2014, t. 95, Nr. 3, p. 40–57 / Vol. 95, No. 3, pp. 40–57, 2014
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2014.05

Lietuvos istorijos institutas, X X a. istorijos skyrius skyrius, adresas: Kražių g. 5, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus m. demografinė raida 1944–1951 m., ieškoma atsakymų į klausimus, koks buvo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos partinės vadovybės požiūris į Vilniaus miesto demografines problemas, kokie buvo priimti sprendimai joms išspręsti, kodėl būtent tokie sprendimai priimti ir kokie buvo jų rezultatai.

Esminiai žodžiai: Vilnius, demografiniai pokyčiai, lenkai, rusai, lietuviai.

Abstract. The article analyses the demographic development of the city of Vilnius in 1944–1951; it attempts to answer what approach was followed by the party leadership of the Lithuanian Soviet Socialist Republic towards the demographic problems of Vilnius, what decisions were made to solve them, why such particular decisions were taken and what their results were.

Keywords: Vilnius, demographic changes, Poles, Russians, Lithuanians.

Įvadas

XX amžius Vilniaus gyventojams lėmė daug radikalių pokyčių: Pirmasis pasaulinis karas daugelį jų bloškė į Rytus, iš kur ne visi rado kelią atgal, tačiau dar didesni ir tragiškesni pokyčiai vilniečių laukė Antrojo pasaulinio karo metu. Būtent tada dėl holokausto mieste praktiškai neliko gyventojų žydų, o karo pabaigoje sovietinės valdžios vykdytas okupuotų vakarinių teritorijų homogenizavimo planas pavertė Vilnių visiškai kitokiu, nauju miestu. Jo gyventojai iš esmės pasikeitė: dauguma jų išvyko į Lenkiją (1945–1946 m.), kai kuriems pavyko pasiekti Vakarus, kiti – atsidūrė Sibire. Jų vietoje atsirado rusų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, žydų ir kt.

XX a. Vilniaus m. istorija domino įvairių šalių mokslininkus. Pastaruoju metu pasirodė keli užsienio autorių darbai šia tema. Mieczysławo Jackiewicziaus, Martino Schulze Wesselio, Irene Götz, Ekaterinos Makhotinos darbuose dėmesys sukoncentruotas į miesto institucinį gyvenimą amžiaus pirmojoje pusėje ar kultūrinės atminties vietų reprezentavimą [58; 82]. Vilniaus miestas ir jo gyventojai taip pat buvo pristatyti buvusių miesto gyventojų ar kitų šalių piliečių akimis [62; 66; 54].

Vilniaus m. demografinė raida stalinizmo metais nedaug tyrinėta. Piotras Eberhardtas, Piotras Madajczykas, Timothy Snyderis, Alicija Paczoska, Nastazija Kairiūkštytė, Romualdas Misiūnas ir Reinas Taagepera ją aptarė bendresniame (Lietuvos ar jos dalies, Sovietų Sąjungos, Rytų ir Pietryčių Europos) kontekste [56; 57; 63; 71; 81; 67; 60; 65], Vlada Stankūnienė, Theodore R. Weeksas, Vitalija Stravinskienė koncentravosi į miesto lygmenį [72, 21–41; 83, 517–533; 84, 76–95; 85, 153–175; 74, 133–152]. Darbuose buvo akcentuotos sovietinės valdžios pastangas pasinaudoti demografiniu veiksniu siekiant politinių tikslų ir įžvelgta tiesioginė jų įtaką etniniams ir demografiniams procesams. Kai kurie autoriai (Piotras Madajczykas, Alicija Paczoska, Timothy Snyderis, Theodore R. Weeksas) pažymėjo, kad LSSR valdžia vadovavosi nacionalizmo kriterijumi vykdydama brutalias priemones etninėje srityje, nes siekė radikalios miesto etninės struktūros pokyčių. Tokia politika buvo rezultatyvi ir labai greitai, jau 1945–1946 m., išryškėjo, kad „lenkiško Wilno“ neliko [71, 104–105; 63, 249; 67, 214; 83, 522; 84, 85]. Arvydas Anušauskas, Vytautas Tininis, Vitalija Stravinskienė, Mindaugas Pocius teigė, kad sovietinei valdžiai svarbiausia buvo sklandi Lietuvos sovietizacija, todėl jai trukdę veiksniai (pvz., nepalanki tam tikrų teritorijų gyventojų etninė sudėtis ar tam tikrų grupių gyventojų nepalankus politinis nusiteikimas prieš sovietinę valdžią) buvo panaikinti, etninis aspektas čia buvo antraeilis dalykas [53, 278–280; 77, 7; 75, 70; 69, 52–54]. Iš kitų autorių išskirtini Lietuvos istoriko Liudo Truskos, kuris gilinosi į etninius pokyčius Lietuvoje ir Vilniuje stalinizmo metais, darbai [79, 71–79, 58–65; 80, 387–396]. Jo teigimu, LSSR valdžia stengėsi paversti Vilnių titulinės tautos (lietuvių) centru, tačiau dėl ribotų galimybių ir sudėtingos politinės padėties šį tikslą realizavo tik iš dalies [80, 392–393]. Galima pritarti autoriui ir pastebėti, kad lietuviai nesugebėjo pasinaudoti buvusiomis palankiomis galimybėmis sustiprinti Vilniaus lietuviškumą XX a. viduryje, nes tuometės politinės, ekonominės-socialinės ir kt. aplinkybės buvo nepalankios (nestabili politinė padėtis provincijoje, nevisiškai apgalvotos ir kiek nesavalaikės demografinių problemų sprendimo priemonės, tam tikras nesusikalbėjimas tarp centro (Vilniaus) ir lokalių (apskričių) lygio valdžios struktūrų ir kt.). Minėtą tikslą pasiekti pavyko tik sovietmečio pabaigoje, kai, perfrazuavus L. Truskos žodžius, buvo įveiktas „ilgas kelias į Vilnių“. Šio autoriaus darbai tapo vienu iš svarbių šaltinių vėlesniems tyrimams.

Bendroms Sovietų Sąjungos demografinėms tendencijoms aptariamu etapu apžvelgti buvo naudingi Anatolijaus Višnevskio, Jurijaus Paliakovo, Valentinos Žiromskajos, Natalijos Aralovec, Viktoro Perevidencovo darbai [86; 88; 90; 91]. Iš jų matome, kad SSSR jau prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo demografinių problemų (pvz., dėl sovietų represijų sumažėjo gyventojų skaičius), kurias karas ir sovietinės valdžios represinė politika tik gilino.

Rengiant straipsnį daugiausia naudotasi archyvine medžiaga. Būtent archyvuose ieškota atsakymo į klausimus, koks buvo respublikos partinės vadovybės požiūris į Vilniaus miesto demografines problemas, kokie buvo priimti sprendimai joms spręsti ir kokie jų rezultatai. Šiuo aspektu buvo vertinga Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) saugomų LKP CK ir Vilniaus m. partinio komiteto fondų medžiaga. Čia sukaupti LKP CK biuro posėdžio protokolai, jo skyrių ataskaitos, informacijos ir kt., kuriuos papildo Vilniaus m. partijos komiteto dokumentai. Iš jų matyti, kad Vilniaus apgyvendinimas buvo opus klausimas tiek aukščiausioms respublikos, tiek ir miesto institucijoms, tačiau „iš viršaus“, t. y. LKP CK ar Ministrų Tarybos, nuleisti sprendimai ne visada buvo įgyvendinti. Dažniausiai sostinės demografinės problemos buvo sprendžiamos chaotiškai.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ar Vilniaus apskrities archyvo (VAA) duomenys buvo reikšmingi atskleidžiant lokalaus (vienos įstaigos ar įmonės) lygmenens pokyčius, nustatant statistinę demografinių pokyčių išraišką. Kaip tyrimui svarbius dokumentus reikėtų paminėti LCVA saugomus LSSR liaudies komisarų tarybos (vėliau Ministrų Tarybos) nutarimus, pažymas, įvairių institucijų ataskaitas jai ir kt. Ši medžiaga liudija, kad Vilniaus demografinių klausimų sprendimas, kėlęs nemažai problemų, ne kartą buvo įtrauktas į Ministrų Tarybos dienotvarkę.

Nauja archyvinė medžiaga leidžia verifikuoti istoriografijoje įsitvirtinusius neobjektyvius teiginius (pvz., apie Vilniaus lituanizacijos forsavimą), taip pat paaiškina kai kuriuos tyrimui svarbius aspektus (sovietinės valdžios realizuotų demografinių priemonių motyvaciją, rezultatus ir pan.).

Straipsnyje siekiama išnagrinėti pirmųjų pokario metų demografinius pokyčius Vilniuje sukėlusius veiksnius ir jų rezultatus, atskleisti tuomečių procesų įtaką sostinės demografinei padėčiai (kaip besikeičianti Lietuvos socialinė, ekonominė padėtis veikė Vilniaus m. demografinius pokyčius), aptarti to meto valdžios sprendimus dėl sostinės demografinių problemų sprendimo, ypač atkreipti dėmesį į gyventojų mobilizavimo į Vilnių planus. Kitaip tariant, išnagrinėti, kaip iki Antrojo pasaulinio karo metų buvęs daugiatautis Vilnius buvo perkurtas į ... daugiatautį Vilnių.

Tiriamo laikotarpio chronologines ribas lėmė sovietinės valdžios vykdyta politika. SSSR sprendimai dėl gyventojų lenkų išprovokavo naujus intensyvius pokyčius, kurie ženklino naujos miesto bendruomenės pradžią, Vilniuje. Antroji riba, t. y. 1951 m., labiau sąlyginė, ji sietina su radikalių ir dinamiškų socialinių-politinių procesų (pvz., industrializacija, kolektyvizacija) LSSR raida ir pradėjusiomis ryškėti pasekmėmis Vilniaus miestui.

Vilniaus m. gyventojai 1944–1946 m.

1944 m. liepos 20 d. Justas Paleckis dienoraštyje rašė: „Mieste gyventojų mažai belikę. Daugelis jų, frontui artėjant, pasistengė išvykti į kaimus ir miestelius. (...) Žydai, kurie sudarė daugumą Vilniaus gyventojų, beveik visi išnaikinti, išsigelbėjo tik vienas kitas, kuriam pasisekė pasislėpti ar pabėgti iš geto į partizanų būrius“ [68, 7]. Vienas pirmųjų sovietinės valdžios sprendimų buvo miesto gyventojų registracija 1944 m. Ji parodė, kad miestiečių buvo apie 110 tūkst. [14, 98] – tai buvo tik pusė prieškario metų miesto gyventojų. Pagal etninę struktūrą daugiausia vilniečių buvo lenkų tautybės. Jie sudarė apie 85 tūkst. asmenų. Prieš karą antrąją kiekybiškai gausiausią grupę sudarė žydai, kurių, kaip jau buvo minėta, dėl holokausto beveik neliko. Jų buvo suskaičiuota tik apie 1700 [12, 5]. Be šių etninių grupių mieste gyveno dar daugiau kaip 10 etninių grupių atstovai. Gausesnes miesto gyventojų grupes sudarė rusai (apie 9 tūkst.), lietuviai (apie 8 tūkst.), baltarusiai (per 2 tūkst.), ukrainiečiai (per 500 asmenų), likusių tautybių atstovų buvo nuo keleto iki kelių dešimčių asmenų [12, 5]. Tačiau netrukus pradėjus realizuoti planą dėl lenkų perkėlimo iš SSSR į Lenkiją, iš esmės pasikeitė miesto etninis, demografinis vaizdas. Vilniaus lenkai atsidūrė šio plano epicentre.

Tuoj po sovietinės reokupacijos 1944 m. Vilniaus m. buvo atkurtas pirmuoju sovietmečiu buvęs administracinis suskirstymas. Miestas buvo padalintas į keturis rajonus [15, 60]. Pagal gyventojų skaičių didžiausias buvo Stalino rajonas, kuriame gyveno 34 tūkst. asmenų. Tankiau apgyvendintas buvo ir Dzeržinskio rajonas (30 tūkst. asmenų). Likusiuose rajonuose („Tarybų“, „Spalio“) gyveno atitinkamai 23 ir 20 tūkst. asmenų.

Vykdydami SSSR vadovybės nurodymą, LSSR atstovai 1944 m. rugsėjo mėnesį su Lenkijos komunistine valdžia pasirašė susitarimą dėl apsikeitimo tam tikrų grupių asmenimis. Iš Lietuvos SSR į Lenkiją, į prie jos prijungtas buvusias Vokietijos teritorijas, iš kurių turėjo būti iškelti vokiečių tautybės asmenys, galėjo keltis iki 1939 m. buvę Lenkijos piliečiai lenkai ir žydai bei jų šeimos. Iš pradžių numatyti nerealūs registracijos ir perkėlimo proceso terminai vėliau ne kartą buvo pratęsti. Norinčių išvykti į Lenkiją registracija pradėta 1944 m. gruodžio 28 d. ir tik Vilniuje. LSSR atstovai planavo, kad iš miesto išvyks apie 50 tūkst. lenkų. Registracijos rezultatai turėjo juos nustebinti: į Lenkiją išvykti, LSSR atstovų duomenimis, užsirašė daugiau kaip 111 tūkst. asmenų, Lenkijos atstovų – apie 113 tūkst. [75, 165]. Tačiau reikia pažymėti, kad toks skaičius susidarė todėl, kad užsiregistravo ne tik beveik visi miesto gyventojai lenkai, bet ir kai kurie kitų Lietuvos apskričių ar kitų respublikų (Latvijos, Estijos) lenkai. Tokia padėtis neramino LSSR ir Vilniaus miesto vadovybes ir vertė ieškoti sprendimų, kurie netrukus buvo rasti. Į Vilnių atvykusio Marcelijaus Martinaičio žodžiuose randame atsakymą, kodėl Vilnius buvo užpildytas naujais gyventojais: „Į Vilnių po karo atvykę jame jau beveik neradome seniems kvartalams būdingų senučių, dėvinčių seno kirpimo drabužiais, orių senukų su lazdele ir šuneliu, vienuolių, senienų krautuvėlių, savo skurdu prekiaujančių žydų. Dar buvo tik užrašų įvairiomis kalbomis, persišviečiančių pro gaisrų suodžius ar tinką. (...) Atvykusieji su senąja, gerokai praretinta ir išblaškyta vilniečių karta beveik nesusitiko. Miestas neteko žydų, jį paliko didžiuma senųjų lenkų, daugelis inteligentų buvo represuota. O juk ne kartą jis degė, keitėsi gyventojai, labiau nei kitame Lietuvos mieste (...)“ [64, 2]. Iš tikrųjų, dauguma Vilniaus gyventojų lenkų išvyko iš Vilniaus. 1944–1947 m. LSSR atstovų skaičiavimais iš miesto išvažiavo 89 356 asmenys (1944 m. – 44, 1945 m. – 56 636, 1946 m. – 32 130, 1947 m. – 546) [74, 140]. Neabejotinai tarp jų dominavo lenkai, nors buvo ir žydų, lietuvių, totorių, karaimų ir kt. tautybių asmenų (apie 1900). Pagal sovietinės valdžios planus jų vietą turėjo užimti sovietinei valdžiai patikimi asmenys, LSSR liaudies komisarų tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo žodžiais tariant, „tinkamiausi, geriausi, sąžiningiausi, labiausiai atsidavę tarybinei santvarkai žmonės“ [17, 47].

Darbuotojų mobilizavimo Vilniaus miestui planai ir tų planų realizavimas 1945–1946 m.

Prasidėjusi lenkų registracija į Lenkiją pranašavo būsimas demografines problemas Vilniuje. Respublikos ir Vilniaus miesto vadovybės ėmėsi planų joms spręsti. Gyventojų trūkumą galvota panaikinti pasitelkus migraciją respublikos viduje, nes tokį kelią vertė rinktis prasta tuometė SSSR demografinė padėtis. Dėl Pirmojo pasaulinio karo, bado, sovietinių represijų Rusija jau 1939 m. jautė gyventojų stygių [89]. Antrasis pasaulinis karas jos demografijai turėjo katastrofiškų padarinių [86, 438–441; 88, 128–132; 90]. Neatsitiktinai SSSR vykdė Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių išvežtų rusų ar kitų tautybių asmenų grąžinimo iš sovietinės kariuomenės užimtų teritorijų (prie tokių priskirta ir Lietuva) į kilmės vietas akciją, kuri turėjo padėti bent iš dalies kompensuoti gyventojų stygių [60, 145–160; 70, 74–182]. Rusijai ar kitoms sovietinėms respublikoms reikėjo milijonų darbo rankų, todėl LSSR partinė administracinė valdžia demografinių problemų sprendimo ieškojo Lietuvos kaime. Reikia pabrėžti, kad ir respublikos, ir Vilniaus m. valdžia pasisakė už darbo jėgos pritraukimą iš respublikos apskričių. Štai LSSR LKT pirmininkas M. Gedvilas 1945 m. liepos mėn. apie artimiausius planus kalbėjo:

„Kuo greičiausiai aprūpinti darbo jėga mūsų sostinę Vilnių. Vykdant susitarimą su lenkų vyriausybe iš Vilniaus jau išvažiavo 40 000 lenkų. Tuo tarpu iš visos Lietuvos žmonės į Vilnių plaukė labai pamažu. Dėl darbininkų trūkumo gali nukentėti Vilniaus pramonė. Apskričių vykdomiesiems komitetams reikia atkreipti ypatingą dėmesį į tinkamą vyriausybės nutarimo įvykdymą dėl Vilniaus aprūpinimo darbo jėga“ [25, 155]. Tačiau Lietuvos apskričių ar Vilniaus organizacijų valdžia į šiuos žodžius neįsiklausė. Dalis Vilniaus įmonių vadovybės darbo jėgos realiai ieškojo kitose sovietinėse respublikose. Daugiausia taip elgėsi iš ten kilę ir neseniai Vilniaus įmonėms pradėję vadovauti asmenys. Tokių vadovų buvo daug. Pvz., žemės ūkio mašinų gamyklos „Žagrė“ direktorius, vyriausiasis inžinierius ir vyriausiasis buhalteris buvo atvykę iš Rusijos ir Ukrainos [47, 4]. Per penkis 1946 m. mėnesius į vadovaujamas pareigas Vilniuje buvo paskirti 83 asmenys, iš kurių tik keletas lietuvių [39, 53]. Žinoma, pasikviesti į Vilnių žmonių iš labiau nuo karo nukentėjusių sovietinių respublikų buvo daug paprasčiau, negu įkalbėti Lietuvos kaimo gyventoją tapti vilniečiu. Suprantama, kad vykdoma darbuotojų paieška už Lietuvos ribų nebuvo labai viešinama. Tokią praktiką vėliau pasmerkė Vilniaus miesto partijos komiteto sekretorius Aleksejus Čistiakovas. Jis akcentavo, kad nors atsivežti žmonių iš labiau nuo karo nukentėjusios Baltarusijos, Leningrado ar Stalingrado lengviau, vis tik reikia stengtis atsivežti iš Lietuvos kaimo. Sostinę reikėtų labiau apgyvendinti lietuviais [34, 68; 49, 22].

1945 m. vasario 23 d. LSSR LKP CK ir Liaudies komisarų taryba (LKT), priėmė sprendimą dėl gyventojų mobilizacijos į Vilnių. Buvo planuota, kad 1945 m. kovo 1–rugpjūčio 1 d. Vilniaus m. bus mobilizuota apie 30 tūkst. darbuotojų: 20 tūkst. asmenų į Vilnių suplauks iš kitų Lietuvos apskričių (žr. lentelę Nr. 1), 5,3 tūkst. atvyks iš profesinių mokyklų, 4,5 tūkst. bus perkelta iš liaudies komisariatų ir žinybų sistemos [52, 126]. Daugiausia jų galvota nukreipti į geležinkelių ir statybos sferas (atitinkamai 7 ir 5 tūkst.). Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad plano vykdyti nesisekė, todėl jis ėmė strigti. Problema buvo ta, kad Vilniaus lenkų migracija dar tik prasidėjo ir nebuvo įsibėgėjusi. Masiškesnė ji tapo 1945 m. antrojoje pusėje–1946 m. pavasarį. Iki to meto gyventojai lenkai dar puoselėjo viltis, kad Vilniaus miestas bus Lenkijos sudėtyje. Ši aplinkybė veikė asmenų apsisprendimą nevykti į Lenkiją. Todėl 1945 m. pirmoje pusėje esami ir būsimi Vilniaus gyventojai buvo tarsi „uždarame rate“: lenkai neskubėjo keltis į Lenkiją, o dėl geležinkelio vagonų trūkumo netgi norinčiųjų išvykti pervežimas buvo lėtas. Kitų Lietuvos apskričių gyventojai dėl gyvenamos vietos trūkumo, prastų buitinių sąlygų mieste, psichologinių veiksnių (asmenys, mokėdami tik lietuvių kalbą, slavų dominavusiame mieste jautėsi nejaukiai) ir kt. taip pat neskubėjo keltis į Vilnių.

Padėties neišgelbėjo ir tų pačių metų pavasarį gyventojų mobilizacijos į Vilnių plano korekcija: vietoj 20 tūkst. asmenų apskrityse buvo tikimasi surinkti 11700 [19, 48].

1 lentelė. Gyventojų mobilizavimo Vilniaus m. planai 1945 m. [27, 130–132; 19, 48; 52, 3 įklija]

* 1945 m. pabaigos duomenys

Taigi demografiškai didžiausios Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės apskritys turėjo parūpinti per 40 proc. asmenų, planuotų mobilizuoti į Vilnių. Tačiau net ir sumažintų mobilizacinių planų realizuoti nepavyko. Vietoje lauktų tūkstančių į sostinę buvo mobilizuota apie 2 tūkst. asmenų. Antai LSSR LKT buvo skundžiamasi, kad nuvykus į apskritis atsivežti mobilizuotų žmonių, teko grįžti tuščiomis [23, 138].

„Uždaram ratui“ pralaužti buvo griebtasi radikalių priemonių. Pirmiausia Vilniaus įmonių ir organizacijų vadovams buvo nurodyta nepriimti į darbą asmenų be sovietinių dokumentų. Šis nurodymas buvo nukreiptas prieš lenkus, nes jie, kaip užsirašę išvykti į Lenkiją, sovietinių pasų negaudavo. Nedirbant nebuvo galima gauti maisto ir pramonės prekių kortelių, be kurių išgyventi buvo sudėtinga. Be to, sovietinis saugumas per įtariamų priklausant lenkų civiliniam ir kariniam pogrindžiui areštus, dažnas kratas, vertė žmones greičiau apsispręsti išvykti į Lenkiją. Tačiau didžiulis darbuotojų trūkumas, grasinęs įmonių veiklos sustabdymu ar ūkinių planų neįvykdymu [18, 73], vertė sostinės įmonių vadovus laviruoti ir kai kada nusižengti nurodymams (į darbą priimdavo asmenis be dokumentų, kurie nebuvo registruoti milicijos skyriuose, kai kurių į Lenkiją išvykstančių lenkų laiku neatleisdavo iš darbo ir pan.).

Dėl lėto lenkų išv ykimo mobilizaciniai planai buvo pakoreguoti. LSSR liaudies komisarų taryba prašė Maskvos, kad leistų mobilizaciją kiek pavėlinti [22, 61]. Vėlesnė proceso eiga patvirtino, kad į tai buvo sureaguota.

Svarbią reikšmę renkant darbo jėgą vaidino ekonominiai, socialiniai veiksniai. Nepavyko rasti duomenų, kokiais motyvais remtasi sudarant apskričių mobilizacinius planus. Mobilizacinių poreikių plano taisymai į didesnę pusę ar kai kurių apskričių sukeitimai vietomis [9, 38] liudija, kad nebuvo atsižvelgta į realią padėtį vietose. Į mobilizacinius planus įtrauktos kai kurios apskritys ar miestai (pvz., Šakių, Kauno m.) taip pat turėjo demografinių problemų (ten labai sumažėjo gyventojų, todėl trūko darbo jėgos). Reikia prisiminti, kad tos pačios apskritys turėjo parūpinti darbuotojų ne tik Vilniaus m., bet ir Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritims. Pvz., Alytaus apskritis į Pagėgių apskritį turėjo nusiųsti 300, Šiaulių – 200, Ukmergės – 100 šeimų [38, 44–44]. Be to, tos apskritys ir miestai taip pat turėjo atkurti vietos infrastruktūrą (parūpinti žmonių, kurie galėtų atstatyti sugriautus tiltus, tiesti kelius, kirsti mišką ir kt.). Todėl apskričių „donorių“ vadovybės pirmiausia žiūrėjo lokalių interesų. Kai kurios į mobilizacijos planą įtrauktos apskritys visiškai jo nevykdė.

Mobilizacija buvo prievartinio pobūdžio: konkretiems asmenims buvo įteikiami mobilizaciniai lapeliai su nurodymu atvykti į mobilizacinį punktą. Dalis asmenų, vengdami to, stengėsi pakeisti savo buvimo vietą. Todėl kai kurių apskričių sprendimai [20, 68] griežtai kovoti su vengiančiais mobilizacijos (pvz., patraukiant teisminėn atsakomybėn) liko neįgyvendinti.

Atvykusiems į Vilnių asmenims teko gyventi labai sunkiomis sąlygomis: prastos gyvenamosios patalpos, maisto trūkumas, atlyginimų vėlavimas – visa tai neskatino pasilikti Vilniuje. Nors Vilniaus organizacijoms trūko darbuotojų, jų priėmimui nebuvo pasirengta. Paradoksaliai atrodo tai, kad netgi statybos organizacijų bendrabučiai buvo nesuremontuoti [24, 213]. Atskirų įmonių vadovybė skundėsi, kad dėl blogos gyvenamojo ploto (butų) apskaitos ir paskirstymo neįmanoma gauti butų naujiems specialistams, todėl šie neužsibūdavo [31, 38]. Nestebina atvykusių asmenų pareiškimai, kad jie dirbs ir gyvens Vilniuje, kol turės iš namų atsivežtų maisto produktų [21, 251].

Tuo metu buvo labai paplitęs darbuotojų bėgimas iš įmonių, pvz., į duonos gamyklą Nr. 3 buvo priimti 65 asmenys iš Lietuvos apskričių, 51 pabėgo [29, 101]. Panašiai žmonės bėgo iš gamyklos Nr. 555, odos kombinato, „Aušros“ spaustuvės, medžiagų apdirbimo tresto ir kt. [10, 19–20]. Vieni asmenys dingdavo net nepasirodę darbo vietose, kiti padirbę 3–4 dienas. Kartu su tokių asmenų sugrįžimu į gimtuosius kaimus sklido ir mobilizacijai nepalankios nuotaikos. Su „darbo dezertyrais“ buvo planuojama kovoti, t. y. jų ieškoti ir grąžinti atgal į darbą. Tačiau panašu, kad tai tebuvo „popieriniai“ planai.

Ne paskutinėje vietoje telkiant gyventojus Vilniaus m. buvo ir psichologinio pobūdžio motyvai: kaimo gyventojui apsispręsti vykti kažkur į nepažįstamą miestą nebuvo lengva, juolab, kad jame dominavo svetimtaučiai, kur „tik kas dešimtas lietuvis“ [16, 43–47].

Pastebėtina, kad tam tikri stereotipai taip pat turėjo įtakos renkant darbo jėgą Vilniaus miestui. Antai LSSR geležinkelių atstovas nuvykęs į Kauną mobilizuotų darbuotojų, dalies jų atsisakė, nes tai buvo čigonų tautybės asmenys [28, 213].

Atkreiptinas dėmesys, kad mobilizuoti stengtasi jaunus žmones. Toks sprendimas suprantamas. Kaip žinia, mieste labiausiai trūko fiziniam darbui tinkamų asmenų. Tokioms pareigoms labiausiai tiko jaunimas. Be to, buitinės sąlygos buvo labiau pritaikytos asmenims be šeimų (gyventi daugiausia reikėjo bendrabučiuose).

Kaip alternatyvą kaimo gyventojams lietuviams kitataučiai Vilniaus įmonių vadovai matė kitų sovietinių respublikų gyventojų pritraukimą. Įmonių vadovų atstovai vyko į Baltarusiją ar Rusiją ir kvietė žmones vykti į Vilnių. Šios pastangos buvo gana sėkmingos, nes iš labiau dėl karo nukentėjusių respublikų gyventojai noriai vyko į Vilnių, pvz., iš Vitebsko srities 1945 m. liepos– rugpjūčio mėnesiais atvyko 27, iš Smolensko – 15 asmenų. Dar didesnės grupės atvyko iš Leningrado srities [76, 116; 34, 68]. Panaši padėtis buvo ir 1946 m., pvz., plytų gamyklos „Krosnis“ direktorius iš Vitebsko atsivežė 8 darbuotojus, kurie netrukus išsilakstė po kitas įstaigas. Panašiai nutiko ir su vėliau vėlgi iš Baltarusijos atsivežtais 10 darbuotojų [50, 1]. Pastebėta, kad ir kitos miesto įmonės ir įstaigos darbo jėgos taip pat ieškojo Baltarusijoje ar Rusijoje. Be to, Vilniuje įsidarbino ir dalis į Kaliningrado sritį dirbti nukreiptų rusų [76, 116; 80, 394]. Darbo jėgos paieškas kitose sovietinėse respublikose lengvino tai, kad nuo 1945 m. vidurio Lietuvoje neliko jokių kliūčių atvykti, nes buvo panaikinta iki tol galiojusi iškvietimų sistema.

Naujų darbuotojų iš kitų sovietinių respublikų srautus į Vilnių padidino 1946–1947 m. badas Rusijoje ir Ukrainoje. Antai vienas ukrainietis taip nusakė atvykimo į Vilnių motyvus: „Dnepropetrovsko srityje buvo didelė sausra ir neturėjome pagalbinio ūkio ir jokių lėšų pragyventi. Aš, kaip ir daugelis tuo periodu, išvykau į Lietuvos respubliką“ [43, 18]. Išlikę archyviniai duomenys liudija apie tuomet vykusią intensyvią migraciją iš kitų sovietinių respublikų. Antai Vilniaus m. partinio aktyvo susirinkime gamyklos Nr. 555 partinis sekretorius Michailovas pažymėjo, kad partinė organizacija per metus pasipildė 58 asmenimis, kurie atvyko iš kitų sovietinių respublikų [39, 94]. Taigi mieste daugėjo rusų, žydų, ukrainiečių, baltarusių ir kt. tautybių gyventojų. Rusakalbių gretų augimą Vilniuje rodė ir rusiškų mokyklų mokinių skaičiaus pokyčiai, pvz., 1944 m. rudenį rusų mokinių buvo 1077, 1946 m. pabaigoje jų buvo jau apie 6700, 1947 m. pabaigoje – per 8400 [73, 20]. Į miestą buvo atvykstama ir šeimomis, ir pavieniui. Netrukus paskui vyrus rusus, baltarusius, lenkus, ukrainiečius į Vilnių traukė jų šeimos. Išlikę archyviniai šaltiniai rodo, kad Vilniaus krašte dirbusiems ir iš kitų sovietinių respublikų kilusiems asmenims buvo suteikiamos atostogos šeimoms atsivežti. Tarp atvykusių iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos neabejotinai dominavo iš pastarosios persikėlę asmenys. Dauguma jų atvykdavo iš Maskvos, Leningrado, Smolensko sričių.

Didelį darbuotojų trūkumą mieste kurį laiką amortizavo karo belaisviai vokiečiai. Jie priverstinai dirbo įvairiose organizacijose, daugiausia statybos sektoriuje – čia jų buvo apie 1,5 tūkst. [32, 144]. Jie statė „Elfos“ ir kt. gamyklas, LKP CK ar kultūros reikmėms skirtus pastatus [33, 479]. Tokia padėtis buvo labai patogi kai kurių įmonių vadovybėms, visiškai nesirūpinusioms nuolatinių darbuotojų paieška, tad jas visiškai tenkino karo belaisvių darbas [11, 3].

Nepavykus mobilizacijos būdu išspręsti darbuotojų trūkumo Vilniuje problemos buvo pereita prie organizuoto darbuotojų rinkimo būdo. Jis vyko per centrinį darbo jėgos apskaitos ir paskirstymo biurą prie SSSR LKT. Jo padalinys Lietuvoje buvo įkurtas dar

1944 m. liepos mėnesį [13, 80]. Darbuotojų stygius privertė Vilniaus m. vykdomąjį komitetą 1946 m. birželio mėnesį prašyti LSSR Ministrų Tarybos, kad leistų miesto įmonėms organizuotai rinkti darbuotojus apskrityse, į ten pasiųsti patyrusius kadrų verbuotojus [36, 182]. Šio klausimo svarbą rodo miesto vadovų dėmesys jam. Dar tą patį mėnesį šis klausimas buvo apsvarstytas dar kartą. Tačiau darbuotojų rasti, matyt, nesisekė, todėl pareigų neteko už kadrų parinkimą atsakingo Darbo jėgos apskaitos ir paskirstymo biuro viršininkas [37, 210].

Kitas būdas užpildyti demografinį vakuumą buvo organizuoti darbuotojų perkėlimai iš kitų organizacijų padalinių Lietuvoje į Vilnių. Paaiškėjus, kad masinė mobilizacija žlunga, LSSR vadovybė 1945 m. rudenį kreipėsi į VKP (b) CK ir prašė, kad Lietuvoje įsigaliotų kitose sovietinėse respublikose taikyti įstatymai, draudžiantys darbuotojams savavališkai palikti įmones ar įstaigas ir leidžiantys (būtinybei esant) perkelti kvalifikuotus darbuotojus iš vienos įmonės į kitą [30, 123].

Kalbant apie Vilniaus m. gyventojus, būtina atkreipti dėmesį į demobilizacijos iš sovietinės armijos procesą, kuris sutapo su intensyvios darbuotojų paieškos Vilniaus miestui etapu. Vilniuje buvo laukiama didelio demobilizuotųjų skaičiaus, todėl miesto ir jo rajonų partijos komitetų ir vykdomųjų komitetų vadovybei buvo nurodyta jų priėmimui kruopščiai pasiruošti [35, 137–138]. 1945–1947 m. Lietuvoje buvo apie 60 tūkst. demobilizuotųjų [78, 162]. Be lietuvių joje apsigyveno daugiau kaip 16 tūkst. kitų tautybių asmenų (rusų, žydų, baltarusių ir kt.), iš kurių Vilniuje – apie 7 tūkst. [79, 63]. Vien 1945 m. rugsėjo–spalio mėn. miesto įmonėse įsidarbino 1245 iš sovietinės armijos demobilizuoti asmenys [1, 20]. Pagal etninę sudėtį daugumą demobilizuotųjų Vilniuje sudarė rusai. Demobilizuoti vyrai užpildė laisvas vietas pramonėje, transporto ir kt. srityse. Dauguma jų, matyt, buvo nukreipta į Vilniaus geležinkelių sistemą, kadangi tokį sprendimą miesto partijos komitetas buvo priėmęs tų metų rugpjūčio mėnesį [26, 333]. Tačiau tuo metu darbo jėgos poreikis mieste dar buvo didelis (iš reikiamų 30 tūkst. darbuotojų nebuvo nė pusės). Padėties negelbėjo įmonių vadovybės kritika ar už kadrų parinkimą atsakingų asmenų atleidimai.

Ekonominių-socialinių procesų įtaka Vilniaus etninei-demografinei padėčiai

Lietuvoje vykę ekonominiai-socialiniai pokyčiai labai veikė Vilniaus m. demografinę padėtį. Bene didžiausią įtaką turėjo krašto industrializacija ir žemės ūkio kolektyvizacija. Būtent respublikoje vykę ekonominiai, socialiniai procesai lėmė, kad Vilniaus m. palaipsniui susitelkė lietuviai ir jis sulietuvėjo. Istoriografijoje įsitvirtinusius teiginius apie tuometės LSSR valdžios tikslą – Vilniaus sulietuvinimą – reikėtų priimti su išlygomis. Atrodo, kad kai kurie autoriai (T. Snyderis, T. Weeksas ar A. Paczoska) per daug sureikšmina etninį aspektą kalbėdami apie Vilniaus lituanizaciją. Išlikę archyviniai šaltiniai liudija, kad Vilniaus demografinės problemos vertintos per respublikos interesų prizmę ir pirmiausia ūkinius interesus, t. y. respublikos ūkio atkūrimą. Sovietinės valdžios atstovams etninis aspektas, t. y. darbininko tautybė, buvo antraeilis dalykas, svarbiausia buvo socialinė kilmė ir politinis patikimumas. Galima manyti, kad kai kurie tuometės LSSR valdžios atstovai lietuviai tikėjosi, kad vienu metu pavyks realizuoti du tikslus: Vilnių aprūpinti lengvai pasiekiama darbo jėga iš Lietuvos kaimo ir LSSR sostinei suteikti lietuviškesnį pobūdį. Vienas iš būdų buvo pritraukti tam tikrą skaičių lietuvių. Taigi galima kalbėti apie dalinį miesto sulietuvinimą. Tačiau pokario realybė planus sužlugdė.

Vilniaus atstatymo ir tvarkymo darbai prasidėjo dar nesibaigus karui ir suintensyvėjo iš karto po karo. Tuometė Vilniaus gyventoja prisiminė: „Kai grįžau po karo į Lietuvą, Vilnius buvo visiški griuvėsiai. Vokiečių gatvė – griuvėsiai, visur griuvėsiai – vienos plytos.

Lankiau Dramos studiją, o tada kiekviena įstaiga privalėdavo siųsti savo darbuotojus valyti griuvėsių. Jokių modernių ekskavatorių nebuvo. Mes ėjome valyti griuvėlių Pylimo ir Konarskio gatvės kampe, kur dabar yra parkelis priešais reformatų bažnyčią. Ten buvo vienos plytos – sugriuvę namai. Jokių pirštinių, jokios technikos – viską darėme plikomis rankomis. Bet buvo entuziazmo. Nesavu balsu, niekieno neliepiami bliaudavom: „Broliai, atstatysim miestą Gedimino!“ Bliaudavom choru“ [55, 8].

1948 m. kovo 20 d. SSSR Ministrų Tarybos sprendimas dėl Vilniaus atstatymo taip pat turėjo įtakos miesto etninei, demografinei padėčiai. Mat pagal tą nutarimą dėmesys buvo skirtas visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų statybai, gamyklų ir fabrikų plėtrai. Tokie planai reikalavo nemažo darbuotojų skaičiaus. Buvo projektuojama, kad jau 1948 m. respublikoje bus surinkta 3 tūkst. darbuotojų Vilniaus m. [40, 24]. Tačiau daug darbuotojų reikėjo ne tik statybos sektoriui, bet ir rekonstruotoms ar naujai pastatytoms gamykloms. Jos tapo savotiškais žmonių traukos centrais. Pvz., „Elfos“ gamykloje ar „Lelijos“ fabrike 1950 m. dirbo keli šimtai darbininkų, kurių gretos po kelerių metų išaugo daugiau kaip 2–3 kartus [76, 129]. Išlikusi archyvinė medžiaga liudija, kad gamyklose ar fabrikuose susiformavo daugiautaučiai, tūkstantiniai kolektyvai, kuriuose dominavo slavų kilmės asmenys, pvz., žemės ūkio mašinų gamykloje „Komunaras“ 1950 m. pavasarį dirbo 168 darbuotojai, iš kurių rusų buvo apie 30 proc., lenkų – 22,5 proc., lietuvių – 14 proc., žydų – 8 proc., kitų tautybių – 23,5 proc. [41, 59]. Į gamyklą žmonės pateko įvairiais keliais: kai kurie jų įsidarbino po demobilizacijos iš Raudonosios armijos, kiti atvyko iš Baltarusijos ar Rusijos pokario metais. Be to, Vilniuje ar netoli jo apsigyveno ir Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių į Lietuvą atvežti rusai ar baltarusiai, kurie vykstant sovietinių piliečių repatriacijos iš Vakarų valstybių į SSSR akcijai (1944–1952) nepanoro grįžti į gimtinę arba pakeliui į ją persigalvojo. Kaip pažymėjo Vilniaus apskrities MGB skyriaus viršininko pavaduotojas Borisas Melnikovas, 1947 m. pavasarį apskrityje gyveno apie 450 repatriantų, kurių dauguma iki išvežimo į Vokietiją gyveno Vitebsko, Polocko ir Gardino srityse [48, 26].

Vilniaus atstatymas ir modernizacija sutapo su 1949 m. prasidėjusia masine žemės ūkio kolektyvizacija. Vienas iš jos rezultatų – kaimo žmonių plūstelėjimas į miestą. Vengdami stoti į kolūkius kaimo gyventojai stengėsi įsidarbinti miestuose. Ne vieno kaimo gyventojo išsigelbėjimas buvo Vilnius. Išlikę statistiniai duomenys rodo, kad į sostinę daugiausia kėlėsi aplinkinių apskričių (Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Utenos, Ukmergės) gyventojai. Antai Vilniaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas N. Ponomorenko informavo LSSR Ministrų Tarybą, kad apie 50 proc. iš kolūkinių sąrašų 1951–1952 m. išbrauktų asmenų išėjo dirbti į pramonę [46, 103]. Masinės kolektyvizacijos metais Vilniuje gerokai padaugėjo gyventojų: 1949 m. jų buvo 149,3 tūkst., 1951 m. – 179, 3 tūkst. [5, 41; 45, 123], t. y. vilniečių skaičius išaugo 30 tūkst. asmenų. Tokią padėtį lėmė mechaninis prieaugis (žr. lentelę Nr. 2).

Kolektyvizacija kaimyninėje Baltarusijoje taip pat veikė Vilniaus demografinę padėtį. Miestas traukė kaimyninės respublikos gyventojus. Per kelerius metus (1944–1951) Vilniuje baltarusių skaičius išaugo apie 6 kartus (nuo 2 tūkst. iki 12,6 tūkst.) [45, 123]. Dauguma jų buvę Gardino, Maladečinos, Vitebsko sričių gyventojai. Tačiau iš ten atvykdavo ne tik baltarusiai, bet ir kitų tautybių asmenys (lenkai, žydai, rusai).

2 lentelė. Vilniaus m. natūralusis ir mechaninis priaugis 1945–1951 m. [3, 65; 2, 118; 4, 257; 5, 51; 6, 86, 7, 72; 61, 17; 87, 195]

* Toks skaičius nurodytas statistiniame rinkinyje, skirtame tik tarnybiniam naudojimui. Šį skaičių sunku patikrinti, nes archyvuose išliko nepilni duomenys apie natūralųjį prieaugį 1945 m. Išlikusios statistinės žinios rodo, kad 1945 m. rugpjūčio mėn. natūralus prieaugis Vilniuje buvo neigiamas (– 11), spalio mėn. – 35, lapkričio mėn. – 24. Žinios apie gimusius ir mirusius Vilniaus m. 1945 08, 10–11 mėn. LCVA, R-754, ap. 13, b. 53, l. 167, 201, 229.

Lentelės duomenys rodo, kad Vilniaus gyventojų skaičius daugiausia augo dėl mechaninio prieaugio (migracijos). Jis taip pat lėmė sostinės gyventojų „jaunumą“. 1950 m. mieste gyveno 37 652 vaikai ir 112 842 suaugusieji [8, 145]. Suaugusiųjų asmenų grupėje dominavo 21–30 m. asmenys (jų buvo 35 proc.). Dar 22 proc. sudarė 31–40 m. gyventojai. Labai garbaus amžiaus žmonių buvo nedaug. Vilniuje šimtamečių ir vyresnių buvo tik 29.

Kita migracijos procesų pasekmė buvo ženklūs Vilniaus m. gyventojų etninės sudėties pokyčiai. Tačiau to meto statistiniai šaltiniai nefiksavo atvykėlių etninio pasiskirstymo, todėl tiksliai nustatyti, kiek, kokių tautybių ir kokios socialinės struktūros asmenų tuomet atvyko į Vilnių, neįmanoma.

Kaip jau minėta, 1944 m. 80 proc. miestiečių sudarė lenkai. Tačiau jų skaičius labai sumažėjo 1945–1946 m., nes dauguma jų išvyko į Lenkiją. Reikia pastebėti, kad nors daug lenkų persikėlė į kaimyninę šalį, nemažai jų iš aplinkinių apskričių ar Baltarusijos persikėlė į Vilnių. Nustatyti tikslaus tokių asmenų skaičiaus neįmanoma, nes tokio pobūdžio duomenys nebuvo renkami. Be to, neretai iš kaimyninės respublikos atvykę lenkai asmens dokumentuose tautybės skiltyje turėjo įrašą „baltarusis / baltarusė“.

Nagrinėjamu laikotarpiu mieste gerokai išaugo rusų ir lietuvių skaičius (nuo 7–8 proc. 1944 m. iki 25 ir 33 proc. 1951 m.), taip pat padaugėjo ukrainiečių (nuo 0,5 iki 4) [74, 149]. Tačiau greitas miesto gyventojų skaičiaus augimas lėmė socialines problemas, kurių viena buvo gyvenamojo ploto trūkumas. 1950 m. mieste buvo apie 10 tūkst. gyvenamųjų namų, iš kurių apie 3200 buvo asmenų nuosavybė [44, 1]. Padėtį sunkino dar ir tai, kad buvo keliasdešimt (apie 70) karo metais sugriautų, bet neatstatytų namų. Gyvenamojo ploto trūkumas vertė „tankinti“ gyventojus butuose ir riboti miesto gyventojų skaičiausaugimą XX a. 6-ajame dešimtmetyje.

Išvados

Vykdydama vakarinių SSSR teritorijų sovietizaciją centrinė valdžia realizavo radikalius demografinius pokyčius, į kurių epicentrą pateko Vilniaus miesto gyventojai. LSSR sostinės gyventojais tapę buvę Lenkijos piliečiai lenkai ir žydai per trumpą laiką turėjo apsispręsti: likti mieste ir kurti sovietinį Vilnių ar išvykti į Lenkiją. Dauguma jų pasirinko (arba buvo paskatinti pasirinkti) pastarąją alternatyvą. Šio proceso kiekybiniai rezultatai buvo stulbinantys: 1945–1946 m. iš miesto išvyko apie 100 tūkst. asmenų, tuo pat metu į Vilnių atvyko per 100 tūkst. naujų gyventojų. Vilnius iš daugiataučio miesto, kuriame vyravo lenkai, virto daugiautaučiu (rusiškai lietuvišku) miestu.

Pagal LSSR partinės administracinės valdžios planus išvykusius Vilniaus m. gyventojus lenkus turėjo pakeisti kitų Lietuvos apskričių gyventojai lietuviai. Tokį sprendimą padiktavo objektyvūs veiksniai – dėl karo ir represinės politikos SSSR susidūrė su didžiuliais demografiniais nuostoliais, todėl LSSR turėjo kliautis vidiniais resursais. Tačiau šis planas buvo realizuotas tik iš dalies. Masinį lietuvių atvykimą į Vilnių labiausiai stabdė ekonominiai veiksniai (prastos gy venimo sąlygos Vilniuje, vėluojantys atlyginimai, maisto produktų trūkumas, jų brangumas ir kt.), psichologinės kliūtys (stiprus prisirišimas prie žemės, nenoras atsisakyti stabilesnio, sotesnio gyvenimo gimtinėje ir keltis į kitataučių pilną miestą). Tačiau dėl tų pačių ekonominių veiksnių (sunkesnių karo padarinių, bado ir kt.), Vilniaus m. organizacijų vadovybės etninės struktūros (daugiau iš kitų SSSR vietų atvykusių asmenų), kitų sovietinių respublikų gyventojai traukė į Vilnių ir noriai čia kūrėsi. Jų akimis, LSSR sostinėje buvo daug geresnės perspektyvos. Todėl nenuostabu, kad 1951 m. nelietuviai Vilniuje sudarė 75 proc. miestiečių.

LSSR partinės administracinės valdžios „lietuviškoji dalis“ ketino iš dalies lituanizuoti miestą ir sustiprinti lietuvių padėtį Vilniuje, tačiau, jos supratimu, miestas turėjo išlaikyti daugiataučio miesto statusą. Lituanizacijos procesas vyko labai palaipsniui, daugiausia stimuliuojamas bendrų respublikos ekonominių-socialinių veiksnių (įvairių institucijų koncentracijos mieste, pramonės plėtros, prievartinės žemės ūkio kolektyvizacijos ir kt.) ir nacionalinės politikos pokyčių (respublikos kadrų protegavimo, lietuvių kalbos pozicijų stiprinimo).

Šaltiniai ir literatūra

1. Ataskaita apie LCK CK VII plenumo nutarimų įgyvendinimą. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 11, l. 20.
2. Bendri natūralaus gyventojų judėjimo 1947 m. rezultatai. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 314, l. 118.
3. Civilinių aktų registracijos 1946 m. Vilniuje rezultatai. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 162, l. 65.
4. Civilinių aktų registracijos 1948 m. Vilniuje rezultatai. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 593, l. 257.
5. Civilinių aktų registracijos 1949 m. Vilniuje rezultatai. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 912, l. 51.
6. Civilinių aktų registracijos 1950 m. Vilniuje rezultatai. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 1085, l. 86.
7. Civilinių aktų registracijos 1951 m. Vilniuje rezultatai. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 1238, l. 72.
8. LSSR miestų gyventojų skaičius 1950 01 01. LCVA, R-363, ap. 1, b. 912, l. 145.
9. LSSR miestų ir apskričių darbo kadrų Vilniaus m. mobilizacinis planas. LYA, f. 1771, ap. 8, b. 43, l. 38.
10. Pažyma apie darbo jėgą Vilniaus m. įmonėse 1945 08 15 d. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 26, l. 19–20.
11. Pažyma apie darbo jėgos verbavimą statybos tresto nr. 1, statybinių medžiagų vyriausiosios valdybos įmonėse ir gamykloje Nr. 555. Be datos [turėtų būti 1946 m. gegužė–birželis]. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 114, l. 3.
12. SSSR vidaus reikalų liaudies komisariato v yriausiosios milicijos valdybos viršininkui 1 rango milicijos komisarui Galkinui ataskaita apie atliktą darbą išduodant pasus Lietuvos teritorijoje. Be datos [turėtų būti 1944 gruodžio mėnuo]. LYA, f. V-102, ap. 1, b. 1, l. 5.
13. 1944 07 07 LSSR liaudies komisarų tarybos nutarimas. LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 15, l. 80.
14. 1944 08 12 LSSR liaudies komisarų tarybos nutarimas. LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 15, l. 98. Realiai mieste buvo daugiau gyventojų, nes nebuvo registruoti vokiečių okupacijos metais atvykę asmenys, taip pat laikinai į Vilnių atvykę žmonės.
15. 1944 10 06 Vilniaus m. partijos komiteto posėdžio protokolas. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 1, l. 60.
16. 1944 11 28 LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Guzevičiaus pranešimas LKP CK sekretoriui Sniečkui. LYA, K-1, ap. 10, b. 10, l. 43–47.
17. 1945 03 29 M. Gedvilo kalba pirmajame LSSR valstiečių suvažiavime. LYA, f. 3377, ap. 52, b. 210, l. 47.
18. 1945 04 23 Vilniaus m. partinio aktyvo susirinkimo protokolas Nr. 2. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 11, l. 173. Antai 1945 m. pavasarį Vilniaus geležinkeliuose dirbo apie 10 tūkst. darbuotojų, o į Lenkiją išvykti iš ten užsirašė taip pat apie 10 tūkst. asmenų.
19. 1945 04 26 LKP CK ir liaudies komisarų tarybos nutarimas 69-s. VAA, f. 761, ap. 1a, b. 5, l. 48.
20. 1945 05 10 Lazdijų apskrities vykdomojo komiteto nutarimas. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 47, l. 68.
21. 1945 06 02 LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Guzevičiaus specialus pranešimas. LYA, f. K-1, ap. 10, b. 20, l. 251.
22. 1945 06 05 LSSR liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojo M. Šumausko raštas darbo jėgos apskaitos ir paskirstymo komiteto prie SSSR liaudies komisarų tar ybos pirmininko pavaduotojui L. Pogrebnovui. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 34, l. 61.
23. 1945 06 11 einančio LSSR komunalinio ūkio liaudies komisaro pareigas Astafjevo raštas LSSR LKT pirmininkui Gedvilui. LCVA, R-754, ap. 13, b. 37, l. 138.
24. 1945 06 14 Vilniaus m. partinio aktyvo susirinkimo protokolas. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 11, l. 213.
25. 1945 07 21 LSSR liaudies komisarų tarybos pirmininko kalba Aukščiausiosios tarybos V sesijoje. LYA, f. 3377, ap. 52, b. 210, l. 155. Pabrėžtina, kad „Tiesos“ 1945 Nr. 170 išspausdintoje M. Gedvilo kalboje neliko informacijos apie išvykusių lenkų skaičių ir lėtą lietuvių atvykimą į Vilnių. 1945 01–07 mėn. iš Vilniaus į Lenkiją išvyko 36 051 asmuo. Šis skaičius apskaičiuotas remiantis iš Vilniaus rajono išvykusių transportų sąrašu. LCVA, f. R-841, ap. 10, b. 203, l. 5–6.
26. 1945 08 08 LKP Vilniaus m. komiteto posėdžio protokolas Nr. 56. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 10, l. 333.
27. 1945 08 22 SSSR liaudies komisarų tarybos valstybinio plano komisijos įgaliotinio LSSR Nikonovo raštu LSSR LKT pirmininkui Gedvilui. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 53, l. 130–132.
28. 1945 08 28 Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo, darbo jėgos apskaitos ir paskirstymo biuro viršininko Paleckio ataskaitinis raštelis LSSR LKT darbo jėgos apskaitos ir paskirstymo biuro viršininkui Vladimirovui. LCVA, R-754, ap. 13, b. 37, l. 213.
29. 1945 08 28 Vilniaus m. Spalio rajono partijos komiteto posėdžio protokolas Nr. 12. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 20, l. 101.
30. 1945 09 03 LKP CK pirmojo sekretoriaus Sniečkaus ir LSSR liaudies komisarų tarybos pirmininko Gedvilo raštas VKP (b) CK sekretoriui G. Malenkovui. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 34, l.123.
31. 1945 10 01 LSSR autotransporto vyriausiosios valdybos viršininko Artemjevo raštas LSSR LKT pirmininko pavaduotojui Gregorauskui. VAA, f. 761, ap. 9, b. 38.
32. 1945 11 13 pažyma LKP CK sekretoriui A. Isačenko. LYA, f. 1771, ap. 190, b. 3, l. 144.
33. 1945 12 26 Vilniaus m. partijos komiteto posėdžio protokolas Nr. 70. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 10, l. 479.
34. 1946 04 24–25 Vilniaus m. 2-osios partinės konferencijos medžiaga. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 59, l. 68.
35. 1946 05 06 Vilniaus m. LKP komiteto posėdžio protokolas. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 64, l. 137–138.
36. 1946 06 06 Vilniaus m. vykdomojo komiteto posėdžio protokolas. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 121, l. 182.
37. 1946 06 27 Vilniaus m. vykdomojo komiteto posėdžio protokolas. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 121, l. 210.
38. 1946 07 06 LKP CK ir LSSR Ministrų Tarybos nutarimas. LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 53, l. 42–44.
39. 1946 07 17 Vilniaus m. partinio aktyvo susirinkimo protokolas Nr. 1. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 62, l. 53.
40. 1948 04 26 LKP CK ir LSSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 51. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 519, l. 24.
41. 1950 03 mėn. žinios apie valstybinę žemės ūkio mašinų gamyklą „Komunaras“. VAA, f. 760, ap. 1, b. 29, l. 59.
42. 1950 03 12 rinkėjų į SSSR Aukščiausiąją Tarybą apskaitos rezultatai Vilniuje. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 912, l. 394.
43. 1950 03 30 staklių gamyklos „Žalgiris“ pirminės partinės organizacijos uždaro susirinkimo protokolas Nr. 6. LYA, f. 1121, ap. 1121-1, b. 4, l. 18.
44. 1950 12 13 raštas LSSR ministrų tarybos pirmininkui M. Gedvilui. LCVA, R-754, ap. 13, b. 251, l. 1.
45. 1951 12 04 pažyma Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui P. Kareckui. LYA, f. 3387, ap. 14, b. 20, l. 123.
46. 1952 07 19 Vilniaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas N. Ponomorenko raštas LSSR MT pirmininko pavaduotojui V. Pisarevui. LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 389, l. 103.
47. Valstybinės žemės ūkio mašinų gamyklos „Žagrė“ darbuotojų, įeinančių į LSSR vietos pramonės liaudies komisariato nomenklatūrą 1947 m. I pusmetį, sąrašas. VAA, f. 760, ap. 1, b. 9, l. 4.
48. Vilniaus apskrities MGB skyriaus viršininko pavaduotojo maj. Melnikovo ataskaitinis raštelis apie agentūrinio-operatyvinio darbo tarp repatriantų 1947 m. gegužės mėn. rezultatus. LYA, f. K-1, ap. 15, b. 3736, l. 26. Apie Lietuvoje likusius rusus plačiau G. Potošenko, Rusai Lietuvoje..., p. 97.
49. Vilniaus miesto komiteto sekretoriaus A. Čistiakovo kalba 2-ojoje partinėje konferencijoje. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 58, l. 22.
50. Vilniaus m. partijos komiteto instruktoriaus kadrams Markevič pažyma apie padėtį renkant darbo jėgą Vyriausioje statybos valdyboje. Be datos [turėtų būti 1946 m. gegužės pabaiga– birželio pradžia]. LYA, f. 3109, ap. 3, b. 114, l. 1.
51. Žinios apie gimusius ir mirusius Vilniaus m. 1945 08, 10–11 mėn. LCVA, R-754, ap. 13, b. 53, l. 167, 201, 229.
52. Vilniaus apgyvendinimo planas 1945 m. [dokumento publikacija]. Lietuvos istorijos metraštis 2003–2. Vilnius, 2004, p. 119–126.
53. ANUŠAUSKAS, Arvydas. Teroras 1940–1958 m. Vilnius, 2012.
54. BRIEDIS, Laimonas. Vilnius – savas ir svetimas. Vilnius, 2010.
55. DAUGUVIETYTĖ, Galina. Post scriptum. Vilnius, 2006.
56. EBERHARDT, Piotr. Ethnic groups and population changes in twentieth-century CentralEastern Europe: history, data, and analysis. Armonk, 2003.
57. EBERHARDT, Piotr. Przemiany narodowościowe na Litwie. Warszawa, 1997.
58. JACKIEWICZ, Mieczysław. Wilno w XX wieku. Ludzie i wydarzenia. Bydgoszcz, 2013.
59. KAIRIŪKŠTYTĖ, Nastazija. Vilniaus krašto gyventojų sudėties pokyčiai 1939–1946 m. Lietuvos rytai. Vilnius, 1993, p. 281–298.
60. KAIRIŪKŠTYTĖ, Nastazija. Vokiečių atvežti rusai Lietuvoje II pasaulinio karo metais ir pirmaisiais pokario metais. Lietuvos istorijos metraštis 1992. Vilnius, 1994, p. 145–160.
61. KUNČINA, J. Vilniaus gyventojų mechaninio prieaugio dinamika iki 1970 m. Lietuvos TSR Aukštųjų Mokyklų mokslo darbai. Ekonomika. 1984, t. 26, p. 15–25.
62. LEWANDOWSKA, Stanisława. Wilno 1944–1945. Warszawa, 2007.
63. MADAJCZYK, Piotr. Czystki etniczne i klasowe w Europie XX wieku. Szkice do problemu. Warszawa, 2010.
64. MARTINAITIS, Marcelijus. Vilniau, kaime mano..., Literatūra ir menas. 2007, bal. 20, p. 2.
65. MISIŪNAS, Romualsas; TAAGEPERA, Reinas. Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980. Vilnius, 1992.
66. Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūrinis miesto paveldas. Vilnius, 2009.
67. PACZOSKA, Alicija. Dzieci Jałty. Exodus ludności polskiej z Wileńszczyzny w latach 1944–1947. Toruń, 2003.
68. PALECKIS, Justas. Džiugios dienos. Iš karo metų dienoraščio. Švyturys, 1974, Nr. 13, p. 7.
69. POCIUS, Mindaugas. Kita mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su koloboravimu 1944–1953 metais. Vilnius, 2009.
70. POTAŠENKO, Grigorijus. Rusai Lietuvoje 1944 m. liepą–1953 m.: rusų migracijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atmintis. Lietuvos rusai XX–XXI a. pradžioje: istorija, tapatybė, atmintis. Vilnius, 2013, p. 74–182.
71. SNYDER, Timothy. Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, 1569–1999. Vilnius, 2009.
72. STANKŪNIENĖ, Vlada. Demographic Development of Vilnius in Historical Context. Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika. Vilnius, 1995, 21–41.
73. STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Lenkų švietimas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: 1944 m. antra pusė–1947 m.Istorija, 2011, Nr. 2, p. 14–23.
74. STR AVINSKIENĖ, Vitalija. Migracijos procesų poveik is Vilniaus miesto g y ventojų etniniams demografiniams pokyčiams 1944–1959 metais. Lietuvos istorijos metraštis 2009–2. Vilnius, 2010, p. 133–152.
75. STRAVINSKIENĖ, Vitalija. Tarp gimtinės ir tėvynės: Lietuvos SSR lenkų repatriaciją į Lenkiją (1944–1947, 1955–1959). Vilnius, 2011.
76. ŠADŽIUS, Henrikas. Socialistinio Vilniaus darbininkai. Vilnius, 1980.
77. TININIS, Vytautas. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953. T. 1. Vilnius, 2003.
78. TININIS, Vytautas. Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją. Vilnius, 2014.
79. TRUSKA, Liudas. Ilgas kelias į Vilnių. Kultūros barai. 2010, Nr. 4, p. 71–79, Nr. 5, p. 58–65.
80. TRUSKA, Liudas. Demografiniai karo ir okupacijos nuostoliai. Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, p. 387–396.
81. VAITIEKŪNAS, Stasys. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius. Vilnius, 2006.
82. Vilnius: Geschichte und Gedächtnis einer Stadt zwischen den Kulturen. Frankfurt am Main, 2010.
83. WEEKS, Theodore R. Remembering and Forgetting: Creating a Soviet Lithuanian Capital. Vilnius 1944–1949. Journal of Baltic Studies, 2008, Vo. 39, No. 4, pp. 517–533.
84. WEEKS, Theodore R. Population Politics in Vilnius: 1944–1947: A case Study of Socialistsponsored Ethnic cleansing. Post-Soviet Affairs, 2007, Vol. 23, No. 1, pp. 76–95.
85. WEEKS, Theodore. A multi-ethnic City in Transition: Vilnius’s Stormy Dekade, 1939–1949. Eurasian Geography and Economics, 2006, Vol. 47, No. 2, pp. 153–175.
86. Демографическая модернизация России, 1900–2000. Mосква, 2006.
87. Экономика и культура города Вильнюса. Вильнюс, 1979, с. 195.
88. Население России в XX веке. Исторические очерки. T. 2. Mосква, 2001.
89. ПАЛЯКОВ, Юрий; ЖИРОМСКАЯ, Валентина; АРАЛОВЕЦ, Наталия. „Демографическое эхо“ войны [interaktyvus], [žiūrėta 2014-05-09]. Prieiga per internetą: <http://scepsis.net/library/id_1260.html>.
90. ПЕРЕВИДЕНЦОВ, Виктор. Послевоенна я динамика населения СССР и России [interaktyvus], [žiūrėta 2014-05-09]. Prieiga per internetą: <http://www.civisbook.ru/files/File/1995_2_Perevedentsev.pdf>.

Summary

Vitalija Stravinskienė. Ethnic-Demographic Situation in Vilnius City: 1944–1951

Lithuanian Institute of History, Department of 20th Century History, address: Kražių g. 5, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The article analyses the demographic development of the city of Vilnius during the Stalin era; it focuses on the factors determining the demographic changes in Vilnius, the influence of the then social-economic processes (industrialization, collectivization, etc.) in the republic on the demography of Vilnius, the decisions taken by the Soviet government regarding the elimination of demographic problems in the capital (mobilization of residents, organised recruitment of labour force, etc.).

In the second half of 1944 the central government of the USSR implemented radical demographic changes, the residents of Vilnius falling to their epicentre. The former citizens of Poland – Poles and Jews – had to take an immediate decision: whether to stay in the city and to create Soviet Vilnius or to depart to Poland. The majority of them chose (or were encouraged to choose) the latter alternative. The quantitative results of this process were striking: in 1945–1946 around 100,000 persons departed from the city, while over 100,000 new residents arrived in Vilnius. Vilnius turned from a multinational city dominated by Poles into a multinational Russian-Lithuanian city.

The Polish residents who departed from Vilnius had to be replaced by Lithuanian residents from other counties in Lithuania. Such a decision was determined by objective factors – due to the war and repressive policy, the USSR faced huge demographic losses; therefore, the Lithuanian SSR had to rely on internal resources. However, the plan was realised only partially. The mass arrival of Lithuanians in Vilnius was mostly impeded by economic factors (poor living conditions in Vilnius, delayed payment of wages, shortage of foodstuffs, their high prices, etc.) and psychological obstacles (strong attachment to one’s land, unwillingness to refuse a more stable and richer life in one’s native land and to move to the city full of foreign-born residents). Nevertheless, owing to the same economic factors (more severe consequences of the war, famine, etc.) and the ethnic structure of the leadership of organisations in Vilnius (more persons from other places in the USSR), the residents from other Soviet republics moved to Vilnius and willingly settled down in the city. The result of these changes was 75% of residents of non-Lithuanian origin in Vilnius in 1951.

The “Lithuanian part” of the party administrative government of the Lithuanian USSR was planning to embark on partial Lithuanization of the city and to strengthen the position of Lithuanians in Vilnius; however, in its understanding, the city had to maintain the status of a multinational city. The Lithuanization of the city was very gradual and was mostly driven by the general economic-social factors of the republic and the changes of the national policy.

Keywords: Vilnius, demographic changes, Poles, Russians, Lithuanians.

--

Įteikta / Received 2014-06-23
Priimta / Accepted 2014-11-03