„Istorija“. Mokslo darbai. 98 tomas
Ingrida Jakubavičienė. Istorinėje Prezidentūroje Kaune pristatyta nauja istoriko Alfonso Eidinto knyga „Gyvenimas Lietuvai. Vincas Mašalaitis ir jo darbai“
Spausdinti

2015, t. 98, Nr. 2, p. 100–102 / Vol. 98, No. 2, pp. 100–102, 2015

pdf_button PDF

2015 m. birželio 18 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune istorikas ir diplomatas prof. dr. Alfonsas Eidintas pristatė naujausią studiją apie teisininko, tarpukario Lietuvos politinio veikėjo Vinco Mašalaičio veiklą. Dramatiškai klostęsis V. Mašalaičio likimas – 1940 m. birželį užklupusi sovietų, o po metų ir nacių okupacija, vėliau emigracija už Atlanto – neprivertė palikti pasirinkto kelio – gyventi Lietuva ir jai tarnauti. Įdomiomis knygos herojaus gyvenimo peripetijomis bei šiltais atsiminimais renginyje dalinosi iš JAV atvykęs V. Mašalaičio sūnus Putinas Mašalaitis su žmona Aniliora. Renginį moderavo Vytauto Didžiojo universiteto istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius. Gausiai susirinkusi publika nekantriai laukė istorikų bei sūnaus pasakojimo apie šį nepaprastai kuklų, bet taurų žmogų, tikrą valstybės tarnautoją, savo gyvenimu įrodžiusį, jog valstybės tarnyba ir su ja susijusi moralinė atsakomybė tęsiasi net ir netekus posto, net ir okupacijos sąlygomis.

06-01
Istorinėje Prezidentūroje Kaune pristatoma knyga apie Vincą Mašalaitį. Dalyvauja: knygos autorius prof. Alfonsas Eidintas, prof. Egidijus Aleksandravičius ir Putinas Mašalaitis.

Pristatydamas knygą autorius pirmiausia dėkojo V. Mašalaičio sūnui Putinui už jo sprendimą tėvo sukauptą ir namuose išsaugotą archyvą perduoti knygos autoriui. Sūnus t. p. išreiškė norą, kad būtų parengta mokslinė studija. Išleidęs knygą, V. Mašalaičio archyvas bus perduotas Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutui nuolatiniam saugojimui. Čia jis bus prieinamas mokslininkams. Vis tik, kaip juokavo A. Eidintas, knygos tikslas buvo kuo plačiau atverti šį asmeninį archyvą skaitytojams, kad nereikėtų vėl sklaidyti V. Mašalaičio ranka rašytų dokumentų ir laiškų.

P. Mašalaitis pristatymo metu labai džiaugėsi savo rankose laikydamas taip ilgai lauktą knygą apie tėvą ir jo nuveiktus darbus. Moderatoriaus E. Aleksandravičiaus paprašytas pasidalinti, kaip kilo sumanymas perduoti tėvo archyvą į istorikų rankas, P. Mašalaitis prisiminė, jog tokia mintis jam kilo po gana ilgo susirašinėjimo su šių eilučių autore. Istorinė Prezidentūra Kaune jau kurį laiką domėjosi V. Mašalaičio asmenybe ir jo archyvu, o ypač V. Mašalaičio prisiminimais apie 1940 m. birželio 15 d. naktį Prezidentūroje vykusį paskutinį vyriausybės posėdį. Kai kurių dokumentų kopijomis P. Mašalaitis maloniai pasidalino ir su Istorine Prezidentūra. Antras svarus postūmis buvo sūnaus apmąstymai, kokiam istorikui jis galėtų patikėti tai, kas tėvui buvo svarbiausia gyvenime. P. Mašalaitis prisipažino, kad mintis susirasti prof. A. Eidintą ir jam pasiūlyti padirbėti su tėvo archyvu kilo perskaičius šio istoriko knygą „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Ši solidi monografija jį įtikino, jog gerai tarpukario Lietuvos politinį pulsą jaučiantis istorikas sugebės rekonstruoti ir pajusti, kokius įvykius fiksavo ir komentavo tėvo plunksna. Tad 2013 m. pavasarį P. Mašalaitis susisiekė su istoriku ir gana greitai iš JAV V. Mašalaičio archyvas buvo atgabentas į Vilnių. Vėliau dokumentai buvo pervežti į Atėnus, mat ten diplomatinėje tarnyboje dirbantis A. Eidintas galėjo patogiai tyrinėti gautus dokumentus ir rengti medžiagą knygai. Tad, galima sakyti, apsukusi didelį ratą laike ir erdvėje, idėja apie V. Mašalaičio archyvų pagrindu parengti knygą materializavosi ir sugrįžo į pradinį tašką – Istorinę Prezidentūrą Kaune.

06-02
Istorinėje Prezidentūroje Kaune prof. Alfonsas Eidintas pristato naujausią knygą apie Vincą Mašalaitį.

Renginio herojus – Vincas Mašalaitis, Lietuvos plačiajai visuomenei, galima sakyti, menkai žinomas, nors jis 1919–1940 metais ėjo labai atsakingas pareigas: vadovavo Ministrų kabineto kanceliarijai beveik visose Lietuvos vyriausybėse, redagavo „Vyriausybės žinias“, parengė daugelį svarbių teisinių dokumentų. Dėl tarnybinės pozicijos V. Mašalaitis tapo visų svarbiausių Lietuvos politinių įvykių ir vyriausybės apsisprendimų liudininku. Tačiau ir po Antrojo pasaulinio karo, gelbėdamasis nuo galimų sovietinių represijų ir palikęs Lietuvą, gyvendamas Vokietijoje, o nuo 1949 m. – JAV, V. Mašalaitis stengėsi būti naudingas Lietuvai: rašė publicistinius straipsnius, konsultavo daugelį Lietuvos politinių veikėjų, emigracijoje rašiusių savo atsiminimus, kaip teisininkas buvo nepakeičiamas kuriant VLIK’o politines deklaracijas ir kitus dokumentus.

Šioje studijoje prof. A. Eidintas pristatė ne tik V. Mašalaičio asmenybę, jo politinę veiklą, jo parašytus tekstus, straipsnius Lietuvos istorijos, politikos ir tarptautinės padėties klausimais. Remiantis V. Mašalaičio archyvu knygoje pristatoma, kaip jis vertino to meto tarptautinę padėtį ir SSRS perspektyvas, kokius pasiūlymus teikė VLIK’o pertvarkymo klausimu, ką rekomendavo keisti lietuvių išeivijos organizacijų ir jų politinių srovių tarpusavio santykiuose. Skaitytojas knygoje ras V. Mašalaičio parodymus Kersteno komitetui, straipsnius Justo Paleckio vyriausybės klausimais, tapusiais svarbiais liudijimais, kuriais naudojosi JAV Kongreso ir Vakarų valstybių politikai.

06-03
Istorinėje Prezidentūroje Kaune prof. Alfonsas Eidintas pristato naujausią knygą apie Vincą Mašalaitį.

Pasak A. Eidinto, ypač vertinga archyvo dalis yra 1949–1974 metais V. Mašalaičio rašyti laiškai išeivijos veikėjams ir pastarųjų laiškai Mašalaičiui. Gausiausiai V. Mašalaitis susirašinėjo su Liudviku Šmulkščiu, Vaclovu Sidzikausku, Rapolu Skipičiu ir Stasiu Lozoraičiu. Įpratęs būti profesionaliu raštvedžiu šio įpročio neatsisakė ir vėliau, todėl rašydamas atsakymą į gautą laišką jis pasidarydavo savo atsakymo nuorašą. Šitas įprotis tapo tikru išsigelbėjimu su archyvu dirbančiam istorikui, kadangi jo rankose atsidūrė ne tik gautų laiškų ryšulėliai, bet ir bloknotai su Mašalaičio laiškų nuorašais, todėl buvo aiškios abi susirašinėjimo pusės – ko klausė respondentai ir ką jiems atsakydavo V. Mašalaitis.

Rengdamas šią knygą autorius išsikėlė tikslą – pristatyti valstybės veikėją, jo raštus Lietuvos istorijos ir politikos klausimais, įskaitant Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorijos bei sienų klausimus, tarptautinės to meto padėties ir SSRS studijas, VLIK’o pertvarkymo pasiūlymus, dokumentus apie lietuvių išeivijos organizacijas ir jų politinių srovių tarpusavio santykius. Tikslas pasiektas ir iki šiol deramai neįvertintas V. Mašalaitis iškyla kaip svarbi politinė figūra: ministro pirmininko Juozo Tūbelio dešinioji ranka, vyriausybės „pilkasis kardinolas“, tvirtų įsitikinimų valstybininkas. Nors jo pažiūros nesutapo su prezidento Antano Smetonos kuriamu valstybės modeliu, tačiau V. Mašalaitis stengėsi profesionaliai atlikti pavestas užduotis, vadovaudamasis pirmiausia valstybės ir tautos interesais. A. Eidintas simpatizuoja V. Mašalaičiui, nes pastarasis, rašydamas dar visai nesenos Lietuvos istorijos fragmentus, nesileido į politinės kovos užkulisius, sensacijas, gandus, kurių netrūko išeivijos veikėjų darbuose), tačiau jo vertinimai rėmėsi tuo, kaip jis pats matė ir kaip jis pats vertino žmones ir procesus, jų padarytus darbus.

Pasak autoriaus, ši knyga reikalinga norintiems pažinti „lietuvių valstybininkus ir išeivijos mąstytojus, kurie dirbo Lietuvai ir emigravę, gyvendami toli nuo jos geografiškai, bet niekuomet neatitoldami nuo Lietuvos nei siela, nei mintimis, nei darbais“ [1].

Literatūra

  1. EIDINTAS, Alfonsas. Gyvenimas Lietuvai: Vincas Mašalaitis ir jo darbai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015, p. 11.