir eilinis skaitytojas nesupras fiksuoto tyrimo metodo svarbos. Trečia, reikia pripažinti, kad istoriografija disertacijos tema nėra gausi. Tačiau disertantės neminima dar 1975 m. išeivijoje išleista Petro Maldeikio knyga Mykolas Krupavičius nėra profesionalumo bruožas, nes minėtas autorius, berods, pirmasis aptaria (tiesa, labai trumpai) PLB įkūrimą ir M. Krupavičiaus vietą bei veiklą Pasaulio lietuvių bendruomenėje [8, 320–335]. Knygos autorius pateikia įdomių pastebėjimų, akcentų ir vertinimų, kurių dalį pakartoja savo formuluotėse ir disertantė. Apskritai nesuprantama, kodėl ši knyga nerado vietos disertacijos istoriografinėje apžvalgoje, nors autorė vos ne visą puslapį paskyrė Lauryno Jonušausko knygai Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilėje veikla 19401991 [7]. Įdomu tai, jog ir pati autorė disertacijoje pastebi (p. 11), kad šioje knygoje LDT santykiai su lietuvių išeivija pasaulyje nėra analizuojami (!!!). Dar daugiau, tenka pripažinti, kad L. Jonušauskas savo darbe net neanalizuoja Lietuvos pasiuntinybių ir atstovybių JAV bei D. Britanijoje veiklos, kur telkėsi gausiausia lietuvių išeivija. Dar keisčiau nuskamba autorės teiginys 12 puslapyje, jog „A. Liekis patvirtina VLIK indėlį kuriant Pasaulio lietuvių bendruomenę“ ir pan. Kodėl būtent akcentuojamas A. Liekis ir jo 2002 metų darbas? Koks čia jo atradimas? Apie VLIK indėlį jau užsiminė ir A. Kučas, ir A. Eidintas ir daugelis kitų. Net ir autorės dažnai cituojamas Vytautas Vaitiekūnas savo straipsnyje Nuo Draugijos užsienio lietuviams remti iki PLB seimo (parengtas pranešimo pagrindu) dar 1958 metais apie tai gana argumentuotai kalbėjo [11]. Tai nebuvo paslaptis, ir tai visi žinojo. Be to, nurodytos istoriko Algimanto Liekio knygos, kuriose dominuoja dokumentiniai tekstai ir plačios kitų autorių tekstų ištraukos, labiau tiktų ne istoriografijai, bet šaltiniams. Manytume, kad reikšmingą vietą disertacijos šaltinių apžvalgoje ir šaltinių sąraše privalėjo užimti M. Krupavičiaus paskelbti Draugo dienraštyje šie straipsniai: 1) VLIKas, Alta ir Bendruomenė (1962.05.31, 06.1–2) ir 2) Aktualiausi PLB klausimai (1963.08.24–31, 09.3). Jų vertė tyrinėjamai temai nediskutuotina.

Sunku pritarti disertantės kategoriškam teigimui, kad M. Krupavičius „nebuvo PLB organizacijos iniciatorius“ (p. 12). Pirmiausia, pati autorė savo darbe to neįrodo, o remiasi A. Kučo teiginiu, kad VLIK sudarė tarpgrupinę specialią komisiją organizuoti PLB [5]. Bet A. Kučas nėra to klausimo tyrinėtojas. Antra, M. Krupavičius – VLIK ir Vykdomosios tarybos pirmininkas. Minėtas M. Krupavičiaus biografas Petras Maldeikis suformulavo tokį teiginį: „Krupavičiaus pirmininkaujamas VLIKas sukūrė PLB statutą, o pats Krupavičius pagal tą statutą sukūrė pačią Bendruomenę“ [8, 324]. Tai, mums atrodo, arčiau tiesos. Be to, tai patvirtina M. Krupavičiaus ir Leonardo Šimučio susirašinėjimas, saugomas Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje. Ir pats ALT pirmininkas L. Šimutis savo atsiminimuose įvardina M. Krupavičių kaip „Bendruomenės sumanytoją“ [4]. Tai D. Simanavičiūtei yra žinoma (disertacija, p. 49). Apskritai šiuo klausimu dar reikėtų specialaus tyrimo.

Grįžtant prie pirmosios disertacijos dalies, tenka pastebėti, kad ji visiškai nereikalinga, nes autorė čia tik apibendrina jau skelbtą medžiagą. Be to, kaip jau buvo pastebėta, ši tema peršoka ir lieka tolokai už disertacijos chronologinių rėmų. Matyt, disertacijos autorei įtakos padarė minėtas V. Vaitiekūno straipsnis, kur medžiaga dėstoma pagal panašią struktūrą. Visiškai būtų pakakę II dalies pradžioje kaip įvadėlį keliuose puslapiuose pateikti apžvalgą apie bandymą telkti užsienio lietuvius prieškaryje. Kita vertus, tai atskira, nors ir panaši, tema, kurią dar ateityje kas nors gvildens. Taip pat manytume, kad tiek dėmesio nereikėjo skirti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veiklos analizei (p. 81–97). Būtų pakakę apžvelgti PLB pastangas telkiant lietuvišką jaunimą. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veikla – tai atskira, labai reikšminga visai išeivijai problema, kuri jau susilaukė gilaus tyrimo [15]. O sutaupytą vietą autorė galėjo užpildyti plačiau nagrinėdama atskirų kraštų lietuvių bendruomenių steigimo pasaulyje procesą, sąlygas ir ypatumus bei ryšius su PLB centru. Tai tikrai būtų padėję disertantei užpildyti lentelės Nr. 1 Lietuvių bendruomenių steigimas (p. 62–63) skiltį Lietuvių bendruomenės steigimas, kur bandoma nurodyti bendruomenių įsteigimo datas. Dabar iš fiksuojamų 20 lietuvių bendruomenių lentelėje taip ir liko 12 bendruomenių įsteigimo pradžia nežinoma – datų nėra. Ieškant šių duomenų, suprantama, autorei reikėjo labiau pasiremti išeivijos spauda ir padirbėti su dokumentais iš ankstyvojo PLB veiklos archyvo, kuris saugomas Pasaulio lietuvių archyve prie Lituanistinių tyrimų ir studijų centro Čikagoje.

Kurdami PLB, jos organizatoriai siekė suvienyti visus užsienio lietuvius ir ypač senąją ir naująją emigraciją. Vienijimas į Bendruomenę vyko tautiniu principu, baiminantis, kad žmonės ateis į Bendruomenę susiskaldę partiniu atžvilgiu ir ją iš vidaus suskaldys. M. Krupavičius formulavo labai aiškiai: „PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda: lietuvybė“ [10]. Tokia griežta ir nelanksti pozicija teoriškai gal ir buvo teisinga, bet praktikoje pasirodė klaidinga. Gaila, kad disertantė plačiau ir detaliau neaptaria šios labai svarbios problemos ir išvadose neformuluoja šiuo klausimu savo požiūrio. Tiesa, 3-oje išvadoje ji kalba apie ALT neigiamą požiūrį į PLB kūrimą (p. 167). Tačiau tai kita ir gana specifinė problema, neatspindinti viso klausimo. Pats gyvenimas diktavo, kad telkimas turi vykti ir organizacijų pagrindu, ypač norint pritraukti senąją išeiviją, kuri jau turėjo savo partijas ir kultūrines organizacijas. Turime pastebėti, kad disertantė atkreipė dėmesį sakydama, jog „PLB organizatoriai pastebėjo, kad šalyse, kur daugumą lietuvių inteligentų sudarė naujosios bangos lietuviai, buvo mažiau problemų steigiant Lietuvių bendruomenes“ (p. 59). Tačiau apie lietuvių bendruomenių įvairiose šalyse kūrimą autorė kalba labai paviršutiniškai, skirdama tik 3 puslapius 20-iai bendruomenių apžvelgti (p. 60–61, 64). Čia šiek tiek užsimena apie D. Britanijos lietuvių sąjungą (toliau – DBLS) ir apie D. Britanijos lietuvių bendruomenės (toliau – DBLB) įkūrimą. Jeigu disertantė būtų atlikusi platesnę analizę, tai būtų galėję tapti puikiu pavyzdžiu, kaip buvo galima jungti bendrai veiklai senuosius ir naujuosius išeivius D. Britanijoje ir kitur. Turime pataisyti, jog D. Britanijos lietuvių bendruomenė įkurta ne 1950 m., o 1951.07.7–8 d. Londone vykusiame Tarybos posėdyje, pirmininkaujant dar 1935 m. Anglijoje apsigyvenusiam Petrui Varkalai. Prie DBLB prisijungė 11 įvairių draugijų ir sąjungų, turinčių apie 4000 narių [14]. Dar 1994 metais man, t. y. Juozui Skiriui, lankantis Anglijoje pas D. Britanijos lietuvių veikėją P. Varkalą ir pasidomėjus apie DBLB sukūrimą jis pažymėjo, jog tai turėjo būti sukurta, nes kitaip nebuvo galima pritraukti senosios išeivijos organizacijų prie bendro veikimo. Manau panaši situacija buvo ir kitose šalyse, kur gyveno senoji lietuvių išeivija. Bet tai norint įrodyti, reikia tyrimo. Tačiau jau dabar galime teigti, kad D. Britanijos lietuviai – tai vienas iš senosios ir naujosios išeivijos bangų bendravimo gražių pavyzdžių. Kitas išeivijos suartinimo aspektas, kurio disertantė neakcentavo, tai prieškario išeivijos atstovų įtraukimas į kuriamus Lietuvių bendruomenės organus. Tą vėl puikiai iliustruoja D. Britanijos lietuviai, kurie sugebėjo pritraukti ne tik Petrą Varkalą ir Mečį Bajoriną (atvykusius prieš karą), bet ir senosios kartos atstovus Petrą Bulaitį, kunigą Joną Sakevičių, prelatą Juozą Gutauską (Išeivių draugo redaktorių) ir kt. Tai buvo natūrali senųjų ir naujųjų išeivių jungimosi ašis. Tą patį galima pasakyti ir apie trečią PLB pirmininką (1963–1968) Juozą Bachuną-Bačiūną (p. 72), kuris buvo senosios JAV lietuvių išeivijos atstovas ir darbavosi kartu su dipukais.

Nors autorė gerai atskleidė VLIK ir ALT santykius organizuojant PLB, tačiau reikėtų giliau žvilgterėti į pačią ALT, kaip specifinę išeivijos organizaciją, kuri jungė visas svarbiausias ideologines JAV lietuvių sroves (išskyrus JAV lietuvius komunistus). Autorė lyg ir atkreipė dėmesį, kad ALT PLB organizavimui priešinasi katalikiškoji srovė (p. 48). Bet giliau šie dalykai neanalizuojami. Taip, iš tiesų socialistai su savo lyderiu ALT sekretoriumi Pijumi Grigaičiu palaikė PLB. Tautininkai su savo lyderiu ALT vicepirmininku Antanu Oliu taip pat palaikė PLB. Net autorė savo darbe panaudojo labai svarbų dokumentą – 1949.09.14 Amerikos lietuvių tautinės sąjungos pirmininko A. Olio laišką M. Krupavičiui (p. 47). Tačiau iki galo šio dokumento taip ir neišanalizavo. Šis laiškas – tai iš principo yra JAV lietuvių tautininkų pritarimas (taip suprato ir M. Krupavičius savo laiške L. Šimučiui /be datos/) su tam tikromis sąlygomis – dar siūlo susitarti dėl PLB struktūros ir veikimo (A. Olio laiško nuorašas ir laiškas L. Šimučiui) [1]. Taigi, kalbėti apie visos ALT neigiamą požiūrį į PLB būtų ne visai teisinga. Tai kodėl ALT katalikiškoji srovė su savo lyderiu ALT pirmininku L. Šimučiu ilgai nepalaikė PLB kūrimo? Pirmininko nepritarimą iliustruoja jo nenoras 1948–1949 metais atsakinėti į M. Krupavičiaus laiškus, kuriuose yra kalbama apie PLB kūrimą. Šiuo faktu galima paneigti V. Sidzikausko mintį, kurią kaip argumentą panaudojo disertantė (p. 39): „Būdami Vokietijoje, padarėme didelę klaidą, paskelbdami Chartiją ir PLB konstituciją, nesusitarę su didžiosios lietuvių išeivijos Amerikoje organizacijų vadais“ [3]. Tai ne tiesa! Pirmiausia ALT pirmininkas tiesiog nenorėjo apie tai girdėti. Be to, 1948.10.11 PLB konstitucijos projektas buvo pasiųstas ALT susipažinti, M. Krupavičius pageidavo pastabų. Po vengimo pasisakyti JAV lietuvių katalikų veikėjai sugalvojo paaiškinimą, kodėl nepritaria PLB idėjai: JAV valdžia „galinti savo piliečius priskaityti prie svetimos valstybės agentų“. Disertantė tai pastebi ir apie tai kalba (p. 40). Vėliau nuo tokio „argumento“ JAV lietuviai katalikai atsisakė. O štai iš 1950.01.17 M. Krupavičiaus laiško L. Šimučiui paaiškėja, kad JAV lietuviai katalikai „PLB nori kvalifikuoti kaip nekrikščionišką ar bedievišką“ [2]. Taigi tarp JAV lietuvių katalikų kilo baimė, kad katalikai ištirps tarp PLB kitų organizacijų, neturės tenai įtakos, bet apie šią priežastį katalikai garsiai ir oficialiai nekalbėjo. Ta priežastimi pirmiausia ir galime paaiškinti, kodėl ALT pirmininkas L. Šimutis (ALRKF ir LRKSA lyderis) labiau pasisako prieš PLB ir ypač prieš JAV LB kūrimą. Tenka tik apgailestauti, kad disertantė plačiau nepanagrinėjo svarbiausios Lietuvių bendruomenės įkūrimo JAV, nors vienas iš jos darbo uždavinių ir buvo „analizuoti kraštų Lietuvių bendruomenių steigimo pasaulyje sąlygas ir ypatumus“ (p. 6). Pasisakydami prieš PLB JAV lietuvių katalikų lyderiai dar pateikdavo įvairių oficialių paaiškinimų, kaip antai: 1) JAV lietuviai jau yra suvienyti ALT; 2) kitokia vienybė neatneš laukiamų rezultatų, nes išeivija gyvena labai skirtingomis sąlygomis ir patys išeiviai formavosi skirtingai ir pan. Disertantė daugiau ar mažiau savo darbe tai aptaria. Ji net pasiremia išeivijos istoriko kunigo W. Wolkovichiaus vaizdingu pastebėjimu, analizuojant išeivijos nesusikalbėjimo priežastis: „Epigramiškai kas nors galėtų pasakyti, kad senieji lietuviai buvo alaus ir viskio gėrėjai ir šoko polką. Naujieji lietuviai gi mėgavosi konjaku ir šoko tango“ (p. 46). Jis tokiu žaismingu pavyzdžiu norėjo parodyti skirtingą dviejų išeivijos bangų socialinio gyvenimo supratimą. Šis palyginimas įdomus, bet nemanytume, kad tinkamas. Pirmiausia, istorikas kunigas iš savo grynoriškos (pirmosios išeivių bangos) kilmės pozicijų pažiūrėjo į šią problemą; antra, to laikotarpio JAV lietuviai ir Lietuvos lietuviai, o ypač jų veikėjai, buvo tokie pat tarpukario civilizacijos produktai, turintys panašų kultūrinį skonį (polka gal ir buvo šokama, bet labiau išeivijos grynorių ir dipukų tėvų bei senelių). Suprantamesnis yra senosios išeivijos nenoro jungtis į PLB paaiškinimas, kurį man, t. y. J. Skiriui, 1998 metais Čikagoje pateikė buvęs JAV lietuvių veikėjas Antanas Rudis. Jis sakė: „Naujieji lietuviai mūsų amerikonų suprasti nenorėjo, jie įsivaizdavo, kad viena organizacija geriau nei daug organizacijų. Dipukams buvo svetimas supratimas, kad poveikis JAV valdžiai yra didesnis, kai siunčiama daugelio organizacijų rezoliucijos ir protestai, o ne vienos organizacijos“ (iš J. Skiriaus asmeninio archyvo). Čia, reikia manyti, suveikė specifinės JAV politinės padėties sąlygos, kurios ir išskyrė naujuosius emigrantus nuo senųjų. Pastebėtas dar vienas neišgvildentas klausimas – autorė nemažai kalba ir apie PLB, kaip pastovų finansinį šaltinį Lietuvos laisvinimo veiksniams – VLIK ir ALT – remti (p. 56, 57, 79, 120). Tačiau finansų rinkimo ir skirstymo mechanizmas nėra atskleistas. Be to, ir skiriamų kasmetinių lėšų procentai pateikti skirtingi. Būtų vis dėlto įdomu sužinoti, kiek procentų – ar 30%, ar 40% – yra skiriama ALT iš PLB sukauptų lėšų?

Skaitant disertaciją, akis užkliūva už tam tikrų neapsižiūrėjimų tekste. 1) Ką reiškia pasakymas „1950 m. lapkričio 7 d. laiške buvusiam ministrui ir konsului P. Žadeikiui“ (p. 54). Tenka pastebėti, kad ir 1950 m., ir iki pat mirties iš Povilo Žadeikio, Lietuvos įgalioto ministro ir nepaprastojo pasiuntinio Amerikoje, titulo niekas neatėmė. 2) Tekste randamas teiginys, jog „Didžiosios Britanijos atstovai S. Kuzminskas, B. K. Balutis, V. Balickas ir P. B. Varkala “ (p. 60–61). Bet jie patys tikriausi D. Britanijos lietuvių atstovai, o ne valstybės atstovai (?!). 3) Panašiai ir su fiksuojamu „Pietų Amerikos kongresu“ (p. 71, 72). Reikia manyti, kad disertantė turi omenyje Pietų Amerikos lietuvių kongresus. 4) Diplomatas Juozas Kajeckas ne nuo 1968 m. tampa Lietuvos atstovu Vašingtone (p. 164), bet nuo 1957 m. – po P. Žadeikio mirties. 5) Skaitytojui gali kilti klausimas, kas yra „Zelandija“ (p. 63). Ar Olandijos provincija, ar Danijos sala? Bet autorė kalba apie lietuvių bendruomenę, besiformuojančią Naujojoje Zelandijoje (išmesdama žodelį „Naujoji“). 6) Manytume, kad ir sąvoką „reflektuodamas“ (p. 39, 83) autorė galėtų lietuvinti. Kuo blogesni lietuviški atitikmenys „svarsto“ ar „mąsto“? 7) Disertantė turi polinkį savaip „interpretuoti“ mokslininkų pavardes. Manyčiau, ne „Fainhouse“, bet Davidas Fainhauzas (Lithuanians in multi-ethnic Chicago until World War II, by David Fainhauz, Chicago, Il, 1977); ne „Sreikus“, bet Arūnas Streikus; ne „Skyrius“, bet Juozas Skirius ir t. t. Visos šios smulkmenos tikrai nepuošia rimto tyrimo.

Priedai darbe (p. 187–194) galėjo būti žymiai gausesni (dabar tik 4 vienetai). Tarp mokslininkų yra susiformavusi graži tradicija sustiprinti tyrinėjimus autentiškų dokumentų priedais, kurie darbui suteiktų ir vaizdumo, ir papildomos argumentacijos, parodytų autoriaus sugebėjimą daryti atranką dokumentuose. Šiuo atveju labai pasigendama PLB laikinųjų santvarkos nuostatų (projekto ir galutinio rezultato). Tikrai būtų nepamaišiusi PLB Konstitucija bei vienas kitas M. Krupavičiaus laiškas. Manytina, kad savo vietą prieduose galėjo rasti PLB seimų nutarimai ir pan. Darbą pagyvintų lietuvių bendruomenių pasaulyje žemėlapis. Reikia tikėtis, ateityje monografijoje pamatysime ir fotomedžiagos. Tiesa, vienas svarbiausių dokumentų – Lietuvių Charta – įdėtas prieduose be nuorodos į šaltinį. Būtina nurodyti, iš kur (archyvas, muziejus, knyga ar pan.) vienas ar kitas dokumentas yra paimtas.

Nežiūrint išsakytų pastabų, jaunoji istorikė atliko svarų tyrimą, kuris jau dabar įeina į reikšmingų darbų, skirtų lietuvių emigracijai nušviesti, sąrašą. D. Simanavičiūtė užpildė dar vieną istorinio pažinimo spragą. Jos sukaupta ir apibendrinta medžiaga, suformuluotos mokslinės išvados yra reikalingos ne tik mokslininkams, bet gali tapti puikiais skaitiniais visiems besidomintiems lietuvių išeivijos istorija ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1928–1952 M. Krupavičiaus laiškai. Pasaulio lietuvių archyvas prie Lituanistikos tyrimų ir studijų centro Čikagoje (toliau – LTSC/PLA), Leonardo Šimučio fondas, Mykolo Krupavičiaus dėžė, 1949 metų byla.
  2. 1928–1952 M. Krupavičiaus laiškai. Pasaulio lietuvių archyvas prie Lituanistikos tyrimų ir studijų centro Čikagoje (toliau – LTSC/PLA), Leonardo Šimučio fondas, Mykolo Krupavičiaus dėžė, 1950 metų byla.
  3. SIDZIKAUSKAS, Vaclovas. Lietuvos diplomatijos paraštėje: atsiminimai 1917–1940. Vilnius: Vaga, 1993, p. 276.
  4. ŠIMUTIS, Leonardas. Amerikos lietuvių taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje 19401970. Chicago: Amerikos Lietuvių Taryba, 1971, p. 123.
  5. Amerikos lietuvių istorija. Red. A. Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1971, p. 577.
  6. BANIONIS, Juozas. Lietuvos laisvinimas vakaruose 1940–1975. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir recistencijos tyrimų centras, 2010, p. 105–114, 190–200, 237–247, 307–320.
  7. JONUŠAUSKAS, Linas. Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilėje veikla 19401991. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir recistencijos tyrimų centras, 2003. 416 p.
  8. MALDEIKIS, Petras. Mykolas Krupavičius. Chicago: Liet. Krikščionių Demokratų s-ga, 1975, 493 p.
  9. Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003. Sudarė V. Stravinskienė. Vilnius: Artlora, 2004. 436 p.
  10. Pasaulio lietuvių bendruomenės keliu. Lietuvybės išslaikymo tarnybos leidinys, 1950, p. 34.
  11. PLB Seimo vadovas. New York: PLB seimo org. komitetas, 1958, p. 47–48.
  12. SIMANAVIČIŪTĖ, Daiva. Lietuvos diplomatinė tarnyba ir Pasaulio lietuvių bendruomenė: atstovavimo klausimas diasporos politikoje. Iš: Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991. Sudarė D. Dapkutė, A. Petraitytė. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 234–254.
  13. SIMANAVIČIŪTĖ, Daiva. Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrimo problemos 1945–1950 m. Oikos: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2008, nr. 5, p. 63–82.
  14. SKIRIUS, Juozas. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (18801967) Tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 669.
  15. ŪSAITĖ, Kristina. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kūrimas (-is) ir veikla išeivijoje XX a. 69 dešimtmečiuose. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Kaunas, 2012. 321 p.