„Istorija“. Mokslo darbai. 98 tomas
Juozas Skirius. Aukščiausių prieškario Lietuvos valdininkų žmonos
Spausdinti

2015, t. 98, Nr. 2, p. 96–99 / Vol. 98, No. 2, pp. 96–99, 2015

pdf_button PDF

Ingrida Jakubavičienė. Seserys Sofija Smetonienė (1884–1968) ir Jadvyga Tūbeliebė (1891–1988). Vilnius: Versus aureus, 2014, 256 p.

Lietuvoje istorikai vis labiau domisi vienos iš lokalios istorijos sričių – šeimos istorijos – tyrinėjimais. Šeimos istorijoje bene didžiausias dėmesys skiriamas moters vaidmeniui. Autorės pateiktas tyrimas išskirtinis tuo požiūriu, jog ji pirmoji taip plačiai analizuoja vienų iš žymiausių prieškario Lietuvos politikų – prezidento A. Smetonos ir premjero J. Tūbelio – žmonų gyvenimą ir veiklą (neaplenkiant vaikų ir anūkų likimų). Pažymėtina, kad Ingrida Jakubavičienė, baigusi LEU Istorijos fakultetą ir VU doktorantūrą, sėkmingai apgynė daktaro disertaciją, skirtą Lietuvos vokiečių–nacių veiklai 1918–1940 m. nušviesti. Tačiau gyvenimas ir darbas Istorinėje prezidentūroje Kaune jos mokslinius interesus pasuko kita linkme. Jaunos mokslininkės dėmesio sulaukė prieškario Lietuvos elito moterys, jų kasdienybė, buitis bei tarpusavio santykiai. I. Jakubavičienę reikia pagirti už sugebėjimą iš esmės nušviesti svarbiausius ir reikšmingiausius šių dviejų moterų, nuolat buvusių to meto visuomenės dėmesio centre, nuopelnus, atskleisti charakteringiausius asmeninius bruožus. Knygos struktūra logiška, formuluojami teiginiai grindžiami naujais šaltiniais ir moksline literatūra. Žavi įdomios ir naujos medžiagos gausa. Ji iliustruota dideliu kiekiu nuotraukų, kurių didžioji dauguma publikuojama pirmą kartą. Tikslo siekiamas nuosekliai, panaudojant ne tik chronologinį, bet ir teminį principus. Autorė rašo lengvai ir nenuobodžiai, priimtinai paprastam skaitytojui. Knyga jau susilaukė didelio dėmesio – pirmas jos pristatymas Istorinėje prezidentūroje Kaune negalėjo sutalpinti visų norinčių.

Mums visiems labai svarbus knygoje aptartas pilietiškumo aspektas. Sofija ir Jadvyga išaugo bajorų Chodakauskų šeimoje ir formavosi lenkiškoje kultūroje, bet tapo didelės Lietuvos valstybės patriotėmis, pačiomis tikriausiomis Lietuvos pilietėmis, jos gerai mokėjo lietuvių kalbą. Tai puikiausias pavyzdys šiandienės Lietuvos kitataučiams gyventojams, kurių dalis, tai nėra paslaptis, savo nuotaikomis atstovauja ne Lietuvos, o kitų valstybių interesams ir dažnai viešai reiškia nuomonę ne kaip Lietuvos piliečiai, o kaip Lenkijos, Rusijos ar Izraelio piliečiai. Autorė pateikia labai iškalbingą pavyzdį – prezidentas A. Smetona su Lenkijos pasiuntiniu Kaune Franciszeku Charvatu kalbėdavo taisyklinga lenkų kalba, o jo žmona Sofija nesižemindavusi iki savo gimtosios kalbos ir šnekėdavo su lenku prancūziškai, nors ir pakankamai silpnai (p. 9).

Minėti tyrinėjimai yra reikalingi: pirma, jie padeda geriau suvokti antros pusės – vyro – veiklos intensyvumo laipsnį, motyvus, daromus sprendimus; antra, atskleisti moters, kaip veikėjos, indėlį konkrečioje veikos srityje; trečia, papildo bendrosios istorijos procesų suvokimą; ketvirta, padeda nušviesti etaloninės to meto šeimos padėtį visuomenėje, auklėjant vaikus, palaikant tarpusavio darną. Ši knyga – tai savotiškai „pirmoji kregždė“, kuri, reikia tikėtis, prišauks didesnį jų pulką.

Knygos turinį, be tradicinio įvado, išvadų, šaltinių ir literatūros sąrašo, santraukos anglų kalba bei asmenvardžių rodyklės, dar sudaro tiriamasis tekstas, suskirstytas į keturias dalis. Pirmoje dalyje Seserų Chodakauskaičių kilmės istorija autorė glaustai pasakoja apie bajorišką Chodakauskų giminės istoriją, seserų Sofijos ir Jadvygos vaikystę Gavenonių dvare Šiaudinių kaime, Pakruojo rajone. Pateikia charakteringiausias seserų būdo savybes, asmeninius bruožus. Tyrinėtoja pastebi, kad nors dvare vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuviškam sąjūdžiui, bendravo su lietuvių tautos atgimimo veikėjais Povilu Višinskiu, Adomu Sketeriu, teisininku Motiejumi Čepu ir kitais, artimai bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu (p. 21–22). Chodakauskų vaikai buvo mokomi užsienio kalbų, bet ir lietuvių kalbai buvo skiriamas nemenkas dėmesys. Būtent per lietuvių kalbą šeimoje atsiranda Antanas Smetona – jis buvo pakviestas mokyti lietuvių kalbos vyriausiąjį sūnų Romaną. Tuo metu Sofijai buvo 11 metų, o Antanui – 21 metai. Tarp jų užsimezgė graži draugystė.

Antroje dalyje Aktyvios visuomeninės veiklos pradžioje autorė gana trumpai, bet argumentuotai parodo seserų įsitraukimą į lietuvišką veiklą iki 1918 m. Suprantama, kad seserų politinei orientacijai įtakos turėjo Sofijos vyras A. Smetona, jo darbas lietuviškoje žiniasklaidoje Vilniuje, dalyvavimas lietuvių inteligentų susirinkimuose, politinėse diskusijose. 1904–1918. Smetonų namai Vilniuje, kaip pastebi autorė, tapo svarbiausiu lietuvybės centru. Sofija Smetonienė buvo ne tik svetinga namų šeimininkė, bet ir aktyvi politinių diskusijų dalyvė, visą laiką rėmė vyro politinę bei visuomeninę veiklą. Ji mokėjo lenkų, lietuvių, vokiečių, rusų kalbas, galėjo susikalbėti prancūziškai, buvo imli, plataus akiračio, todėl kaip lygiavertė dalyvė galėjo dalyvauti inteligentų diskusijose (p. 230). Jaunesnioji sesuo Jadvyga, studijuodama Sankt Peterburge, įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą, dirbo lietuviškų laikraščių Viltis ir Lietuvių balsas korespondente, lietuvių gimnazijos mokytoja. Tuo metu ji atsidūrė veikliausių lietuvių inteligentų gretose.

Trečioji dalis pati plačiausia, apimanti daugiau kaip pusę knygos. Suprantama, nes šioje dalyje autorė nušviečia seserų gyvenimą ir veiklą nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. Tuo laikotarpiu jos tapo vienomis iš svarbiausių ponių valstybėje. S. Smetonienė visą gyvenimą derino visuomeninę veiklą su šeiminiu gyvenimu. Ji buvo atsidavusi žmona ir motina, užaugino du vaikus. Be to, rūpinosi socialinėmis Lietuvos moterų ir vaikų problemomis, 1922 m. su bendramintėmis įsteigė Lopšelio draugiją, o nuo 1925 m. dalyvavo Lietuvos karininkų šeimų moterų draugijos veikloje. Galima būtų vardinti ir vardinti įvairias jos veiklos rūšis. Verta pastebėti, kad Smetonų šeima niekuomet negyveno prabangoje. Dirbant Antanui Smetonai docentu Kauno universitete, jo šeima neturėjo net padoraus būsto. Savo prisiminimuose poetas, kunigas, visuomenės veikėjas Mykolas Vaitkus apie 1924 m. rašė, kad Smetonos gyveno mažame namelyje tarp Maironio rūmų ir seminarijos sodo. Jame dar gyveno Lietuvos banko valdytojas prof. Vladas Jurgutis. M. Vaitkus stebėjosi: „Kaip jie ten sutilpo – vienas Dievas žino“. Įdomiausia tai, kaip jis aprašo savo susitikimą su S. Smetoniene: „Ponią Sofiją radau namie. Aukšta, liekna. Pailgu apytamsiu veidu. Akys kiek mongoliškos. Paakiai truputi patinę ir pajuodę. Iš viso veido bruožai ryškūs bei neeiliniai. Matyti gera rasė. Ponia dažnai laiko uždegtą cigaretę tarp dešinės dviejų pirštų, nuo ko šie pageltę... Ji sutiko mane labai paprastai, kuone draugiškai. Ir ėmėm kalbėtis apie bėgamuosius gyvenimo reikalus, kaip seni pažįstami“ [1]. Tiesa, geresnės buitinės sąlygos atsirado A. Smetonai tapus prezidentu.

Nepriklausomybės laikotarpiu Jadvyga Tūbeliebėaktyviai įsitraukė į Lietuvos valstybės kūrimą. 1918–1919 m. ji dirbo diplomatinį darbą Paryžiuje, Berlyne ir Berne. Vienu metu ji net pavadavo Lietuvos atstovą Šveicarijoje. Tai buvo labai reta išimtis, kalbant apie to meto moteris. Knygos autorė net pažymėjo, kad tai buvo vienintelė Pirmos Lietuvos Respublikos moteris, dirbusi diplomatinėje tarnyboje. Tiesos dėlei reikėtų patikslinti, jog Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje aukštas pareigas užėmė ir dar viena moteris – Magdalena Avietėnaitė (tai Amerikos lietuvaitė, 1920 m. atvykusi į Lietuvą ir įsidarbinusi URM‘e, 1924–1926 m. buvusi Eltos direktore, o vėliau Spaudos ir informacijos departamento direktore) [2]. Po savo diplomatinės tarnybos, Jadvyga Tūbelienė aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Pavyzdžiui, 1928 m. jos vadovaujama Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga, jungusi 23 moterų organizacijas, ėmėsi efektyvių priemonių kūdikių ir gimdyvių mirtingumui mažinti. Dėl jos veiklumo, kompetencijos, mokėjimo bendrauti, taip pat ryšių su A. Smetona bei buvimo premjero žmona, ji dažnai buvo renkama daugelio moterų organizacijų pirmininke. Nuo 1929 m. ji aktyviai dirbo Lietuvos moterų tarybos valdyboje, atstovavo šiai organizacijai tarptautiniu mastu.

Knygos autorė pasvarsto ir apie šių moterų vaidmenį ir įtaką savo vyrams – valstybės vadovams. Šiuo atveju I. Jakubavičienė labai atsargi, remiasi kitų istorikų, to meto liudininkų pastebėjimais, praktiškai vengia pateikti savo nuomonę (p. 127–133). Suprantama, kad tai gana jautrus klausimas, bet tokios aktyvios moterys, kaip Sofija ir Jadvyga, kalbėdamos su savo vyrais, niekaip negalėjo išvengti nepareiškusios savo nuomonės ar nepateikusios patarimų pačiais įvairiausiais, ir net valstybinės reikšmės, klausimais. Ir tai yra natūralu. Manau, kad tolimesni istorikų tyrinėjimai po truputi atskleis ir tą skraistę.
Ketvirtoji knygos dalis Toli nuo Lietuvos skirta Smetonų šeimos ir J. Tūbelienės pasitraukimui iš Lietuvos ir gyvenimui Amerikoje. Tai vienas iš sunkiausių šioms šeimoms gyvenimo laikotarpių. Nors į lietuvių išeiviją buvo dedamos didelės viltys, tačiau jų laukė ir juos pasitiko tik nedidelė išeivijos dalis – JAV lietuviai tautininkai. Kairiosios išeivijos srovės (sandariečiai, socialistai, jau nekalbant apie komunistus) jų atžvilgiu buvo nusistačiusios neigiamai, o didžiausia išeivijos dalis – katalikai – laikėsi neutraliai, dalis net ir nepalankiai. Vis dar buvo neužmirštas 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas. Tautininkų šalininkai visaip stengėsi padėti A. Smetonos šeimai ir artimiesiems – kviesdavo pietų ir vakarienės, pagelbėdavo automobiliais, kuriam laikui apgyvendindavo savo namuose [4]. Labiausiai pagelbėjo JAV lietuvių verslininkas Juozas Bačiūnas-Bachunas, kurio „Tabor farmoje“ Smetonos gyveno net penkis mėnesius, kol išsisprendė atvykėlių finansinis klausimas. Poilsiavietėje A. Smetona pradėjo žaisti ir pamėgo golfą, o Sofija džiaugėsi gamta ir ramiu kaimišku gyvenimu [3]. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Žadeikis įtikino JAV valdžios sluoksnius, kad reikia „atšaldyti“ Lietuvos indėlius JAV bankuose ir iš tų pinigų mokėti algas Lietuvos atstovams Amerikos žemyne ir išlaikyti atstovybes. T. p. buvo leidžiama A. Smetonai kas mėnesį mokėti po 800 dolerių, atskaitant 10 % į Lietuvos nepriklausomybės fondą. Prezidentas nebuvo labai patenkintas šia suma, nes iš jos teko paremti sūnaus ir dukros šeimas bei skirti pinigų J. Tūbelienės išlaikymui. JAV lietuvių veikloje iki A. Smetonos mirties aktyviai reiškėsi Jadvyga, tuo tarpu Sofija užsiėmė buitiniais dalykais ir anūkų priežiūra. Vėliau Jadvyga, kuri puikiai kalbėjo šešiomis kalbomis, susirado geresnę tarnybą – įsidarbino rusų kalbos mokytoja specialioje užsienio kalbų mokykloje Vašingtone JAV karininkams. Joje dirbo 1952–1970 m. Išėjusi į pensiją, apsigyveno Floridoje, o vėliau persikėlė į Putnamą (Konektikuto valstija), kur ir mirė. Knygos autorė nemažai dėmesio skiria Smetonų vaikų, ypač anūkų ir proanūkų, likimui bei Jadvygos dukters Marijos gyvenimui aprašyti. Pati autorė susisiekė su Smetonų ir Tūbelių palikuonimis, surinko jų prisiminimus ir nuotraukas, kurių pagrindu ir pateikia skaitytojui tolimesnį giminaičių gyvenimą ir požiūrį į garsiuosius savo protėvius.

Reikia tikėtis, kad ateityje gal pati autorė, gal kiti tyrinėtojai dar labiau išanalizuos ir plačiau nušvies kiekvienos čia minimos sesers biografiją atskirai. Tuo labiau, kad dar yra netyrinėtų šaltinių, pvz., skirtingų to meto politinių srovių spauda, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių archyvai, taip pat ir Lietuvos archyvuose saugomų įvairių organizacijų, kuriose darbavosi seserys, dokumentai, valstybės saugumo bylos ir pan. Tai kol kas tik perspektyvinis žvilgsnis į ateitį.

Belieka tik pasveikinti autorę su puikiu ir įdomiu kūriniu, kuris atveria kelius naujiems tyrimams, kuris skatina kitus mokslininkus susidomėti iškilių Lietuvos moterų veikla ir nuopelnais savo Tėvynei.

Šaltiniai ir literatūra

  1. VAITKUS, M. Nepriklausomybės saulėj 1918–1940. Atsiminimai. London: Nida, 1968, t. 6, antroji dalis, p. 84.
    Avietėnaitė Magdalena. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1953, t. 1, p. 500.
  2. DAPKUTĖ, Dalia. Lietuviškos širdies ambasadorius Juozas Bachunas-Bačiūnas (1893–1969). Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 167.
  3. SKIRIUS, Juozas. Prezidento Antano Smetonos pirmieji mėnesiai JAV 1941 metais: iš Niujorko per Vašingtoną į Čikagą. Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti. Vilnius: VPU, 677694.