„Istorija“. Mokslo darbai. 98 tomas
Mindaugas Tamošaitis. Justo Paleckio vieši protestai 1938 m. kovo mėnesį
Spausdinti

2015, t. 98, Nr. 2, p. 67–83 / Vol. 98, No. 2, pp. 67–83, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.09

pdf_button PDF

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Lietuvos istorijos katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Šaltinių publikacijoje pagrindinis dėmesys skiriamas žinomo lietuvių žurnalisto, valstiečių liaudininko, jaunosios kartos lyderio, būsimos prosovietinės Liaudies vyriausybės vadovo Justo Paleckio viešiems protestams 1938 m. kovo mėnesį Lenkijai įteikus ultimatumą Lietuvai. Publikacijos pirmoje dalyje pristatoma Lietuvos ir Lenkijos santykių Vilniaus krašto praradimo kontekste 1920–1938 m. trumpa apžvalga, antroje išsamiau apariamas J. Paleckio viešų protestų pobūdis, jų aktualumas ir pirmą kartą skelbiamų dokumentų specifika. Skelbiami dokumentai leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie prieštaringai vertinamo J. Paleckio veiklą ikiokupaciniu laikotarpiu.

Esminiai žodžiai: Justas Paleckis, Lietuva, Lenkija, ultimatumas, Vilniaus kraštas, autoritarinis valdymas, Seimas.

Abstract. The publication of sources focuses on the public protests of Justas Paleckis, a prominent Lithuanian journalist, Peasant Populist, young-generation leader and the head of future pro-Soviet People’s Government, in March 1938 after Poland delivered its ultimatum to Lithuania. The first part of the publication presents a short review of Lithuanian-Polish relations in the context of the loss of Vilnius Region in the period 1920-1938; the second part provides a more in-depth discussion on the type of Justas Paleckis’ public protests, their relevance and the specificity of the documents published for the first time. The published documents enable a more complete image of activities of Justas Paleckis as a personality of controversial evaluations in the period before the occupation.

Keywords: Justas Paleckis, Lithuania, Poland, ultimatum, Vilnius Region, authoritarian regime, Seimas

Lietuvos ir Lenkijos santykių Vilniaus krašto praradimo kontekste 1920–1938 m. trumpa apžvalga

1920 m. spalio 9 d. netekusi Vilniaus krašto Lietuva laikėsi nuostatos, kad, kol nebus atgauta istorinė šalies sostinė, negali būti palaikomi santykiai su Lenkija. Ši laikėsi kitos pozicijos, ir 1922 m. Vilniaus kraštas, pavadintas Vidurio Lietuva, oficialiai buvo prijungtas prie Lenkijos. Lietuvos tarptautinę padėtį sunkino tai, kad Vakarų demokratinės valstybės, pirmiausia Prancūzija, Vilniaus konflikte palaikė Lenkiją. Tautų Sąjunga 1923 m. vasario 3 d. pripažino Vilnių Lenkijai, o 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija priėmė nutarimą, kuriuo Vilnių ir jo kraštą galutinai priskyrė Lenkijai. Nutarimas reiškė, kad lietuvių ir lenkų ginče neva padėtas galutinis taškas, o Vakarų Europos valstybės Lietuvai dėl Vilniaus nepagelbės. Maža to, 1925 m. Vatikanas, pasirašydamas konkordatą su Lenkija, Vilniaus vyskupiją pripažino Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi. Tai reiškė, kad lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus popiežius palaiko Lenkiją, todėl keleriems metams pašlijo Lietuvos ir popiežiaus santykiai. Tik po dvejų metų pasirašius konkordatą su Vatikanu, Lietuva normalizavo santykius su Šventuoju Sostu.

Lietuvių tauta skaudžiai išgyveno savo istorinės sostinės netektį. Lietuvoje spalio 9-oji buvo paskelbta gedulo diena – tauta gedėjo lenkų užgrobtojo Vilniaus. Vidudienį, lygiai 12 valandą, pasigirsdavo fabrikų sirenos, bažnyčių varpai, žmonių judėjimas apmirdavo, sustodavo transporto priemonės, vyrai nusiimdavo kepures – gedulo minutę sustodavo visas Lietuvos gyvenimas. Taip norėta parodyti, kad lietuvių tauta yra vieninga, pasiryžusi atsikovoti senąją sostinę. Spalio 9 d. pirmuosiuose laikraščių puslapiuose buvo spausdinamos užuojautos, įvadiniai redakcijų straipsniai, reiškiantys neapykantą lenkams.

Istorinei sostinei atgauti į kovą telkėsi Lietuvos valdžia ir visuomenė. Išskirtinis vaidmuo šioje istorijoje teko Vilniaus vadavimo sąjungai (toliau – VVS), įkurtai 1925 metais. VVS įstatuose buvo nurodytas organizacijos pagrindinis tikslas: „Tvirtai nusistačius, jog visų mūsų mintys ir pastangos taip laisvoj bei okupuotoj Lietuvoj, taip ir Amerikos, Anglijos bei kitų šalių išeivijoje subėga ties pagrindine lietuvių tautos idėja – vaduoti savo sostinę Vilnių, – steigiama „Sąjunga Vilniui vaduoti“. Sąjungos lėšas sudarė kasmečiai jos narių mokesčiai, gyventojų aukos ir pašalpos bei pajamos, gaunamos už VVS organizuojamus įvairius renginius. Didžioji dalis aukų buvo surenkama kiekvienais metais spalio 9-ąją. Gautos lėšos būdavo skiriamos VVS veiklai finansuoti ir Vilniaus krašte gyvenantiems lietuviams šelpti [10].

Tęsiantis Lietuvos ir Lenkijos konfliktui dėl Vilniaus, abi valstybes ne kartą mėgino sutaikyti Tautų Sąjunga. Kaip pavyzdį galima paminėti 1927 m. gruodžio mėn. lietuvių ir lenkų ginčo sprendimą Ženevoje. Lietuva kaltino Lenkijos valdžią, kad ši prie jos sienos dislokavo kariuomenės dalinius ir užgrobtame Vilniaus krašte persekiojo lietuvius. Lietuvos visuomenė atidžiai sekė įvykius Ženevoje, todėl pasklidus gandui, kad Tautų Sąjunga siekia prieš Lietuvos valią atnaujinti jos santykius su Lenkija be jokio pastarosios atlygio Lietuvai, į tai jautriai reaguodama lietuvių spauda tokį abiejų valstybių santykių atnaujinimą laikė „faktišku ir juridišku Vilniaus klausimo likvidavimu“ [1]. Vis dėlto tą kartą, sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos ginčą Tautų Sąjungos būstinėje Ženevoje, A. Voldemarui pavyko pasiekti, kad Vilniaus klausimas išliktų atviras tarptautiniu mastu.

Naujas Lietuvos ir Lenkijos santykių išbandymas buvo 1938 m. kovo 11 d. įvykus pasienio incidentui (jo metu žuvo lenkų kareivis) ir kovo 17 d. Lenkijai įteikus Lietuvai ultimatumą, kuriuo pareikalauta užmegzti tarpvalstybinius diplomatinius santykius be jokių sąlygų [2]. Nors Lietuvos visuomenėje kilo didžiulis pasipiktinimas Lenkijos valdžios veiksmais, Lietuvos valdžia kovo 19 d. nepaprastame Seimo posėdyje lenkų reikalavimus patenkino. Svarstant šį visai tautai gyvybiškai svarbų klausimą, Seime, kuriame ultimatumo svarstymas truko vos 7 minutes! [8, 103–106], apsieita be diskusijų. Tautai, kuri nuolat šaukė „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, tai buvo didžiulis pažeminimas. Smuko ir šiaip pašlijęs prezidento A. Smetonos autoritetas, atsirado dar didesnis autoritarinės valdžios ir visuomenės priešiškumas.

Justo Paleckio vieši protestai ir jų aktualumas

Lenkijos ultimatumo besąlyginį priėmimą itin jautriai išgyveno būsimos prosovietinės Liaudies vyriausybės vadovas Justas Paleckis. Tenka konstatuoti, kad iki šiol vyrauja pernelyg neigiamas (smerkiantis) požiūris į šios asmenybės vaidmenį Lietuvos istorijoje. Dauguma nemato skirtumo tarp J. Paleckio veiklos nepriklausomoje Lietuvoje (iki 1940 m.) ir okupacijos metais (stalinizmo metais; atšilimo ir sąstingio laikotarpiais, nors ir pokaryje jo laikysena neretai skyrėsi nuo respublikos vadovybės pozicijos), todėl susidaro pernelyg negatyvų šios asmenybės politinį portretą. Geriau įsigilinus, susipažinus su gausia dokumentine medžiaga, matyti, kad šios asmenybės, kaip ir kiekvieno žmogaus veikloje, būta šviesių ir tamsių pusių. Tai ypač pasakytina apie šios asmenybės politinę veiklą iki SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940 m. vasarą. Viena to laikotarpio J. Paleckio „šviesių“ veiklos pusių –1938 m. kovo mėnesį įvykę vieši protestai, tiesiogiai susiję su Lenkijos Lietuvai įteiktu ultimatumu ir jos pasekmėmis. Iš pradžių J. Paleckis valstiečių liaudininkų dienraštyje „Lietuvos žinios“ detaliau aprašė Lenkijos ir Lietuvos pasienyje prieš kelias dienas kilusį incidentą ir dėl to, kas įvyko, kaltino Lenkiją, kuri „savo bandymų objektu pasirinkusi Lietuvą“ [7]. Straipsnio autoriui, kaip ir lietuvių tautai, tai buvo didžiulis smūgis. Tikėtasi griežtos Lietuvos valdžios pozicijos, kurios taip ir nesulaukta. Autoritarinei valdžiai neparodžius nė mažiausio protesto, priėmus Lenkijos ultimatumą, po kurio Vilniaus kraštas ir toliau liko Lenkijos sudėtyje, J. Paleckis nusprendė nesėdėti sudėjus rankas ir savo poziciją išreiškė viešai. Pasirinkta vieta – Valstybės teatras, kuriame vyko opera. Suradęs tinkamą momentą J. Paleckis kreipėsi į susirinkusiuosius garsiai perskaitydamas iš anksto pasirašytą kalbą [17, 116–117] (prieš gerą dešimtmetį panašiai elgėsi kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, išreiškęs pasipiktinimą dėl to, kad pirmasis šalies prezidentas Antanas Smetona dėl nesumokėtos baudos, skirtos jo redaguojamam leidiniui, sėdi kalėjime; J. Paleckiui J. Tumo-Vaižganto poelgis padarė didelį įspūdį), kurioje, kaip bus rašoma, didelės dėmesys skirtas Lietuvos valdžios kritikai (žr. 1 šaltinį). Tai ir lėmė, kad dar J. Paleckiui nebaigus kalbėti, jis buvo suimtas. Salėje kilo triukšmas. Susirinkusieji protestavo prieš tokius policijos veiksmus. Nepaisant to, J. Paleckis naktį turėjo praleisti areštinėje. Nors spaudoje pasirodė prieštaringų J. Paleckio viešos kalbos vertinimų [33], dėl visuomenės pasipiktinimo [5, 266–268], jis buvo išleistas į laisvę. Netrukus nuvyko į Lietuvos ir Lenkijos pasienį ties Vieviu [9], kur apie esamą padėtį savo poziciją išdėstė dienraštyje „Lietuvos žinios“, konstatavęs sudėtingą Lietuvos situaciją: „Dabar tie santykiai keičiasi. Lietuvos Lenkijos suvesdinimas įvyko per prievartą. Apsivesti per prievartą galima, bet meilę įgyti nelengva. Kol kas reikėtų pageidauti korektiškumo. O meilę įgyti – tai čia lenkų pastangų uždavinys. Bet vėl baimė, kad meilei įsibujojus jie mus spausdami prie krūtinės visai nenuspaustų“ [4] (pasirašydamas inicialais J. P., jis pateikė ir kelias dešimtis korespondencijų Latvijos savaitraščiui „Jaunakas Zinas“ [13, 230–237]). Tuo neapsiribodamas J. Paleckis kovo 22 d. parašė atvirą laišką (žr. 2 šaltinį), adresuotą kelioms dešimtims to meto valdžios ir visuomenės veikėjų, o sužinojęs, kad naujai suformuotoje Lietuvos vyriausybėje neįvyko esminių permainų (kaip ir ultimatumo priėmimu, taip ir dabar tuo piktinosi autoritarinę valdžią kritikavę asmenys [11, 236–239]), kovo 27 d. – net 9 mašinraščio lapų laišką (žr. 3 šaltinį), adresuotą ministrui pirmininkui Vladui Mironui, krašto apsaugos ministrui Stasiui Raštikiui, vidaus reikalų ministrui Silvestrui Leonui, Seimo nariui Jonui Jakimavičiui. Abiejuose laiškuose svarbiausias dėmesys skirtas prieš kelias dienas Lenkijos ultimatumui ir neadekvatiems Lietuvos valdžios veiksmams.

Publikuojamų šaltinių, saugomų Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje rankraščių skyriuje [3], turinių analizė leidžia teigti, kad J. Paleckis tuo laikotarpiu (išryškinamos svarbiausios nuostatos) buvo karštas Lietuvos nepriklausomybės ir Vilniaus krašto, kuris turėjo priklausyti Lietuvai, šalininkas (beje, J. Paleckio vyriausio sūnaus vardas buvo Vilnius!), didelis Lenkijos priešininkas ir laikėsi griežtos nuostatos, jog negali būti jokios kalbos apie bendros (unijinės) Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimą, autoritarinės valdžios, Lietuvių tautininkų sąjungos, kuri rėmė šalies nedemokratinį valdymą, kritikas bei demokratinės santvarkos rėmėjas: jam aukščiau visko – demokratinė santvarka su „sušaukta laisvais pagrindais tautos atstovybe“, kuomet aukščiausia valdžia turėjo priklausyti tautai (negailėta kritikos 1936 m. Lietuvoje nedemokratiškai išrinktam Seimui, kuris buvo prezidento įrankis). J. Paleckis pasisakė už stiprią Baltijos antantę (į ją įėjo Lietuva, Latvija ir Estija), prieš militaristinę politiką, ypač daug dėmesio skyrė kultūros reikalams (nuolat Lietuvos valdžios reikalavo įsteigti Tautos Kūrybos Fondą [6], bet į tai nebuvo atsižvelgta) ir t. t. Svarbu tai, kad aptariamuose dokumentuose nė žodžiu neužsiminta apie Sovietų Sąjungą (nekalbant jau apie kokias nors simpatijas jai), o pogrindyje veikę komunistai vertinti kaip asmenys, norintys Lietuvai gero, pasisakantys už jos nepriklausomybę (tokios nuomonės J. Paleckis laikėsi per likusį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį). Kaip vėliau paaiškėjo, pastaroji J. Paleckio nuostata buvo klaidinga.

03-01
Justas Paleckis, 1940 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-002950

Kadangi 1938 m. kovo mėn. J. Paleckio vieši protestai, priešingai nei jo panašūs veiksmai (tada veikta veiksmus suderinus su komunistais, Sovietų Sąjungai iš Lenkijos atėmus Vilniaus kraštą), 1939 m. spalio mėn. susiję su Vilniaus krašto atgavimu [12], atskirai netyrinėti (istoriografijoje dėl neaiškių priežasčių liko nežinomas J. Paleckio kovo 27 d. rašytas laiškas), siekiant sudaryti pilnesnį vaizdą apie šio žinomo visuomenės veikėjo politinę veiklą ankstyvuoju laikotarpiu, nuspęsta vienoje vietoje publikuoti visus tris glaudžiai tarpusavyje susijusius dokumentus (apimtis – 11 spausdintų mašinraščio lapų). Juose nemažai korektūros klaidų. Tai pripažindamas J. Paleckis Valstybės teatre pasakytos kalbos pirmame lape, išnašoje pažymėjo: „Kadangi užrašyti pasakyti sumanytas mintis tegalėjau vos prieš išeidamas į teatrą, todėl net į I veiksmą pavėlavau, tekste pasiliko nesklandumų ir kai kurių nenuosaikumų. Bet jų netaisiau“. Todėl rengiant dokumentus spaudai, nuspręsta reikiamose vietose įrašyti praleistas raidas, sudėti skyrybos ženklus. Siekiant išlaikyti publikuojamos kalbos autentiškumą, nuspręsta palikti to meto vartojamus terminus, specifinius žodžius. Kai kurie dokumente pateikti žodžiai aiškinami išnašose ar laužtiniuose skliaustuose. Tikėtina, kad publikuojami dokumentai leis dar labiau pažinti J. Paleckį, atsiskleis jo požiūrį į to meto šalies politinę santvarką, išryškins jo požiūrį į parlamentarizmą, o šių laikų skaitytojui bus sudaryta galimybė geriau suvokti to meto Lietuvos politines realijas.

1 šaltinis. Justo Paleckio Valstybės teatre 1938 m. kovo 20 d. pasakyta kalba

Gerbiamoji Lietuvos Visuomene!

Kadaise velionis Tumas-Vaižgantas, taip mylėjęs ir gerbęs teatrą, yra panaudojęs jį kaipo tribūną į visuomenę vieno asmens reikalu. Tegu atleidžia man teatras, kad čia noriu kalbėti visos tautos reikalu. Visi esam pilni verdančių jausmų ir tie jausmai neleidžia tylėti. Kviesdamas prie rimties ir susikaupimo, prašau išklausyti kelis pareiškimus, kuriais noriu perspėti visuomenę, kad vėl nebūtumėm taip staigiai užklupti. Ne apie vakar dieną kalbėsiu. Tyliu susikaupimu, ašarom ir pasiryžimu Lietuvos visuomenė pareiškė protestą. Bet šiandien jau matom rytojaus pavojus, dėl kurių turim budėti. Vakar ir šiandien Varšuva džiūgauja, kad lenkų Samsonas nugalėjo lietuvių Dovydą, ir ne tik džiūgauja, bet ir jau ruošia lenkų visuomenę naujai akcijai. Apie tai liudija šūkiai ir plakatai, kad lenkai jau reikalauja su Lietuva unijos. Jie dabar vadina mus garbingais žmonėmis. Tad Lietuvos visuomenė nori šiandien pasakyti: jei jūs esat garbingi žmonės, neminėkit unijos, nes lietuvių tauta jos nenori. Austrijoj vienas Šušnigas pasakė: ligi šiol ir nė žingsnio toliau. O dabar ne vienas kas nors, bet visa lietuvių tauta pasiryžusi sako: mes visom jėgom, visa siela, visom išgalėm priešinsimės bet kokiem tolimesniem žygiam prieš lietuvių tautos garbę ir prieš unijos pastangas. Vakar užmegzti diplomatiniai santykiai ir lietuvių tautos vieningas noras: tiktai normalūs dviejų valstybių santykiai ir daugiau nieko. Bet ne gana žodžių, ne gana priesaikų. Mums reikia konkrečių darbų, kad galėtume atsispirti prieš naujus pavojus. Turim skubėti. Mano giliu įsitikinimu, mes turi pareikšti pasauliui didelį tautos vieningumą. Mes turėjom Vilniaus idėjos vėliavą, o dabar mūsų vėliava – nepriklausomybė ir tautos vienybė. Bet vienybė turi pasireikšti įspūdingai, kad vyriausybė jaustų už savęs turinti vieningą visuomenę, ji turi atstovauti visai tautai, o ne tai ar kitai grupei. Šiandien kalbama apie galimus pasikeitimus. Todėl ir išreiškiu vieningą įvairiausių nuomonių žmonių nusistatymą, kuris susilieja į vieną: būsimoji vyriausybė turi būti tautos vienybės vyriausybė. Nei tautininkų, nei liaudininkų, nei kitų, bet tikra visos Lietuvos, visos Lietuvių tautos vyriausybė, kutri galėtų būti tikra visos Lietuvos vienybės vėliava. Mums nereikia specų, savo reikalo žinovų. Specais būti yra generalinių sekretorių ir direktorių uždavinys. O vyriausybės uždavinys šiuo momentu yra pirmoj eilėj atstovauti visą tautą, visas kryptis, visus sluoksnius nuo profesoriaus iki darbininko. Mes pamatėm, kad nepakanka turėti ginklus. Mes galim daugiau gintis savo dvasios atsparumo, visų lietuvių organizuotumu, jų laisvės pamėgimu, įsitikinimu, kad lietuvis lietuviui neturi būti vilkas, bet brolis. O tą dvasią, ne melagingą, ne suklastotą, reikia nešti tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Prieš naujas kaimynų pastangas, prieš unijos norus atsispirsim tiktai tada, jei pasieksim tokios tikros vienybės, kurios ilgai išsiilgusi mūsų tauta. Tautos priešaky [būtina] pastatyti populiariausius ir tautos pasitikėjimą turinčius asmenis be pažiūrų skirtumo, sušaukti Lietuvos Tarybą, kuri kūrė Nepriklausomą Lietuvą ir papildyti visuomenės atstovais, kad tai būtų laikinoji tautos atstovybė ir sušaukti laisvais pagrindais tautos atstovybę – štai tautos atsparumo kėlimo artimiausioji programa. Visuomenė parodė budinti, nujaučianti ir numatanti, bet vyriausybė negirdėjo visuomenės įspėjimo – štai kodėl sulaukėm gėdos ir katastrofos. Daugiau to neturi būti. Tarp vyriausybės ir visuomenės neturi būti vietos nesutarimui, bet vyriausybė turi visada girdėti visuomenės balsą ir laikyti savo ranką ant tautos pulso. Tegul dar Lenkijos atstovas, kuris dabar atvyks į Lietuvą, randa ją naują, persitvarkiusią, kūrybine dvasia atgimusią ir laisvę ginti nuo unijos pastangų pasiryžusią.

2 šaltinis. Justo Paleckio 1938 m. kovo 22 d. atviras laiškas aukštiems valdžios pareigūnams, įvairiems visuomenės veikėjams

Atviras laiškas

G[erbiamas] T[amsta]

Visada jaudinausi tautos reikalais, ne kartą savo rašiniuos ir pareiškimuos esu daręs intuityvių prognozių tautos likimo klausimais. Kurie pasirodė teisingi. Pav. 1927 m. paleidus Seimą, rašiau „Piliečio memorandumą“ kurį įteikiau eilei veikėjų ir redakcijų. Jame įspėjau, kur nuves tas žygis. Tad ir dabartiniu tragingu momentu neiškenčiau viešai nepasakęs tai, ką jaučiu reikalinga tuo momentu pasakyti.
Neišėjau iš jokios „pusiausvyros“, kaip kai kas sako, bet veikiau kūrybiniam pagavime. O jis daugiau pajėgia, negu „protas ir šaltas kraujas“, kurie mus atvedė prie gėdos ir beveik tragedijos. Tikėjimas protu ir autoritetu apvylė, o išvaduos tik tikėjimas širdimi ir tauta. Pritarimas ir atgarsis, kurį sukėlė mano kalba ir pareiškimai, kuriuos ligšiol tebegirdžiu, parodė, kad atspėjau visuomenės nuotaiką ir paliečiau širdį. Deja, matau, kad esam beširdžio „proto“ ir „šalto kraujo“ aklai vedami į naujas klaidas, kurių jau daug ir per tas tris dienas po kovo 19 padaryta, jau kapituliavus prieš Varšuvos diktatą. Dėl ateities perspektyvų jautrieji visuomenės žmonės turi prognozių, kurie turėtų būti visiem aiškus, bet kurių nesistengiama ar nesugebame matyti. O kas mato – negali pareikšti. Esu tikras, kad šioj dvasioj tautos nuginklavimo gadynėj (mes tik žinom Ginklų Fondą ir tebežvanginam materialiniais ginklais) net genialiausias tautos gelbėjimo ir tautos vienybės kėlimo planas patektų į cenzoriaus krepšį. O tuo tarpu, kada, jei ne dabar, reikėtų įtemtai galvoti, tartis, diskutuoti ir bendrom jėgom ieškoti tolimesnio kelio tikresnės krypties. Gal tai daugiau padėtų, negu aprėžtos „šalto proto“ laboratorijos.

Su pagarba (Justo Paleckio parašas – M. T.)
1938-III-22

P.S. Kadangi daug kas ganduos iškreipia mano teatre pasakytos kalbos turinį ir mintį, aš leidžiu sau prisiųsti tos kalbos tekstą ir prašau suprasti jo nuoširdžius norus ir dvasią. Siunčiu šiems asmenim: Valstybės Prezidentui, Kariuomenės vadui, Štabo Viršininkui, buv. Lietuvos Tarybos nariams, buvusiem Respublikos prezidentam ir ministeriam Pirmininkam, Latvijos ir Estijos įgaliotiem ministeriam, ministeriui J. Urbšiui, ministeriam J. Savickiui, J. Šauliui, B. Balučiui, P. Klimui, pulk. Škirpai, J. Baltrušaičiui, Dr. Šliūpui, arkivyskupui Skvireckui, prof. Roemeriui, prof. Biržiškai, ats. pulk. Papečkiui, Dr. Zauniui, prof. Bielskiui, Toliušiui, prof. Pakštui, prof. Putinui-Mykolaičiui, L.Ž.S. [23] pirm. prof. Tamošaičiui, burm.[istrui] A. Merkiui, L.R.S. [20] pirm. J. Grušui, K. Petrauskui, pulk. Saladžiui, gen. Nagevičiui, gen. Gerulaičiui, pulk. Šarauskui, pulk. Bobeliui, K. Binkiui, L. Girai, A. Miškiniui, P. Vaičiūnui, prof. Krėvei, V.T. [34] direkt. V. Žadeikai, B. Grubliauskui, A. Tornau, Radiofono direktoriui. J. Bieliūnui, Eltai ir Redakcijom. Norėčiau ir daugeliui kitų, bet fiziškai nepajėgiu, o spaudos sąlygos, kaip matyti, neleis kalbai ištisai pasirodyti spaudoj.

3 šaltinis. Justo Paleckio 1938 kovo 27 d. laiškas aukštiems Lietuvos valdžios pareigūnams

J. E. Ministeriui Pirmininkui dekanui V. Mironui
J. E. Krašto Apsaugos Ministerio p.e.gen. Raštikiui
J. E. Vidaus Reikalų Ministeriui pulk. S. Leonui
Gerb. Seimo nariui p. Jakimavičiui

Dovanokit, kad dar kartą bandau atkreipti Tamstos dėmesį ir išreikšti mintis, kurios neduoda ramumo ne tik man, bet didžiai Lietuvos visuomenės daliai. Tai darau matydamas klaidą po klaidos viršūnėse, visišką visuomenės psichologijos nesupratimą ir nesiskaitymą su visuomenės nuomone ir nuotaika. Aš kaip tik neseniai esu smulkiai išstudijavęs paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II istoriją. Stebėdamas dabartinius reiškinius matau nuotabių ir tragiškų supuolimų, todėl mane apima baimė, kad pasėkos nebūtų panašios.

Galit stebėtis, ko taip nerimauju, ko kišuos ne į savo reikalus? Gal noriu kokios „šiltos vietos“, kaip jau man pasakė vienas tipiškas šių laikų psichologijos žmogus? Ne, elgiuosi tiktai kaip pilietis, kuriam politikos nuovokos jausmas dar nėra atbukęs ir kuris Respublikos reikalą laiko ne siaurų ratelių monopoliu, bet viešu reikalu. Kad netrokštu nei garbės nei materialinių gėrybių, gali įrodyti nors ir tai, kad būdamas savanoris neieškojau nė medalio, nei žemės, nes laikau savo nuopelnus per Nepriklausomybės karą per menkais, kad galėčiau tai daryti. Nepriėmiau ir man paskirtojo „Trijų žvaigždžių“ ordino, net paraudau nuo minties, kad pamanys man dirbant lietuvių-latvių susiartinimo darbą tik dėl ordinų. Ir kalba teatre ir tokie laiškai man gresia tik nemalonumais ir darbo netekimu, kaip jau man buvo perspėta. Karjeros siekdamas būčiau suradęs kelią į kokios apylinkės pirmininkus ar ką kitą, bet to nedariau.

Norėjau kreiptis memorandumu į vyriausybę 1936 m., kai paaiškėjo dabartinio seimo rinkimų pagrindai [28], ir perspėti nuo tokių tautos nusistatymo klastojimo žygių. Ir jau buvau parašęs. Tuo sumanymu pasidalinau su žmogum, kurį laikiau vienu išmintingiausių politinės nuovokos atžvilgiu žmonių. Jis man atsakė, kad esu durnas ir naivus, jei manau ką nors paveiksiąs. [Kabutėse rusiškai parašyta neįskaitoma citata – M. T.], – šiurkščiai, bet vaizdingai pridėjo jis.
Žinoma, stengtis jausmais ir širdies sušildyta išmintim paveikti „realius politikus“, kaip šiom dienom man pasakė Alantas [35], atrodo tuščios pastangos. Galit pasijuokti ir mesti į krepšį šį mano laišką. Būsiu laimingas, jei pasirodysiu klystąs ir blogas įvykių pranašas. Bet nutylėti negaliu, nes per daug myliu Lietuvą, kad nesirūpinčiau ja šiuo momentu, kada jai gresia kartu ir Ispanijos, ir Austrijos ir Abisinijos likimas, o nematau tinkamų išvadų darant. „Perkūnija trenkė, o mužikas nepersižegnojo“ – kaip norėjau pasakyti viename rašiny, kurio cenzūra neleido, nors ten buvo grynas jausmų pareiškimas, be jokios ryškios politikos.
Pirma nurodysiu į eilę klaidų ir reiškinių, kaip nebuvo suprastas būklės rimtumas krizės dienom.

1/ Kad kovo 11 d. incidentas bėra eilinis, buvo labai aišku. O atitinkamose įstaigose, kurios kaip tik turėjo įvykius numatyti ir jiem pasiruošti, iš manęs kuone pasijuokė ir paaiškino, kad tat paprastas incidentas, kurių daug buvo ir gali daug būti. Kovo 14 d. kai ženklas buvo visai aiškus ir jau klausiau ar tik nėra gautas lenkų ultimatumas, į mane pažiūrėjo kaip į panikierių. O tą patį vakarą Lenkijai buvo įteiktas pasiūlymas derėtis, kuris buvo taip suformuluotas, kad galėjo privesti prie diplomatinių santykių užmezgimo ramiu būdu, jei tai nebūtų pavėluotas žygis ir lenkai nebūtų jau pasiruošę elgtis griežtai.

Kovo 17 d., kai buvo visiškai aišku, kad palinijo [24] incidentas tik priekabė, užsienių žurnalistus vežė į įvykio vietą parodyti, kad žuvęs lenkų kareivis gulėjo tikrai mūsų pusėj 17 metrų, o ne 3 metrai. Jau buvo visiškai aišku, kad čia metrai mažiausios reikšmės neturi. Kai tą nuomonę pareiškiau, oficialus asmuo vėl atsakė, kad be reikalo taip pesimistiškai žiūriu. O tą patį vakarą buvo gautas lenkų ultimatumas.

2/ ultimatumo gal galėjo išvengti ir visą konflikto eigą sušvelninti, jei būtų į lenkus pirmą kartą kreiptasi ne tiesiog, o pasirinkus tarpininkais estus, latvius, prancūzus ar kitus, nes tas tarpininko prestižas reikalautų neprileisti prie tokio įtempimo. Galėjo gal išsiderėti kokią konferenciją, o propagandos reikalas buvo tinkamai paruošti tautą neišvengiamam santykių užmezgimui, kuris nėra toks smūgis, kaip pati forma, kurioj dabar tai įvyko ir pats precedentas.

3/ Slegiantis įspūdis buvo seime. Atrodė visus apėmus tokia dezorientacija, kad nesugebėta nė surasti būdų tinkamai reaguoti. Juk lenkai reikalavo tik tai priimti jų ultimatumą, o jiem nerūpėjo kaip į tai reaguos seimas ar tauta. Tad normalu buvo, kad seimas turėjo surasti būdą pareikšti protestui prieš pačią ultimatumo formą. Laukėm, kad čia bus debatų, bus vienas pasiūlymas pasmerkti vyriausybę už nesugebėjimą išvengti ultimatumo, kitas toks pasiūlymas, koks buvo patiektas. Balsuojant galėjo nulemti 25 balsais prie 24. tuo būdu parodyta sunki vidujinė kova, kurią lietuvių tauta pergyveno pasirašydama priimti lenkų ultimatumą. Būdamas užsieniečių tarpe mačiau kaip jie stebėjosi tokiu absoliučiu nesugebėjimu reaguoti.

4/ Logiškas ir visuomenės psichologijai atitinkąs žygis būtų buvęs vyriausybės atsistatydinimas, nors ir nominalis, tą patį vakarą ar ant rytojaus. To laukė ir pasaulinė nuomonė. Sako, vyriausybė buvusi pasitraukusi, apie tai užsieny buvo pranešta, bet Lietuvos visuomenė apie tai nežinojo.

5/ Nuostabus buvo nesugebėjimas ką nors paaiškinti tautai apie tuos įvykius ir tautos psichologinis neparuošimas įvykiam, kurie dabar lyg iš dangaus nukrito. O kai kurie gana atsakomingų žmonių pareiškimai, kuriuos teko girdėti dar III-19 vakare, buvo tokie, kad viena laimė jog jie pateko į padorių žurnalistų, o ne į grynų sensacijų gaudytojų ausis.

6/ Vos atslūgus nuotaikai po III-19, atsikvošėjus, vėl imta mosikuoti rankom ir, jau pavojui praėjus, priiminėti priesaikas apie mirtį už Tėvynę, svaidyti tuščiais žodžiais, žvanginti ginklais, oficioze vėl leisti „špilkas“ lenkam. Ir šiuos žodžius rašydamas girdžiu mūsų radiofone pakeltą balsą ir grasinantį toną prieš lenkus. Tiesa, paskutinėm dienom kiek susiprasta, nes tie mosikavimai gali vėl atsiliepti, lenkai gali vėl kaip mažą vaiką mus už ausies timptelėti ir turėsim nurimti.

7/ Aš esu apačioj, visuomenėj, tenka susidurti su įvairių nuomonių žmonėm. Ir visi, neišskyrus nė tautininkų, laukė, kad tie įvykiai reikalauja kokio nors didelio psichologinio persilaužimo, kuris nuvestų prie tikros tautinės vienybės demonstravimo ir jos įvykdymo. Valdžia, kuri yra jautri, turi jausti visuomenės nuotaiką pati, nelaukdama ji pareikš, ir daryti išvadas. O to nebuvo padaryta. Visi įgavo įspūdį, kad staigus vyriausybės pakeitimas įvyko ne kaip tokia išvada, bet kaip desperacijos žygis po buvusiųjų prezidentų ir ministerių pirmininkų memorandumo ne tik įteikimo, bet ir išplatinimo, kas jau buvo tam tikras revoliucinis žygis.

8/ Vyriausybė pasikeitė. Kovo 25 d. buvo praneštas naujojo kabineto sąstato faktas. Visuomenė pažiūrėjo į tą pasikeitimą vieninga mintim: nieko naujo, niekas nepasikeitė. Politiškai mažiau subrendusioji liaudis galėjo pamatyti, kad tikrai kažkas pasikeitė, ypatingai tą galėjo pamanyti katalikiškoji liaudis, pamačiusi, kad vyriausybės priešaky atsistojo kunigas [32]. Tai buvo laikoma vykusiu „ėjimu“ prieš krikščionių opoziciją. Tačiau visuomenė dar turėjo silpną viltį, kad naujoji vyriausybė pasielgs taip, kaip elgiasi Anglijos vyriausybė ir bendrai toli numatančios vyriausybės. Būtent, jos išklauso opozicijos nuomonę, įsiklauso į visuomenės nuotaiką, ir pati iš viršaus vykdo reformas, nelaukdama kol gali kilti nauji reikalavimai ir nerimas iš apačios. Todėl didelio susidomėjimo sukėlė pasklidusios kalbos, kad vyriausybėj esama asmenų, kurie laikosi tokios nuomonės. Todėl nekantriai buvo laukiama pirmojo pareiškimo. O tas pareiškimas skambėjo: tai tik asmenų pakeitimas, be jokių politiko kurso pamainų. Laukta, kad naujoji vyriausybė bus Lietuvos vyriausybė, o ji pati skuba išblaškyti tuos lūkesčius ir pareiškia esanti vėl tiktai tautininkų vyriausybė. Taigi, viskas po senovei, kada krašte tikrai laukia bet kokios naujos dvasios, naujų vėjų. Čia buvo padaryta klaida jau iš pirmo naujosios vyriausybės žingsnių.

Išdėstęs keletą tų kritikos bruožų, noriu pareikšti kelias tezes ir mintis dėl ateities perspektyvų.

1/ Lietuvos suverenumas yra gavęs ne tik skaudų garbės smūgį, bet ir suverenumas iš esmės pažeistas. Bekas [26] savo pareiškime kalbėjo apie teisę Lietuvai turėti „savo politiką, jei ji tikrai sava“. Taigi, p. Bekas nori nustatinėti, ar mes tuo ar kitu atveju vesim savo politiką ar ne, ir darys iš to išvadas.

2/ Lenkijos atstovas Lietuvoj bus ne paprastas atstovas, bet jis stengsis būti tokiu atstovu, kokiu buvo Kotrynos II [31] pasiuntinys Varšuvoj Lenkijos padalinimo laikais. Šiuo ar tuo būdu jis stengsis įgyti įtaką Lietuvos vidaus politikoj ir net sudaryti politinę srovę, kuri varytų unijos politiką. Į trukdymus tokiai srovei veikti jis atsakys tokiu argumentu: jūs 18 metų varėt neapykantos propagandą prieš Lenkiją, dabar reikia tą propagandą paralyžiuoti kitu, lenkam draugingu judėjimu. Mūsų pasipriešinimas galės būti naujų konfliktų priežastimi. Žinoma, tai nebus dar taip greit, nes pirma lenkai apsidairys, „apčiupinės“ ir suras silpnumus, kuriuos galėtų išnaudoti. Ir su tuo lenkišku „Trojos žirgu“ kovoti bus sunku, jei nepastatysim prieš tas pastangas visos tautos dvasios atsparumą.

3/ Priimdama Lenkijos ultimatumą Lietuva gali didžiuotis išgelbėjusi Europos taiką. Bet išgelbėjus taiką Europai, Lietuva turi suteikti ir pačiai Lietuvai vidujinę taiką, juo atsparesni būsim karui ištikus. Tauta, kuri taikos metu turi karo stovį, karo metu gali panorėti taikos stovio.

4/ Autoritetinė [29] santvarka turi tam tikru laiku ir tam tikrom sąlygom teigiamos reikšmės. Deja, Lietuvoj toji santvarka nesugebėjo atlikti svarbiausio – nei tinkamo kūrybos darbo išvystyti, nei tikros, visą tautą apimančios vienybės sukurti, nei tautos energijos sužadinti, ką matom kituos autoritariniuos kraštuos. Vienintelis nuopelnas, kurį ji vis pabrėžia, tai ramybės ir tvarkos išlaikymas. Bet ir toji ramybė išlaikoma ne normaliu būdu, bet išimtinom priemonėm, karo stoviu, cenzūra, organizacijų laisvės suvaržymu. Deja, ramybė pati savaime nėra kuriamasis veiksnys, jis kaip tik yra stabdomas, mintį ir energiją paralyžiuojąs veiksnys. Ko pasiekė toji ramybė, parodė nuostabus nesusidomėjimas, kurį parodė mūsų žmonės kritiškom dienom. Tuo tarpu kai jaudinosi Londonas, Paryžius, Ryga, Talinas ir k.. Kaunas buvo ramus ir šlykščiai apatiškas. Kitur minios laukė prie užsienių reikalų ministerijos žinių iš Lietuvos, o Kauno užsienių reikalų ministerija domėjosi tik užsienių žurnalistai ir diplomatai. Ir visi užsieniečiai stebėjosi tuo reiškiniu. Kad mūsų tauta turi temperamentą liudija krepšininkų laimėjimai ir panašūs reiškiniai. Deja, politiniai reiškiniai nei temperamento, nei paprasto susidomėjimo, kaip matėm, nesukelia. Ryškiausias pavyzdys – kovo 19 ties seimu, kur buvo praneštas tautos likimo žodis, net didesnio susibūrimo nebuvo matyti. Tiesa, policija neleido burtis, bet niekas ir nesistengė ten eiti. Visa besidominti publika gana puikiai sutilpo neskaitlingose publikos vietose.

5/ Autoritetinė santvarka mažina tautos atsparumą todėl, kad ją lengva iš vidaus išgriauti. Pav. pakako Austrijoj Šušnigą pakeisti Seisu Inkvartu, ir nieko daugiau nereikėjo. O jei Austrijoj būtų senoji piliečių laisvė skatinusioji demokratinė santvarka, kurią Dolfusas su Šušnigu patrankom sugriovė 1933 m., ji nebūtų taip lengvai pasidavusi. O būdama moraliai nuginkluota, tauta nepajėgia atsispirti. Vienvaldiško režimo santvarkoj pakanka pakeisti keletą asmenų, pasinaudoti to paties režimo metodais, ir kraštą gali užvaldyti tokia srovė, kuri tik paprašys unijos su tuo ar kitu. Tauta jau pripratinta be kritikos klausyti ir tylėti, negalvojant ko klausyti.

6/ Atskirą asmenį arba nedidelę grupę, nors ji būtų idealiausia ir švenčiausia, galima įgąsdinti, galima apgauti, pagaliau, galima suvilioti kokiais pažadais ar gėrybėm. Didysis politinių perbėgėlių skaičius dabartinio režimo metu nėra optimizmą keliančiu reiškiniu tuo atžvilgiu. Tuo tarpu su visa tauta ir su visom, viena kitą kontroliuojančiom srovėm taip lengvai apsidirbti negalima.

8/ Dabar tebesitęsia labai pavojingas, mano nuomone, įtempimas prieš lenkus. Tiek Kaune, tiek provincijoj tenegirdėti neatsargių žodžių ir grasinimų, kurie dabar nei reikalingi, nei naudingi. Turim korektiškai, lojaliai vykdyti pasiimtus pasižadėjimus dėl santykių užmezgimo ir saugotis provokacinių išsišokimų, kurie galėtų sukelti naujus konfliktus. Reikalinga stiprinti pasiruošimą galimiem pavojam, bet tai daryti tyliai, be triukšmo ir bravūros. Triukšmu Vilniaus neatgausim. Apie Vilnių reikia galvoti, o ne kartoti neišpildomų priesaikų. Prancūzija turėjo normalius santykius su Vokietija, bet neišsižadėjo Elzaso-Lotaringijos ir pagaliau atgavo.

9/ Todėl reikia nukreipti tautos dėmesį šiom dienom nuo lenkų, kol galutinai praeis šio konflikto pasekmės, kol atvyks lenkų atstovas, kol santykiai neteks to didžiojo opumo. O tai galima padaryti ne tais ar kitais įsakymais spaudai, kurie šiom dienom buvo taip priešingi vienas kitam. Tai galima padaryti tik nukreipiant dėmesį į vidaus reikalus, kad tauta pajaustų po smūgio naujai atgimusi, dvasia pakilusi, matytų naują gyvenimą staiga įsikūrus. Ir čia nepakanka tuščių žodžių malūno, bet reikia konkrečių darbų. Čia ar ta forma visuomenės konsolidacija turi būti įvykdyta ir tuojau paskelbta ryški jos programa. Mums gana tinkamu pavyzdžiu gali būti Estijos konstitucija, kuri yra demokratinio ir autoritarinio režimo suderinimu. Tai būtų naujas, visus judinąs ir seniai lauktas žodis. Tauta pajustų tą dvasios energijos pakilimą, kurį tikrai jaučiu šiom dienom aš pats, kada staiga gimė seniai nematytas darbštumas ir minčių skaidrumas. Nuodėmė būtų tokią nuotaiką nekelti [36], bet slopinti, kaip tai daroma.

10/ Valdžios laikymas tautininkų partijos monopoliu yra nuolatinis įtarimų ir įvairių kalbų bei valdžios nepopuliarumo šaltinis. Tad ar negalėtų surasti būdų, nepažeidžiant tautininkų, pakviesti į talką ryškius asmenis, kurie atstovautų esančiom ir niekada neišnykstančiom Lietuvoj politinėm ir visuomenės srovėm. Koks tai įspūdis būtų krašte, jei susidarytų vyriausybė, kurion leistų žmones nuo S. Kairio [21] iki J. Tūbelio [15], nuo kun. Mirono iki Dr. Šliūpo [14]. Tai būtų pereinamoji valdžia ar kokia aukščiausioji taryba virš faktinosios vyriausybės, kuri įvykdytų krašto nuotaiką atitinkančias reformas.

11/ Lietuvoj šiuo metu nėra priešvalstybinės opozicijos lietuvių tarpe. Net komunistai, kaip matyti, remia Lietuvos nepriklausomybę. Todėl bendradarbiavimas su opozicija būtų visiškai galimas išmintingai laisvės ir tvarkos pagrindais. Lietuvos būklės rimtumą visi supranta lygiai. Noras, kad visos kryptys ištiestų viena kitai ranką Lietuvos vienybės vardan, kad žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ būtų ne tuščia frazė, – yra neabejotinas pas visus.

12/ Reikėtų kartą mesti pasakas apie 1926 m. baubą [27], kurį prieš tokias kalbas iškiša oficiozas. Reikėtų palinkėti tautininkų valdžiai nors savaitę išsilaikyti tokiose visiškos laisvės sąlygose, kokios buvo tada – be karo stovio, be mirties bausmės, be cenzūros, su visom pilietinėm laisvėm, kurių gerbimą įauklėti tautoj buvo ir tebėra svarbiausias krašto atsparumui besiruošiančios valstybės uždavinys. Už tų laisvių sulaužymą ir dvasios okupaciją mūsų tauta jau skaudžiai nukentėjo ir, be abejo, dar nukentės.

13/ Vytauto [19] Lietuva žlugo jam mirus, nes priklausė vieno asmens. Ir toji istorijos pamoka turėtų būti suprasta. Ne Vytauto, bet Vytautų Lietuva turėjo būti Naujoji Lietuva. Mums reikia daugiau taurių ir tauta besirūpinančių, kilnų pavyzdį duodančių vadų. Jų yra mūsų tautoj. Bet vadus iš tautos gelmių iškelti gali tiktai demokratinė santvarka/juk demokratijos kovose iškilo Musolinis, Hitleris ir eilė kitų, kurie paskui demokratiją paneigė, pradėjo ieškoti naujų ir originalių kelių, kurie mums mažiausiai tinkami/. Toji tauta bus stipri, kurios kiekvienas pilietis tautos reikalais rūpinasi ne mažiau kaip jos prezidentas, kurios kiekvienas pilietis auklėjamas įsitikinimu, kad tautos ir valstybės likimas susijęs su jo likimu ir jis gali dalyvauti valstybės reikalų sprendime.

14/ Tokios valstybės piliečiai negali būti atsparūs, kur didelis nuošimtis klasiškąjį posakį „dolce est pro Patria mort“ išverčia: „Kartu už tėvynę mirti“, nes Tėvynė per daug šiurkšti pamotė daugeliui atrodo, o ne tikra ir visus vaikus lygiai mylinti motina.

15/ Pasikartojimas Ispanijos įvykių [16] Lietuvoj būtų baisus. Vyriausybės uždavinys yra išaiškinti bet kurią priežastį panašiem įvykiam, kuriuos išnaudoti tyko daugelis kaimynų. Reikia santykių švelninimo krašto viduj. Nejaugi niekada Lietuvoj nebus [panaikintas] karo stovis? Juk su lenkais susitaikyta, tad ar galima laikyti karo stovį prieš savo tautą? Jau šiandien reikia ruošti taikos ir vidujinio susitarimo nuotaiką naujais metodais, nes ligšioliniai subankrutavo.

16/ Pavojų matau ir naujosios konstitucijos konstrukcijoj, ypač jei bus pritaikytas senasis rinkimų įstatymas, kur tauta yra verčiama išrinkti jai padiktuojamus kandidatus. O kas bus, jei į kandidatų statymą įtakos šiuo ar tuo būdu įgaus lenkai? Ar negali būti taip, kad bus išrinkta 49 tokie žmonės [25], kurie lietuvių tautos vardu pareikalaus unijos su Lenkija? Mums fantazija atrodė ultimatumo galimybė. Kodėl tokios fantazijos negali virsti realybe? O atsispirti galim tokiem pavojam tik laisvai statant kandidatus ir laisvai renkant, o ne prievarta verčiant balsuoti už tuos, kurie iš viršaus pastatyti.

17/ Jei nenorima pripažinti srovių ir partijų [18], tada logika reikalauja uždaryti ir tautininkų partiją, nes kol vyriausybė jai vienai atstovaus, ji visada bus ne Lietuvos, bet tautininkų partijos vyriausybė. Kalbos ir raginimai visų krypčių žmonėm eiti į talką valdžiai dabartinėj padėty gali suvilioti tik mažą garbės pajautimą turinčius žmones. Vargiai ar patys padorieji tautininkai su didele pagarba žiūri į tuos žmones, kurie yra perbėgę pas juos iš trečios ar ketvirtos partijos, o dar perbėgs ir toliau, jei reikės kailio sumetimais. Susijaudinimas, kurį šiom dienom buvo apėmęs t. y. „perkulščikų“ sluoksnius, tai aiškiai parodė. O būdas pritraukti arčiau valdžios visuomenę, tą visuomenę, kuri moka ne tik aklai klausyti ir pataikauti, bet ir kritikuoti, reikia būtinai surasti. Atrodo, kad tie rateliai, kuriuos svarstomi valstybės svarbiausi reikalai, yra per daug siauri ir vienašališki.

18/ Nereikia būti pesimistu, kad suprasti didelį pavojų tolimesniam mūsų valstybės likimui. Todėl dabar jau būtų reikalas ruoštis blogiausiam galimumui ir plačiausiai panaudoti nepriklausomybės sąlygas mūsų tautos kultūrai sparčiausiai kelti. Reikia kad tauta gyvai pajustų kultūros reikalų aktualumą ir labiau brangintų nepriklausomybę kaipo svarbiausią priemonę kultūrai ir gerovei kelti. Nuostabu kodėl jau seniai nerandama reikalo įkurti Kultūros Fondą arba Tautos Kūrybos Fondą, apie kurį vėl rašiau „L. Žiniose“ [22], bet, turbūt, niekas ir nepastebėjo.

Toks fondas galėtų talkininkauti svarbiausiame – kultūros kėlimo darbe. Tą sujudimą, kuris dabar jaučiamas dėl ginklų fondo reikėtų perkelti į kūrybos fondą. Mes nežinom, kiek mums beliko metų nepriklausomai gyventi, tai liepia mums tą laiką produktingiausiai išnaudoti. Plentus, geležinkelius, fabrikus ir k. materialinius daiktus svetimieji sugebės gal geriau už mus pastatyti, o kultūrą tegalim patys sau kurti. Deja, toji mintis sutikdavo didelį kurtumą vyriausybės sluoksniuos.

Ginklų fondas yra svarbus reikalas. Bet jis gali būti mums naudingas, kol turim valstybę. O jei negalėsim atsispirti jėga, visi tie ginklai ne tik nepadės, bet jie dar bus nukreipti prieš mus pačius. Gal mus pačius šaudys mūsų pirktais kulkosvydžiais ir šautuvais. Ginklų reikia, bet dar daugiau reikia tų ginklų, kurių niekas iš mūsų negalėtų atimti – kultūros ginklų, kurių gaminimas ėjo per lėtai.

19/ Užsienio politikoj mums reikia ieškoti būdų sustiprinti savo padėtį naujose sąlygose. Ir tų būdų reikia skubiai, neatidėliojant ieškoti. Vienas artimiausių reikalų – skubiai sudaryti tikrą Baltijos sąjungą vietoj ligšiolinės, daugiau teoretiškosios antantės [30]. Dabar visos kliūtys tokiai sąjungai išnyko. Turim pasiekti tokios padėties, kad ateity konfliktas su vienu iš trijų Baltijos sąjungos narių būtų konfliktu ir su kitais. Todėl nereikėtų laukti kol ateis eilinė Baltijos konferencija, bet sušaukti nepaprastą, kuri ryškiai pasisakytų prieš bet kokį tolimesni Lietuvos teisių pažeidimą. Tai būtų vienas pirmiausių diplomatinių žygių šiuo momentu. Žinoma, reikia ieškoti ir platesnių tarptautinių saugumo užtikrinimo būdų.

20/ Nereikia užmiršti, kad didelė mūsų tautos dalia gyvena užsieny, ypač Amerikoj. Nėra paslaptis, kad dėl režimo vienašališkumo tarp išeivijos ir Lietuvos yra ne mažesnis plyšys, kaip Lietuvoj tarp vyriausybės ir visuomenės. Amerikiečiai davė pavyzdį pavojaus dienom susibūrę į vieną bendrą frontą nuo tautininkų iki komunistų, sudarydami Lietuvos gelbėjimo komitetą. Ryškūs pasikeitimai Lietuvoj džiugiu aidu atsilieptų išeivijoj ir ją labiau surištų su Lietuva.

Tos mintys jaudina ne tiktai mane, bet ir daugelį Lietuvos piliečių. Galėčiau surinkti po jom daugybę mūsų kultūros ir visuomenės atstovų parašų. Bet vargiai ar tai daugiau padės. Tokio susijaudinimo dienom, turbūt, vyriausybė gauna daugybę įvairių planų ir balsų iš žmonių, kurie jautriai pergyvena šį momentą. Tad šios mintys gali nueiti į kanceliarijos archyvus nepastebėtos, bijau, kad jų intencija nebūtų klaidingai suprasta. Bet laikau pareiga jas pateikti Tamstų dėmesiui visiška individualiai ir nepriklausomai nuo bet kokių įtakų, kaipo paprasto piliečio ir žurnalisto nuomonę einamuoju momentu. Ir stengsiuos daugiau negalvoti ir grįžti prie eilinių kasdieninių darbų, Tamstų daugiau nebetrukdysiu.

Su pagarba
(Justo Paleckio parašas – M. T.)
1938-III-27

Šaltiniai ir literatūra

  1. Gyvenimo logika [vedamasis]. Lietuvos žinios, 1927, gruodžio 10, p. 1.
  2. Lenkijos vyriausybės ultimatumas Lietuvai. Lietuvos žinios, 1938, kovo 19, p. 2.
  3. Lietuvos Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNMMB RKRS), f. 130–1602, l. 1–11.
  4. PALECKIS, Justas. Administracijos linija agonijos išvakarėse. Lietuvos žinios, 1938, kovo 23, p. 3.
  5. PALECKIS, Justas. Dviejuose pasauliuose. Vilnius: Vaga, 1983, p. 266–268.
  6. PALECKIS, Justas. Gyvenimas reikalauja Tautos Kūrybos Fondo. Senu ir vis nauju klausimu. Lietuvos žinios, 1938, kovo 26, p. 5.
  7. PALECKIS, Justas. Tragingasis paadministracijo krūmas arba Lietuvos-Lenkijos santykių Ual-Ualas. Lietuvos žinios, 1938, kovo 19, p. 8.
  8. Seimo stenogramos, 74-sis nepaprastas posėdis, 1938 m. kovo 19 d. Iš: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994. Dokumentų rinkinys. Sud. V. P. Plečkaitis, J. Widackis. Vilnius: Valstybės žinios, 1998, p. 103–106.
  9. Sk. Kronika. Žurn. J. Paleckis Vilniaus krašte. Lietuvos žinios, 1938, kovo 22, p. 9.
  10. KAIRIŪKŠTYTĖ, Nastazija. Vilniaus vadavimo sąjunga, 1925 04 26–1938 11 25: istorinė apybraiža. Vilnius: Seimo l-kla „Valstybės žinios“, 2001.
  11. KAŠAUSKIENĖ, Vanda. Istorijos spąstuose. Justo Paleckio gyvenimo ir veiklos bruožai 1899–1980. Vilnius: Gairės, 2014, p. 236–239.

Komentarai

  1. Apie J. Paleckio viešą protestą Lietuvai atgaunant Vilniaus kraštą 1939 m. rudenį ir jo veiksmų vertinimą žr.: TAMOŠAITIS, Mindaugas. Justas Paleckis ir jaunieji valstiečiai liaudininkai Lietuvai atgaunant Vilniaus kraštą (1939 m. ruduo). Vilniaus istorijos metraštis, 2007, T. 1, p. 137–161; TAMOŠAITIS, Mindaugas. Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940: valstiečiai liaudininkai autoritarizmo laikotarpiu. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, p. 291–307.
  2. Apie Justo Paleckio viešą protestą 1938 m. kovo 20 d. ir vėlesnius veiksmus žr. KAŠAUSKIENĖ, Vanda. Istorijos spąstuose. Justo Paleckio gyvenimo ir veiklos bruožai 1899–1980. Vilnius: Gairės, 2014, p. 230–237.
  3. Garsus visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas (1861–1944).
  4. Ilgametis Lietuvos vyriausybės vadovas, tautininkas, prezidento A. Smetonos svainis Juozas Tūbelis (1882–1939).
  5. Ispanijos pilietinis karas (1936–1939 m.).
  6. Kalba su kupiūromis išspausdinta knygoje: PALECKIS, Justas. Ieškojome kelių tikrų. Vilnius: Vaga, 1987, p. 116–117.
  7. Lietuvoje 1936 m. pradžioje autoritarinė valdžia oficialiai uždarė opozicines politines partijas, išskyrus prezidento A. Smetonos rėmėją – Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS).
  8. Lietuvos didžiosios kunigaikštytės valdovas Vyrautas Didysis.
  9. Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS).
  10. Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis Steponas Kairys (1879–1964).
  11. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos dienraštis „Lietuvos žinios“ (1922–1940 m.).
  12. Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS), 1922 m. įkurta spaudos darbuotojus vienijanti organizacija.
  13. Pasienio.
  14. Tiek asmenų sudarė 1936 m. nedemokratiškai išrinktą Lietuvą Seimą.
  15. Tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Juzefas Bekas (Józef Beck, 1894–1944).
  16. Turėta omenyje padėtis Lietuvoje 1926 m. antroje pusėje, kai šalį valdė prezidentas Kazys Grinius ir demokratiškai išrinktas III Seimas. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykus valstybės perversmui demokratinis valdymas pradėtas juodinti, į pirmą vietą iškeltas perversmas ir jo svarbiausias lyderis – prezidentas Antanas Smetona.
  17. Turėtas omenyje 1936 m. nedemokratiškai išrinktas Lietuvos „smetoninis“ Seimas (1936–1940).
  18. Turėtas omenyje Lietuvoje nuo 1926 m. pabaigos gyvavęs prezidento Antano Smetonos nedemokratinis valdymas, kuris paprastai vadinamas autoritariniu.
  19. Turima omenyje 1934 m. tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos sudaryta sąjunga – Baltijos antantė
  20. Turima omenyje Rusijos imperatorienė Jakaterina II (gyv. 1729–1796 m.), kuri iniciavo tris Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimus XVIII a.
  21. Turimas omenyje naujasis Lietuvos ministras pirmininkas tautininkas, kunigas Vladas Mironas, kuriam po Lenkijos ultimatumo priėmimo prezidentas Antanas Smetona pavedė eiti šias pareigas.
  22. Valdžios dienoraštyje „Lietuvos aidas“ apie šį įvykį atsiliepta itin kritiškai: „J. Paleckis, iš susijaudinimo netekęs pusiausvyros dėl paskutinių įvykių, ėmė teatre spektaklio pertraukos metu ir prabilo į publiką, griežtai pasisakydamas dėl tų įvykių ir ragindamas budėti. (...) dėl kolegos Paleckio poelgio mes neturėtume stebėtis. Jo nervai neišlaikė. Tačiau tai buvo viešosios tvarkos ardymas tokį sunkų momentą ir J. Paleckis buvo sulaikytas“ (Dėl ko taip pažeidžiamas mūsų vaišingumas? Lietuvos aidas, 1938 kovo 22, p. 2). Valstiečių liaudininkų spaudoje buvo rašoma: „Žurnalistas J. Paleckis vakar V. teatre, pertraukos metu, susijaudinęs paskutiniais įvykiais, neišlaikė šalto kraujo ir pertraukos metu pasakė kalbą, kurios nepabaigė. Jis konstatavo, kad Lenkijos prievarta Lietuvai sudarė didelių pavojų, kuriems reikia visų tautos jėgų“ (Sk. Kronika. Lietuvos žinios, 1938 kovo 21, p. 7).
  23. Valstybės Teatras.
  24. Žurnalistas ir žymus Lietuvių tautininkų sąjungos atstovas Vytautas Alantas (iki 1937 m. Vytautas Benjaminas Jakševičius, 1902–1990).
  25. Turi būti „ne kelti“.

Summary

Mindaugas Tamošaitis. Public Protests of Justas Paleckis in March 1938

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of History of Lithuania, T. Ševčenkos str. 31, Vilnius, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The publication of sources pays special attention to the public protests of the head of the future pro-Soviet People’s Government Justas Paleckis in March 1938 after Poland delivered its ultimatum to Lithuania. In response to the Lithuanian government’s submission to the Polish requests, Paleckis publicly protested and expressed his requests in three documents. The content analysis of the three documents published for the first time prompts a conclusion that during that period Paleckis was a vigorous advocate of Lithuania’s independence and the belonging of Vilnius Region to Lithuania; he was also an active opponent of Poland who was convinced that there could be no restoration of the common (union-type) state of Poland and Lithuania; he was a critic of authoritarian regime and the Lithuanian Nationalist Union which supported the undemocratic government of the country as well as the supporter of the democratic regime: he considered the democratic regime with “a representation of the nation convened on free grounds” where sovereignty was in the hands of the nation a supreme value. It should be noted that at that time Justas Paleckis did not say a word about the Soviet Union (not to mention any sympathies towards it), whereas the Communists acting in the underground were seen as the persons wishing well to Lithuania and expressing a favourable attitude towards its independence. The latter Paleckis’ attitude eventually proved to be wrong.

Įteikta / Received 2015-10-08
Priimta / Accepted 2015-12-12