„Istorija“. Mokslo darbai. 98 tomas
Vitalijus Gailius. 1931 m. gruodžio 31 d. visuomeninių organizacijų surašymas: tautinių mažumų atstovavimo skerspjūvis
Spausdinti

2015, t. 98, Nr. 2, p. 36–66 / Vol. 98, No. 2, pp. 36–66, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.07

pdf_button PDF

Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, Universiteto g. 7, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje, remiantis 1931 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje vykdyto visuomeninio organizacijų surašymo duomenimis bei papildomais statistiniais šaltiniais, tokiais kaip 1923 m. gyventojų surašymas bei statistikos metraščiai, nagrinėjama tautinių mažumų draugijų problematika. Publikacijoje aptariamos bendrosios charakteristikos, išsamiai analizuojami faktoriai, galėję nulemti skirtingą įsitraukimą į visuomenines organizacijas skirtingose apskrityse, taip pat pristatoma organizacijų tinklo dinamika.

Esminiai žodžiai: Lietuva, tautinės mažumos, visuomeninės organizacijos, tarpukaris.

Abstract. Based on the data from the census of Lithuanian public organizations of 31 December 1931 and additional statistical sources, such as the population census of 1923 as well as various volumes of Statistical Yearbook of Lithuania, the article addresses the problems of organizations of ethnic minorities. The paper discusses the common characteristics and provides an in-depth analysis of the factors that could decide a different involvement of ethnic minorities in public organizations in different counties. It also presents the dynamics of the organizational network.


Keywords: Lithuania, ethnic minorities, public organizations, interwar period.

Įvadas

Lietuvos tautinių mažumų istorijos tyrimai sovietinio režimo metais turėjo susitaikyti su primetamais ideologinių klišių standartais, tai lėmė jų eliminavimą iš istorijos mokslu užsiimančiu institucijų bei asmenų tyrinėjimų lauko. Tačiau atgavus nepriklausomybę tautinių mažumų problematika, iki tol buvusi savotiška terra incognita, atvėrė naujus klodus esamiems ir būsimiems tyrėjams. Per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus socialinės istorijos, po kurios sparnais prisiglaudusios ir tautinės mažumos, baruose matyti gerokas įdirbis, tačiau baltų dėmių ištrinti iš istorikų žemėlapių nepavyksta.

2003 m. pasirodė du moksliniai darbai, skirti Lietuvos stačiatikių bažnyčios raidai Lietuvoje. Pirmasis jų – kolektyvinis Andriaus Marcinkevičiaus ir Sauliaus Kaubrio tyrimas [75]. Jame autoriai skiria daug dėmesio stačiatikių draugijų veiklai: aptaria ne tik jų raidos tendencijas, bet ir pagrindines draugijas atskirai. Antrasis – Reginos Laukaitytės monografija [72], tačiau joje tik lakoniškai nušviečiamos rusų mažumos organizacijos tarpukariu. Minima, kad daugiausiai dėmesio jos skyrė švietimui, labdarai, o į politika buvo joms antroje vietoje. Konstatuojama, kad 1939 m. veikė 16 oficialiai įregistruotų kultūrinių, labdaros, savišalpos ir kitokių rusų draugijų, o stačiatikių socialinis ir bažnytinis gyvenimas aktyviausiai reiškėsi Kaune. Statistinių rusų mažumos rodiklių apžvalgą, pasitelkiant 1931 m. visuomeninių organizacijų surašymo duomenis, aptinkame A. Marcinkevičiaus ir Natalijos Kasatkinos knygoje [67]. Šio straipsnio tematikai taip pat aktuali Asijos Kovtun [82] publikacija, kurioje 1931 m. visuomeninių organizacijų surašymas nėra aptariamas, tačiau rusų mažumos organizacijų problematika yra nagrinėjama.

Išsamiais tyrimais, susijusiais su visuomeninėmis organizacijomis ir jų tinklo dinamika, pasižymi ir vokiečių mažuma. Bene plačiausias ir informatyviausias darbas yra kolektyvinė S. Kaubrio [83; 68] ir Mindaugo Tamošaičio monografija [70]. Latvių mažumos organizacinius aspektus savo darbuose analizavo Vilma Akmenytė [57; 60; 58; 59]. Žydų visuomeniniai susivienijimai lieka tyrimų paribiuose [84; 81; 74], o didžiausio dėmesio susilaukė tik sionistiniai judėjimai [63; 61; 62]. Lenkų tautinės mažumos visuomeninių sąjūdžių problematika yra nagrinėta S. Kaubrio [69] bei Krzystofo Buhowskio [65] publikacijose. Apie nuodugnius baltarusių, kurie įtraukti į 1931 m. gruodžio 31 d. visuomeninių organizacijų surašymo duomenis, tyrimus, susijusius su juos reprezentuojančiomis visuomeninėmis organizacijomis ir jų tinklo sklaida, negalėtume kalbėti [85; 73].

Šio darbo šaltinių pagrindą sudaro 1931 m. gruodžio 31 d. visuomeninio surašymo duomenys, saugomi Lietuvos valstybės centriniame archyve (toliau LCVA) [86]. Išlikusios statistinės lentelės, organizacijų sąrašai ir kitokio pobūdžio dokumentai laikytini moksliškai informatyviais, nors ir ne visada tiek informatyvūs, kiek norėtų tyrėjai. Taip pat analizuojant tam tikrus aspektus prireikė ne tik galutinių surašymo suvestinių, bet ir atskirų apskričių duomenų, kurie nėra gerai išlikę ir konkrečiais atvejais reprezentuoja arba didesniąją arba mažesniąją dalį gyventojų [31; 32; 33; 34; 35; 36; 37; 38; 39; 40]. Siekiant išanalizuoti tam tikras tendencijas ar patikrinti išsikeltas hipotezes naudotasi 1923 m. gyventojų surašymo [51] bei statistikos metraščių duomenimis [52; 53]. Siekiant nusibrėžti organizacijų tinklo plėtros gaires kaip šaltinis pasitelktos draugijų registracijos knygos [1; 2; 4].

Nepaisant darbe analizuojamo surašymo duomenų įtraukimo į istoriografiją manytume esant reikalinga šį surašymą išanalizuoti detaliau ir kruopščiau, atsižvelgiant į tautines mažumas reprezentuojančią statistiką. Atskleisti žydų, latvių, lenkų, baltarusių įsitraukimą į visuomeninių organizacijų veiklą, nustatyti bendrybes ir skirtybes siejančias ar skiriančias minėtąsias tautines mažumas, aptarti draugijų tinklo dinamiką. Žinoma, Lietuvoje buvo ir daugiau tautinių mažumų atstovų (karaimų, totorių ir t. t.), tačiau jų visuomeninių organizacijų veikla pagrindiniame šio darbo šaltinyje – 1931 m. organizacijų surašyme – neatsispindinti. Dėl bendruomenės negausumo bei ypač lokalizuoto paplitimo arealo, kitos tautinės mažumos neplėtojo visuomeninių draugijų tinklo, kuris galėtų būtų reprezentuojamas surašymo duomenyse.

1. 1931 m. visuomeninių organizacijų surašymas: įžanginės pastabos

1931 m. gruodžio 31 d. užfiksuota, kad Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) veikė 718 organizacijų be skyrių (iš jų žinias suteikė 690) ir 102 su skyriais. Aptariamos oficialiai Didžiojoje Lietuvoje veikusios organizacijos buvo suskirstytos į penkias kategorijas pagal idėjines kryptis: tautiškąsias, krikščioniškąsias, socialistiškąsias, tautinių mažumų ir kitokio pobūdžio. Pateikta diagrama (žr. 1 diagramą) atmetant kitokių organizacijų kategoriją [87; 57; 30]) atskleidžia, jog tautinių mažumų visuomeniniai judėjimai nusileidžia tik politiniame valstybės gyvenime dominuojančią padėtį užimančioms tautiškosios krypties bei taip pat dešinįjį politinį spektrą atstovaujančioms krikščioniškosioms organizacijoms.

02-01d
1 diagrama. 1931 m. gruodžio 31 d. visuomeninių organizacijų surašymo duomenys pagal idėjines kryptis. Sudaryta pagal: Organizacijos idėjinėmis grupėmis. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, p. 5ap; Suteikusių žinias vietinių draugijų skaičius. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, p. 6.

Žvelgiant į statistinius parametrus išryškėja šioks toks netolygumas. Iš 102 savarankiškų organizacijų su skyriais daugiausiai, net 36,2 %, priskiriamos būtent tautinėms mažumos, tačiau pagal skyrių skaičių pirmose eilėse atsiduria krikščioniškosios (38,6 %) bei tautiškosios (33,3 %) organizacijos [25]. Vadinasi tautinių mažumų organizacijų skyrių plėtra nebuvo ypač aktyviai plėtota.

Šios tendencijos pernelyg nestebina. Skyrių gausa pasižymėjusią tautiškųjų ir krikščioniškųjų organizacijų grupę, anot surašymo dokumentų, didžiąją dalimi sudarė politinės partijos ir joms artimos organizacijos, o būtent į politinę veiklą orientuotiems visuomeniniams dariniams yra būdingas organizacinis modelis, kuriame skyriai tampa struktūrinės raidos ašimi. Vadinasi, atsižvelgdami į tai, kad tautinės mažumos buvo nevienodai pasiskirsčiusios Lietuvos apskrityse ir jų koncentracija tam tikruose arealuose didėja arba mažėja, iškyla viena iš tezių, kad kitataučių Lietuvos piliečių visuomeninės organizacijos buvo lokalizuotos tam tikrose krašto regionuose. Jų veikla orientuojama siauresniame diapazone ir skyrių tinklas nebuvo taip plačiai plėtojamas, kadangi rūpintasi daugiau esamos apskrities ar kito administracinio darinio ribose gyvenančių bendrataučių reikalais. Atrodo, kad ir teiginys, jog tautinės mažumos buvo aktyvios kultūrinėje, socialinėje terpėje, bet ne politinėje, kuris aptinkamas kai kurių tautinių mažumų tyrėjų darbuose [88; 72; 70], laikytinas logišku. Tačiau manytume esant reikalinga ne tik išanalizuoti tautinių mažumų organizacijų lokalizacijos aspektus, bet ir peržiūrėti pastarąjį teiginį apžvelgiant etninę organizacijų sudėtį pagal pateiktus surašyme tipus ir išanalizuoti pateiktų apskričių duomenis sugretinant su surašyme pateikiamų mažumų grupių skaitinėmis išraiškomis.

Kiekvienos tautinių mažumų organizacijos tinklo analizė atkleidė šias tendencijas: žydai turėjo 30 organizacijų (6 politinės, 14 kultūrinių, 2 religinės, 2 sporto, 1 labdaros, 1 socialinės apsaugos, 2 ekonominės, 2 profesinės) su skyriais ir 158 (1 politinė, 45 kultūrinės, 19 religinių, 51 labdaros, 8 socialinės apsaugos, 14 kovos su gaisrais, 6 ekonominės, 13 profesinių ir 1 išorinės (užsienio) politikos) be skyrių; vokiečiai atitinkamai 1 (1 kultūrinė) ir 15 (6 kultūrinės, 6 religinės, 1 sporto, 2 labdaros) [89]; lenkai 5 (1 kultūrinė, 1 sporto, 1 ekonominė, 2 profesinė) ir 11 (8 kultūrinės, 2 labdaros, 1 profesinė); latviai – 1 (1 kultūrinė), ir 13 (12 kultūrinių, 1 blaivybės); rusai – tik 16 organizacijų be skyrių (7 kultūrinės, 3 religinės, 1 sporto ir 5 labdaros) [15]. Baltarusių organizacijų surašymo pateiktame organizacijų sąraše nėra. Šios mažumos organizacijų būta, tačiau jos efemeriškos ir iki 1931 m. neišsilaikė, o vienas pagrindinių judėjimų, vienijusių baltarusius „Lietuvos gudų švietimo ir kultūros draugija“, savo veiklą pradėjo tik 1932 m. [73]. Toks organizacijų pasiskirstymas pagal tautybes tik dalinai atitiko tautinę krašto sudėtį [90; 51].

Turėdami organizacijų sąrašą, suskirstytą į dvi dalis, t.y. organizacijas su skyriais ir be skyrių, o šios savo ruožtu suskirstytos į politines, kultūrines, religines, sporto, blaivybės, labdaros, sveikatos apsaugos, kovos su gaisrais, ekonomines, profesines, išorines politikos ir kitokias (iš viso 12 kategorijų) bei organizacijų pagal tautybes statistines lenteles (jose pateikiamas ne tik organizacijų skaičius, bet ir narių bei susirinkimų skaičius, aprašomas turtas), pasigilinkime į tautinių mažumų aspektus.

Remiantis minėtais dokumentais galima teigti, kad geriausią įvairiose sferose savo tautiečius reprezentuojantį visuomeninių organizacijų tinklą išplėtojo žydai. Šios tautybės draugijų yra 10 iš 12 kategorijų[15]. Kitos tautinės mažumos atrodė kukliau: vokiečių – 4 iš 12, lenkų– 5 iš 12, rusų – 4 iš 12 ir latvių – 2 iš dvylikos [15]. Nevienodą reprezentaciją greičiausiai sąlygojo tiek jų pačių bendruomenių negausumas, tiek tam tikri mentaliteto bruožai, taip pat ir krašte vyravusi politinė atmosfera, pvz., lenkų atžvilgiu, kuomet įtemptas politinis klimatas tarp Kauno ir Varšuvos darė poveikį ir bendruomenėms [65]).
Išlikusių šaltinių analizė leidžia pažvelgti, kuriose veiklos srityse daugiausiai reiškėsi tautinių mažumų atstovai. Išvisų tautinių mažumų organizacijų pagal narių ir organizacijų bei skyrių skaičių dominuojančią padėtį užimą kultūrinės draugijos. Tačiau tarp skirtingų tautybių organizacijų stebime ir tam tikrą kiekvienos iš jų specifiką. Tarp žydų pagal narių skaičių itin gausios buvo sveikatos apsaugos ir labdaros draugijos, ne daug nusileidusios minėtiesiems kultūriniams susivienijimams. Skyrių gausa, tačiau nedideliu narių skaičiumi pasižymėjo politinės ir sporto draugijos [15]. Tarp lenkų greta dominuojančio kultūrinio dėmens gausų būrį narių pritraukė profesiniai dariniai. Rusai iš esmės vienodomis pajėgomis buvo įsitraukę į kultūrines ir religines organizacijas [15]. Vokiečiai bei latviai itin gausių judėjimų, greta kultūrinių, neišplėtojo.

Anksčiau aptartos mažumos, kurios atskirai išskirtos vykdant 1931 m. surašymą, nebuvo vienintelės, turėjusios savas organizacijas. Veikė ir ne tokių gausių tautinių grupių visuomeniniai dariniai: Kauno estų draugija, Panevėžio karaimų bendruomenė, Kauno totorių draugija. Visos jos taip pat kultūrinio pobūdžio [7;43].

Šioje vietoje galima praplėsti istoriografijoje aptinkamus teiginius, susijusius su rusų bei vokiečių tautinėmis mažumomis – kad jų veikla buvo nukreiptą į kultūrinius ir socialinius veiklos barus[91; 7; 43], ir juos taikyti visoms tautinėms mažumoms (latviams, lenkams, baltarusiams). Tokia tendencija, manytume, esanti sąlygota siekių išsaugoti savitą tautinę tapatybę, tradicijas ir t. t.

Analizuodami bendrąsias charakteristikas įdomumo dėlei pažvelkime į kaimyninę Latviją, tačiau joje susiduriame su išsamių šaltinių stygiumi. Vykusių keturių visuotinių gyventojų surašymų (1920 m., 1925 m., 1930 m., 1935 m.) duomenys [64; 54; 55; 49], taip pat Latvijos kultūros statistikos leidinys[50] bei statistikos atlasas [77], nepateikia žinių apie visuomeninių organizacijų tinklą Latvijoje. Išsamūs duomenis apie tai greičiausiai tūno archyvuose, todėl šiame straipsnyje bandysime tautinių mažumų draugijas apžvelgti remdamiesi kaimynų istorikų darbuose esančia informacija.

Remiantis 1930 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Latvijoje užfiksuoti 1 900 045 gyventojai, iš kurių 1 394 957 latviai, 69 855 vokiečiai, 201 778 rusai, 36 029 baltarusiai, 94 388 žydai, 59 374 lenkai, 7708 estai, 25885 lietuviai, 8566 – kitų tautybių ir 1505 – nežinomų tautybių [55]. 1928 m. duomenimis visuomeninių organizacijų skaičius buvo toks: 2905 kultūros, 590 – labdaros, 2730 – kooperatyvų, 721 – kredito unijų, 512 – profesinių, 342 – sporto, 129 – ugniagesių ir 106 religinių [71]. Tiksliai pasakyti tautinį pasiskirstymą pagal organizacijų pobūdį galima tik kalbant apie politinius susivienijimus. 1928 m. užfiksuota, jog buvo 32 politinės latvių organizacijos, 15 – vokiečių, 9 – žydų, 5 – rusų ir 1 lenkų. Žinoma, jų politinis aktyvumas nebuvo vienodas, o narių skaičius Seime svyruodavo [71]. Taigi eliminavus kooperatyvus ir kredito unijas, kurie 1931 m. Lietuvoje vykdytame organizacijų surašyme nefigūruoja, aptinkame, kad Latvijoje veikė 4646 visuomeninės organizacijos ir jų skyriai, o Lietuvoje – 3841 [21]. Nepaisant gausesnė gyventojų populiacijos Lietuvoje [16], Latvijoje visuomeninių organizacijų gretos buvo gausesnės.

Atrodytų, kad latvių istoriografijoje nėra išsamiai tirtos visuomeninės organizacijos, ypač juntamas išsamių statistinių duomenų apie iš visuomenės kylančius susivienijimus stygius mokslinėje apyvartoje. įtraukimo į mokslinę apyvartą. Naudodamiesi kaimyninės valstybės istorikų darbais, tik dalį organizacijų galime priskirti tam tikroms kategorijoms be didesnių abejonių, o su kitomis tenka dorotis skaitant aprašymus arba pavadinimus – tai suponuoja ne visai tikslų organizacijų tinklo vaizdą. Be to, ne visada akcentuojama, ar organizacijos su skyriais ar be, tačiau daugelis, kaip rašoma, turėjo skyrius, todėl toliau pateikiami susivienijimų duomenys didžiąją dalimi atspindi organizacijas su skyriais.

Atsižvelgiant į aptartus keblumus, pasitelkus latvių istoriografines pozicijas, pavyko bent dalinai rekonstruoti tautinių mažumų draugijų vaizdą bei, manytume, išryškinti esmines tendencijas. Galimas organizacinis tautinių mažumų pasiskirstymas atrodytų taip: lietuviai: 10 kultūrinių, 2 profesines, 3 labdaros ir 1 sporto [92; 56; 76], estai – 13 kultūrinių [41; 56], rusai galėjo turėti apie 69 organizacijas (5 politines, 59 kultūrines, 1 sporto ir 4 labdaros) [94; 56; 76], žydai: 9 politines, 21 kultūrinę, 4 profesines, 5 labdaros ir 6 sporto draugijas [95; 78; 76; 56], lenkai – 1 politinę, 9 kultūrines, 2 labdaros, 3 profesines ir 2 sporto[96; 66], lyviai – 2 kultūrines [76]; romai – 1 kultūrinę [97; 56]. Istoriografijoje teigiama, kad bene ryškiausią pėdsaką tarp visuomeninių organizacijų paliko vokiečiai, išvystę ne tik stiprų 15 politinių organizacijų tinklą, bet ir kitų krypčių judėjimus [98; 56; 76]. Vis tik pasitelktuose istorikų darbuose minimos tik stambiausios organizacijos ir akcentuojamas politinis vokiečių aktyvumas, todėl negalime pasakyti net potencialaus kitų tipų organizacijų skaičiaus, tačiau, atsižvelgdami į vokiškojo elemento svarbą Latvijos istorinėje raidoje, be didesnių dvejonių galėtume teigti, kad vokiečiai buvo išplėtoję vieną gausiausių organizacinių tinklų ne tik politiniu lygmeniu.

Sugretinę Lietuvos ir Latvijos charakteristikas matome, kad iš esmės skirtinga tautinė sudėtis dalinai atsispindi ir visuomeninių organizacijų srityje. Kur kas aukštesnis rusų ir vokiečių atstovų veikimas kaimyninėje valstybėje matomas akivaizdžiai. Žydai, būdami antra pagal gausumą tautinė mažuma, taip pat aktyviai veikė Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nei mūsų krašte, politinėje plotmėje nusileido vokiečiams. Tiek mūsų šalyje, tiek ir Latvijoje nepavyko rasti savarankiškų baltarusius vienijančių visuomeninių darinių.

2. Visuomeninės organizacijos: aktyvi savęs realizacija ar paribio fenomenas?

Verta išanalizuoti, kiek tautinių mažumų atstovų buvo įsitraukę į visuomeninių organizacijų veiklą. Norint atlikti tokią analizę, reikėtų 1931 m. Lietuvos gyventojų demografinių duomenų: kiek tiksliai valstybėje gyveno kitų tautybių piliečių ir kiek jų buvo atskirose apskrityse. Per visą pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį turėjome vos vieną 1923 m. įvykdytą visuotinį gyventojų surašymą, todėl daugelis tyrėjų susiduria su patikimos statistikos stygiumi. Teoriškai, bandant skaičiuoti gyventojų skaičių, reikėtų susiskaičiuoti natūralųjį gyventojų prieaugį, nusistatyti emigracijos indeksus ir tuomet bandyti skaičiuoti Lietuvos populiacijos pokyčius. Tarpukario Lietuvos demografinius rodiklius analizavo demografijos specialistas Stasys Vaitekūnas, tačiau jis taip pat apgailestauja dėl vienintelio 1923 m. surašymo ir savo darbe pateikia lentelę, sudarytą pagal Lietuvos statistikos metraščių duomenis [80]. Tačiau metraščių duomenys, susiję su gyventojų skaičiumi, nėra tikslūs, jie tėra apskaičiuojami atskaitos tašku laikant 1923 m. surašymą, todėl jų reprezentatyvumas nėra pats aukščiausias.

Taigi susiduriame su statistiniu duomenų stygiumi, kuris užveria duris tiksliam mūsų krašto gyventojų skaičiaus nustatymui vėlesniais metais, ypač jei bandytume nustatyti kiekvienos apskrities gyventojų skaičių pagal tautybę. Atliekant tokius skaičiavimus, dar reikėtų atsižvelgti ir į vidinės migracijos rodiklius. Taip norėdami bent dalinai žvilgtelėti į tautinių mažumų įsitraukimą į visuomeninių organizacijų veiklą, 1931 m. duomenis sugretinsime su 1923 m. visuotinio surašymo metu užfiksuotais demografiniais rodmenimis. Žinoma, gyventojų skaičius pakito [99; 51; 53; 52; 27], tačiau, neturėdami kito pasirinkimo, operuosime 1923 m. duomenimis.

Pateiktame grafike (žr. 2 diagramą) matyti, kad aktyvumu išsiskyrė žydai. Be abejonės, nereikia pamiršti, kad tas pats asmuo galėjo būti įsitraukęs į kelių organizacijų veiklą, pvz., asmuo galėjo būti politinės bei labdaros organizacijos gretose, taip iškreipdamas tikrą įsitraukusių į įvairias organizacijas narių skaičių. Tačiau manytume, kad pateikti duomenys bent dalinai atspindi dominuojančias tendencijas. Galima teigti, kad žydai laikytini aktyviausiais, iš jų galimai kas trečias asmuo galėjo būti įsitraukęs į visuomeninių judėjimų veiklą. Kitų tautinių mažumų, įsitraukusių į organizacijų veiklą, procentas lyginant su bendra jų populiacija svyruoja nuo 4 % iki 8 % (įskaičius lietuvius, diapazonas padidėtų iki 10 % [100; 51; 54]), tai atskleidžia menką aktyvumą savo bendruomenės gretose bei bendrai silpną socialinį aktyvumą visuomenėje.

Dalis tautinių mažumų atstovų buvo ne tik savo tautiečius vienijančių organizacijų nariai: 12 % žydų, 50 % vokiečių, 21 % lenkų, 44 % rusų, 39 % latvių, 100 % baltarusių buvo įsitraukę į mišrias arba kitų tautybių organizacijas. Tokie skaičiai itin skiriasi nuo lietuvių, kurių vos 7 % priklausė kitokioms organizacijoms [101; 13; 15].

02-02d
2 diagrama. Tautinių mažumų įsitraukimas į visuomeninių organizacijų veiklą. Sudaryta autoriaus pagal: Organizacijose dalyvaujančių narių skaičius tautybėmis. LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, p. 17 ir Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. XXXVIII–XXXIX.

Žvelgiant iš kitos pusės, t. y skaičiuojant, kiek kitataučių buvo žydų, vokiečių, lenkų, rusų ir latvių organizacijose, duomenys dar kuklesni. Žydų organizacijose aptinkame vos 0,2 % (100 narių iš 53647) kitų tautybių narių, vokiečių atitinkamai 12 % (306 iš 2494), lenkų – 12 % (370 iš 3122), rusų – 3 % (72 iš 2172), latvių – 1 % (8 iš 550), o baltarusiai, kaip minėta, neturėjo savo organizacijų, į kurias galėtų įsilieti kitų tautybių asmenys. Lietuvių atveju, kitataučių buvo vos 1 % (1896 iš 161776) [15]. Neabejotina, kad didžioji dalis kitų tautybių narių priklausė ne vieni kitų organizacijoms, bet mišriems susivienijimams, kadangi būtent mišrios ir kitų tautybių organizacijų kategorijose fiksuojama per 23012 narių [15]. Dirbdami su bylų medžiaga neretai matome, kad gausus būrys įvairių tautybių narių aptinkami kovos su gaisrais, taisyklingos medžioklės ir žūklės, „Lietuvai pagražinti“ ir kitų draugijų, kurios priskiriamos mišriųjų tipui, sąrašuose.

1931 m. surašymas pateikia išsamius organizacijų su skyriais duomenis, kuriais remdamiesi galime susiskaičiuoti, kiek kiekvienos tautinės mažumos atstovų įsitraukę į kitų tautybių arba mišriąsias organizacijas. Žinoma, tai nereprezentuoja dalies narių, kurie priklauso organizacijoms be skyrių. Žydų atžvilgiu turima statistika atspindi trečdalio narių tendencijas, vokiečių ar lenkų atžvilgiu– apie pusės narių tendencijas, tuo tarpu rusų, latvių ir baltarusių reprezentatyvumas dar kuklesnis. Vis tik tam tikri bruožai išryškėja.

1 lentelė. Tautinių mažumų narių skaičius kitų tautybių arba mišriose organizacijose su skyriais

Žydai

Vokiečiai

Lenkai

Rusai

Latviai

Baltarusiai

Kitų
tautybių

Politinės

3

29

9

15

18

4

1

Kultūrinės

160

102

22

65

32

3

6

Religinės

0

240

108

0

0

5

0

Sporto

42

51

16

29

67

2

9

Blaivybės

3

627

0

20

8

0

0

Labdaros

13

4

18

12

5

1

0

Sveikatos apsaugos

310

7

46

19

1

0

0

Ekonominės

17

4

81

67

57

1

1

Profesinės

53

17

3

10

2

0

2

Išorinės politikos

293

81

3

86

41

22

24

Kitos

5

7

0

6

2

0

0

Viso:

899 (4%)

1214 (48%)

306 (19%)

329 (100%)

233 (84%)

38 (100%)

43 (100%)

Procentas skaičiuotas nuo bendro narių skaičiaus organizacijose su skyriais. Sudaryta autoriaus pagal Skyrių statistinių lentelių bylos pagal apskritis. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 90–92.

Analizuodami organizacijų su skyriais duomenis, matome panašią situacija, kaip ir anksčiau buvo aptarta. Iš visų juose dalyvaujančių žydų vos 4 % priklauso kitų tautybių arba mišrioms organizacijoms. Atitinkamai 48 % vokiečių, 19 % lenkų, 100 % rusų, 84 % latvių ir 100 % baltarusių [102; 28]. 1 lentelėje matome, kokio tipo organizacijų veikloje aptinkame vienos ar kitos tautinės mažumos atstovų. Belieka pasikartoti, kad žydai, galėdami pasididžiuoti gerai išvystytu plačiu savų organizacijų tinklu, apėmusiu iš esmės daugelį sferų, bei pasižymėdami išskirtine pasaulėžiūra, mažiausiai iš visų tautinių mažumų buvo linkę jungtis į kitų tautybių žmones vienijančius visuomeninius darinius. Žydų dažniausiai galima aptikti kovos su gaisrais ar „Vilniui vaduoti“ sąjungos veikloje. Tuo tarpu kitų tautybių atstovai nebuvo išplėtoję visaverčio visuomeninių organizacijų tinklo ir todėl kur kas dažniau įsitraukdavo į ekonomines, profesines, sporto ar kitas organizacijas, jungusias vienos ar daugelio kitų mažumų atstovus. Lentelėje labiausiai į akis krenta vokiečių, dalyvavusių blaivybės organizacijose, skaičius – tai visiškai nebūdinga kitoms tautinėms mažumoms. Šis aspektas Kauno kontekste yra šiek tiek nagrinėtas lietuviškoje istoriografijoje [70], tačiau kodėl taip yra, konkrečiai nėra pasakyta. Galbūt tarp vokiečių buvo paplitęs alkoholio vartojimas ir reikėjo su tokiu reiškiniu kovoti, o galbūt ši idėja tiesiog jiems buvo priimtina ir jie norėjo prisidėti prie abstinentiško gyvenimo būdo sklaidos, nors tarp jų pačių alkoholiu piktnaudžiaujančių asmenų nebuvo daug? Atsakyti tiksliai į tokį klausimą vargu ar pavyktų, nes šaltinių apie alkoholio vartojimą pagal socialinį, tautinį kriterijų vargiai rastume.

Komentaro reikalauja vokiečių ir lenkų tautybės narių skaičius religinėse draugijose. Lenkai, kaip ir lietuviai katalikai, dažnai priklausė toms pačioms organizacijoms, pvz., Šv. Cecilijos draugija bažnytinei muzikai ugdyti Lietuvoje“. O vokiečiai, didžiąją dalimi būdami evangelikai liuteronai, priklausė mišriai „Lietuvos evangelikų liuteronų evangelizacijos draugijai“. Tuo tarpu žydai, išpažindami judaizmą, veikė glaustai tik savo konfesijos rėmuose, o rusai bei baltarusiai buvo įsijungę į savas religines organizacijas be skyrių. Latviai, neturėdami savų religinių organizacijų, bet būdami iš esmės protestantiškų atšakų atstovai, organizacijose su skyriais nefigūruoja, tad greičiausiai buvo įsitraukę į liuteroniškas draugijos be skyrių [103; 57].
Aptarta medžiaga atskleidė, kad įsitraukimas visuomeninės organizacijas, išskyrus žydus, nebuvo didžiąją bendruomenės dalį apimantis reiškinys. Tai laikytina tik nedidelės dalies gyventojų prerogatyva. Skaičiai rodo, kad uždariausi ir labiausiai savo bendruomenės ribose veikė žydai, kurių mažiausiai aptinkame kitų tautybių žmonių judėjimuose ir mažiausiai kitataučių jų organizacijų gretose. Atsižvelgiant į žydų kultūrinius, mentaliteto bruožus, šios tendencijos nestebina. Tačiau kitų tautinių mažumų situacija kardinaliai kitokia. Matoma, kad gausios vokiečių, rusų, latvių, baltarusių ir kiek mažiau lenkų gretos buvo įsitraukusios į kitų tautybių arba mišriąsias organizacijas. Tokį procesą greičiausiai nulėmė negalėjimas savęs realizuoti bendrataučius vienijančiose draugijose.

3. Stadtluft macht frei [104]: miesto galios atspindys visuomeninių organizacijų kūrimosi procese

Kas lėmė nevienodą organizacijų tinklo plėtrą? Kodėl vienur būta gausaus narių būrio, o kitur tik negausios asmenų grupės įsitraukdavo į visuomeninių organizacijų tinklą? Šią darbo dalį skirsime atsakymo į šiuos klausimus paieškoms.

Visų pirma verta užduoti klausimą, ar visose apskrityse, kuriose yra gausus kitataučių bendruomenės narių skaičius juos reprezentuojančiose visuomeninėse organizacijose yra aukštesnis? Atsakyti į šį klausimą padės koreliacijų skaičiavimas. Pasitelkę SPSS statistinės analizės programą [105] ir ją susivedę kiekvienos tautinės mažumos narių skaičių atskirose apskrityse 1923 m. ir visuomeninių organizacijų narių skaičių 1931 m. pabandysime išsiaiškinti, kiek bendruomenės gausumas lemia organizacijos narių gausą.

Atsižvelgdami į tai, kad duomenys nepapuola į nominaliosios ar ranginės [106] skalių rėmus koreliaciją, skaičiuosime pagal Pirsono koeficientą [107]. Apskaičiavę lietuvių, žydų, lenkų, rusų, vokiečių, latvių ir baltarusių statistinius duomenis, gavome atitinkamus koeficientus (žr. 2 lentelę). Ką byloja šie skaičiais? Visų pirma pažvelkime į tas tautines mažumas, ties kuriomis p reikšmė (tai statistinio reikšmingumo rodiklis, statistinėje analizėje apskaičiuotas koreliacijos koeficientas laikomas statistiškai reikšmingu kai p < 0,05) lygi 0. Matydami kad žydų, latvių ir vokiečių tautinių mažumų bendruomenės dydžio ir narių skaičiaus organizacijose koreliacijos koeficientai yra statistiškai reikšmingi galime teigti, kad žydų ir latvių bendruomenės dydis apskrityje turi stiprų koreliacinį ryšį [108] su narių skaičiumi tos apskrities visuomeninėse organizacijose, o vokiečių atžvilgiu fiksuojame tik vidutinį koreliacinį ryšį.

2 lentelė. Bendruomenės dydžio ir narių visuomeninėse organizacijose koreliacijos koeficientai


Tautybė

Koreliacijos koeficientas

p reikšmė

Lietuviai

0.292

0.199

Žydai

0.911

0.000

Lenkai

0.18

0.434

Rusai

0.111

0.631

Vokiečiai

0.698

0.000

Latviai

0.933

0.000

Baltarusiai

-0.092

0.693

Tuo tarpu likusių tautinių grupių koreliacijų koeficientai demonstruoja tik labai silpnus ryšius ir nėra statistiškai reikšmingi (vadinasi, atsitiktiniai), todėl galima kelti hipotezę, kad šių tautybių visuomeninėse organizacijose narių skaičius nėra nulemtas su jų populiacijomis atskirose apskrityse ir yra sietinas su kitomis priežastimis.

Šioje vietoje vertėtų žvilgtelėti į dar vieną aspektą – kaip koreliuoja tautinių mažumų organizacijų skaičius su tautinių mažumų bendruomenės dydžiu apskrityje. Žinodami bendrą žydų, vokiečių, rusų, lenkų, latvių ir baltarusių populiaciją kiekvienoje apskrityje (žr. 3 lentelę) [51], sugretinome jas su organizacijų be skyrių ir skyrių skaičiumi kiekvienoje apskrityje. Atlikę skaičiavimus gavome koreliacijos koeficientą, lygų 0,798, o reikšmingumą 0,000, taigi aptinkame vidutinį ryšį tarp organizacijų skaičiaus ir bendruomenės dydžio (vaizdinė to išraišką žr. 3 diagramą). Vadinasi, didesnis organizacijų skaičius apskrityje, kaip ir prieš tai tirtu atveju, ne visuomet yra susijęs su gausiu tautinių mažumų skaičiumi. Antai vėl ryškus Kauno apskrities ir miesto pavyzdys. Kauno apskrityje 1923 m. iš viso gyveno 22960 tautinių mažumų atstovų, o organizacijų (skyrių ir organizacijų be skyrių) buvo 27, tuo tarpu pačiame mieste gyveno 35714 ir buvo 91 organizacijos [109; 51; 21]. Taip pat gausiomis tautinių mažumų bendruomenėmis bei skaitlingu draugijų kiekiu pasižymėjo Panevėžys, Šiauliai, Vilkaviškis ir t. t. (žr. 3 lentelę). Būta apskričių, kuriose mažumų nebuvo tiek daug, bet organizacijų kiekis palyginus didelis, pvz., Marijampolė, Telšiai, Tauragė ir t. t.

3 lentelė. 1923 m. gyventojų skaičiaus apskrityse ir 1931 m. organizacijų kiekio sugretinimas

Apskritis

1923 m. gyvenusių
tautinių mažumų
skaičius

Bendras org.
be skyrių ir
skyrių skaičius

Alytus

13779

38

B-Pasvalio (1931 m. Biržų)

10844

22

Kauno

23023

27

Kauno miesto

35829

91

Kėdainiai

13865

21

Kretinga

9070

31

Marijampolė

11563

43

Mažeikiai

9154

19

Panevėžys

21584

58

Raseiniai

14218

33

Rokiškis

11707

19

Seinai

4789

11

Šakiai

6350

12

Šiauliai

25784

60

Tauragė

11225

28

Telšiai

8615

28

Trakai

18672

29

Utenos

18737

18

Vilkaviškio

18661

45

Ukmergės

20891

30

Zarasų

11370

9

Sudaryta autoriaus pagal : Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys . Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p . XXXVIIIXXXIX.; LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, l. 6.

Kadangi matome, kad bendrame 21 apskrities kontekste nėra absoliučios priklausomybės tarp tautinių mažumų kiekio ir juos vienijančių organizacijų skaičiaus, galima teigti, kad šis sugretinimas dalinai atspindi anksčiau aptartas tendencijas, susijusias su tautinių mažumų bendruomenės dydžiu ir narių skaičiumi.

Atliktas 1923 m. ir 1931 m. duomenų sugretinimas atskleidė tam tikrus dėsningumus, susijusius būtent su tomis tautinėmis mažumomis, kurių koreliacijos koeficientai menki ir statistiškai nereikšmingi. Antai kalbant apie lenkų mažumos atvejį matome, kad daugiausiai narių visuomeninės organizacijos turėjo Kauno mieste, o ne Kauno apskrityje, nors pastarojoje gyveno kur kas daugiau lenkų kilmės asmenų, taip pat dideliu narių skaičiumi išsiskyrė Panevėžys, Ukmergė, Alytus. Rusų gausu Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Ukmergėje. Baltarusių – Kaune ir Ukmergėje [44]. Tačiau šių tautinių mažumų bendruomenės gausiosios buvo Kauno apskrityje, Kėdainiuose, Raseiniuose, Trakuose, Utenoje, Ukmergėje, Šiauliuose [51]. Atsižvelgdami į išsakytus faktus bei turėdami omenyje tai, kad beveik visų tautinių mažumų atstovų, išskyrus žydus, didžioji dalis gyveno miesteliuose ir kaimuose (žr. 4 lentelę), galime tik patvirtinti anksčiau aptartas koreliacijų reikšmes ir teigti, kad bendruomenės gausumas ne visuomet sąlygojo aktyvesnį įsitraukimą į visuomenines organizacijas.

4 lentelė. Gyventojų pasiskirstymas miestuose, miesteliuose ir kaimuose pagal tautybes


Tautybė

Miestuose

Miesteliuose

Kaimuose

Lietuviai

172803

111374

1417686

Žydai

97618

48087

8038

Lenkai

8883

2596

54120

Rusai

7458

1623

41379

Vokiečiai

10132

2104

16995

Latviai

1594

732

12557

Baltarusiai

430

184

3807

Kiti

322

351

919

Svetimšaliai

3694

598

2887

Sudaryta pagal Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. XXXVII.

Kaip svarbų ir akivaizdų aktyvesnio visuomeninio gyvenimo faktorių galime išskirti būtent miestą. Tai sietume su tuo, jog miestas, skirtingai nuo miestelio ar kaimo, turi kur kas sudėtingesnę socialinių saitų sistemą, pasižyminčia painesniais pavienių individų ir jų grupių tarpusavio ryšiais bei platesnėmis veiklos galimybėmis. Iš esmės galime kalbėti apie Ferdinando Tönnieso nubrėžtą Gemeinschaft (bendruomenė) ir Gesellschaft (visuomenė) dichotomiją [110], pirmajai priskirdami kaimiškąją aplinką, o antrajai – miestietišką. Būtent miestietiškoje terpėje gali kilti didesnis noras išsaugoti savo tautinį identitetą ar atstovauti profesiniams reikalams.

02-01g

1 grafikas. Organizacijų ir skyrių skaičiaus bei tautinių mažumų skaičiaus apskrityje koreliacijos grafikas

Dalinai išlikę 1931 m. gruodžio mėnesio visuomeninių organizacijų surašymo lapai, kuriuose pagal apskritis esama informacijos apie kiekvieną iš veikusių organizacijų, taip pat išryškiną miesto faktoriaus svarbą. Stebima tendencija – nemaža visų organizacijų narių dalis koncentruojasi apskričių centruose. Antai Mažeikių apskrities analizė rodo, jog iš 365 (iš viso gyveno 1079) tautinių mažumų atstovų net 260 (71 %) buvo pačiuose Mažeikiuose įsikūrusių susivienijimų nariai [111; 12; 10; 11]. Kitų apskričių duomenys išlikę gausesni: Tauragėje – iš 1656 (iš viso gyveno 2400) 1013 (61 %) [112; 34; 35], Telšiuose – iš 365 (iš viso gyveno 1511) 249 (68 %) [113; 36], Panevėžyje – iš 2517 (iš viso gyveno 5343) 1909 (74 %) [114;37], Kėdainiuose– iš 788 (iš viso gyveno 1645) 577 (73 %) [115; 38], Marijampolėje – iš 1062 (iš viso gyveno 3140) 559 (52 %) [116; 39; 40]. Nors ir neturime visų duomenų, tačiau polinkis sutraukti narius į apskrities centrus akivaizdus ir bent jau dalyje aptartų miestų tai buvo priešinga tarp lietuvių vyraujančioms tendencijoms, kadangi lietuviai daugelyje minėtų apskričių nebuvo linkę keltis į apskrities centrus. Skaitinės lietuvių narių apskrities centruose esančiose draugijose išraiškos: Mažeikiuose– iš 3694 (iš viso 3907) 447 (12 %), Tauragėje – iš 4515 (iš viso 7739) 538 (12 %), Telšiuose – iš 3766 (iš viso 6436) 421 (11 %), Panevėžyje – iš 1097 (iš viso 8186) 822 (75 %), Kėdainiuose – iš 603 (iš viso 5384) 273 (45 %), Marijampolėje – iš 4262 (iš viso 12937) 3856 (69 %) [117; 13].

Atliktas sugretinimas išryškino anksčiau minėtą galimą vieno asmens įsitraukimą į keletą visuomeninių organizacijų. Žydų atveju iškalbinga Kauno miesto statistika: 1923 m. jame gyveno 25044 šios bendruomenės narių, o 1931 m. organizacijose buvo 27907 narių. Viena vertus, galima galvoti apie, kad per tuos metus daugiu nei 2000-ais išaugo pati bendruomenė. Bet ar taip yra iš tiesų? Pirmojo visuotinio surašymo metu Kauno mieste užregistruoti 92446 gyventojai, anot visuomeninių organizacijų surašymo dokumentuose pateiktų 1932 m. sausio 1 dienos krašto demografinių rodiklių (be jie paremti statistikos metraščiais, apie kurių specifiką jau buvo užsiminta) Kaune gyveno 99530 gyventojų[16]. Taigi per aštuonerius metus populiacija galimai išaugo 7084 asmenimis, todėl vargu ar trečdalį šio padidėjimo galėjo sudaryti vien žydai. Taip pat iškalbinga ir baltarusių statistika Ukmergėje – atitinkamai 63 gyvenantys ir 260 dalyvaujantys organizacijų veikloje. Tačiau šiuo atveju fiksuojamas gausesnis gyventojų skaičiaus išaugimas – padidėjo 12384 gyventojais, o turint omeny negausų bendruomenės dydį galimai ji padidėjo iki 260 narių.

Remdamiesi 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo bei 1931 m. Lietuvos statistikos metraščio duomenimis, greta miesto paieškokime kitų faktorių, galėjusių daryti įtaką socialiniam tautinių mažumų aktyvumui. Amžiaus grupių pasiskirstymo pagal tautybes analizė atskleidžia bendras, visoms tautinėms mažumoms būdingas, tendencijas. Tarp žydų, lenkų, rusų, vokiečių, latvių, baltarusių ir kitų tautybių asmenų procentinis narių pasiskirstymas pagal amžių yra iš esmės beveik vienodas bei atitinka lietuvių tendencijas. Daugiausiai tarp išvardintų tautybių esama 10–19, 20–29 ir 29–39 metų amžiaus asmenų. Procentinė skirtingų tautybių (neskaitant lietuvių) išraiška svyruoja minimaliai: 10–19 m. grupėje 26,90 % iki 20,09 %, 20– 29 m. – 15,19 % iki 18,57 %, 29–39 m. – 11,02 % iki 14,76 % [51]. Kitose amžiaus grupėse skirtumai taip pat išlieka neženklūs ir tendencingumas tarp minėtų tautinių mažumų atstovų yra panašus. Su amžiumi susijusių anomalijų (pvz., didelis procentas tam tikros amžiaus grupės narių, lyginant su kitomis tautinių mažumų grupėmis) taip pat neaptinkame. Vadinasi, amžių, kaip galimą faktorių, galėjusį pastūmėti į aktyvesnį ar pasyvesnį dalyvavimą visuomeninėse organizacijose, galime atmesti.

Pasiskirstymas lytimis taip pat neatskleidžia ypatingų disproporcijų. Regime panašų vaizdą kaip ir analizuojant amžių. Tiek lietuvių, tiek visų kitų tautinių mažumų žmonių gretose moterų skaičius pranoksta vyrų. Išskyrus baltarusius, kur moterų mažiau, tačiau vos trisdešimčia [51]. Susituokusių, nesusituokusių, išsiskyrusių ir našlių pagal tautybę statistikos analizė t. p. neatskleidė jokių disproporcijų, leidžiančių kalbėti apie galimą skirtingą įsitraukimą į visuomenines organizacijas arba didesnį tam tikra veiklas propaguojančių draugijų skaičių [118; 51]. Taigi dar du faktoriai lieka atmesti.

Vilčių teikė statistiniai raštingumo duomenys. 1923 m. duomenys leidžia teigti, kad didžiausiu raštingų asmenų (imtis – individai nuo 10 m.) skaičiumi pasižymėjo latviai – 80 % vyrų ir beveik 74 % moterų buvo raštingi [51]. Kitų tautybių bendruomenėse procentai: žydų – 73,40 % vyrų ir 66,79 % moterų, lenkų – 68,75 % vyrų ir 68,25 % moterų, rusų – 48,74 % vyrų ir 28,84 % moterų, vokiečių – 72,99 % vyrų ir 67,16 % moterų, baltarusių – 60 % vyrų ir 45,92 % moterų [51]. Turimas raštingumo vertes sugretinus su narių bei organizacijų skaičiumi, matome paradoksalų vaizdą. Vos 6% raštingiausių latvių priklauso visuomeniniams judėjimams ir nors tik simboliškai, bet atsilieka nuo daugiausiai beraščių turinčių rusų bei baltarusių (žr. 5 lentelę). Likusių tautinių mažumų – vokiečių, lenkų ir žydų – raštingumo procentus kardinaliai nesiskiria, tačiau narių skaičius ir organizacijų tinklo dydis gerokai skiriasi. Aptiktos disproporcijos suponuoja tezę, kad raštingumas neturėjo lemiamos įtakos tautinių mažumų visuomeninių atstovų įsitraukimui į organizacijų veiklą.

5 lentelė. Raštingumo, organizacijų narių kiekio ir organizacijų skaičiaus sugretinimas

Raštingumas

Narių skaičius
organizacijose

Organizacijų
(su skyriais ir be) bei
skyrių bendras skaičius

Vyrai

Moterys

Žydai

73%

67%

60733 (40%)

607

Lenkai

69%

68%

8469 (5%)

32

Rusai

49%

29%

3743 (7%)

16

Vokiečiai

73%

67%

4311 (15%)

37

Latviai

80%

74%

894 (6%)

17

Baltarusiai

60%

46%

355 (8%)

0

Sudaryta pagal Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. L; LCVA, f. 394, ap. 4, b.278, p. 17.

Atlikus tokią procedūrą iš visų mažumų išsiskiria Kauno miestas, kuriame nustatytas aukštas raštingumo lygis bei didžiulis procentas organizacijų narių. Taip pat neretai nemažą raštingų tautinių mažumų dalį pritraukia ir gausesnėmis draugijų gretomis gali pasigirti Marijampolė, Šiauliai, Panevėžys, Ukmergė ar Vilkaviškis. Tačiau taip pat yra ir tokių neatitikimų, kai, pvz., didžiosios dalies latvių, kurių raštingumas daugelyje apskričių ypač aukštas, organizacijos aptinkame vos keletą procentų. Panašią situaciją stebime su lenkų tautine mažuma Šiauliuose ar Tauragėje, rusų – Panevėžyje, Kretingoje, vokiečių – Mažeikiuose, Rokiškyje, Utenoje, baltarusių – Pasvalio apskrityse.

6 lentelė. Tautinių mažumų raštingų asmenų ir narių skaičiaus organizacijose procentinių išraiškų sugretinimas

Žydai

Lenkai

Rusai

Vokiečiai

Latviai

Baltarusiai

Mokantis rašyti arba skaityti (%)

Narių skaičius org. (%)

Mokantis rašyti arba skaityti (%)

Narių skaičius org. (%)

Mokantis rašyti arba skaityti (%)

Narių skaičius org. (%)

Mokantis rašyti arba skaityti (%)

Narių skaičius org. (%)

Mokantis rašyti arba skaityti (%)

Narių skaičius org. (%)

Mokantis rašyti arba skaityti (%)

Narių skaičius org. (%)

Alytaus

61

26

63

4

42

2

52

11

78

0

45

1

B-Pasvalio

62

24

64

9

36

0

75

11

72

4

79

0

Kauno

51

18

58

1

28

0

52

1

86

0

50

0

Kauno m.

67

111

68

49

63

80

71

51

93

33

84

40

Kėdainių

50

27

60

1

37

2

62

20

73

3

67

0

Kretingos

61

21

77

1

53

2

45

11

60

4

50

3

Marijampolės

65

43

65

6

n [119]

11

51

7

89

17

48

4

Mažeikių

65

18

88

3

N

2

78

6

65

9

53

1

Panevėžio

65

37

72

6

47 [120]

4

84

26

80

4

55

5

Raseinių

53

21

73

2

42

2

51

13

78

0

45

0

Rokiškio

46

17

76

0

19

0

75

7

76

9

69

9

Seinų

60

11

55

0

22

1

49

2

33

0

33

0

Šakių

62

10

61

0

41

1

60

4

100

0

48

0

Šiaulių

68

32

79

0

47

3

78

26

69

6

50

0

Tauragės

56

30

87

2

45

2

60

14

79

3

45

0

Telšių

62

23

81

4

35

1

77

5

63

2

49

1

Trakų

62

27

43

0

29

0

68

3

73

0

35

0

Utenos

58

15

56

0

26

0

80

4

74

0

54

2

Vilkaviškio

69

32

64

10

65

12

54

10

83

33

43

0

Ukmergės

63

23

61

4

40

24

93

9

80

4

84

413

Zarasų

56

12

59

6

16

1

88

29

66

0

67

7

Apskaičiuota pagal : Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys . Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. XXXVIII; 96 –176; LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 17.

Aptartoji raštingumo analizė atskleidė, kad tautinių mažumų bendruomenėse aptinkamas aukštesnis procentas raštingų asmenų neturi aiškios priklausomybės su įsitraukimu į visuomeninių organizacijų veiklą. Dar kartą susiduriame su miesto faktoriumi, kuomet didesniuose miestuose fiksuojamas didesnis raštingų asmenų skaičius lydimas didesnio organizacijoms priklausančių narių procento, bet ir tai ne visada. Tuo tarpu mažesniuose miestuose, nors ir esant aukštam raštingumo procentui, įsitraukimas į draugijų veiklą kur kas pasyvesnis.

Turint omenyje, jog tiriant raštingumo ir dalyvavimo organizacijose sąsajas buvo pasitelkiami 1923 m. surašymo duomenys, kuriuos gretinome su 1931 m. surašyme užfiksuotais rodmenimis, turime pripažinti, kad per aštuonerius metus raštingumas be abejo kito, juolab, kad nuo 1928 m. pradėta rūpintis privalomuoju pradiniu ugdymu. Tačiau organizacijų kūrimasis nėra vienadienis procesas ir jis vyko dar prieš ir po 1923-ųjų, todėl jei raštingumas būtų buvęs vienas pagrindinių tautinių mažumų visuomeninių organizacijų tinklo plėtros kriterijų ilgesnėje laiko perspektyvoje taip būtų apčiuopiama.

7 lentelė. Dirbančiųjų pasiskirstymas pagal tautybes ir sritis


Tautybės

Žemės ūkyje
%

Pramonėje
%

Transporto ir
susisiekimo
srityse, %

Prekyboje
%

Valstybės ir
visuomenės įstaigose
%

Kiti šaltiniai
%

Lietuviai

85

5

1

1

3

5

Žydai

6

22

3

30

5

34

Lenkai

83

6

0

1

2

8

Rusai

78

8

1

1

3

9

Vokiečiai

58

17

3

3

4

15

Latviai

81

9

0

0

2

8

Baltarusiai

51

16

2

6

9

16

Sudaryta pagal : Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys . Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. 295 –296.

Vertėtų apžvelgti dar vieną faktorių – pragyvenimo šaltinį. 1923 m. surašymas fiksavo kokiame ūkio sektoriuje gyventojai dirbo priklausomai nuo jų tautybės. Išskiriamos šešios darbo sričių kategorijos: dirbantys žemės ūkyje, dirbantys pramonėje, dirbantis transporto bei susisiekimo įmonėse, dirbantys prekyboje, dirbantys valstybės ir visuomenės įstaigose bei gyvenantys iš kitų šaltinių. Labiausiai kitų tautybių atžvilgiu išsiskiria žydai (žr. 7 lentelę). Jų daugiausiai dirbo prekyboje ir pramonėje (tai nėra naujiena), tačiau šiuo atveju tai mums leis šį bei tą paaiškinti. Taip pat matome kiek kitokią vokiečių ir baltarusių kurių mažesnis procentas (nors ir ne toks drastiškas kaip žydų) dirbo žemės ūkyje ir didesnis procentas pramonėje, padėtį.

Ar aptartasis pasiskirstymas pagal darbinės veiklas atsispindi visuomeninių organizacijų tinklo specifikoje? Atrodytų, žydų gretose turėtume matyti gausų skaičių ekonominės bei profesinės srities organizacijų ir jų narių. Atlikus skaičiavimus bendrame žydų organizacijų tinkle ekonominės farmacijos (su skyriais ir be) sudaro vos 4,25 % visų organizacijų, o profesinės – 7,98 %. Narių skaičius atitinkamai ekonominėse – 3,8 % visų narių, profesinėse – 3,27% [121; 42]. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp profesinėje ir ekonominėje sferoje dominuojančių pirklių-amatininkų draugijų (pvz., Kybartų pirklių sąjunga, Panevėžio prekybininkų ir pramoninkų sąjunga ir t. t.), galima aptikti ir keletą su žemės ūkiu susijusių susivienijimų: Lietuvos žydų žemės ūkio sąjunga, draugija amatui ir žemės ūkiui žydų tarpe skleisti Lietuvoje „Ort“ [43].

Tuo tarpu nei vokiečiai, nei baltarusiai, kurie nemaža dalimi buvo įsitraukę į pramonės veiklą, atskirų savo tautiečius vienijančių profesinių ar ekonominių judėjimų nebuvo sukūrę. Taip pat ir latviai visiškai neturėjo savo tautiečius vienijančių minėtų sričių organizacijų. Išsiskyrė tik lenkai, turėję vieną ekonominę (Žemės ūkio gamintojų sąjungą) ir tris profesines draugijas (Bendroji Lietuvos lenkų darbo žmonių profesinė sąjunga, Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų sąjunga, Kauno katalikių tarnaičių ir darbininkių d-ja vardu „Dievo motinos globa“) vienijusias atitinkamai 20 ir 913 lenkų, kas sudarė 7,6 % ir 33 % [42]. Taigi duomenų analizė atskleidė, kad tik lenkų pragyvenimo šaltinis koreliuoja su jų profesinių draugijų narių gausa. Lenkų gretose minėtų trijų profesinių organizacijų narių skaičius nusileido tik kultūrinėms draugijoms ir tai tik kiek daugiau nei šimtu narių [42]. Vadinasi, lenkai siekė ypač glaudaus savo tautiečių bendradarbiavimo profesinėje srityje.

Remiantis K. Buchowskio tyrimais, kuriuose atsispindi vieno pagrindinių profesinių lenkų susivienijimų – Bendrosios Lietuvos lenkų darbo žmonių profesinė sąjungos – platus veiklos spektras, apėmęs švietimo reikalus, dalyvavimą politinėje veikloje ir t. t. [65], galima kelti hipotezę, kad ne tik dėl pragyvenimo šaltinio ekonominės ir profesinės lenkų draugijos sutraukė tiek žmonių. Visų pirma tarpukaryje itin komplikuotai besiplėtojantys Lietuvos – Lenkijos santykiai, lėmę nepalankią valdžios politiką šios mažumos atžvilgiu, lenkus nuolat vertė susidurti su kliūtimis bandant realizuoti save politinėje ar kitose srityse, todėl buvo priversti savo tikslų siekti prisidengiant kitokio pobūdžio draugijomis, dėl to narių skaičius jose gana didelis.

Matome, kad dirbančių tautinių mažumų bendruomenių narių užimtumas neatitinka visuomeninių organizacijų sandaros (išskyrus lenkus) ir reflektuoja tik nežymią bendruomenės narių dalį. Galima daryti prielaidą, kad visuomeninių organizacijų tinklas yra susiklostęs kitu pagrindu, kadangi, kaip minėta anksčiau, iš esmės visų tautinių mažumų atstovų gretose ryškus kultūriniuose baruose veikusių draugijų tinklas, pasižymėjęs narių gausa, kuri susijęs su siekiu išsaugoti savąjį tautinį identitetą.

4. Nuo gijos link tinklo: visuomeninių organizacijų dinamikos metmenys

Visuomeninių organizacijų kūrimasis nėra vienadienis ar baigtinis procesas. Jis vyksta nuolat – vieni susivienijimai nutraukia veiklą, o jų vietą užima nauji. Straipsnio ašimi tapęs 1931 m. gyventojų surašymas siekiant rekonstruoti galimą tautinių mažumų visuomeninių organizacijų tinklo plėtrą stokoja išsamių duomenų. Išlikusios bylos leidžia pažvelgti tik į tautinių mažumų organizacijų skyrių plėtrą, kadangi išlikusiuose dokumentuose duomenis pateikiami tiek pagal draugijų pobūdį (politinės, kultūrinės ir t. t.), tiek pagal kiekvieną organizaciją (pvz. Lietuvos vokiečių kultūrinė draugija, Lenkų kultūros ir švietimo draugija „Pochodnia ir t. t.) [122; 92]. Tokie duomenis leidžia mums identifikuoti tautinių mažumų organizacijas. Tačiau savarankiškų organizacijų plėtros statistika, kurią pavyko aptikti, nesuteikia reikiamos informacijos. Neaišku ar duomenis tiesiog neišliko, ar surašymo vykdytojai neatliko darbo iki galo, tačiau pateiktoje savarankiškų organizacijų plėtros statistikoje aptinkame draugijų plėtrą tik pagal jų pobūdį (pvz. politinės, kultūrinės ir t. t.), todėl nustatyti organizacijų tautinę priklausomybę tampa neįmanoma [123; 20]. Vis tik skyrių plėtros apžvalga taip pat turėtų leisti apčiuopti tam tikras tendencijas.
Lentelėje (žr. 8 lentelę) matome skyrių plėtrą, be to, verta pažymėti, kad didžioji dalis užfiksuotų skyrių susiję su žydų mažuma. 1925 m. laikytini lūžinio – prasideda kelerius metus trukęs ir savo piką 1929 m. pasiekęs kultūrinių organizacijų skyrių augimas. Taip pat matome dvigubai išaugusį sporto skyrių skaičių. Politinių susivienijimų skyriai labiausiai išaugo 1929 m., tai šiek tiek stebina turint omenyje 1926 m. gruodžio įvykius ir po to tvyrojusią politinę atmosferą. Įdomus ir 1926 m. spartus labdaros organizacijų augimas.

8 lentelė. Tautinių mažumų organizacijų skyrių plėtra

Politinės

Kultūrinės

Tikybinės

Sporto

Blaivybės

Labdarystės

Sveikatos apsaugos

Ekonominės

Profesinės

Išorinės politikos

Kitokios

1918

2

1919

1

1

1920

4

2

1921

4

8

1

1

2

1922

2

5

1

1

2

1923

2

5

2

1924

1

7

5

1925

2

13

10

2

1926

3

17

3

4

20

1

1927

3

16

1

5

1

2

1

1928

3

30

4

1

1

1929

14

51

2

1930

6

31

1

4

3

1931

5

32

3

1

2

Viso

49

215

6

45

25

10

6

1

Sudaryta pagal: skyrių pagal apskritis surašymo bylos. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 93–96.

Kodėl išryškėja šios tendencijos? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Viena vertus, galima kalbėti apie tai, kad trečio dešimtmečio viduryje situacija krašte stabilizuojasi. Nurimusios nepriklausomybės kovos, įvedama savo valiuta, palaipsniui kyla ekonomika, lydima stabilesnių finansinių galimybių krašto raidai remti, užsienio politikoje įgyjami de jure pripažinimai, atgaunama Klaipėda ir t. t. Taigi, naujos valstybės gyvenimui palaipsniui vystantis ir įgyjant stabilizacijos požymių, trečiojo dešimtmečio vidurys, manytina, tapo tautinių mažumų aktyvumo proveržio laikotarpiu. Vis tik iš konteksto iškrenta 1926 m. labdaros organizacijų skyrių gausa, tarp kurių didžioji dalis vienijo žydų tautybės asmenis (daugiausiai žydų labdaros ir socialinės pagalbos ir kultūros draugija „Ezro“). Kodėl būtent minėtais metais atsirado net 20 labdaros skyrių? Iki ekonominės krizės, lėmusios šalies ekonomikos smukimą ir bedarbystės augimą, dar reikėjo palūkėti ne vienerius metus. Minėtoji draugija „Ezro“ savo tikslu deklaravo „tenkinti vietos žydų labdarybės, socialinės pagalbos, mokyklų ir apsikritai dvasinės kultūros reikalus“ [3]. Taigi ši organizacija laikytina labiau žydų kultūrinio glaudumo išraiška, o ne ekonominių padarinių išdava, todėl ekonominius veiksnius, kurie galėtų lemti labdaros draugijos skyrių plėtrą galima atmesti.

Tik lietuvius vienijančių organizacijų tinkle stebime panašias, tačiau ne identiškas, tendencijas (žr. 9 lentelę). Matome, kad organizacijų skyrių plėtra kur kas skaitlingesnė bei įvairiapusiškesnė. Dar prieš 1918 m. skaičiuojama po 15 kultūrinių ir blaivybės judėjimų skyrių, kurias galėtume traktuoti kaip XIX a. II p. susiformavusio tautinio lietuvių atgimimo rezultatą. Politinių skyrių gretos ypač išaugo 1927 m., metais anksčiau nei tautinių mažumų, tačiau su politiniais dariniais situacija aiškesnė. Bylų analizė atskleidė, kad didžioji dalis naujų politinių skyrių buvo steigiami Tautininkų sąjungos, kurie po 1926 m. gruodžio perversmo, sprendžiant iš skyrių gausėjimo, ėmė aktyviai plėsti savo partijos tinklą.

9 lentelė. Lietuvių organizacijų skyrių plėtra

Politinės

Kultūrinės

Tikybinės

Sporto

Blaivybės

Labdaros

Sveikatos

Ekonominės

Profesinės

Išorinės politikos

Kitokios

Prieš 1918

1

15

15

2

1

1918

26

2

3

1919

5

34

1

3

1

1920

15

70

2

1

6

2

1

4

1921

8

52

4

1

7

3

4

1922

15

68

2

2

13

3

1923

18

45

1

6

3

1

1

1924

11

48

2

7

3

1

5

1

1925

33

68

9

3

9

8

4

4

1926

21

77

7

2

3

19

4

2

7

1927

94

24

174

1

3

10

90

7

1928

86

144

64

3

11

21

69

15

2

1929

84

128

33

8

17

20

12

1

1930

29

167147

10

2

11

11

2

18

1931

20

10

7

11

38

16

Sudaryta pagal Skyrių pagal apskritis surašymo bylos. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 93–96.

Kultūrinių organizacijų plėtra matyti dar nuo 1920 m., tačiau piką pasiekė būtent 1928–1931 m. laikotarpyje, kaip ir tautinių mažumų atveju. Išsiskiriantis aspektas – religinių organizacijų skyrių drastiškas augimas 1927 m. Prisimenant to meto įvykius, reikia atkreipti dėmesį, kad krikščionys demokratai nors ir kartu su tautininkais aktyviai veikė 1926 m. gruodžio įvykiuose, tačiau kitų metų pavasarį iš esmės pasitraukė nuo politinio pjedestalo. Atrodytų, religinės organizacijos turėtų plisti būtent krikdemų iniciatyva, tačiau vargu ar per tuos keletą mėnesių nuo 1926 m. gruodžio tinklas galėjo taip išsiplėsti. Greičiausiai jos kūrėsi per visus 1927 m., tai kelia dvi hipotezes: arba religinės organizacijos plėtėsi tautininkų iniciatyva arba kaip opozicinės jiems.

Kitų tipų draugijų tendencijų plačiau aptarinėti neverta. Jų skaitlingumas nulemtas tiesiog gausesnio lietuvių gyventojų skaičiaus. Atkreiptinas dėmesys į blaivybės skyrius, kurie, kaip matome, lyginant su tautinėmis mažumomis, yra būtent lietuvių prerogatyva. Lietuviai šiose organizacijose sudarė 91 % visų narių [17] Atkreiptinas dėmesys į sporto draugijų skyrių tinklą. Esant kur kas gausesniam lietuvių gyventojų (remiantis 1923 m. duomenimis lietuvių buvo net 11 kartų daugiau nei gausiausios tautinės mažumos – žydų) skaičiui, matome išties menką jų skyrių skaičių lyginant su tautinių mažumų, ypač žydų. Lietuviai sudarė 53 %, likusius 47 % sudarė kitų tautybių gyventojai, iš jų net 32 % žydai [17] Lietuviai nebuvo tokie aktyvūs sporto veikloje ir šioje vietoje išskirtinę padėtį demonstravo būtent žydai.

Pirmoje straipsnio dalyje buvo minėta, kad organizacijų su skyriais buvo 102, o be skyrių per 718, ir jos būdingos tautinėms mažumoms, todėl būtų ypač pravartu žvilgtelėti į jų tinklo raidą. 1931 m. surašymo duomenys nepateikia jokių statistinių duomenų. Tenkinamės tik bendra visų organizacijų plėtros lentele, o iš kitų duomenų, kaip skyrių atveju, negalime nieko išsiaiškinti. Tenka peržengti surašymo duomenų rėmus ir žvilgtelėti į išlikusias draugijų registracijos knygas. Peržvelgus 1919 m., 1924 m. ir 1936 m. duomenis, galima apčiuopti tautinių mažumų organizacijų be skyrių plėtrą 1920–1925 m. [1; 2; 4]
Šie organizacijų tinklo dinamikos bruožai leidžia teigti, kad trečiojo dešimtmečio pradžioje tautinės mažumos orientavosi į glaudžias, konkrečioje vietovėje gyvenančius narius vienijančias organizacijas, tačiau artėjant ketvirtajam dešimtmečiui ėmė gausėti organizacijų skyrių, kas atspindi siekius apjungti savo tautiečius visoje Lietuvoje.

Išvados

  1. 1931 m. visuomeninių organizacijų surašymas atskleidė, kad išskirtinę padėtį iš visų tautinių mažumų turėjo žydai, išvystę įvairiapusiškiausią savo tautiečius vienijančių organizacijų tinklą, pasižymėjusi plačiais veiklos barais bei uždarumu kitataučiams. Tai buvo vienintelė tautinė mažuma, turėjusi politinių organizacijų tinklą. Kitų tautinių mažumų atstovai nebuvo išvystę plačių, visaverčių visuomeninių junginių grupių.
  2. Istoriografijoje randama tezių apie vokiečių ar rusų tautinės mažumos organizacijų orientavimąsi kultūrinėje sferoje – jas galima praplėsti ir taikyti visoms tautinėms mažumos, taip pat ir žydams, kurie turėdami itin gerai išplėtotą savų draugijų ratą kituose veiklos baruose, didžiausią narių ir organizacijų skaičių išlaikė kultūrinėje srityje.
  3. Tarp tautinių mažumų galima įžvelgti tam tikrą specifiškumą, būdingą jų tautai, ir angažuotumą į jiems būdingas sritis (pvz., žydų labdaros ir sveikatos apsaugos draugijų ar lenkų profesinių susivienijimų narių gausa). Taip pat matomas nevienodas skaičius įsitraukusiųjų į kitų tautų organizacijas pagal tipus. Ypač ryškus lenkų įsitraukimas į religines ar vokiečių į blaivybės draugijas.
  4. Detali raštingumo, darbo pobūdžio, bendruomenės dydžio ir kitų faktorių analizė atskleidė, kad jie tik dalinai tam tikros tautinės mažumos atveju gali turėti įtakos įsitraukimui į visuomeninių organizacijų veiklą.
  5. Esminis faktorius, atveriantis aktyvesnę visuomeninių organizacijų tinklo sklaidą bei gausesnį narių įsitraukimą į jį, yra miestas. Urbanizuotoje terpėje vykstantys socialiniai procesai daro įtaką tautinių mažumų bendruomenėms veikti aktyviau ir daugeliu atvejų būtent miestas sutraukia aktyviausius bendruomenės narius.
  6. Tautinių mažumų organizacijų be skyrių ir skyrių dinamika nėra vienalytė. Organizacijos be skyrių ėmė plėtotis anksčiau – pirmojoje trečiojo dešimtmečio pusėje, o skyrių plėtra sietina su antrąją trečiojo dešimtmečio puse.

Šaltiniai ir literatūra

  1. 1919 m. draugijų registracijos knyga. LCVA, f. 394, ap. 15, b. 311.
  2. 1924 m. draugijų registracijos knyga. LCVA, f. 394, ap. 15, b. 314.
  3. 1931 m. gruodžio 31 d. visuotinio visuomeninių organizacijų surašymo lapai. Šiaulių apskritis. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 327, l. 19.
  4. 1936 m. draugijų registracijos knyga. LCVA, f. 394, ap. 15, b. 319.
  5. Be datos. Draugijų tipų aprašymas. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 122, l. 23.
  6. Kėdainių apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 25, l. 9–33.
  7. Lietuvos organizacijų sąrašas. LCVA. f. 394, ap. 4, b. 278, l. 68–76.
  8. Marijampolės apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap.10, b. 320.
  9. Marijampolės apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap.10, b. 325.
  10. Mažeikių apskrities organizacijų registracijos lapai III d. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 332.
  11. Mažeikių apskrities organizacijų registracijos lapai II d. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 331.
  12. Mažeikių apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 313.
  13. Organizacijos dalyvaujančių narių skaičiumi tautybėmis (apskritimis). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 17.
  14. Organizacijos idėjinėmis srovėmis. LCVA, f. 377, ap.10, b. 4, l. 3–4.
  15. Organizacijos tautybėmis (lentelės). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 64–67.
  16. Organizacijose dalyvaujančių narių skaičius ir nuošimčiai lytimis (apskritimis). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 40a–41.
  17. Organizacijose dalyvaujančių narių skaičius tautybėmis (visoje Lietuvoje pagal organizacijų pobūdį). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 18.
  18. Organizacijų tautinė sudėtis apskritimis (lentelės). LCVA, f. 377, ap. 10, b. 90, l. 1–5.
  19. Panevėžio apskrities organizacijų registracijos lapai LCVA, f. 377, ap. 10, b. 22.
  20. Savarankių organizacijų plėtros statistika pagal apskritis, veiklos sritį ir metus. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 116, l. 1–12.
  21. Suteikusių žinias vietinių draugijų skaičius (lentelė). LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, l. 6.
  22. Tauragės apskrities organizacijų lapai II d. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 335.
  23. Tauragės apskrities organizacijų registracijos lapai LCVA, f. 377, ap. 10, b. 316.
  24. Telšių apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 323.
  25. Organizacijos idėjinėmis srovėmis. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, l. 3–4.
  26. Suteikusių žinias vietinių draugijų skaičius (lentelė). LCVA, f. 377, ap. 10, b. 4, l. 6.
  27. Organizacijose dalyvaujančių narių skaičius ir nuošimčiai lytimis (apskritimis). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 40a–41.
  28. Organizacijų tautinė sudėtis apskritimis (lentelės). LCVA, f. 377, ap. 10, b. 90, l. 1–5.
  29. Savarankių organizacijų plėtros statistika pagal apskritis, veiklos sritį ir metus. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 116, l. 1–12.
  30. Be datos. Draugijų tipų aprašymas. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 122, l. 23.
  31. Mažeikių apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 313.
  32. Mažeikių apskrities organizacijų registracijos lapai II d. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 331.
  33. Mažeikių apskrities organizacijų registracijos lapai III d. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 332.
  34. Tauragės apskrities organizacijų registracijos lapai LCVA, f. 377, ap. 10, b. 316.
  35. Tauragės apskrities organizacijų lapai II d. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 335.
  36. Telšių apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 323.
  37. Panevėžio apskrities organizacijų registracijos lapai LCVA, f. 377, ap. 10, b. 22.
  38. Kėdainių apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 25, l. 9–33.
  39. Marijampolės apskrities organizacijų registracijos lapai. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 320.
  40. Marijampolės apskrities organizacijų registracijos lapai LCVA, f. 377, ap. 10, b. 325.
  41. 1931 m. gruodžio 31 d. visuotinio visuomeninių organizacijų surašymo lapai. Šiaulių apskritis. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 327, l. 19.
  42. Organizacijos tautybėmis (lentelės). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 64–67.
  43. Lietuvos organizacijų sąrašas. LCVA. f. 394, ap. 4, b. 278, l. 68–76
  44. Organizacijos dalyvaujančių narių skaičiumi tautybėmis (apskritimis). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 17.
  45. Organizacijose dalyvaujančių narių skaičius tautybėmis (visoje Lietuvoje pagal organizacijų pobūdį). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 18.
  46. 1919 m. draugijų registracijos knyga. LCVA, f. 394, ap. 15, b. 311.
  47. 1924 m. draugijų registracijos knyga. LCVA, f. 394, ap. 15, b. 314.
  48. 1936 m. draugijų registracijos knyga. LCVA, f. 394, ap. 15, b. 319.
  49. Ceturtā tautas skaitīšana Latvijā 1935. Gadā. Rīga: Valsts statistiskā pārvalde, 1936–1939, p. 656 p.
  50. Latvijas kultūras statistika: 1918. – 1937. g. Rīga: Valsts Statistiskā pārvalde, 1938, 194 p.
  51. Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. 311.
  52. Lietuvos statistikos metraštis 1924–1926 m. Centralinis statistikos biuras: Kaunas, 1927. 584 p.
  53. Lietuvos statistikos metraštis 1931 m. Centralinis statistikos biuras: Kaunas, 1932. 376 p.
  54. Otrā tautas skaitīšana Latvijā: 1925. g. 10. Februārī. Rīga: Valsts statistiskā pārvalde, 1925–1928, 5 dalys.
  55. Trešā tautas skaitīšana Latvijā 1930. gadā. 2.daļa. Rīga: Valsts statistiskā pārvalde, 1930, p. 120–121.
  56. 20. gadsimta Latvijas vēsture: Neatkarīgā valsts, 1918– 1940. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003. 1022 p.
  57. AKMENYTĖ, Vilma. Latvių, Lietuvos–Latvijos pasienio gyventojų, tapatumo raidas 1918–1940 m. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008. 184 p.
  58. AKMENYTĖ, Vilma. Lietuvos latviai: 1918–1940 m.: latviai Lietuvos religinėse bendruomenėse. Gimtasis kraštas, 2012, t. 5. p. 62–74.
  59. AKMENYTĖ, Vilma. Lietuvos latvių draugijos 1918–1940 m. Žiemgala, 2004, Nr. 2, p. 11–18.
  60. AKMENYTĖ, Vilma. Studentų latvių korporacija „Sidrabenia“ Vytauto Didžiojo (Lietuvos) universitete ir Lietuvos latvių bendruomenėje 1927–1938 m.: tapatumo skirtumai. Kauno istorijos metraštis. 2007, 8. p. 187–218.
  61. BENDIKAITĖ, Egle. Dvi ideologijos – vienas judėjimas: sionistinis socializmas nepriklausomoje Lietuvoje. Darbai ir dienos, 2003, t. 34, p. 255–271.
  62. BENDIKAITĖ, Eglė. Nauja kolektyvinės tapatybės dimensija: sionistinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pab.–XX a. pr. Istorija, 2004, Nr. 61, p. 17–23.
  63. BENDIKAITĖ, Eglė. Sionistinis sąjūdis Lietuvoje. Lietuvos istorijos institutas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006. 300 p.
  64. BOKALDERS, Jānis. Latvijas pirmās tautas skaitīšanas rezultāti 1920. g. Rīga: Valsts Statistiskā Pārvalde, 1921, 51 p.
  65. BUCHOWSKI, Krzysztof. Retorsijos įkaitai: lenkai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais. Darbai ir Dienos, 2003, t. 34, 2003, p. 49–100.
  66. JĒKABSONS, Ēriks. Poļi Latvijā. Rīga: Latvijas Zinātņu akad. Filozofijas un socioloğijas inst. 1996, 166 p.
  67. KASATKINA, Natalija; MARCINKEVIČIUS, Andrius. Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918–1940 m.: istorinės retrospektyvos konstravimas. Vilnius: Eugrimas, 2009. 359 p.
  68. KAUBRYS, Saulius. German public organisations of Kaunas (the analysis of the Data of the 1931 Census). Vesture: avoti un cilveki: starptautiskas konferences XVI zinatniskie lasijumi materiali, Daugavpils 2007, p. 119–125.
  69. KAUBRYS, Saulius. Lenkų visuomeninis-organizacinis sąjūdis Lietuvos visuomeninių organizacijų 1931 m. surašymo duomenimis: dalinis interpretacijos bandymas. Lietuvių–lenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 204–215.
  70. KAUBRYS, Saulius; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų: metmenys tapatybės istorijai. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 303 p.
  71. Latvijas Republika desmit pastāvēšanas gados. Rīga: Golts un Jurjans, 1928. 807 p.
  72. LAUKAITYTĖ, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: LII l-kla, 2003. 315 p.
  73. Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940 m.). T. 10, d. 2, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. 637 p.
  74. Lietuvos žydai: istorinė studija. Lietuvos istorijos institutas, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 567 p.
  75. MARCINKEVIČIUS, Andrius; KAUBRYS, Saulius. Lietuvos stačiatikių bažnyčia, 1918–1939 m. Vilniaus universitetas. Vilnius: Vaga, 2003. 279 p.
  76. Mazākumtautības Latvijā: vēsture un tagadne. Rīga: Latvijas Universitātes Filozofijas un socioloģijas institūts, 2007. 326 p.
  77. SKUJENIEKS, Marģers. Latvijas statistikas atlass [kartogrāfiskais materiāls]. Rīga: Valsts statistiskā pārvalde, 1938, 64 p.
  78. ŠTEIMANIS, Josifs. Latvijas ebreju vēsture. Daugavpils: Saule, 1995, 161 p.
  79. TÖNNIES, Ferdinand. Community and civil society. Cambridge: Cambridge University Press, 2001. 266 p.
  80. VAITEKŪNAS, Stasys. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 477 p.
  81. Žydai Lietuvoje: istorija, kultūra, paveldas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2009. 309 p.
  82. КОВТУН, Асия. Русский мир Каунаса: культурное общество в 1918–1940 гг. Darbai ir dienos, 2003, t. 34, p. 145–177.

Komentarai

  1. Dar galiam paminėti šio autoriaus publikaciją skirtą vokiečių organizaciniam aspektams: KAUBRYS, Saulius. German public organisations of Kaunas (the analysis of the Data of the 1931 Census). Vesture: avoti un cilveki : starptautiskas konferences XVI zinatniskie lasijumi materiali, Daugavpils 2007, p. 119125.
  2. Apie žydų tautinę mažumą galima paminėti šiuos darbus, tačiau juose tik fragmentiškai paliečiama visuomeninių organizacijų problematika: Žydai Lietuvoje: istorija, kultūra, paveldas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2009. 309 p.; Lietuvos žydai: istorinė studija. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 567 p.
  3. Naujoje Lietuvos istorijos sintezių serijoje, viename iš paskutiniųjų tomų, nors ir ribotai, tačiau skiriama vietos daugeliui mažumų, tame tarpe ir baltarusiams. Žr. Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940 m.). T. 10, d. 2, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. 637 p.
  4. Išskiriamos šios bylos: f. 377, ap. 10, b. 4; f. 394, ap. 4, b. 278; f. 377, ap. 10, b. 9097 ir 115120.
  5. Šiai kategorijai, pasak surašymo vykdytojų, priklausė organizacijos, „kurios negali būti priskirtos ankščiau nurodytoms. Jųjų tikslas yra tokie pav. 1. „veisti, gerinti veislę ir platinti kanarkas“ arba 2. „apsaugoti gyvulius nuo blogo su jais elgimosi ir teikti gyvuliams pagalbą laike lygų ir sužeidimų“ ir t. t. Prie kitokių priskirtos dar turinčios aiškius du tikslus, kurių vienas yra, sakysime, kultūrinis, o antras – išorinės politikos“. Draugijų tipų aprašymas. LCVA,f. 377, ap. 10, b. 122, l. 23.
  6. Kaip pavyzdžius galime išskirti: LAUKAITYTĖ, Regina. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: LII l-kla, 2003, p.82; KAUBRYS, Saulius; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų: metmenys tapatybės istorijai. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013, p. 173.
  7. S. Kaubrys, Lietuvos istorijos sintezėje, teigia, kad vokiečiai turėjo 16 organizacijų, tačiau per 1931 m. surašymą pateiktame sąraše ties kultūrinių organizacijų be skyrių vieta, ties 191 numeriu matome parašyta „Vokiečių mokyklos draugija /2/ (Šiauliai, Kaunas). Tai rodo, kad organizacijos yra dvi, kaip kad 185–186 numeriu pažymėta „Vokiečių draugija Marijampolėj“ /2/ (Marijampolė), tik jos priskirtos tam pačiam 191 numeriui. Spėjame, kad greičiausiai tai bus elementari klaida įsivėlusi organizacijų sąraše, juolab, kad vėlesniuose draugijų sąrašuose (1937-1938 m.) aptinkame tik Šiaulių vokiečių mokyklai laikyti draugiją. Apie Kaune veikiančią ar likviduota tokio pobūdžio organizaciją nėra užsimenama. Todėl antriname S. Kaubriui. Žr. Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940 m.). T. 10, d. 2. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015, p. 167; Lietuvos organizacijų sąrašas. LCVA,f. 394, ap. 4, 278, p. 71ap.; Lietuvos draugijų sąrašai 1938 m. LCVA,f. 377, ap. 10, b. 38, l. 37; LCVA,f. 377, ap. 10, b. 396.
  8. Remiantis 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis, Lietuvoje daugiausiai gyveno žydų (7,58 %), lenkų (3,23 %), rusų (2,49 %), vokiečių (1,44 %), latvių (0,73 %), baltarusių (0,22 %). Šiuo atveju matome, kad nors ir minimaliai, bet pagal organizacijų skaičių rikiuotė atrodo kiek kitaip: žydai, vokiečiai, lenkai ir rusai (tiek pat organizacijų), latviai ir visai be organizacijų baltarusiai. Žr. Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. XXXVI.
  9. Tokiam požiūriui atstovauja: KAUBRYS, SAULIUS; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų: metmenys tapatybės istorijai. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013, p. 173; KASATKINA, Natalija; MARCINKEVIČIUS, Andrius. Rusai Lietuvos Respublikos visuomenėje 1918–1940 m.: istorinės retrospektyvos konstravimas. Vilnius: Eugrimas, 2009, p. 203.
  10. Kultūros: Rygos universiteto studentų draugija „Viltis“ (50–60 narių), jaunimo draugija „Rūta“ (90–100 narių), „Šviesa“ (200–300 narių), „Lietuvių teatro draugiją“ (40 narių), pradinės mokyklos abiturientų draugiją „Laisvė“ (240 narių), Rygos Lietuvių gimnazijos absolventų draugija, Liepojos lietuvių kultūros paramos draugija, Jelgavoje veikusi „Žiemgalos lietuvių draugija“ (120 narių), Rygos lietuvių pagalbos ir kultūros skatinimo draugija, jaunimo choras „Kanklės“ (turėjo 50–75 narius). Profesinės: „Lietuvių tėvų draugiją“ (300 narių), „Lietuvių mokytojų draugiją“(47 nariai), Sporto: draugija „Vytis“ su 12 skyrių visoje Latvijoje (Rygos 203 nariai ir Liepojos 70 narių); Labdaros: Liepojos lietuvių savitarpio pagalbos draugija, Šv. Zitos lietuvių moterų labdaros draugija, Liepojos lietuvių katalikų draugija „Globa“ , žr.: 20. gadsimta Latvijas vēsture: Neatkarīgā valsts, 1918– 1940. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, p. 360–362 ir Mazākumtautības Latvijā: vēsture un tagadne. Rīga: Latvijas Universitātes Filozofijas un socioloģijas institūts, 2007, p. 48–52.
  11. „Rygos estų švietimo ir paramos draugija“, „Rygos esčių draugija“, „Latvijos universiteto estų studentų draugija“, „Užsienio estų klubas Latvijoje“. Ketvirtajame dešimtmetyje Rygoje buvo apie 10 estus vienijančių draugijų. Kitur veikė šios draugijos: „Alūksnės estų švietimo draugija“, „Veclaisenes estų švietimo draugija Koit“, „Apes estų švietimo draugija“ žr. 20. gadsimta Latvijas vēsture: Neatkarīgā valsts, 1918– 1940. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, p. 362–364.
  12. Politinės: Rygos rusų piliečių nacionalinė demokratinė sąjunga, Vieningas rusų sąrašas, Sentikių centro komiteto reikalas, Nepartinis rusų susivienijimas, o penktosios neradome. Kultūrinės: Rusų nacionalinis sąjunga Latvijoje (šis dėl savo dvilypumo galėjo būti priskirtas ir prie politinio darinio bei taip tapti penktąja politinę organizaciją, kurios pasigedome), Rusų nacionalinis susivienijimas (jis vienijo dar apie 27 draugijas), Rygos rusų švietimo draugija, Latvijos rusų švietimo ir kultūros draugijų centrinis susivienijimas (ji vienijo 32 kultūrines organizacijas (Rygos rusų švietimo draugija, „Bibliotekas ratelis“, Rusų bibliotekų draugiją, Daugpilio rusų akademikų draugiją, Jelgavos rusų viešąjį susirinkimą „Būrelis“, Liepojos, Ludzės, Jekabpilio, Karsavo švietimo draugijas, Rusų klubas ir t.t.), studentų draugijos Fraternitas Arctica, Ruthenia (vyrų) ir Sororitas Slavia bei Tatiana (moterų) šios dvi nuo 1933 tapo viena draugija Sororitas Tatiana). Sporto: „Sakalų judėjimas“ Labdaros: moterų labdarybės draugija, Pagalbos nuo bado nukentėjusiems Rusijoje draugija, Rusų emigrantų specialių reikalų komitetas, Rusų labdaros draugija. Profesinės: Rusų inžinierių, Rusų mokytojų, Rusų gydytojų, Akademinio švietimo rėmimo, Rusų teatro bičiulių draugijos. 20. gadsimta Latvijas vēsture: Neatkarīgā valsts, 1918–1940. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, p. 349–351 ir Mazākumtautības Latvijā: vēsture un tagadne. Rīga: Latvijas Universitātes Filozofijas un socioloģijas institūts, 2007, p.103–105.
  13. Politinės: Agudad Izrael, Nacionaldemokratinė žydų partija, Visuotinė sionistų partija, Mizrahi, Cereij Cion (1931 m. susijungė su Sionistų socialistų partija), Bundas, Sionistų Socialistų partija, Folks partija, iš viso aštuonios, potencialios devintosios nustatyti nepavyko. Kultūrinės: „Hašomer Hacair“, „Necah“, Trumpeldor (Betar) draugija, „Olim“ draugija (įkurta 1934), „Herclija“ (įkurta 1932 m.), „Borohovo klubas“, „Gordonija“, „Arbeitenheim“, Žydų kultūros lyga, „Perec Klubas“, Vinčevskio klubas, Šolom Aleihema klubas, Žydų akademinė draugija, A. Reizena klubas, Žydų švietimo draugija, Žydų darbininkų teatro draugija, Pamatinis Palestinos fondas „Keren Hajesod“, „Keren Kajemet lei Israel“, Žydų tautiečių Latvijos išvadavimo draugija, Žydų studentų korporacija. Profesinės: Latvijos žydų gydytojų, Žydų juristų, Žydų viršutinių rūbų siuvėjų draugijos, Karo invalidu susivienijimas. Labdaros: Nepasiturinčių žydų nuotakų paramos draugija, „Hevre Kadiše“, „Bikur holim“, „Gminas hesed“, „Bikur holim“. Sporto: „Betaro“, „Energijos“, „Makabi“, „Hakoah“, „Diskas“, „Daugpilio žydų sporto klubas“. Žr.: ŠTEIMANIS, Josifs. Latvijas ebreju vēsture. Daugavpils: Saule, 1995, 161 p.; Mazākumtautības Latvijā: vēsture un tagadne. Rīga: Latvijas Universitātes Filozofijas un socioloģijas institūts, 2007, p. 83–91; 20. gadsimta Latvijas vēsture: Neatkarīgā valsts, 1918– 1940. Rīga : Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, p. 355–356.
  14. Politinės: Latvijos lenkų sąjunga; Kultūros: „Oświata“, draugija „Aušra“, korporacijas „Arconia“, Lenkų sąjunga (nuo 1929 m, „Warta“), Latvijos universiteto lenkų studentų draugija, Lenkų akademikų draugija, korporacija „Fraternitas inflantica“ (vyrų), korporacija „Plateria“ (moterų), jaunimo draugija „Promień“ („Spindulys“), „Ognisko“ („Laužas“), „Trzwość“ („Santūrumas“), „Harfa“. Labdaros: Liepojos lenkų labdaros organizacija, Vincento a Paulo gailestingųjų damų draugija. Profesinės: „Darbas“, Lenkų mokytojų draugija, Lenkų žemės ūkio draugija. Sporto: „Reduta“, „Harfa“ turėjo sporto sekcija, „Lechia“. Žr.: JĒKABSONS, Ēriks. Poļi Latvijā, Rīga: Latvijas Zinātņu akad. Filozofijas un socioloğijas inst., 1996, p. 30; 39–45.
  15. Romus vienijantį organizaciją vadinosi „Čigonų draugas“. Žr. 20. gadsimta Latvijas vēsture: Neatkarīgā valsts, 1918– 1940. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, p. 369.
  16. Politinės: Vokiečių nacionalinis susivienijimas, Vokiečių nacionalinis komitetas, Baltijos vokiečių sąjunga, Vokiečių tautos sąjunga Kuržemės ir Baltvokiečių nacionaliberalų partija, Tautos partija, Progresyvioji partija, Reformų partija, Demokratinė partija ir Liepojos vienybės partija visų penkiolikos nepavyko rasti. Kultūrinės: Vokiečių švietimo valdyba (Verwaltung des deutschen Bildungswesens) Profesinės: vokiečių tėvų sąjunga, Vokiečių mokytojų susivienijimas. Žr.: 20. gadsimta Latvijas vēsture: Neatkarīgā valsts, 1918–1940. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, p. 342–347 ir Mazākumtautības Latvijā: vēsture un tagadne. Rīga: Latvijas Universitātes Filozofijas un socioloģijas institūts, 2007, p. 151–156.
  17. 1923 m. Didžiojoje Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus) gyveno 2 028 971 gyv., o 1931 m. – 2 245 424 gyv. Pastarasis skaičius išvestas iš bendro 1932 m. sausio 1 d. gyventojų skaičiaus atėmus Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės duomenis, kadangi darbe analizuojamame visuomeninių organizacijų surašyme šie administraciniai vienetai nėra įtraukiami. Taigi per 8 metus gyventojų padaugėjo 216453. Toks pats gyventojų skaičius pateikiamas ir surašymo dokumentuose, vadinasi, jis išvestas lygiai taip pat, tiesiog iš 1923 m. duomenų atėmus nefigūruojančias apskritis. Žr. Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. XXXIX; Lietuvos statistikos metraštis 1931 m. Centralinis statistikos biuras: Kaunas, 1932, p. 11; Lietuvos statistikos metraštis 1924–1926 m. Centralinis statistikos biuras: Kaunas, 1927, p. 17 Organizacijose dalyvaujančiųjų narių skaičius ir nuošimčiai lytimis. LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 40a–41.
  18. Lietuvių įsitraukusių į visuomenines organizacijas skaičius apskaičiuotas remiantis: Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. XXXVIII–XXXIX; Organizacijos dalyvaujančių narių skaičiumi tautybėmis (apskritimis). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 17.
  19. Apskaičiuota remiantis: organizacijos tautybėmis (lentelės). LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 17; 64–66.
  20. Apskaičiuota remiantis: organizacijų tautinė sudėtis apskritimis (lentelės). LCVA, f. 377, ap. 10, b. 90, l. 1–5.
  21. Apie latvių liuteronų veiklą žr. AKMENYTĖ, Vilma. Latvių, Lietuvos-Latvijos pasienio gyventojų, tapatumo raida 1918–1940 m. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 145–162.
  22. „Miesto oras padaro žmogų laisvą“ – vokiškas posakis, skirtas apibūdinti viduramžių miestą.
  23. Tai kompiuterinių programų paketas, priklausantis IBM korporacijai, kuris suteikia galimybę tyrėjui patogiai dirbti su statistiniais duomenis taikant statistinės analizės metodus. Žr. <http://www-01.ibm.com/software/analytics/spss/products/statistics/>
  24. Nominaliojoje (vardų) skalėje matuojami kintamieji tikrai parodo tam tikros savybės egzistavimą. Su jais neatliekamos matematinės operacijos. Rangų skalės kintamuosius galima rikiuoti pagal dydį, tačiau negalima prasmingai pasakyti, kiek viena kintamojo reikšmė yra didesnė ar mažesnė už kitą. Intervalų skalėje matuojamų kintamųjų reikšmes galima ne tik rikiuoti didėjimo ar mažėjimo tvarka, bet ir pasakyti, kiek viena reikšmė skiriasi nuo kitos. Tačiau intervalų skalės kintamieji neturi absoliutaus nulio, pavyzdžiui, oro temperatūra neišnyksta, kai būna lygi nuliui Celsijaus skalėje. Dėl to negalima imti santykio tarp intervalų skalėje matuojamų kintamųjų reikšmių. Tuo tarpu santykių skalės kintamieji turi absoliutų nulį, ir dėl to galima imti jų santykius. Taigi darbe naudojami apskričių duomenys priklauso santykių skalei. Žr.: VOBOLEVIČIUS, Vincentas. Statistinė duomenų analizė [žiūrėta 2015-10-08]. Prieiga per internetą: <http://www.lidata.eu/index.php?file=files/mokymai/sda/sda.html&course_file=sda_I_1.4.html>.
  25. Pirsono koeficientas – dažnai vadinamas tiesinės koreliacijos koeficientu. Juo randamas tiesinės priklausomybės laipsnis tarp kintamųjų X ir Y. Jis gali būti naudojamas, kai stebimų atsitiktinių dydžių X ir Y reikšmės yra išmatuotos intervalų arba santykių skalėje, o jų dvimatis skirstinys yra normalusis. Žr. KĖDAITIS, Vytautas. Koreliacinės ir regresinės analizės pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 13–14. Taip pat: JANILIONIS, Vytautas. Koreliacinės ir regresinės analizės pagrindai [žiūrėta 2015–10–08]. Prieiga prie internetą: <http://www.lidata.eu/index.php?file=files/mokymai/Janilionis_III/jan_III.html&course_file=jan_III_1.html>.
  26. Koreliacijos koeficientų reikšmių skalė: –1 (labai stipri); –1 iki –0,7 (stipri); –0,7 iki –0,5 (vidutinė); –0,5 iki –0,2 (silpna); –0,2 iki 0 (labai silpna); 0 (nėra ryšio); 0 iki 0,2 (labai silpna); 0,2 iki 0,5 (silpna); 0,5 iki 0,7 (vidutinė); 0,7 iki 1 (stipri); 1 (labai stipri).
  27. Žr.: Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. XXXVIII; Suteikusių žinias vietinių draugijų skaičius. LCVA,f. 377, ap. 10, b. 4, l. 6.
  28. Plačiau šia tema skaityti: TÖNNIES, Ferdinand. Community and civil society. Cambridge: Cambridge University Press, 2001, p. 22–93.
  29. Skaičiavimai neapima visų narių, kadangi išlikusios bylos nėra pilnai sukomplektuotos ir nerandame visų organizacijų lapų, tačiau išlikusi medžiaga atrodo iškalbinga, žr. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 313; 331–332.
  30. Apskaičiuota pagal: Tauragės apskrities organizacijų registracijos lapų knygos. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 316; 335.
  31. Apskaičiuota pagal: Telšių apskrities organizacijų registracijos lapų knyga. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 323.
  32. Apskaičiuota pagal: Panevėžio apskrities organizacijų registracijos lapų knygos. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 22.
  33. Apskaičiuota pagal: Kėdainių apskrities organizacijų registracijos lapų knyga. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 25, p. 9–33.
  34. Apskaičiuota pagal: Marijampolės apskrities organizacijų registracijos lapų knygos. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 320; 325.
  35. Apskaičiuota pagal tas pačias bylas kaip ir tautinių mažumų. Bendras narių skaičius paimtas iš: organizacijose dalyvaujančių narių skaičius tautybėmis. LCVA,f. 394, ap. 4, b. 278, p. 17.
  36. Remtasi 1923 m. surašymo duomenimis, kadangi Lietuvos statistikos metraščiuose pagal tautybes išskiriamos tik santuokos, todėl informacijos nepakanka. Procentinis pasiskirstymas toks: Vedę: lietuviai – 61 %; žydai – 57 %; lenkai – 60 %; rusai – 60 %; vokiečiai – 59 %; latviai – 51 %; baltarusiai – 59 %. Nevedę atitinkamai 31 %, 36 %, 31 %, 33 %, 34 %, 39 %, 35 %. Našliai: 7 %, 7 %, 8 %, 6 %, 6 %, 9 %, 6 %. Išsiskyrę: 0,04 %; 0,03 %, 0,05 %, 0,04 %, 0,04 %, 0,05 %, 0,03 %. Skaičiuota pagal: Lietuvos gyventojai: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas: Lietuvos Respublikos Centrinis Statistikos Biuras, 1923, p. 184–217.
  37. Į 1923 m. surašymo duomenis per klaidą neįtraukti šie duomenys, o pateikti dar kartą kitų apskričių.
  38. Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės raštingumo procentas 1923 m. pateikiamas atskirai paties miesto ir apskrities, tačiau 1931 m. surašyme lieka tik apskritis, todėl šioje lentelėje raštingumo procentas prie šių miestų reiškia vidurkį išvestą iš 1923 m. miesto ir apskrities rodmenų.
  39. Apskaičiuota remiantis: Lentelės apie organizacijas pagal tautybes. LCVA, f. 394, ap. 4, b. 278, l. 64.
  40. Žr. Skyrių pagal apskritis surašymo bylos. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 93–96.
  41. Žr. Savarankių organizacijų plėtros statistika pagal apskritis, veiklos sritį ir metus. LCVA, f. 377, ap. 10, b. 116, l. 1–12.

Summary

Vitalijus Gailius. Census of Public Organizations of 31 December 1931: Cross-section of Representation of Ethnic Minorities

Vilnius University, Faculty of History, Universiteto str. 7, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Ethic minorities as a subject of historical research have been ignored for a long time. However, the popularity of social history among historians gradually increased after the collapse of the Soviet Union. The census of Lithuanian public organizations was conducted in 1931. It was the only census of such type in the interwar period. Even though the census of 1931 is presented in Lithuanian historiography, a comprehensive analysis of reflection of ethic minorities is lacking. The main aim of this article is to fill up this existing gap by means of systematic analyses of the census of Lithuanian public organizations.
This study is based on the surviving documents of the census and additional statistical sources, such as the population census of 1923 as well as various volumes of Statistical Yearbook of Lithuania. Moreover, an in-depth analysis of historiography was conducted.

The initial stage of research determined the following: a) the most extensive network of public organizations was developed by Jews. Jews were represented in ten out of twelve organizational categories. There are no doubts about the overwhelming domination of Jews in the organizational network; b) Russians, Poles, Germans, Latvians, Belarusians and some smaller ethic groups were involved in the cultural sphere while political activity was left outside for various reasons; c) the research revealed a specific orientation of different minorities. For instance, Russians and Poles were active in religious movements while Germans were involved in abstinence organizations.

Comprehensive analysis of the factors which could have stimulated the involvement in public organizations revealed an exclusive role of a city/town. The majority of organizations were located in the centre of the district. By contrast, rural areas were less active. It was due to a different lifestyle as well as distinct social links among community members, etc. This study also determined that age, literacy, sex, livelihood had an impact on different activity among ethic minorities, however, to a lesser extent compared to the city/town factor.

The investigation of organizations’ register books and census data revealed information about a different development of organizations which did or did not have headquarters. The most intensive network development of self-contained organizations without headquarters occurred in the first part of the third decade. Meanwhile, the advancement of organizations with headquarters reached the highest levels in the second part of the third decade. To sum up, the network of public organizations of ethnic minorities in Lithuania was fully developed by the third decade.

Įteikta / Received 2015-09-15
Priimta / Accepted 2016-01-10